Muzikos klausytojų tipai

Kai klausomės melodijos, mūsų klausą pasiekia vienas paskui kitą atskiri tonai ir intervalai, bet mūsų sąmonėje jie jungiasi j mažas grupes, kurias girdim kaip tam tikrus vienetus. Šie vienetai, vėl jungdamiesi, sudaro didesnius vienetus. Taip apercepijuodami tonų ir intervalų kompleksus, mes girdim ne atskirus tonus ar intervalus, bet motyvus, sakinius, melodijas. Panašiai mūsų sąmonėj jungiasi harmonijos, jų intervalai (santykiai), taip pat jų sukeliami emociniai ir kiti psichiniai momentai. Dėl šitokio apercepcijų vis j didesnius vienetus jungimosi proceso mes muzikos kūrinj apercepijuojam kaip vienetą, kurio dalis „išoriniai“ jungia forma, o „vidiniai“ — atskirų impresijų, pergyvenimų susiliejimas j vieną bendrą pergyvenimą, nuotaiką (Stimmung). Tuo būdu, klausantis muzikos kūrinio, mūsų sąmonėj vyksta sintezė, kurios produktas yra estetinis objektas. Kai klausytojas vertina kūrinį, tai jis iš tikrųjų vertina minėtu būdu patirtą estetinį objektą. Bet ne visų klausytojų, girdėjusių kartu tą patį muzikos kūrinį, estetinis objektas bus visai tas pats. Paimsim pavyzdžiui muzikos kūrinį, perduodantį tokį jausmų kompleksą, kurį autorius pergyveno dėl vieno skaudaus liūdno jo gyvenime įvykio.

Vienas klausytojas gal pergyvens labai panašų į autoriaus išreikštą jausmų kompleksą; kitam muzikos sukeliamos emocijos asociacijų dėsniais iškels sąmonėn iš jo atminties tam tikrą jo gyvenimo liūdną atsitikimą ir su juo surištų minčių ir jausmų, kurie visą muzikos kūrinio keliamą nuotaiką nudažys savo atspalviu; trečias klausytojas tik taip sau gėrėsis muzikos garsais, tonų sodrumu, harmonijų spalvomis; ketvirtas gal to visko beveik visai nejaus, bet gerai pastebės moduliacijas, džiaugsis vykusiu temų išplėtojimu, jų sujungimu ir kitais formos dalykais. Kitiems klausytojams pagal jų psichinę konstrukciją, pagal jų atsiminimų, vaizdų, minčių ir jausmų turinius tas pats muzikos kūrinys sukels dar kiek kitokių psichinių procesų.

Nors kiekvienas klausytojas kiek kitaip pergyvena tą patį muzikos kūrinį (net ir tam pačiam žmogui tas pats kūrinys po kiek ilgesnio laiko arba po stipresnio pergyvenimo gali žymiai kitaip atrodyti), vis dėl to visus klausytojus pagal jų esminius bruožus galima suskirstyti į šiuos pamatinius tipus: į

1. sensorinį (vyrauja jutimų veiksniai),

2. motorinį (judesių veiksniai),

3. emocionalinį (jausmų veiksniai),

4. imaginatyvinį (vaizduotės, asociacijų veiksniai),

5. intelektualinį (proto veiksniai),

6. bendrinį.

Šitas pats suskirstymas tipais tinka taip pat muzikos kūrėjams ir muzikantams reprodukuotojams, nes juk ir jie yra klausytojai. Kurio tipo bus kompozitorius, tokio tipo ir muziką jis kurs, kuri labiausiai patiks to paties tipo klausytojui, o kito tipo klausytojui gali būti ir visai nesuprantama.

Sensorinis tipas.

Sensorikui pats garsų jutimas ir jų pirmųjų kompleksų pajutimas teikia smagumo, sukelia emocijų. Ryškiausi sensorikai primityvioj formoj — vaikai. Jų išradingumas įvairiausius daiktus sau muzikos instrumentais panaudot ir savo muzikos pamėgimas dažnai viršija suaugusių kantrybę tos muzikos klausytis. Panašūs yra ir primityvių tautų suaugę žmonės su jų orkestrais.

Sensorikui didelės reikšmės turi tono kokybė. Primityvesnėj stadijoj svarbiausia balsų ir tonų stiprumas. Lietuviai savo dainavimo būdu, kaip štai kuo didžiausia jėga tęsimu nesudėtingų dainelių, užbaigimuose darant ilgas fermatas balsų skambėjimu pasigėrėt, pritinka sensoriniam lipui. Mūsų sutartinės, skudučių ir kitų senovės instrumentų ansambių muzika, bent kaip ji užrašyta A. Sabaliausko rinkiny, su jų primityvia melodika ir neharmoningu balsų derinimu patvirtiną tą patį. Tačiau senosios, dabar žmonių nebedainuojamos, švelnios nuotaikos ir jausmo kupinos lietuvių dainos rodo lietuvius seniau lygia dalim priklausius emocionaliniam tipui ir tik vėlesniais laikais nukrypus į sensoriką.

Sensorikui klausytojui veikalo programa nesvarbu. Programinė kaip ir kita nesensorinio tipo muzika jam gali būti tiek įdomi, kiek ji turtinga spalvomis ir dinamika. Solo muzikoj jam svarbiausia instrumento tono ar dainininko balso gražumas ir stiprumas, dai- ninko technika ir aukštų gaidų fermatos. Aukštesnės muzikos kultūros sensorikas gali būti kairiosios moderninės muzikos šalininkas.

Kairioji moderninė muzika nėra tačiau grynai sensorinė. Čia garsų jutimų betarpiai sukelti emociniai elementai kompleksuojasi impresijomis, emocijomis, kurios susilieja į vieną bendrą sudėtingą emocinį pergyvenimą. Bet kadangi čia šitam emociniam pergyvenimui sukelti vartojami beveik išmintinai sensoriniai (jutimų) veiksniai, tai šią muziką gali suprasti tik sensorinės apercepcijos klausytojas.

Motorinis tipas.

Motoriniai (judesio) veiksniai žmogaus psichikoj turi daug daugiau reikšmės, negu mes, neįsigilinę, numanom. Kiekvienas procesas, taigi ir psichinis procesas yra tam tikras judėjimas. Ritmo pajautimas glūdi mūsų kūno ir psichikos procesų ritmingume. Kaip širdies veikime susitraukimą seka atsileidimas, taip panašiai jutimai ir pajutimai mūsų sąmonėj skirstosi į akcentuotus ir neakcentuotus. Didesnį dėmesio įtempimą seka jo atsileidimas. Klausantis lygių metronomo takšėjimų, jie neatrodo lygūs, bet susidedą iš akcentuotų ir neakcentuotų, kaip dviejų ar keturių dalių taktai. Šitie judesio veiksniai liečia visą mūsų psichinį gyvenimą. Todėl ir muzikoj jie priklauso prie pačių svarbiausių veiksnių.

Motorinio tipo klausytojų gal daugiausia yra, nes žmonių be motorinio pajautimo beveik nėra. Tuo tenka aiškinti ir nepaprastas motorinės - sensorinės jazz - muzikos pasisekimas. Motorinė muzika beveik visus stipriai veikia, o vaikus ir motorinio tipo klausytojus tiek, kad jie nejučiomis pradeda reaguoti ritminiais judesiais. Motorikui todėl geriausiai patinka šokiu muzika, maršai ir bendrai muzika su aiškiai išreikštu taktu, gyvo ritmo. Kur motorinio veiksnio maža motorikui tik nuobodu.

Lietuvių žmonių dainose motorinis veiksnys gana silpnas. Taip pat ir dažnai pasitaikantis mūsų dainų sudėjimas iš nevienodų taktų rodo, kad lietuviai ne motorikai. Niekad neteko matyt mūsų sodiečių, kad jie derintų žingsnius su dainos taktu, kada eina dainuodami. Tam mažai ir tinka mūsų senosios dainos, be to, jos dainuojamos beveik visada labai tęsiamai. Tačiau nuo politinės laisvės atgavimo jaučiamas dideiis lietuvių krypimas į motorinę muziką. Aktyvėjant lietuvio būdui, reikia jam ir gyvesnės, aktyvumą žadinančios muzikos. Beveik visai neturint šio tipo savų dainų, jaunimas gaudo svetimų dainų melodijas. Šios melodijos su pritaikintu lietuvišku tekstu greitai plinta. Šitą reiškinį turėtų mūsų kompozitoriai tinkamai įvertinti.

Emocionalinis tipas.

Jausmų sritis yra glaudžiai supinta su minčių ir valios (pastangų) sritimis, taigi, su abiejom kitom sielos apsireiškimų grupėm. Jausmai, pradedant jų pirminiais elementais ir baigiant sudėtingų jausmų kompleksais, lydi tiek visą mūsų intelektualinį gyvenimą nuo pirmųjų jo elementų (jutimų) iki abstraktinių minčių, tiek visas mūsų pastangas nuo valios paprastam judesiui iki sudėtingo planingo veikimo ir pasiekia slapčiausius sielos užkampius. Todėl išreikšti žmogaus jausmų dalį reiškia tą patį, kaip sielos dalį apreikšti.

O muzika, ir tik muzika, gali betarpiai ir tobuliausiai išreikšti grynus jausmus nuo tyliausių ir slapčiausių jų virpėjimų iki stipriausių sudėtingų pergyvenimų. Iš čia aiškėja ir muzikos reikšmė.

Kad muzikos kūrinys duotų emocinių pergyvenimų, reikia tam objektyvių ir subjektyvių sąlygų, t. y., kad pats kūrinys turėtų šitų emocijų ir kad klausytojo siela būtų palanki joms priimti, kad ši muzika rastų joj rezonanso. Šitokie klausytojai ir sudaro emocionalinj tipą.

Emocionalinio tipo klausytojui svarbiausia muzikoj išraiška, sukeliamų jausmų intensyvumas. Forma jam antraeilis arba visai mažos vertės dalykas.

Šio tipo klausytojus tenka skirt dar į dvi kategorijas. Vieniems emocijų sukelia tik aukštesni jutimų kompleksai, o antriesiems — jutimai betarpiai sužadina emocinių elementų, kurie jau toiiau kompleksuojasi ir virsta jausmų pergyvenimais. Pirmuosius labiau veikia muzika su aiškiomis nuotaikingomis melodijomis, mažiausia bent motyvai jiems turi būti aiškiai išreikšti ir jausmingi. Kadangi antriesiems jausmų sukelia patsai garsų jutimų apercepijavimas, tai jiems melodija nebeturi tos reikšmės. Jiems viską atstoja sąskambiai, spalvos. Šiems klausytojams patinka ekspresionistinė ir kita tos rūšies muzika. Nors abiejų kategorijų klausytojams estetinis objektas muzikoje yra jausmų pergyvenimai, tačiau tiems pergyvenimams jiems reikia labai skirtingų priemonių, todėl jie vieni kitų paprastai nesupranta, o abiejų kategorijų muzikininkai dažnai pasidaro vieni kitiems aršiausi priešai kaip skirtingų muzikos meno krypčių karšti šalininkai. Apie vienus ir kitus galima pasakyt, kad jie teisingai supranta muzikos esmę, nes pamatinė ir tikroji muzikos sfera yra jausmų sritis.

Smaginatyvinis tipas.

Skirtingi jutimai, kilų iš visai skirtingų fizinių veiksnių paerzinimo mūsų jutimų organų, gali sukelti labai panašių psichinių procesų. Taip pavyzdžiui, jutimas kokios skaidrios sultingos spalvos ir atitinkamo aukštumo, pilnumo ir tembro muzikos tonas gali sukelti labai panašų jausmą. Tas pats atsitinka ir su jutimu kompleksais. Šitas reiškinys leidžia įvairiausiems pajutimams, vaizdams susigretinti, susipinti. Šitų asociacijų pagalba atitinkamo palinkimo klausytojui muzika gali jo vaizduotėje sukelti optinių vaizdų, atvaizduoti veiksmus ir įvykius. Pavyzdžiai: Schumann‘as trečiosios simfonijos Es-dur 4-oj daly išreiškia jam Kelno katedros vaizdo padarytą Įspūdi; Gaetano Pugnani parašė simfoniją, pavadintą „Verteris, perdėtas muzikon romanas“. Tiesa, minėtos simfonijos autorius, matyt, nebuvo visai tikras poezijos perdavimo muzikos priemonėmis tikslumu, nes 1796 m. šią simfoniją diriguodamas, toj vietoj, kur muzika turėjo atvaizduoti Verterio nusižudymą, kad nebūtų abejonės, jis iššovė iš pistoleto (Saketti «Estetika»).

Kad klausytojui lengviau būtų suprasti, jam nurodoma muzikos veikalo programa. Tam paprastai pakanka veikalo pavadinimo. Padedant programai, imaginatyvinio tipo klausytojo fantazija, asociatyviniai pritaikintų veikalo garsų ir ritmų veikiama, kuria atitinkamus vaizdus.

Šitie vaizdai šio lipo klausytojui sužadina jau ir jausmų. Muzika betar¬piai imaginatyviniam tipui intensyvesnių jausmų nepajėgia sukelti. Todėl jam, Berlino muzikos akademijos profesoriaus Eduardo Grell’io žodžiais tariant, „Muzika be žodžių, be idėjos — nesusipratimas, rūbas be kūno, arba kūnas be sielos“. Šio tipo klausytojui suprantamiausia todėl programinė muzika.

Intelektualinis tipas.

Tik primityviam sensorinio tipo klausytojui pakanka pasigėrėjimui, smagumui sukelti atskirų nesurištų garsų. Šiaip, kad klausytojas gautų estetinj objektą, reikia, kad tonai, sąskambiai gretintus, susilietų mūsų sąmonėj j formas, kurios galutiniam rezultate sudarytų vieną viso kūrinio formą. Taigi, kad muzikos kūrinys nebūtų tik palaidų tonų ir sąskambių suma, reikia, kad pirma prisidėtų mūsų intelektualiniai veiksniai, kad jvyktų sintezė. Tik tada galimas ir aukštesnis pasigėrėjimas meno kūriniu.

Yra betgi tokių racionalinio palinkimo klausytojų, kuriems muzika tik tiek pasigėrėjimo ir teikia, kiek ji turi intelektualinių veiksnių, kurie duoda tam tikros veiklos šių klausytojų protui.

Intelektualinio tipo klausytojui besiklausant muzikos, jo psichikoj vyksta daugiausia tik intelektualiniai aktai: sąvokos, sprendimai, visokiariopa analizė ir sintezė. Jausmingiausios muzikos toks klausytojas gali šaltai klausytis. Pasitenkinimo, smagume jausmų šio tipo klausytojui muzika taip pat gali sukelti, tik ne todėl, kad šie jausmai būtų muzikos kūriny reiškiami, bet tik kaip muzikos sukeltas intelektualinės veiklos rezultatas. Čia klausytojas seka kūrinio motyvus, sakinius, periodus, temų pasikeitimus, moduliavimus, varijacijas ir visą forminą veikalo konstrukciją. Apercepijavimas muzikos kūrinio kaip daugybės diferencijuotų vienetų, grupių, sudarančių vieną darnų vienetą, teikia smagumo jausmo, panašaus j jausmą, kurio duoda architektūros formų apercepijavimas. Šio tipo klausytojai ir vadina muziką „srūvančia architektūra“.

Viduramžių intelektualinio tipo kompozitoriai išgalvojo visokių sudėtinių dvigubų ir trigubų kontrapunktų, vėžio kanonų. Klausantis be gaidų, ir labai išmiklintai klausai sunku šiuos kompozicijos akrobatikos triukus sekti, o šiaip klausytojas jų dažniausiai nė nepastebi. Estetinės vertės todėl šie dalykai neturi, tačiau ir dabar jų dar tebemokoma konservatorijų kompozijos klasėse.

Bendrinis tipas.

Numanu, kad retai pasitaiko griežtai išreikšto to ar kito tipo muzikos klausytojas. Paprastai tai yra tik dominavimas vienų ar kitų psichinių veiksnių. Gali būti ir maždaug lygus dviejų vyraujančių veiksnių santykis. Taip, pavyzdžiui, ekspresionistus galima priskaityt sensoriniam-emocionaliniam tipui. Pagaliau yra klausytojų ir kompozitorių, kurie jungia savy visus šiuos tipus be žymesnės bet kurios rūšies veiksnių persvaros.

Šio tipo kompozicijos, pasiekdamos mūsų psichiką visuose jos apsireiškimuose, gali teikti intensyviausių pergyvenimų. Tokie yra didieji genijų kūriniai. Jie gali nukelti klausytojo sielą j tas sferas, kur genijus pakyla savo kūrybinėj ekstazėj.

Muzikos pedagogika turėtų rūpintis todėl harmoningu visų svarbiųjų psichinių veiksnių išplėtojimų, nes tik šitų savumų klausytojui muzika gali apsireikšti visoj savo esmėj ir galybėj.