Jeronimas Kačinskas, pirmas ketvirtinių tonų muzikos lietuvių kompozitorius

Pragos valstybinės konservatorijos kompozicijos klasėje studijuoja daug svetimtaučių. Besiįdomaudami ketvirtinių tonų muzika, kuri jau devintus metus čia dėstoma, daug kas iš jų įstoja į ketvirtinių tonų klasę. Joje mokoma intonacijos, harmonijos, polifonijos, netematinės kompozicijos ir skambinimo ketvirtinių tonų fortepijonu. K. t. fortepijono klasė atidaryta prieš 2 metus. Jos profesorius – žymus pianistas Ervin Schulhof.

Ketvirtinių tonų skyrius individualinio meno sąvokos prasme yra lyg ir kokia „tautų bendruomenė“ mažame maštabe. Studijozai įvairių tautybių palaiko tarpusavy tamprius draugiškumo ryšius. Juos jungia viena idėja, kurioje glūdi noras pažinti naujus ketvirtinių tonų sąskambius, naują netematinį stilių, išnaudojant jo ypatybes savo asmens ir tautos žymių išraiškos savybėmis. Svarbiausias pageidavimas ketvirtinių tonų studijoje yra laisvas ir savarankus kūrybos būdas.

Stojant į k. t. klasę, ypatingu būdu, nuodugniai ištiriami kandidato gabumai. 1929 metais rudenį po atitinkamų patikrinimų į k. t. klasę įstojo naujas studijozas Jeronimas Kačinsaas, kilęs iš Lietuvos. Susipažinęs su J. Kačinsko kompozicijos baigimo Pragoje egzaminų darbu, supratau, kad naujas klausytojas turi pakankamai kūrybinių gabumų. J. K. teisinosi, kad tuo darbu negalįs parodyti tikrojo savo veido, nes akademijos tradicijos neleidžiančios tinkamai įkūnyti savo įsitikinimų. Ir tiesa, parašytas vėliau J. K. koncertas triūbai su orkestro pritarimu yra daug įdomesnis už ankstyvesnes jo kompozicijas.

Būdamas ketvirtinių tonų skyriuje, J. K. nustebino mane ir savo draugus gabumu greit persiimti k. t. harmonijos, polifonijos ir naujo netematinio stiliaus dėsniais. Už pusės metų J. K. žinojo tiek, kiek kiti lankę dviejus metus. Visos naujosios ketvirtinių tonų harmonijos priemonės jam buvo aiškios. Pastebėjau, kad per trumpą laiką J. K. sąskambius kombinuoja visai skirtingu būdu. Jo kūryba charakteringa kombinuota ritmika ir turtingomis kvintolių bei septolių figūracijomis.

1930/1931 metais baigęs pustonių kompozicijos klasę, J. K. atsidavė specialėms ketvirtinių tonų sistemos studijoms, lankydamas kartu dirigavimo klasę. 1931 m. pavasarį parašė didelį trijų dalių k. t. kvartetą. (Bus išpildomas Pragoje, modernistų draugijos koncerte.) Atskiros kvarteto dalys komponuotos ne pagal įprastų formų schematiką (sonatos, rondo, scherzo ar dainos formos). Nėra jame taipogi temų pasikartojimų bei jų varijantų. Kvartetas parašytas netematiniame stiliuje, kurio kiekvienas balsas metodiškai yra visai savarakiškas. Tematinės muzikos kūryboje negalima rasti grynai savarankiško balsų ėjimo, nes ten viskas išeina iš dviejų, trijų ar daugiau temų kombinavimo.

Kompoziciją netematiniame stiliuje galima lyginti prie apysakos ar romano: melodijos jungiamos panašiai, kaip literatūrinio veikalo mintys, turinčios tam tikro turinio apimtį. Kūrėjas turi visišką laisvę, bet kartu ir didžiausio atsakingumo formos konstrukcijos sustatyme.

Jis gali sukurti labai sudėtingą formą ligi 6, 7 ir daugiau etapų, charakteringų ritmo atžvilgiu, iš kurių nė vienas nesikartoja.

Pirmos dalies Kačinsko kvarteto forma turi šešis etapus: Adagio—Allegretto, Allegro moderato, Meno mosso-a tempo, Andante, Allegro moderato, Allegro. Pagrindinė judėjimo struktūra; lėtas, greitesnis, lėtas ir greitas tempai. Antros dalies forma turi 4 etapus; Adagio, Piu mosso, Agitato, Adagio. Struktūra: lėtas, greitesni ir lėtas tempai. Trečia dalis susideda iš 4 etapų: Moderato energico, Allegro, Meno mosso ir Presto. Pagrinde — perėjimai iš vidutiniško į greitą ir iš lėtesnio į labai greitą tempus.

Pasitaiko, žinoma, ir senesnėse formose panašios struktūros, todėl kad pagrinde teturime du judėjimo charakteriu: lėtą ir greitą; kitkas priklauso nuo to, kaip modifikuojame. Netematiniame stiliuje visuose balsuose modifikuojame vis naujomis melodijomis, tuo tarpu tematiniame — pakartojimai, varijantai jau buvusių melodinių ėjimų arba pakartojimai ištisos veikalo dalies buvusioje ar kitoje tonacijoje turi svarbiausią vaidmenį.

Čia ir yra pagrindinis mintijimo būdo skirtumas. Išaiškinsiu toliau bendrus dėsnius, iš kurių išeina tie skirtumai.

Svarbiausia užduotis J. Kačinskui buvo atsiekti naujo ketvirtinių tonų skambesio ir netematinio stiliaus darnumo, neprarandant savo asmens ir lietuvių tautos kultūros kūrybinių žymių.

Diskusijose atkreipiau J. Kačinsko dėmesį, kad tematinį stilių, chromatiką ir diatoniką, o taip pat ir klasiškų formų tipus paveldėjome iš senesnių kompozitorių, kurie priklausė vakarų Europos tautoms.

Kas gi tada savo tautinio yra lietuvių, čekų ir kitų rytų Europos tautų muzikoje? Stilius ir tonacijų sistema? Ne. Forma? Tik dalinai. Tai kas gi? Typingos ritminės vertybės ir melodinis charakteris!

Pažvelkime, iš kur kilo ketvirtinių tonų sistema ir netematinis stilius.

Ketvirtinių tonų sistemą žinojo jau arabai prieš Kristų. Graikų teorijoje ketvirtiniai tonai laikomi intervalais enharmonijos tetrachorde. Mokslo patirta, kad choralų muzikoje (Montpelliero kodeksas Prancūzijoje) dar XII šimtmetyj buvo naudojamasi ketvirtinių tonų intervalais. Beveik visų tautų liaudies muzikoje yra intervalų, mažesnių kaip pustoniai.

O iš kur tematinis stilius?

Europos ir kitų kontinentų liaudies dainose ir senų choralų rinkiniuose be melodijų, kurių motyvai kartojasi, yra ir melodijų, surištų nepanašiais viens į kitą motyvais.

Čekų kompozitorius Leoš Jonaček sako, kad kai kuriose liaudies dainose būna tiek įvairių motyvų, kiek dainos teksto posme atskirų dalių. Jos laikomos netematinio stiliau; dainomis. Tokios dainos melodiniai potencingiausios, todėl laikomos vertingiausiomis.

Senų polifonijos meisterių kūriniuose (Okeghem, Palestina, Monteverdi ir kiti) atskirose balsų partijose kartais randame temų nepasikartojimą.

Pradedant XIV šimtmečiu, polifonija pasidaro aiškaus tematinio stiliaus, kurios stilingiausią formą sukūrė J. S. Bach („Das wohltemperierte Klavier“, „Das musikalische Opfer“ ir „Die Kunst der Fuge“). Kituose savo kūriniuose J. S. Bach, o taip pat ir visi kiti tų ir vėlesnių laikų kompozitoriai komponuoja mišriame stiliuje; vietomis temas kartoja arba daro iš jų varijantus – vietomis melodijas kuria laisvai, be pakartojimų.

Iš viso to aišku, kad ketvirtinių tonų sistema ir netematinis stilius kaip pagrindinė kūrybos priemonė panaudotina kompozitoriams įvairių tautų, taigi ir lietuvių kompozitoriui J. Kačinskui.

J. Kačinsko nuopelnas yra tas, kad ne 50 ar 100 metų vėliau, kaip kiti menininkai, bet pačioje pradžioje ketvirtinių tonų sistemos plėtojimosi netematiniame stiliuje bendradarbiauja, nešdamas pasaulinei, o taip pat ir lietuvių muzikai naujų kūrybinių vertybių.

Ar muzikos stiliaus klausimas yra tautinis? Ne! Tai giliau glūdi, negu žmonijos gyvybės sąlygos, nes pagrindinės muzikos stiliaus tiesos yra tolygios kosmoso etapų plėtojimosi tiesoms.

Kur mes gamtoje randame tematizmą? Augaluose ir gyvuliuose. Gyva ir juntanti tema liūtas kartojasi daug sykių lygiai tokiais pat gyviais, sudarydama liūtų šeimą. Tema beržas kaip augalas kartojasi daug sykių panašioje augalų rūšyje. Iš tiesiųjų, kurios išeina iš tematizmo, pastebime ir nukrypimų varijacijų pavydale. Pav., kačių giminė reiškiasi įvairiais šios rūšies gyvių varijantais.

Bet kur tematizmas?

Ne be to, kad ir žmogus, priėmęs gyvenimui pritaikytą formą, yra dalinai tematinio stiliaus principų padarinys (pagrindinė simetrijos forma), turįs taip pat varijantų (aukštumas, figūra, spalva). Nesikartojimo požymiai, kitaip tariant, netematizmas, egzistuoja išimtinai tik individualinėse būtybėse. Nerasim nė vieno asmens, kuris turėtų griežtai panašius į kito rankų bei veido bruožus. Dar labiau skirtingesnės dvasinės žmogaus ypatybės. Kiekvieno mūsų valia, protas, temperamentas yra skirtingi.

Žmogaus dvasios ypatybės reiškiasi nuolatine kūryba, taigi ir pati žmogaus asmenybė yra netematiška, be pasikartojimų ir varijacijų. Muzika, kuriama tematizmo principais, atitinka daugiau gyvūnijos bei augmenijos pasaulį.

Kova muzikoje už netematizmą yra kova už žmonijos būties reiškinių sąvokos tiesą, už žmogaus dvasios principų   potencingumo ypatybę, kuri žmogaus formą perdirba į gyvą nesikartojančią temą, individualiai skirtingą.

Kova už netematinio stiliaus muzikos formą yra kova už žmogaus dvasios potencingumo ypatybę tonuose.

J. Kačinskas, jaunas ir labai talentingas lietuvių menininkas, skelbia naujas muzikos meno vertybes, realią muzikos meno reiškinių laisvę, įgyvendinimą meno pritaikymo dvasinės būtybės principų linkmei, kuri reiškiasi nepasikartodama, gyva, nežemiškos, nemirštamos žmogaus dvasinės ypatybės forma, įsikūnijančia laiko cikle kaskart naujose kūno formose. Tas kosmologijos tiesas visais amžiais mokė žmonių dvasios vadai, o šiais laikais antroposofijos mokslo kūrėjas ir aukštosios dvasios mokslo mokyklos, vadinamos „Goelheanum“ (Dornach, Šveicarijoje), įsteigėjas Dr. Rudolf Šteiner.

Aiškindamas J. Kačinsko kūrybinį darbą, kreipiau daugiau dėmesio į stilių, negu į garsą, norėdamas palengvinti naujos epochos linkmės charakterizavimą. Apie ketvirtinius tonus rašysiu vėliau.

Pabrėžiu, kad apie muzikos stilių mano aiškinama prasme nesusigalvota ištisais šimtmečiais, nesusigalvojama ir dabar. Šiandien muzika po impresionizmo ir ekspresionizmo stadijų gyvena nereikšmingo garsų žaidimo laiką (judėjimas judėjimui), garsai ir ritmai mechanizuojami, (realizmas ir naujas mechaniškas romantizmas vietoje natūralaus XIX šimtmečio romantizmo). Kada muzika propaguojami politiniai ir socialiniai klausimai, kada ji naudojama grynai pasilinksminimams (užplūdimas populiarių jazzo šokių), galima pakelti ją dvasinio pagrindo aukštumon tik tada, kai jaunoji Europos kūrėjų generacija supras gyvą dvasinį inspiracinį pradą. Garsinė to potencialumo išraiška yra netematinis stilius. Stiliaus idėja yra gyviausia muzikos kūrybos inspiracija ir stipriausia formavimosi proceso vertybė, lygiai kaip žmogaus dvasia yra galingiausias jo gyvybinės formos veikiantis pagrindas.

Naujoji absoliutinė moderninė muzika gali išaugti tik iš teisingo išsprendimo kosmoso dėsnių, iš kurių vedami netematinio stiiaus principai, kurie charakterizuojasi naujomis gyvybės situacijomis, nuolatiniu keitimosi vienos padėties į kitą.

Ir tas, kas mums atrodo pasikartojimas, pagrinde nėra pasikartojimas. Nė viena diena nėra visiškai panaši į kitą, kiekvienas pavasaris skiriasi nuo kito. Gyvenimas nėra uždarytame rate, bet vaizduoja atidarą spiralę.

Gyvybinio nepasikartojimo nujautimas inspiruoja kūrėją kurti kaskart naujas, įvairesnes, pagal reikalą sudėtingesnes formas ir naujus sąskambius. Lygiai kaip kūrybinė kosmoso jėga plėtojasi nuo primityvių kūrinių ligi sudėtingų formų, kol pasiekia žmogaus organizmo formą.

Išplėtimas pustonių sistemos į ketvirtinių tonų sistemą yra išplėtimas 12 tonų į 24 atskirus tonus. Pagrinde sąmoningas žingsnis iš paprastesnių į sudėtingesnes, labiau diferencijuotos harmonijos kūrybines priemones.

Vadovaudamasis tais muzikos garsų idėjos principais, apie kuriuos ketvirtinių tonų skyriuje dažnai diskutuodavome, Jeronimas Kačinskas žengia į gyvenimą visiškai nepriklausomu menininku. Linkiu jam daug sveikatos ir gerų darbo sąlygų, kad jo kūrybinės jėgos galėtų laisvai ir pilnumoj pasireikšti.