„Saulius Sondeckis – paskutinis muzikos aristokratas“

2011 Nr. 9–10 (404–405), Leonidas Melnikas

Apie Saulių Sondeckį kalbama ir rašoma labai daug. Tai nesunku paaiškinti, turint omenyje jo nuveiktų darbų mastą, pasiekimų lygį, net ir dabar neatslūgstantį meninės veiklos intensyvumą. Pasisakymai ir rašiniai apie Sondeckį yra labai įvairaus pobūdžio: vieni - tai profesionalūs vertinimai, kuriuose atspindėtas specialistų požiūris į šio ryškaus menininko kūrybą, nepakartojamą jo meninės saviraiškos braižą; kiti (ne mažiau svarbūs ir įdomūs) - tai Maestro artimų žmonių žvilgsnis į jį, nušviečiantis dažnai nematomas ir nežinomas kūrybos puses, meninio proceso "užkulisius".
Mūsų pašnekovas - peterburgietis Sergejus Jevtušenko yra "kompetentingas" abiem atžvilgiais: apie Sondeckį jis gali kalbėti ir kaip kolega menininkas, ir kaip artimas Maestro draugas bei bendražygis.

Jevtušenko yra žinomas kompozitorius, pastaraisiais metais ypač pagarsėjęs savo darbais kine. Tai Oskarui nominuotas filmas „Paskutinė stotis" (The Last Station, 2010), kuriame vaidino Helen Mirren ir Christopher Plummer, o Jevtušenko kaip muzikos autorius buvo iškeltas World Soundtrack Awards, Discovery of the Year apdovanojimui. Kita pripažinimo sulaukusi kino juosta yra legendinio Aleksandro Sokurovo „Rusijos laivas" (Русский ковчег, 2002), pelnęs daugybę prestižinių apdovanojimų, tame tarpe tarptautiniame kino festivalyje Kanuose. Pažymėtina, kad paties Jevtušenko "gyvai" improvizuojamas šio filmo muzikinis pritarimas harmoningai antrino jame taikytai unikaliai "vienos kameros" filmavimo technikai. Dar viena kino sėkmė - suomių filmas „Pasienis, 1918" (Raja 1918, 2007), pasakojantis apie tragiškus ir ilgai nutylimus įvykius Suomijos-Rusijos pasienyje pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui (šis filmas taip pat pelnė kelis tarptautinius apdovanojimus, o Jevtušenko sukurtas muzikinis takelis buvo ypatingai atžymėtas). Pristatant Jevtušenko kaip kompozitorių reikia neužmiršti ir jo skaitlingus simfoninius bei kamerinius opusus, skambančius prestižinėse koncertų salėse, atliekamus garsių muzikų.

„Žmogiškasis" Jevtušenko ir Sondeckio ryšys taip pat yra gylus ir artimas, juos sieja daugiametis bendradarbiavimas ir draugystė. Penkiolika metų Sergejus Jevtušenko buvo Sondeckio pagalbininkas Maestro vadovaujamame orkestre "Sankt Peterburgo camerata", o pasiraukęs iš orkestro ir toliau artimai bendravo su juo, sekė jo kūrybinę veiklą, kartais ir pats joje dalyvavo.

Lankydamasis Lietuvoje Jevtušenko maloniai pasidalino savo prisiminimais ir mintimis apie mūsų iškilų tautietį. Jo pasakojimas remiasi realiais faktais, kurių kartais nežinome, įspūdžiais ir vertinimais, kurie šiuos faktus pateikia visai naujoje šviesoje. Tiek profesinio, tiek ir asmeninio bendravimo prasme, Sergejus Jevtušenko turi daug ką pasakyti apie Saulių Sondeckį. Įsiklausykime į tai, ką jis kalba.

* * *

Suvokimas - labai individualus, sunkiai apčiuopiamas dalykas, jis yra neatsiejamas nuo paties žmogaus. Kiekvienas savaip reaguojame į tai, kas mus supa, turime savą "supratimo raktą", savą suvokimo "tonaciją". Kartais susitikę kažkurį žmogų, bendraudami su juo atrandame savyje savybes ir gabumus, apie kuriuos anksčiau net neįtarėme. Ne kartą esame patyrę, kaip tokia pažintis keičia mus ir mūsų gyvenimą, tampa stūmokliu tolesniems pasiekimams.

Pone Jevtušenko, Jums teko daug bendrauti su Sauliumi Sondeckiu. Kokį jį pamatėte, koks jis Jums pasirodė, ar bendraudami su juo, atradote kažką netikėta, nauja?

Mano pirmas susitikimas su Sondeckiu, kaip kartais esti, buvo visai nelauktas ir labai reikšmingas. Aš buvau dar jaunas žmogus, neseniai baigęs Sankt Peterburgo konservatoriją, kūriau muziką, net negalėjau įsivaizduoti, kad mano gyvenimas po šios pažinties pakryps nauja linkme. Nei svajojau, nei galvojau, kad pasinersiu į kasdienį orkestro darbą ir man atsivers visiškai nauji horizontai.

Apskritai didžiausiu mano noru tuomet buvo keliauti. Gyvenome Sovietų Sąjungoje, uždaroje šalyje ir tokia svajonė atrodė neįgyvendinama. Tačiau svajoti nesilioviau, išmokau kalbėti angliškai, galėjau laisvai bendrauti šia kalba.

Viskas įvyko netikėtai... Kartą žmona, kuri taip pat dirbo konservatorijoje, papasakojo apie ten kilusią idėją kreiptis į Sondeckį ir paprašyti, kad jis įkurtų ir išugdytų naują konservatorijos orkestrą. Ši naujiena nuskambėjo tarp įprastinių namie vykstančių pokalbių, neatkreipiau į ją jokio dėmesio. Aš negalėjau net įsivaizduoti, kad tai kokiu nors kampu gali paliesti mane. Tačiau įvyko visai kitaip.

Vieną dieną konservatorijoje pamačiau žmoną, besikalbančią su nepažįstamuoju (jis buvo atsigręžęs nugara, taigi iš pradžių neatpažinau, kas tai toks). Čia jis atsisuko, pažiūrėjo į mane ir... įvyko kažkas mistiška. Tai buvo Sondeckis. Šiame žmoguje  viskas buvo ypatinga - atidus žvilgsnis, nuoširdi šypsena, kerintis žavesys. Supratau -  šis žmogus pakeis mano gyvenimą.

Sankt Peterburge Sondeckio vardas buvo gerai žinomas, turėjo ypatingą aureolę. Jo koncertinė veiklą buvo siejama su tuomet retai atliekamais monumentaliais religiniais kūriniais - Bacho Pasijomis ir h-moll mišiomis, Mozarto ir Schuberto mišiomis. Šis repertuaras dėl ideologinių štampų buvo neįprastas ir retas. Mes klausėmės nuščiuvę, sekdami atlikimą su partitūromis. Mano kartos muzikantams Sondeckis buvo autentiškų interpretacijos idėjų etalonas, žanro grynumo, nepriekaištingo skonio matas.

Kai po kiek laiko buvau pakviestas dirbti orkestre, nedvejodamas sutikau. Mano pareigos nebuvo aiškiai apibrėžtos - ar tai bibliotekininkas, ar administratorius, ar sekretorius... Bet tai buvo visai nesvarbu. Aš buvau jaunas ir pasiruošęs bet kokiems eksperimentams, nebijojau likimo posūkių.

Pradėjęs dirbti orkestre, iš karto supratau - čia viskas rimta: jeigu repetuojama - tai pilnai atsidavus, jei "kanceliarinis" darbas - tai jokios betvarkės ir aplaidumo. Pasipylė gastrolės - Ispanija, Vokietija, Prancūzija, trijų savaičių turne JAV... Mano kelionių aistra buvo pilnai patenkinta, aš gavau viską, apie ką svajojau jaunystėje. Tačiau dabar aš jau mačiau, kiek daug naujo galiu sužinoti ir išmokti bendraudamas su Maestro.

Sondeckis man tapo antruoju tėvu. Jis mane mokė, kaip reikia gyventi - gerbti kitų nuomonę, nesipuikuoti prieš kitus. Tai retas talentas. Kiekvienas žmogiškas ryšys jam yra didžiausia vertybė, jo mokėjimas bendrauti yra ypatingas. Pagarba kitiems ir savigarba  - štai taip aš apibūdinčiau jo vidinį kodeksą. Būdamas šalia jo aš supratau, kad žmonės, kurie vadovaujasi nuostata, jog grubi vulgari jėga bei pinigas yra visko matas ir šią nuostatą visaip demonstruoja, iš tikro nepasitiki patys savimi, yra apsėsti baimės ir nepilnavertiškumo komplekso.

Dirbti su Sondeckiu nebuvo paprasta. Jis labai reiklus sau ir kitiems. Stebint, kaip jis atsidavęs dirba, man kartais atrodė, kad viską darau ne taip. Tačiau jis visada buvo kantrus, matė mano pastangas ir nuoširdų norą dirbti kuo geriau, todėl atleisdavo klaidas. Visada buvo korektiškas, dėmesingas, draugiškas. Mano jausmai jo atžvilgiu tarsi jungė dvi priešingybes - meilę ir baimę: meilę, kadangi buvo neįmanoma kitaip, ir baimę, nes būgštavau galįs jį nuvilti ar nuliūdinti.

Aišku, ne viskas vyko sklandžiai. Už mūsų nugaros buvo rezgiamos intrigos - sėkmė gimdo pavydą, norą pasipelnyti kitų sąskaita. Aš buvau visada jo pusėje, ištikimas kūnu ir siela. Nė sekundės neabejojau - viskas, ką jis daro, yra daroma orkestro labui, orkestro gerovei. Aš dėkingas likimui, kuris suvedė mane su šiuo žmogumi.

Žmogaus vidinė prigimtis ir veikla yra neatskiriami. Temperamentas ir nepakartojama saviraiškos maniera, specifiniai kūrybinio mąstymo modeliai ir vaizduotėje gimstančios idėjos, sau keliami siekiai ir jų įgyvendinimo formos - visa tai atspindi kiekvieno muziko žmogiškąjį ego. Koks Sondeckis kūrybiniame darbe, kaip jo interpretacijos dera su jo asmenybės bruožais?

Sondeckio veikla harmoningai atitinka jo žmogiškąsias savybes. Puikiai atsimenu savo įspūdžius, patirtus pirmąkart išgirdus jo vadovaujamą studentų orkestrą. Jis ką tik buvo pradėjęs dirbti su kolektyvu, turėjo vos kelias repeticijas, ir štai surengė koncertą Sankt Peterburgo konservatorijos Mažojoje A. Glazunovo salėje. Buvo atliekama P. Čaikovskio Serenada styginiams. Šį kūrinį prieš tai buvau girdėjęs daug kartų, bet anas įspūdis buvo su niekuo nepalyginamas. Tai buvo tarsi apreiškimas. Preciziškas atlikimas, disciplina, maksimali koncentracija, visiškas susitapatinimas su tuo, kas atliekama, nuoširdumas. Tąkart nuo apėmusių jausmų man tiesiog liejosi ašaros, pagavau save, kad stoviu ir šaukiu "bravo". Aplink sėdėjo mano kolegos ir studentai, o aš negalėjau suvaldyti savo jausmų.

Tai, ką su orkestru padaro Sondeckis yra išties nuostabu. Jis sugeba įkvėpti orkestrui muzikavimo džiaugsmą, skatina norą siekti vis naujų meninių aukštumų, padrąsina, neleidžia apsileisti. Jis padeda įveikti baimę, pratina nesislėpti vienas už kito. Manau, visa tai ir yra kertiniai atlikėjo profesionalo bruožai, kuriuos jis puoselėja ir ugdo.

Sondeckis suformavo Sankt Peterburgo konservatorijos orkestrą stebėtinai greitai, vos per kelis mėnesius. Stebuklas įvyko mano akyse - orkestro nebuvo ir štai jis jau yra. Sondeckis - unikalus pedagogas. Savo mokiniams jis suteikia vidinės laisvės jausmą, juos atpalaiduoja. Jo darbe nėra tironijos, diktato, yra nepaprasta įtaiga. Negali juo nesekti, nerandi jokio argumento abejoti jo teisumu, jo menine tiesa. Supranti ir jauti visa savo esybe - tai, ką jis daro, jis daro dėl meno ir dėl tavęs. Jis tarytum tau sako: "nebūsiu visada greta, todėl kol dar yra laiko, kol dar esu su tavimi, išnaudok progą, negaišk, skubėk, vėliau nebus, kas tave pamokys, kas tau padės".

Sondeckio pastangomis mūsų orkestras tapo tikra menine sandrauga. Dabar man aišku - be tarpusavio supratimo, "alkūnės" jausmo nėra pilnaverčio orkestro. Mūsų orkestre nebuvo ypatingų žvaigždžių. Sankt Peterburge  muzikos pasiūla tikrai yra perteklinė, čia daug aukščiausios klasės meno kolektyvų. Gabiausią jaunimą kaip mat išgraibsto "žvaigždėti" orkestrai, o jų Sankt Peterburge daug  - du filharmonijos simfoniniai orkestrai, Marijos teatro orkestras (pagal sudėtį ir skaitlingumą tai net keli sąstatai), Michailovo teatro orkestras, jau nekalbant apie kelis kamerinius orkestrus ir įvairius nedidelius kolektyvus. Nieko keisto, kad Sondeckis savo  naujai kuriamam kolektyvui ypatingai neturėjo iš ko rinktis. Tačiau jo tai nė kiek nenuvylė. Pats būdamas žvaigžde, jis pilnai kompensavo jų trūkumą orkestre.

Apie Sondeckio pedagoginį talentą sklando legendos. Aš turiu savo požiūrį į jo metodo esmę. Manau, kad svarbiausia jame ne pedagoginis, bet psichologinis faktorius. Kertinis jo darbo su orkestru akmuo - pagarba žmogui. Sondeckis visada pradeda tuo, kad dėmesingai išklauso muzikantą, leidžia jam išsisakyti, parodyti, ką jis geba ir gali. Tai pirmoji taisyklė. Antroji - išklausęs savo globotinius, Sondeckis niekada juos "neužpila" kritikos lavina. Ne, jis randa, kaip juos pagirti ir padrąsinti. Ir tik po tokios "uvertiūros" jis imasi energingų veiksmų - šalina trūkumus, aiškina, taiso. 

Sondeckis yra psichologas virtuozas. Muzikantai - juk jie kaip vaikai. Paglostei galvutę, pagyrei, ir jie tau viską padarys. Sondeckis man kartą pasakojo apie darbą su vienu jaunimo orkestru Vakarų Europoje: "Man skyrė tris repeticijas, o išgirdus orkestrą, buvo aišku - jis toks silpnas, repeticijų nepakaks". "Negi koncertas sužlugo", - paklausiau aš, nors puikiai žinojau, ką Maestro atsakys. "Kaip galima", - nusijuokė jis, o aš nesunkiai nuspėjau, kaip viskas buvo įvykę: štai Sondeckis atsistoja prieš orkestrą, pajuokauja, padrąsina jaunuosius muzikantus ir ima vaidinti savo spektaklį - atidžiai išklauso tai, ką orkestras yra parengęs, pagiria juos, o po to švelniai, atsargiai kažką pasiūlo, kažką pataiso, kažką pataria, palaipsniui kelia vis rimtenius reikalavimus, skverbiasi vis gilyn, ir žiūrėk - orkestras ima geriau skambėti.  

Talentas - tai daugelio įvairių savybių ir gebėjimų derinys. Kame, Jūsų nuomone, Sondeckio dirigento sėkmės laidas? Ir plačiau - kame jo dirigento talento esmė?

Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Aišku, Sondeckis turi savo individualią dirigavimo manierą, nepakartojamą atlikėjišką braižą. Man labai imponuoja jo dirigavimo gestas, kuriame nėra jokios "pozos",  jokio dirbtino grožėjimosi savimi. Sondeckis, jo žodžiais tariant, yra kategoriškas "apgaulingų" dirigento gestų, kurie tik klaidina orkestrą, priešininkas. Jo mostas yra funkcionalus, suprantamas, aiškus.

Funkcionalumas ir logika būdingi ir jo repetavimo manierai. Ir čia jis konkretus ir dalykiškas. Norėčiau pateikti tik vieną palyginimą. Neseniai lankiausi Sibelijaus simfoninių kūrinių koncerte. Griežė visų labai garbinamas Sankt Peterburgo orkestras, už pulto stovėjo šlovingas dirigentas. Rezultatas buvo apgailėtinas. Po koncerto paklausiau muzikantų, kodėl taip atsitiko. "Per repeticiją dirigentas pasakojo apie suomiškus berželius", -  atsakė jie man. Ir aš tuomet pagalvojau apie Sondeckį. Jis, pirmiausia, nurodytų, kokia striko dalimi ir kokia dinamika griežti, o po to, jei turėtų laiko, gal prisimintų ir berželius, nors vargu.

Muzikantams lengva dirbti su Sondeckiu. Jis žino, ko nori, ir žino, kaip tai pasiekti. Kita vertus, jis visada pasirengęs išklausyti dalykišką patarimą ar gerą pasiūlymą, priima tai visiškai teisingai ir adekvačiai. Jis neturi žvaigždžių ligos, blogąja prasme suprantamų ambicijų. Vienintelė ambicija, kuri jį "graužia",  -  niekada nenusileisti iki "chaltūros". Net tuomet, kai neužtenka repeticijų, trūksta laiko, jis siekia maksimalaus rezultato. Melas muzikoje jam nepriimtinas. Siekti meninės tiesos - tai pati didžiausia ambicija jo gyvenime.

Sondeckio kūrybinėje veikloje daug kas žavi. Jis yra nepaprastai jautrus akompaniatorius. Solistas jam visada - karalius. Ne kartą girdėjau "murmant" orkestrantus, kai,  jų nuomone, ne pats geriausias solistas jiems pažeria pastabų ir nepamatuotų pageidavimų. Žinojau, toks orkestro pasipiktinimas Sondeckio pozicijos nepaveiks. Jis tvirtai laikysis savo nuostatos, kad jei jau su orkestru groja solistas, jis yra svarbiausias, ir jam turi būti sudarytos sąlygos įgyvendinti savo siekius.

Pastaraisiais metais Sondeckis daug diriguoja simfoniniams orkestrams. Tiek metų buvęs ištikimas kameriniam muzikavimui jis dabar drąsiai keičia savo meninį amplua. Kaip Jūs vertinate šią jo kūrybinės veiklos metamorfozę?

Tai kaip tik yra dar vienas svarbus dalykas, skiriantis Sondeckį nuo kitų dirigentų. Jo orkestro vizija yra ypatinga tuo, kad jis, daugelį metų vadovavęs kameriniams orkestrams, su šia didžiule patirtimi atėjo į simfoninį muzikavimą. Prie simfoninio orkestro dirigento pulto jis visada siekia to paties, ko reikalavo ir iš kamerinio orkestro - idealaus ansamblio, aiškios artikuliacijos, štrichų vienybės. Kamerinio muzikavimo patirties apraiška yra ir visiško atsidavimo muzikuojant reikalavimas, nuolatiniai raginimai drąsiai muzikuoti, o ne slėptis už kolegų nugaros. Kai girdi šitaip griežiantį simfoninį orkestrą įspūdis yra išties milžiniškas. Tai, pavyzdžiui,  stebėjau Gergijevo koncertuose su Wiener Philharmoniker Japonijoje - muzikantai paskutiniuose pultuose griežė taip, lyg sėdėtų pirmuosiuose. Būtent tuomet garsas tarsi zvimbia nuo jame sukoncentruotos energijos, o orkestras ima skambėti taip, kaip jam dera skambėti.

Atrodytų, visa tai elementaru, tačiau, deja, simfoniniai orkestrai taip griežia labai retai. Sondeckis nesiliauja to siekęs ir jo didžiulė kamerinio muzikavimo patirtis, žinojimas, kaip tai išreikalauti, leidžia jam šiuos siekius realizuoti. Štai kodėl jam diriguojant orkestrai ima skambėti kitaip nei su kitais dirigentais, dingsta garso "klampumas", kuris šiandien yra tapęs vos ne norma.

Man gaila, kad Sondeckis taip vėlai ėmėsi simfoninio dirigavimo. Jis galėtų mus visus praturtinti Brahmso, Bruknerio, Mahlerio, Šostakovičiaus didžiųjų simfoninių veikalų interpretacijomis. Pirmąkart šį mintis man kilo Beethoveno festivalyje Krokuvoje, kur dalyvavome Krzysztofo ir jo žmonos Elzbietos Pendereckių kvietimu. Sondeckis tuomet  dirigavo Brahmso Pirmąją simfoniją. Tai buvo absoliučiai išskirtinis atlikimas. Nepriekaištingas skonis, griežtumas ir tuo pat metu didžiulė emocinė įtaiga, techninis tobulumas, nepaprastas orkestro skambesys, - štai kuo žavėjo jo interpretacija, kuri man priminė puikiąsias XX a. vidurio didžiųjų vokiečių dirigentų tradicijas. Sondeckio kaip simfoninio dirigento potencialas yra kolosalus.

Jūs paminėjote kelis kompozitorius, tačiau vardindami juos negalime apeiti Mozarto, kurio kūrinių atlikimas yra Maestro "vizitinė kortelė". Tarp kitko, įdomus faktas - 1791 metų pavasarį rusų sosto pasiuntinys Vienoje kunigaikštis A.K. Razumovskis, tas pats, kuriam Beethovenas dedikavo savo tris kvartetus op. 59, rašė į Sankt Peterburgą Jekaterinos II favoritui grafui G.A. Potiomkinui apie galimybę atsikviesti tarnybai Rusijoje "pirmąjį pianistą ir vieną iš geriausių vokiečių kompozitorių vardu Mozartas"[1].  Deja, šis pakvietimas neįvyko, nes Rusijos imperatoriškuose rūmuose tuo metu dvaro muzikais bevelijo matyti italus - Giovanni Paisiello, Giuseppe Sarti, Domenico Cimarosa. Visgi aplinkybės galėjo susiklostyti kitaip ir Mozartas galėjo tapti Sondeckio pirmtaku Sankt Peterburgo orkestruose.

Visi žino Sondeckio meilę Mozarto muzikai. Nenuostabu, kad Mozartas mūsų koncertuose skamba pastoviai. Visgi vieną kūrinį mūsų "mozartianoje" norėčiau ypatingai atžymėti. Tai opera "Stebuklinga fleita", kurios atlikimas Marijos teatro spektaklyje neabejotinai tapo gaire orkestro biografijoje. Dalyvauti šiame projekte 1993 m. gana netikėtai mums pasiūlė Marijos teatro vadovas Valerijus Gergijevas, ir Sondeckis, nė akimirkos nedvejodamas, priėmė šį siūlymą.

Dešimt dienų, per kurias repetavome operą, buvo nuostabios. Iki šiol gailiuosi, kad tuomet nefilmavau repeticijų. Sondeckis labai gerai kalba rusiškai, bet visgi tai ne jo gimtoji kalba. Gal ir todėl jo išsireiškimai turi ypatingą šarmą ir žavesį. Visą savo kalbos grožį ir raišką jis panaudojo, kad išreikštų nepaprastą meilę Mozartui. Mes iki šiol saugom gaidas su jo remarkomis, kurias jam repetuojant orkestro muzikantai žymėjosi pieštuku. Mums tai labai brangus dokumentas. Sondeckis mums atvėrė stebuklingą Mozarto pasaulį, tokį, kaip jis pats jį įsivaizduoja - Mozarto genijaus, bet kartu ir didelio vaiko, žaidžiančio muzika, žaidžiančio opera, pasaulį.

Aišku, Sondeckis nebūtų savimi, jei nereikalautų iš mūsų techninio tobulumo. Kiekvienas taktas, kiekviena frazė pačiu kruopščiausiu būdu buvo atidirbama ir įtvirtinama. Tačiau jam svarbiausia buvo tai, kas slypėjo už natų, - jos neapsakomas grožis, prasmė, raiška. Jis mums atvėrė Mozarto žmogaus esmę. Tuomet įvyko tikras stebuklas - šis muzikos šedevras mums tapo paprastas ir aiškus.

Sakyčiau, būtent po "Stebuklingos fleitos" atlikimo Marijos teatre mūsų orkestras iš laimingo vunderkindo kategorijos šoktelėjo į tikrų profesionalų lygą. Tai buvo proveržis. Mes parodėme, kiek daug galime, ir tai neliko nepastebėta. Karjeros prasme po "Stebuklingos fleitos"  daug kas pasikeitė. Spektakliuose apsilankė visas Sankt Peterburgo elitas, visi buvo mūsų sėkmės liudininkai, ir tai labai palankiai įtakojo mūsų tolesnę veiklą.

Labai įsimintinas buvo ir dar vienas su Mozartu susijęs mūsų projektas. Ruošiantis Mozarto 250-ųjų gimimo metinių sukakčiai 2006 m. ilgai galvojome, ką ypatingo padarius, juk tai turėjo būti ir Sondeckio, garbinančio šį kompozitorių, šventė. Juolab artėjo Maestro dirigentiškos veiklos penkiasdešimtmečio jubiliejus, kurį taip pat norėjome gražiai pažymėti.

Man kilo laiminga mintis neapsiriboti vien koncertais, bet surengti "teatralizuotą" vaidinimą, paremtą Mozarto laiškais. Atsirinkome didžiojo kompozitoriaus kūrinius, jo laiškus, surašėme scenarijų. Tekstus skaityti apsiėmė vienas žymiausių šių dienų rusų teatro aktorių Sergejus Bezrukovas, vaidinantis Mozartą pagarsėjusiame Peterio Shafferio spektaklyje "Amadeus" Maskvoje (šiame spektaklyje Salieri vaidina Olegas Tabakovas, dar viena rusų teatro žvaigždė).

Stengėmės, kad tą vakarą viskas būtų ypatinga. Kartu su mūsų orkestru griežė "Maskvos virtuozai" (Sondeckis yra jų pagrindinis kviestinis dirigentas). Padariau didelį "nusižengimą" - mūsų muzikinę "misteriją" vainikuojančios Mozarto simfonijos "Jupiteris" paskutinės dalies partitūrą papildžiau choru, kuris, dainuodamas Amadeus vardą (cantus firmus), sudubliavo pagrindinę simfonijos finalo temą. Gavosi savotiškas himnas nemirtingam muzikos genijui.

 Viskas vyko Didžiajame Ermitažo kieme. Įsivaizduokite - sutemos, didinga Ermitažo rūmų aplinka, nuostabi muzika, puikus muzikavimas, puiki vaidyba... Įspūdis buvo didžiulis, publika buvo tiesiog sukrėsta, sujaudinta iki ašarų. Visi gyrė, dėkojo, bet man brangiausias buvo nuoširdus Sondeckio ačiū. "Amadeus" projektas buvo mūsų visų dovana Sondeckiui, ją skyrėme jam iš visos širdies.

Sondeckis ilgiau nei dešimtmetį vienu metu vadovavo dviems orkestrams - Sankt Peterburgo cameratai ir Lietuvos kameriniam orkestrui. Kaip klostėsi santykiai tarp šių dviejų kolektyvų, kaip jie dalinosi vienu vyriausiuoju dirigentu?

Galiu patikinti, kad santykiai buvo kuo puikiausi, tarp orkestrų nekildavo nė mažiausio pavydo ar įtampos. Sondeckis tam neduodavo jokio pagrindo, abu orkestrus jis mylėjo vienodai. Dar daugiau - mes dažnai susijungdavome ir kartu realizuodavome Maestro sumanytus meninius projektus. Tokia dviejų orkestrų sandrauga duodavo fenomenalų rezultatą. Atsimenu, kartą Hamburge kartu griežėme Šostakovičiaus Kamerinę simfoniją, dirigavo kompozitoriaus sūnus Maksimas Šostakovičius. Jis buvo tiesiog apstulbęs. "Kiek jūs repetavote, kad orkestrai taip susigroję, taip dera tarpusavyje?", - klausė manęs. Ką galėjau atsakyti? Tik tiek, kad abu orkestrai iš viso kartu nerepetavo, programą parengė Sondeckis su kiekvienu kolektyvu atskirai.

Stebėti abiejų orkestrų bendrą darbą buvo be galo įdomu. Jie juk tokie skirtingi: Lietuvos kamerinis orkestras - tai dešimtmečiais ugdytas, šlove apipintas kolektyvas, kuriame griežia profesoriai ir nusipelnę artistai; Sankt Peterburgo camerata - tai vakarykščiai studentai, kurie kartu groti pradėjo vos prieš porą metų. Ir štai šie du orkestrai, niekuo nenusileisdami vienas kitam, muzikuoja kartu kaip viena nedaloma esybė. Iš visiškai skirtingų muzikantų sulipdyti du visiškai tapačius orkestrus - tokį stebuklą galėjo sukurti tik Sondeckis[2].

Aš skaitau, kad Sankt Peterburgo cameratos ir Lietuvos kamerinio orkestro bendros veiklos viršūnė yra Šostakovičiaus 13-sios simfonijos įrašas, kurį padarėme "Sony Classical" užsakymu. Su nuostaba stebėjau, kaip darbo eigoje Sondeckis uždegdavo ir įkvėpdavo atlikėjus - orkestrą, chorą, solistus. Jis veikė kaip tikras režisierius - siekdamas norimos emocijos, jis daug pasakojo, stengėsi, kad mes pajaustumėm tai, ką jam pačiam teko pergyventi ir ką jis girdėjo šioje muzikoje. Jis aiškino brutalios grėsmingos jėgos bei jos keliamos neaprėpiamos baimės ištakas, kuria yra persmelkta Šostakovičiaus muzika. Atlikimas buvo fenomenalus - nepaprastai gilus kūrinio užmanymo perteikimas, susižavėjimą kelianti atlikėjiškos valios apraiška. Nieko keista, kad šis įrašas pelnė aukščiausius reitingus, aplenkdamas "Sony" leidžiamų pačių žymiausių XX a. atlikėjų įrašus. Jam buvo suteiktas maksimalus penkių žvaigždučių įvertinimas. Šią simfoniją su dideliu pasisekimu atlikome ir koncertuose - Flandrijos festivalyje Briuselyje, festivalyje „Hammoniale" Hamburge, taip pat ir Vilniaus festivalyje.

Apskritai turiu pasakyti, kad Šostakovičiaus muziką Sondeckis jaučia kaip niekas kitas. Jis "peršviečia" ją lyg rentgenu, atskleidžia visus jos giluminius sluoksnius. Ši muzika jam artima, tai jo epochos atspindys. Kaip tik todėl jo interpretacijos tokios "gyvos", tikroviškos, skausmingos. Jis nebijo daug ką daryti savaip, ne taip kaip kiti. Kamerinę simfoniją, pavyzdžiui, atlieka žymiai lėčiau nei įprasta, tarsi "ištraukia visas gyslas". Koncentracija ir įtaiga - didžiulė, efektas - stulbinantis.

Grįžkime į Sankt Peterburgą. Sauliaus Sondeckio sukurta Sankt Peterburgo camerata turi skambų Valstybinio Ermitažo vardą. Kaip kūrėsi orkestras ir kokiu būdu jis pateko į šio vieno žymiausių pasaulyje meno muziejų orbitą?

Kaip žinote, cameratos pradžia buvo Sondeckio vadovaujama orkestrinio meistriškumo klasė Sankt Peterburgo konservatorijoje. Tačiau laikas nestovi vietoje, vakarykščiai studentai baigė konservatoriją, kilo klausimas, ką daryti toliau. Tuo metu orkestras jau pajuto sėkmės skonį, sukaupė repertuarą, susikūrė sau vardą. Ir čia Sondeckis ryžtingai pasakė, tiek nuveikus ir pasiekus negalima išsiskirstyti.

Situacija nebuvo palanki - devyniasdešimtųjų  pradžia, sunkmetis. Tikėtis pastovaus finansavimo nebuvo jokios vilties. Tačiau Sondeckis  yra tokio būdo, jei ko nors imasi - jau nesitrauks. Keletą metų orkestras egzistavo tik dėka koncertų ir gastrolių. Tuomet aš pažinau Sondeckį iš visai kitos pusės - žymus dirigentas, turintis visas įmanomas regalijas, jis galvojo ne apie save, bet tik apie orkestrą. Aš tai žinau geriau, nei kas kitas, nes tuo metu be viso kito tvarkiau ir finansus. Sondeckis atvažiuodavo į Sankt Peterburgą negaudamas nė kapeikos už savo darbą, gyvendavo labai kukliomis sąlygomis, visai neatitinkančiomis jo rango. Jis kalbėjo: "svarbiausia, kad orkestras turėtų darbą, kad muzikantams sumokėtų, o aš paskui". Jis buvo tikras dėl orkestro ateities ir negalvodamas apie save, ją kūrė. Tai ir yra absoliutus nesavanaudiškumas, visiškas pasiaukojimas.

Štai tada ir kilo idėja tapti Ermitažo orkestru. Sondeckis buvo pažįstamas su legendiniu Ermitažo direktoriumi Borisu Borisovičiu Piotrovskiu. Su juo susitikdavo, bendraudavo ir galop rado progą paliesti šią temą. Iš Piotrovskio pusės sulaikėme visišką supratimą ir palaikymą. Borisui Piotrovskiui mirus, orkestras neteko ištikimo sąjungininko, ir mūsų planai buvo atidėti keletui metų. Tačiau mums vėl sužibo mintis, kai Ermitažui ėmė vadovauti B. Piotrovskio sūnus - Michailas Piotrovskis. Jis atgaivino ir įgyvendino daug ką iš to, kam visą savo gyvenimą pašventė tėvas.

Ir štai 1994 m. vasario 14 d. buvo iškilmingai paskelbta apie Sankt Peterburgo valstybinio Ermitažo orkestro įkūrimą. Steigėjais buvo pasaulio garso muziejus ir tarptautine šlove pamalonintas, iškilus Lietuvos dirigentas Saulius Sondeckis. Nėra jokios abejonės, jei ne didžiulis Sondeckio autoritetas, jo garsus vardas ir išskirtiniai darbo Sankt Peterburge rezultatai, tai niekuomet nebūtų įvykę. Tarp kitko, orkestro steigimo dokumentus tvirtino tuometinis Sankt Peterburgo vice meras, vėliau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

"Paženklinti" oficialiu Ermitažo kolektyvo vardu, mes rimtai susimąstėme: kokia linkme plėtoti veiklą toliau. Ermitažas, neturintis lygių pagal meno kolekcijų turtingumą, vertę ir reikšmę, priimdamas mus po savo sparnu, tikėjosi, kad padėsime jam pasiekti tai, kuo negali pasigirti joks kitas pasaulio muziejus, - čia eksponuojantiems šedevrams suteiksime tinkamą muzikinę "palydą".  Buvo aišku, kad turime tapti šio stambiausio ir autoritetingiausio muziejaus muzikinio gyvenimo centru. Ėmėme rengti koncertus, festivalius, seminarus, gimė Ermitažo muzikos akademijos idėja. Kilo mintis ir apie specialias muzikines ekskursijas, kuriose muzikuotų visas orkestras ar jo pagrindu suburti instrumentiniai ansambliai. Tai, kas pradžioje atrodė sunkiai įgyvendinama, įgavo veržlų pagreitį. Pavyzdžiui, daugelio skeptiškai vertinta muzikinių ekskursijų idėja šiandien realizuojama "gigantiškais"  mastai - jų rengiama daugiau nei šimtas per metus. Aišku, ne visus sumanymus pavyko įgyvendinti, kai kas pakrypo neteisingu keliu, tačiau orkestro veikla Ermitaže tapo labai reikšminga ir akivaizdi.

Viskas teka, viskas keičiasi...  Gyvenimas susideda ne tik iš džiaugsmų ir sėkmių, bet ir iš netekčių, pralaimėjimų, sielvarto. Kokį Jūs matote Sondeckį permainų epochoje, ar jis įsirašo į jam naują istorinį ir meninį kontekstą?

Sondeckis stiprus ir protingas žmogus, puikiai suprantantis, kas vyksta. Per bendro darbo cameratoje metus daug kartų įsitikinau, kad jis visada pasiruošęs permainoms. Tai nereiškia, kad jį tenkina šios permainos, bet jis supranta, kad jos neišvengiamos. Jis žino savo amžių, jam jau ne taip paprasta dažnai lankytis Sankt Peterburge, palaikyti pastovų ryšį su orkestru, intensyviai ir reguliariai su juo dirbti. Patikėkite manimi, apie tai jis pradėjo galvoti jau seniai. Aš atsitraukiau nuo orkestro jau prieš keletą metų, bet dar tada, kai dirbau, Sondeckio prašymu ieškojau tinkamo "įpėdinio". Mes išbandėme įvairius dirigentus (nevardinsiu jų, bet patikėkite, tarp jų buvo daug įžymybių). Deja, dirigentų yra daug, o orkestro vadovų - nėra. Sondeckis pasirodė nepakeičiamas. Dirbantis dabar su orkestru Fabio Mastrangelo, jaunas ir labai ryškus dirigentas, visgi Sondeckio pakeisti negali. Mano nuomone, orkestras praranda savo braižą, savo individualumą, bet gal aš esu pernelyg griežtas. Tuo nuostabiau, kaip viskas pasikeičia, kada už pulto stoja pats Maestro -orkestras "pasitempia", sugrįžta jo nepakartojamas skambesys.

Aišku, ne visiems ir ne visada pasiseka įsipaišyti į pasikeitusį pasaulį. Kartais to visai ir nereikia - ne visi pasikeitimai pozityvūs. Nereikia vaikytis mados. Paprastas pavyzdys: pastaruoju metu labai keičiasi dirigento požiūris į savo darbą - ima rūpėti asmeninis statusas, o ne menas. Sondeckis visiškai ne toks. Pats svarbiausias dalykas scenoje jam yra muzika, o jis pats - antroje, trečioje ar dešimtoje vietoje. Jam muzika - tai dievas, tai apsireiškimas. Argi tai yra blogai, argi tokia vertybių sistema gali pasenti? Juk kaip tik dėka tokių pažiūrų ir nuostatų Sondeckis pats įsirašo į kultūros paveldo grandinę, susilieja su ja.

Atsakomybė už tai, ką darai scenoje, tarnystė tradicijai, sakyčiau, ir yra Sondeckio kūrybos pati šerdis. Didžiausią pagarbą jam kelia autoritetai, jis niekada nenubraukia tai, kas padaryta kitų. Nemokša, niekinantis tradiciją, pasak  jo, yra niekas, neturi jokios perspektyvos, nesvarbu, ką apie jį berašytų, kaip jį beaukštintų. Nemokšiškumas jam yra lygus išdavystei.

Štai toks yra Saulius Sondeckis. Jis išpažįsta principus ir nuostatas, kurių mums šiandien taip trūksta.  Jo požiūris į gyvenimą ir kūrybą, tai, ką ir kaip jis daro, man yra tikras aristokratiškumas. Būtent tokie žmonės nulemia mūsų gyvenimo kokybę. Saulius Sondeckis yra paskutinis aristokratas muzikoje.

* * *

Post scriptum. Per savo darbo su Sankt Peterburgo camerata dvidešimtmetį Saulius Sondeckis dirigavo daugiau nei 400 orkestro koncertų, surengė virš 100 bendrų Ermitažo ir Lietuvos kamerinio orkestrų koncertinių pasirodymų, įrašė su peterburgiečiais apie 10 diskų (jų tarpe tris išleido garsioji Sony Classical firma), dalyvavo filmuojant visame pasaulyje platinamos DVD serijos apie Ermitažą muzikinius intarpus. Sankt Peterburgo camerata gastroliavo Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, JAV, Japonijoje, Pietų Korėjoje... Muzikavo Vilniaus, Trakų, Mažeikių festivaliuose, Palangos „Nakties serenadose", Flandrijos, Saint Denis, Castell de Peralada, Hammoniale, Attergauer, Bratislavos, Usedomo festivaliuose ... Koncertavo su tokiomis žvaigždėmis, kaip Mstislavas Rostropovičius, Renee Fleming, Anna Netrebko,  Dmitrijus Chvorostovskis, Nikolajus Petrovas, Aleksandras Gindinas, Nikolajus Luganskis, Sergejus Stadleris, daugybe kitų pasižymėjusių atlikėjų.

Už nuopelnus ir nuveiktus darbus Sauliui Sondeckiui suteiktas Sankt Peterburgo konservatorijos Garbės profesoriaus vardas, jis apdovanotas tarptautinėmis premijomis "Baltijos žvaigždė" ir „Taikos puoselėtojo žvaigždė", valstybiniu Rusijos Federacijos Garbės ordinu. Sankt Peterburgo Ermitažas, viena žymiausių pasaulio kultūrinių institucijų, skyrė jam Garbės diplomą, kuriame savo dėkingumą ir susižavėjimą išreiškė trumpais, talpiais žodžiais -„už didžiulį (огромный) meninį indėlį į kultūros raidą ir sukurtą Valstybinio Ermitažo muzikos kolekciją".


[1] Музыка в Эрмитажном театре. 1786-1796. Рисунки, гравюры, ноты. Каталог выставки. - Санкт Петербург, Государственный Эрмитаж, 2006, с. 10.

[2] Dviejų orkestrų bendradarbiavimo pavyzdys yra Bizet-Ščedrino „Carmen" siuitos įrašas, kurį rengiant Lietuvos kameriniam orkestrui gausiai talkino Sankt Peterburgo cameratos muzikantai.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!