Muzikos puotai – septyni vakarai

Vasaros pradžia, muzika, Vilniaus festivalis - šie žodžiai daugeliui melomanų jau yra neatsiejami. Šie metai - ne išimtis. Muzikinę vasarą vėl atvers Vilniaus festivalis, pakviesiantis į septynis koncertus.
Publikos numylėtinių sugrįžtuvės ir jubiliejai, pažintys su pirmą kartą į Lietuvą atvyksiančiais atlikėjais, simfoninių, kamerinių kūrinių programos ir ilgesingų fado dainų vakaras desertui - tokį meniu pateiks penkioliktasis Vilniaus festivalis, truksiantis dvi savaites.
Gegužės 31-birželio 14 dienomis Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, skambės užsienio ir lietuvių kompozitorių kūriniai, atliekami garsių muzikų. Nuo pat pradžių Vilniaus festivalio meno vadovo pareigas eina jo sumanytojas Gintautas Kėvišas. Su kokiomis mintimis jis pasitinka penkioliktąją muzikos šventę?

            - Jau penkiolika metų kaip voverė rate sukatės tarp Vilniaus festivalio programų, atlikėjų, projektų. Kaip atrodys šiųmetis, jei pažvelgtume į festivalio istoriją? - pasiteiravau G. Kėvišo.

            - Rengėjams norėtųsi, kad kiekvienas festivalis būtų išskirtinis. Nuo pat pirmojo ir aš taip mąsčiau - kiekvieną festivalį reikia rengti kaip vienintelį ir tik tada bus galima atliepti žodžio „festivus" prasmę bei esmę.             Tai neturi būti spektaklių, koncertų, kad ir kokie geri jie būtų, virtinė. Tai turi būti šventė, fiesta, kuri sujudintų, gal kiek priblokštų, būtų nelaukta, netikėta. Mums tai pavykdavo.   Lietuvos publika išgirdo, išvydo daugybę muzikos pasaulio žvaigždžių, turėjo progą su jais pabendrauti. Vilniuje repetuodavo legendinis lordas Yehudi Menuhinas, sukinėdavosi kompozitorius ir dirigentas Krzysztofas Pendereckis, didžiausias arenas užpildydavo klausytojai grojant mūsų pakviestiems džiazo muzikantams. Maestro Riccardo Muti iki šiol prisimena savo viešnagę Vilniuje, nors tai buvo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Lietuvos vardas jam - ne tuščias garsas, nors, pavyzdžiui, apie Latviją ar Estiją jis nieko nežino. Pastaraisiais metais festivalių užmojis dėl įvairių priežasčių - tik ne dėl idėjų stygiaus - kiek sumenko, tačiau jie dėl to netapo prastesni. Šiųmetė programa taip pat gerai apgalvota, žadanti įdomių susitikimų, tik galbūt dabar festivalis tapo labiau nišinis, tenkinantis išrankių muzikos gurmanų skonį.

            - Ar yra kokių išskirtinių penkioliktojo Vilniaus festivalio bruožų?

            - Sudarydami programą stengėmės, kad kiekvienas koncertas būtų kuo įdomesnis visais požiūriais - tiek programos, tiek atlikėjų. Tik po to pradedi ieškoti kokių nors ženklų arba sąsajų ir jų atrandi.   Pavyzdžiui, festivalio direktorė Rūta Prusevičienė pastebėjo, jog šiųmetėje programoje yra daug kompozitorių ir atlikėjų, kurių pavardė prasideda raide B: Baltakas, Bacevičius, Bartulis. Yra gausybė R raidžių: Rota, Repinas, Rinkevičius.   Tokios įžvalgos, žinoma, skirtos tik pajuokauti. Tačiau vienas ženklas labai aiškus ir vertas dėmesio - šiame festivalyje, kaip jokiame ankstesniame, itin gausu šiuolaikinės muzikos, XX-XXI a. kompozitorių kūrinių.

            - Kad nueitum visą kelią, reikia žengti pirmąjį žingsnį. Koks buvo Vilniaus festivalio pirmasis žingsnis, jau žinome. O kokia bus šių metų šventės pradžia?

            - Festivalį pradėsime Vytauto Bacevičiaus „Elektrine poema" simfoniniam orkestrui. Per atidarymą skambės ir retai atliekama Sergejaus Rachmaninovo Pirmoji simfonija.  Koncerte dalyvaus ir vienas talentingiausių šių laikų smuikininkų Vadimas Repinas, neretai lyginamas su didžiaisiais smuiko virtuozais Yehudi Menuhinu, Isaaku Sternu, Jasha Heifetzu ar Davidu Oistrachu. Jis nuo pat studijų aukštojoje mokykloje pradžios gyvena Vakaruose, savo įvaizdį susikūrė irgi kaip Vakarų Europos kompozitorių kūrinių atlikėjas. Pernai V. Repinas už nuopelnus Prancūzijos kultūrai gavo du svarbiausius šios šalies apdovanojimus. Pašmaikštaudami galime pasvarstyti, kad gal ir už tai, jog groja Giuseppe Guarneri (del Gesu) smuiku, kurio pavadinimas „Bonjour". Tačiau išties tai smuikininkas, kurio aistra, technika ir subtiliu muzikavimu negalima nesižavėti.

            - Vilniaus festivalio užsakymas kompozitoriui - tradicija, kuri, atrodo, buvo sulaužyta tik pernai. Šiemet vėl prie jos grįžote. Kokia premjera laukia klausytojų?

            - Opusą violončelei ir fortepijonui „commentum" sukūrė Vykintas Baltakas - Vokietijoje gyvenantis nepaprastai kūrybingas kompozitorius, dirigentas, kamerinės muzikos atlikėjas.  Įdomios ir šio kūrinio atsiradimo aplinkybės. V. Baltaką įkvėpė šių metų festivalyje surengti rečitalį pakviestų violončelininko Davido Geringo ir pianisto Iano Fountaino programa. Savuoju „commentum" kompozitorius savaip komentuos šioje programoje skambėsiančią Fryderyko Chopino Introdukciją.

            - Lietuvos kamerinio orkestro vadovas Sergejus Krylovas ieško įvairiausių galimybių pagyvinti ir praturtinti tiek repertuarą, tiek atlikėjų sąrašą. Ar to liudininkė bus ir festivalio publika?

            - O, taip. Šįkart į Lietuvą jis pakvietė savo ilgametį koncertų partnerį Bruno Canino - unikalų italų muziką, kompozitorių ir pianistą. Neseniai jį koncertuose Vakaruose girdėjo mūsų dirigentas Robertas Šervenikas ir buvo sužavėtas senosios legendinės mokyklos meistriškumo ir B. Canino, kaip asmenybės, švytėjimo. Viliuosi, kad tai pajus ir Vilniaus festivalio publika.

            - Vilniaus festivalis visada gebėjo suderinti muzikos sunkiąją ir lengvąją artileriją. Kaip bus šįkart?

            - Tikrai nenuskriausime lengvesnio žanro gerbėjų. Paminėdami bene garsiausio italų filmų muzikos autoriaus Nino Rotos gimimo 100-ąsias metines, jam skirsime šventišką ir nuotaikingą simfoninės muzikos vakarą „Rota diriguoja Rotą".  Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas kompozitoriaus sūnėno Marcello Rotos, su dviem solistais - slovėnų dainininke Sabina Cvilak ir lietuvių kontrabosininku Donatu Bagursku - pristatys įvairiaspalvę N. Rotos kūrybą nuo simfoninių kompozicijų iki garso takelių iš Franco Zeffirelli, Federico Fellini ir Franciso Fordo Coppolos filmų. Nostalgiškų fado dainų magijai pasiduodantys šio žanro mėgėjai laukiami Portugalijos fado deivės Cristinos Branco koncerte. Ji pirmą kartą apsilankys Lietuvoje ir savo programoje sujungs du jausmingiausius muzikos stilius - fado ir tango. Ritmo šventę sukurs garsiausias Skandinavijos mušamųjų instrumentų ansamblis „Kroumata", jau viešėjęs Lietuvoje ir turintis čia savo gerbėjų. Jų programoje - XX a. kompozitorių aukso fondo kūriniai.

            - Festivalį baigsite birželio 14-ąją jau nekart atliktu Vidmanto Bartulio Requiem. Kodėl toks pasirinkimas?

            - Paminėti Gedulo ir vilties dieną - Vilniaus festivalio tradicija. V. Bartulį laikau vienu įdomiausių lietuvių kompozitorių ir norėtųsi, kad jo muzika skambėtų bent dešimt kartų dažniau, negu dabar skamba. Šis Requiem pirmąkart bus atliktas Operos ir baleto teatro scenoje. Autorius rengia teatralizuotą, dar neregėtą jo pristatymą. Vilniaus festivalis visada buvo ir lieka kupinas staigmenų.

            - Bet jis, kaip ir visi mes, gyvena pagal Biblijos tiesas - yra riebiosios karvės metai ir yra liesosios. Kaip verčiatės liesaisiais?

            - Dabar prastas metas bet kokiai paramai.  Netekome savo mecenatų, kurie kartais skirdavo festivaliui iki 200 tūkst. litų, valstybės parama sumažėjo penkis kartus, iš savivaldybės Vilniaus festivalis gauna apie 25 proc. to, ką gaudavo anksčiau. Nenorėčiau to vadinti katastrofa, biudžetas yra toks, koks yra, tik norėtųsi, kad valstybės kultūros veikėjai turėtų aiškesnę poziciją ne tik dėl Vilniaus, bet ir dėl kitų festivalių. Ar yra manoma, kad jie atlieka kokią nors misiją, ar jų šiais krizės laikais nereikia? Jeigu jų nereikia dabar, nereikės ir paskui. Visiškai nekonstruktyvu manyti, kad tai, ką per krizę numarinsime, po jos atgaivinsime kaip gerais laikais. Taip nebūna.