Karštą vasarą Vilniaus festivalyje

Kokia nematoma jėga verčia atsisakyti gausiai siūlomų vasaros malonumų ir atkakliai, tarsi kam įsipareigojus, lankyti Vilniaus festivalio renginius, nesvarbu, ilgiau ar trumpiau jie tęstųsi, ypač pagrindinėje veiksmo vietoje - Nacionalinės filharmonijos salėje. Ko ieškau toje erdvėje ir festivalio laike - gal dėl žiemiško tingumo, plikledžių ar panašių dalykų praleistų kultūros įvykių, dar nepažintų, neprakalbintų žmonių, kuriuos būtų buvę taip svarbu sutikti, nes be jų ir tavo pasaulis praranda daug esmių?
Gal senoji dar nepagadintos akustikos salė turi galios priminti kokiam šiuolaikiniam užklydusiam Faustui: „Jūs vėl čionai, pažįstami šešėliai". Gal ši erdvė - svarbiausia, o festivalis joje - vėl proga prisišaukti tuos šešėlius, kuriuos seki - kaip tolstančius pastovių vertybių ženklus...

Tai vieta, kur senieji skliautai remiasi į dar senesnius kultūrinius sluoksnius - tarsi iš sustingusio laiko - su savo trūkinėjančiais leitmotyvais.

Gal čia ir įsirėžė klausimas - kas toji Fausto amžiaus pabaiga, kai dar prieš naująjį tūkstantmetį buvo repetuojamas „Fausto pasmerkimas" su Cyrilu Diederichu? Gal šitas įvykis drauge su Donato Saukos knyga „Fausto amžiaus epilogas" ir nebepaleidžia iš savo nerimų orbitos?

O dar maestro Yehudi Menuhino repeticijos tuščioje senamiesčio paslaptims atsivėrusioje salėje su mūsų chorais ir kameriniu orkestru...

Didžiąją salės trauką, ko gero, galėtų paaiškinti ir paprasčiausias klausimas: koks erdvės santykis su scenoje vykstančiu muzikos meno reiškiniu? Apie garso kultūrą, garso estetiką bei panašias problemas tenka išgirsti ne vieno renginio metu ir ne tik pas mus, tačiau dažniausiai optimistiškai nutolstama ir nuo pačios salės, ir nuo muzikos instrumento ar ansamblio.

Akivaizdus tokio optimizmo patvirtinimas - kasmetiniai rašiniai apie T. Manno festivalio programas, kurių kulminacija - nuolatinis neeilinio atlikėjo galynėjimasis įnoringos akustikos Nidos bažnytėlėje su nusenusiu koncertiniu rojaliu, kurio neįgalumą sėkmingai įveikia recenzentų vaizduotė ir publikos entuziazmas. Dėl entuziazmo ir šiaip yra nutikę labai įdomių dalykų, jei prisiminsime vien T. Manno romane „Daktaras Faustas" aprašytą Beethoveno sonatos, op. 111, interpretaciją... Beje, šis epizodas, kaip ir Čechovo „Odė spintai", vis atsargiai apeinami ir dar tebelaukia savo valandos, kuri lyg ir turėtų išmušti žinant, kad ironija, arba, švelniau pasakius, intelektualus kandumas yra toks svarbus ir vieno, ir kito genijaus kūrybos variklis, pagaliau ir labai esmingas romantikų bruožas. O kad šių dalykų netrūko, pavyzdžiui, F. Chopinui, yra taikliai pastebėję ir atlikėjai, ir komentatoriai - net mūsų Beatričė, D. Geringas su I. Fauntainu ir V. Baltakas, tarsi pratęsęs S. Kierkegaardo įžvalgas apie atvirą ir paslėptą romantikų ironiją. Šio festivalio pasaulinėje premjeroje įsiminė jo klasiškai skaidraus „Komentaro" (commentum) žaismingi šlubčiojantys ritminių figūrų pasikartojimai.

O kai dėl polinkio romantizuoti, ypač interpretuojant klasikus, tokias silpnybes ne kartą lėmė net paties Beethoveno kūryba. Išėjimas už stiliaus rėmų, kaip matome, ne visada sumenkina kūrybą. Tai jau ne kartą įrodė ir mūsų laikmetis, garsėjantis polistilistika. Jos gyvybę liudija ir dar ne visai nunykęs sugebėjimas stebėtis. Jis apibūdinamas filosofiškai ir kildinamas net iš J. W. Goethe's asmenybės bei jo ne visai klasicistinio kūrybos laikotarpio.

Tokiu sugebėjimu stebėtis ypač apdovanotas profesorius Saulius Sondeckis - stebėtis tarsi veidrodiniu dangaus ir žemės atspindžiu J. S. Bacho muzikoje, kosminiu ir drauge labai žemišku W. A. Mozarto juoku, kurį maestro yra apibūdinęs vos ne įtaigiau nei „Stepių vilko" autorius.

Kaip vienas didžiausių meno slėpinių po senamiesčio skliautais įsiminė prof. S. Sondeckio pristatytas smuikininko V. Pikaizeno rečitalis. Dar tuometiniuose Menininkų rūmuose jis grojo visus Paganini kaprisus.

...Atlikimo menas ir sugebėjimas įsiklausyti - adekvatūs pačiai kūrybai. Jūros kriauklė kaip įsiklausymo ženklas yra dažnoje Liucernos vasaros festivalio programoje ir liudija šio renginio tikslus. Ženklas, aktualus visiems, nes visur vienodai tyko ir interpretacijos, ir įsiklausymo inercijos pavojai. Štai kad ir iš kažkur atskridusi spaudos puslapių neapleidžianti nuomonė apie garsiausio mūsų festivalio svečio V. Repino grojimo aistringumą. Nuomonė, matyt, kilusi iš šiuolaikinio atlikėjo ar dirigento „kokybės standarto" - kuo aistringiau sušokti interpretuojamą kūrinį. Kaip, pavyzdžiui, beveik basa šoka garsioji Julija Fischer, Liucernos festivalyje atlikdama Sibelijaus koncertą smuikui, diriguojant ne mažiau garsiam M. Thilson Thomui. Tas atlikimas beveik tapo solistės ir orkestro tempų varžytuvėmis, pastarasis gal net kiek pralaimėjo.

Būtų įdomu, jei ši atlikėja scenoje susitiktų su G. Rinkevičiumi... Ta proga malonu prisiminti, kad Vilniaus festivalyje maestro ypač jautriai susikalbėjo su V. Repinu. Solistas, itin santūria klasikine maniera grieždamas E. Lalo Ispaniškąją simfoniją smuikui ir orkestrui d-moll, op.21, kiek priminė D. Oistrachą, taip pat niekada nedemonstravusį jokių aistrų; auksiniai jo smuiko garsai sklisdavo ramiai ir skaidriai - tarsi saulės šviesa, pasiekdama pačias stilistikos gelmes.

Nors G. Rinkevičiaus vadovaujamas Valstybinis simfoninis orkestras negarsėja išpuoselėtu tembru, kokį yra pasiekęs prof. J. Domarkas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, tačiau viena iš festivalio staigmenų buvo ambicingas G. Rinkevičiaus dėmesys kiekvienos frazės išbaigtumui, pastangos subtiliai tramdyti savo paties ir orkestro temperamentą, pagarba ansambliškumui. G. Rinkevičius ypatingo pagyrimo nusipelno už repertuaro paieškas, konceptualumą, už G. Mahlerio, R. Strausso interpretacijas, už R. Wagnerio „Parsifalio" fragmentus, neišklydusius iš visumos, kurios neįmanoma skaidyti. Gaila, jis skambėjo tik vieną vakarą prieš keletą metų Kongresų rūmuose. Ir kai neseniai per „Mezzo" kanalą išgirdome S. Rattle'o diriguojamo „Parsifalio" fragmentą buvusios gamyklos konstrukcijų erdvėje, tik dar labiau išryškėjo, kad tokia erdvė tinkama „Parsifalio" muzikos sferiškumui, kurį dažnai užgožia, prislegia ir tradiciniai, ir šiuolaikiniai scenovaizdžiai.

Tokios tad gijos vis priverčia grįžti prie intelektualiųjų Vilniaus festivalio kontekstų, kuriais grindžiama ši šventė. Tuomet į jos sąvoką telpa ir karalienės vizitas, ir diplomatinių ryšių sukaktys, net muzika iš kino filmų.

Šios šventės leitmotyvų sistemoje išsiskiria, nežinau, ar sąmoningai planuotos, ar spontaniškos laikmečio stiliaus paieškos. Štai kad ir pirmojo koncerto metu Valstybinio simfoninio orkestro (dirigavo G. Rinkevičius) atlikta V. Bacevičiaus prieškariu parašyta „Elektrinė poema", op.16. Šiuolaikinio klausytojo ausims - kuklus, taikus, beveik žaislinis žingsnis į atonalų - visuotinesnį - skambesį. Tuokart jis kritikų vadintas „žiauriu, agresišku". Ir tai suprantama, jei prisiminsime, kokioje terpėje jis atsirado: anot kultūros istorikų, jauni kūrėjai, „traukdamiesi nuo herojinės Maironio mūzos, jos valingo ir dramatiško patoso, atsidurdavo idilės, dainingo sentimentalumo, folkloro stilizacijos seklumose".

Jokia šiandienos charakteristika neapsieina be tokių šiuolaikinės muzikos klasikų, kaip G. Ligeti, I. Xenakis, J. Cage'as, S. Reichas. Iš jų kūrybos buvo sudaryta švedų unikalių mušamųjų instrumentų ansamblio „Kroumata" programa, o joje įdomų vaidmenį suvaidino senoviškų automobilių signalai. Jais atliktas G. Ligeti preliudas iš operos „Le grand macabre" nuskambėjo tarsi kokia M. Prousto muzikinė parafrazė: „kai laikas reiškiasi kaip veiksmas", kai liūdnus laikrodžio dūžius permuša trimito signalų garsai, o jų „aidus, birus ir nerišlus prisiminimas įtemptai tebeplevena virš miesto grindinio".

                    ***

Davido Geringo dalyvavimas mūsų muzikos įvykiuose jau savaime - šventė, o šįkart pažadėta romantinė vakaro atmosfera drauge su I. Fountainu tapo sąmojingu, intelektualiu skirtingų laikų stiliaus ieškojimu, tiek interpretuojant romantikus, tiek specialiai festivaliui V. Baltako parašytą F. Chopino „Introdukcijos" komentarą, kuris buvo pristatytas kaip tiesiog spontaniškas nuomonės išsakymas. Tokiam spontaniškumui ypač pravertė įvairiapusė V. Baltako patirtis, šiuolaikinės kūrybos išmanymas, o tai nėra taip paprasta turint galvoje tokią gausią polistilistiką ir daugybę norinčiųjų nesiremti jokiomis stilistinėmis konvencijomis. Žadėta nuomonė buvo išsakyta pagarbiai ir kandokai, intelektualiai ir aiškiai. Autoriui, regis, net neprireikė sukauptos muzikos teatriškumo patirties. Ši pasaulinė premjera derėjo ir prie atlikėjų nuostatų, ir prie violončelės bei fortepijono ansambliškumo.

                    ***

Ypatingas įvykis mūsų muzikiniame gyvenime, kai su Lietuvos kameriniu orkestru griežia dabar vienas geriausių pasaulio smuikininkų S. Krylovas, beje, kadaise su šiuo orkestru, S. Sondeckio pakviestas, įrašęs pirmuosius diskus. O jį apibūdinantys žodžiai - mąstantis virtuozas - nusako jo tobulą vidinę pusiausvyrą, laisvą, elegantišką griežimą, leidžiantį pajusti A. Stradivarijaus smuiko garso grožį.

Šiame festivalyje S. Krylovą išvydome ir kaip dirigentą. Drauge tai buvo pažintis su tokios pat klasikinės pusiausvyros atlikėju pianistu B. Canino. Tikras bendraminčių, nors ir labai skirtingo amžiaus, duetas, atlikęs J. Haydno Koncertą fortepijonui, smuikui ir styginių orkestrui Nr. 6 F-dur, Hob. XVIII/6. B. Canino grojimo maniera primena V. Horowitzo laisvą virtuoziškumą ir G. Gouldo susitelkimą. Būtų įdomu palyginti jo įrašytas J. S. Bacho Goldbergo variacijas su kitomis girdėtomis.

                    ***

Dar viena festivalio intriga - KONTRABOSAS. Tomis dienomis užsukau į interneto puslapius, kur šį instrumentą pristato ne teoretikai, ne vadovėlių citatos, bet Patrickas Siuskindas ir Donato Bagursko repertuarinis optimizmas. Po vakaro, skirto N. Rotos šimtmečiui, kur D. Bagurskas atliko šio kompozitoriaus Koncertinį divertismentą kontrabosui ir orkestrui, jau reikėtų gerokai pakoreguoti vertybes, nes mūsų atlikėjas guldo ant menčių ironiškąjį intelektualą - kontraboso dainių. Kad ir tada, kai jo knygos herojų, išgėrusį gurkšnelį alaus, apima karčios mintys, kad „laisvai griežiančių kontrabosininkų nebūna"... Ir dar kaip būna - tai liudija mūsų atlikėjo pasirinkto ir kontrabosui pritaikyto repertuaro įvairovė, kurioje muzikantas taip išradingai panaudoja „fundamentalų instrumento garso gilumą". Beje, šis Divertismentas, be visų atlikimo sunkumų, liudijo kontraboso galimybes, ypač kai pasigirdo tiesiog haroldiškas tembras (arba alto leittembras, kaip jis vadinamas Berliozo kūrinyje). Ar galėtų „Haroldą Italijoje" D. Bagurskas pritaikyti kontrabosui? P. Siuskindo herojus tai gana sarkastiškai paneigia: „Į viršų teoriškai gali varyti, kiek įsigeidęs, tik praktiškai tai neįmanoma." Ir nors herojus griežia net flažoletu, po to, daugiau nieko nebeišspaudęs, sugroja negirdimai aukštą natą ir klausdamas atsako: „Girdite? To jau nebegirdite. Visko nebeištrauksi. Nors teoriniu fizikiniu požiūriu labai daug kas slypi šiame instrumente."

Tikėkimės, D. Bagursko išradingumas dar atskleis nemažai tokių paslapčių. Tepadeda jam romantikai ir Nacionalinis simfoninis orkestras, nepraradęs gilaus, gražaus savo tembro grodamas ir visus N. Rotos kūrinius. Tik antroje koncerto dalyje, kai virš orkestro ekrane pasirodė fragmentai iš F. Fellini, F. Zeffireli, F. F. Coppolos filmų, kai prie mikrofonų atsistojo sopranas S. Cvilak, klausytojui ir žiūrovui, įpratusiam prie minėtų kino grandų kiekvieno kadro plastikos, kompozicijos, ritmo, subtilaus, nerėkiančio muzikalumo, tie maksimaliai išryškinti garsai, matyt, dirigento sumanymu, turėjo persikūnyti į estradinio koncerto specifiką. Kino kadrai, tarsi oro balionėliai, išsvaidyti į ekraną. Pagaliau susigriebėm: šalin visą muzikos įgarsinimo drausmę, tegyvuoja šventė! Tad po salės skliautais nebetelpanti muzika, jai nebepaklusę laisvai skrajojantys filmų kadrai, lyg tokiu būdu prišaukti didžiųjų meistrų šešėliai, vėl savaip liudijo - Nino Rota tų meistrų kūrybą pavertė ypatingu reiškiniu, kuris pasaulyje vadinamas italų kinu. Be N. Rotos muzikos kino menas apskritai nebūtų turėjęs tiek daug spalvų.

Tikėkimės, kad Italų institutas Vilniuje dar suteiks ne vieną progą mums sugrįžti prie minėtos kino klasikos. Beje, tiek Zalcburgo, tiek Liucernos vasaros festivaliuose kino vakarai įtraukiami į pagrindines programas.

Po Nino Rotai skirto vakaro jau atlaidžiau vertinau ir „fado deivės" koncertą, kurio metu jaučiausi tarsi kruizinio laivo restorane. Kitą vakarą Marcello Rota ir visas jo koncertas tarsi nuramino - kokia šventė be publikos entuziazmo? Koks „Faustas" be Auerbacho rūsio?

Taigi, Vilniaus festivalis, nors šį kartą tik septynių įvykių apimties, tapo tarsi vientisu kūriniu su rimtąja, žaismingąja, lėtąja ir iškilmingąja dalimi birželio 14-ją, kuri lyg festivalio ritualas būna pagarbiai paryškinama dažniausiai didesnėje nei filharmonijos erdvėje.

Gedulo ir vilties dieną klausytojai V. Bartulio kūrinyje - „skirtingų muzikų sambūvyje" - gal ir pasigedo įprasto tradicinių requiem žanro dalių skambėjimo. Čia lietuvių autoriaus Paskutinio teismo vaizdai šiurpino ir atėmė žadą ne mažiau negu Š. Saukos drobės. Dies irae - neabejotina šios kūrybos ašis. Bet ir beviltiškiausia meno kūrinio malda vilties neatima.

Gal kas paklaus, o koks muzikos festivalis Čiurlionio metais be paties Čiurlionio?

Bet mes jį turėjome! Ir ne tik todėl, kad net po gatvių stendų kupolais tauriai atrodė visiems pažįstamas Čiurlionio portretas. Buvo Čiurlioniui skirtų renginių ir padejavimų dėl jo muziejų Vilniuje bei Druskininkuose.

Tebeturime 24 laidų ciklą „Čiurlionio metai", transliuojamą per Lietuvos radiją. Ciklas ne tik ir ne tiek proginis, kiek jo autoriaus Šarūno Nako subrandintas kaip būtinybė kalbėti apie lietuvių muziką plačiame, ne parapiniame kontekste. Kontekstas, tinkantis ir Vilniaus festivaliui. Tebūnie ir pats miestas dar dėmesingesnis tokiems reiškiniams. Malonu, kad Vilnius nepersistengė: išties, ne vieta simfonijoms troleibusų salonuose. Dabar juose skamba dailus visuomeninio transporto mergelės balsas: „Laikykitės už turėklų..."

Tokie tad vasaros kontekstai didžiųjų kūrinių pavėsyje.