Sukurti muziką iš naujo. Interviu su Davidu Geringu

Maestro, kadangi susitinkame prieš Jūsų koncertą, spėju, jog ypatingos izoliacijos tokiomis dienomis nereikalaujate. Vis dėlto - kokia būtų ideali diena prieš pasirodant scenoje?

Paprastai koncerto diena ir pats koncertas man yra kaip atostogos. Jų uždaviniai - pasiruošti, parepetuoti - gerokai paprastesni nei normaliame gyvenime. Žinoma, jei prieš pasirodymą yra repeticija, o dar jei atskrendi tą pačią dieną, tada jau ir streso pakanka.

Tad, žvelgiant į Jūsų koncertų grafiką, turite nemažai „atostogų"?..

Visaip pasitaiko. Jau daugiau kaip trisdešimtį metų dirbu pedagoginį darbą, anksčiau dar griežiau ir orkestre Hamburge, tad koncertinį gyvenimą visuomet teko derinti su kitais darbais. Paprastai tenka gyventi „300 procentų gyvenimą", o kai važiuoju į gastroles, lieka jau tik šimtas...

Kaip dažnai atvykstate koncertuoti į Lietuvą? Ar šalia koncertų dar turite kokių muzikinių saitų su Lietuva, pavyzdžiui, mokinių?

Atvažiuoju čia gana dažnai. Mėgstu atvykti į vasaros festivalius, gerai nuteikia vis augantis lietuvių entuziazmas. Pamenu, kai 1993-aisiais pirmąsyk po ilgos pertraukos vėl atvažiavau į Lietuvą, buvo gerokai liūdnesnis vaizdas, žmonėms buvo ypač sunku. O dabar salės pilnos, daug idėjų... Nuo tų metų labai intensyviai dirbu ir su Lietuvos kompozitoriais. Mano tikslas - ne tik išmokti kūrinius, atlikti jų premjeras, galbūt įrašyti, bet ir griežti juos dažniau, ir būtinai - kompozitoriaus tėvynėje.

Su kuriais lietuvių kompozitoriais Jūsų ryšiai glaudžiausi ir kodėl? Tikriausiai pradėtume sąrašą nuo Anatolijaus Šenderovo?

Šenderovas yra padaręs pirmąją mano vaikystės nuotrauką... O kūrybinis mūsų bendradarbiavimas prasidėjo dar prieš man išvažiuojant - nuo Sonatos violončelei su mušamaisiais, Keturių pjesių violončelei su fortepijonu... Vėliau jis buvo vienas iš tų penkių kompozitorių (šalia Kutavičiaus, Barkausko, Balakausko ir Urbaičio), kurių kūrinius užsakiau ir įrašiau į plokštelę „My Recollections". Malonu, kad su visais jais bendras darbas tęsiasi, o kartu vis randasi ir daugiau, įvairesnių kūrinių, taip pat ir kitų kompozitorių.

Antai Vytautas Laurušas, keletą kartų išgirdęs mane griežiant kitų autorių kūrinius, pats ėmė ir parašė kūrinių violončelei: neseniai buvo išleista visa plokštelė. Joje skamba kūriniai, parašyti XXI amžiuje, nors kompozitorius gimęs kone XX a. pradžioje. Manau, tai nepaprastas įvykis, be to, ši muzika emocionali, patraukli klausytojui. Beje, labai sunku suformuoti įdomią vieno kompozitoriaus kūrinių plokštelę - net ir Mozartas, Brahmsas ar Šostakovičius ilgainiui tampa nuspėjami. O štai Laurušo CD tikrai išėjo labai įvairus, kūriniai jame itin skirtingų spalvų, įdomių sudėčių. Tai - vienas naujausių mano darbų su lietuviška muzika, ir galiu pasidžiaugti, kad čia mane labai palaiko naujos leidybos firmos „Profil" savininkas Günteris Hänssleris, kuris yra ir labai didelės įrašų kompanijos „hänssler CLASSIC" (joje leidžiami, pavyzdžiui, visi Helmutho Rillingo ir jo choro įrašai) įkūrėjas.

Kaip pavyksta įkalbėti tokias kompanijas leisti jiems visai nežinomą muziką?

Taip jau susiklostė, kad Hänssleris nori su manimi dirbti, ir ši idėja jam taip pat patiko. Žinoma, išgirdęs, jog norėčiau įrašinėti Lietuvos kompozitorių plokšteles, jis padiktavo ir savo sąlygas, kurių mes mėginame laikytis. Savo indėlį į šį projektą labai mielai įnešė Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras, salę ir fortepijoną įrašui suteikė Jonas Žiburkus iš „Piano.lt", kitam įrašui salę davė Kongresų rūmai. Šių plokštelių turinys dažniausiai vienaip ar kitaip ir esti susijęs su manimi: Laurušo kūriniai buvo rašyti man, Osvaldo Balakausko (jo CD - artimiausias mūsų projektas) dauguma kūrinių taip pat skirti arba perdaryti man naujomis versijomis.

O bendradarbiavimas su lietuvių autoriais išties vyksta nenutrūkstamai. Vidmantas Bartulis yra parašęs labai įdomų kūrinį elektrinei violončelei, chorui ir orkestrui (man itin patinka violončelės ir choro derinys!). Du orkestrinius Arvydo Malcio kūrinius esu dirigavęs „XXI amžiaus perspektyvų" festivalyje Jerevane; ten pat, Robertui Šervenikui diriguojant, atlikau ir Šenderovo „Concerto in Do". Tame festivalyje esu suorganizavęs lietuvių muzikos savaitę: dirigavau Kutavičiaus „Jeruzalės vartus", Laurušo simfoniją, skambėjo Narbutaitės, Balakausko kvartetai. Taigi stengiuosi lietuvių kūrybą propaguoti ir už Lietuvos ribų: Ispanijoje kai ką grojome su Petru Geniušu, vieno Algirdo Martinaičio kūrinio premjerą visiškai atsitiktinai teko kaip dirigentui atlikti su „Kremerata Baltica"... Naująją Balakausko „Ludus modorum" versiją elektrinei violončelei (originalas - su pastiprinta) atlikome Vokietijoje su „Ensemble Modern", grojome šį kūrinį ir Berlyno filharmonijoje su „Gaidos" ansambliu. Ten ir buvo sugalvoti visi tie elektroniniai garso efektai, o dabar jau turiu visus reikiamus pedalus ir pats juos darau: flanger, aidas, pakartojimas, oktavos... Važinėju su specialiu lagaminu, kaip roko muzikantas.    

Kuo Jums šis instrumentas patrauklus?

Kai kartą Maskvoje elektrine violončele griežiau su Rusijos nacionaliniu orkestru, orkestro direktorius ėmė skųstis, jog nesigirdi aštuoniolikos pirmųjų smuikų... Tai buvo kerštas už visus dvoržakus, kur mūsų nesigirdi, už visų pasaulio violončelininkų gyvenimą. Šį instrumentą ypač mėgstu dėl to, kad jis atveria visai kitą dinaminį diapazoną. Galbūt kol kas jis nėra labai įdomus tembriniu atžvilgiu, bet, manau, tai pasikeis. Ir dinamiškai ten dar yra ką patobulinti, tačiau man patinka laužyti ledus. Buvau pirmasis, išnešęs elektrinę violončelę į klasikinę estradą; įžūliai atsivežiau elektrinę „Yamahą" į Didžiąją Maskvos konservatorijos salę, kur buvo atlikti Erkki-Sven Tüüro Koncertas violončelei ir Astoro Piazzollos Dvigubas koncertas elektrinei violončelei, akordeonui ir styginių orkestrui. Klausytojai, beje, pasiskirstė į dvi „stovyklas": vieniems mano naujoji violončelė labai patiko, kitiems ji buvo visiškai nepriimtina.

O kaip reaguoja muzikantai?

Kaip jie gali reaguoti? Kai pagriežiu Piazzollą ryškiai artikuliuodamas, o po to jie turi pakartoti keturis taktus taip pat ir, suprantama, negali to padaryti, tada jie irgi nori taip išmokti. Esama tokių atlikimo priemonių, kurių paprastas instrumentas negali išgauti - pavyzdžiui, toji ypatinga iš popmuzikos, iš gitaros repertuaro kilusi artikuliacija. Tad šis elektrinis „žaisliukas" suteikia man labai savitų spalvinių pagardų. Žinoma, galima griežti ir su pastiprinta violončele, bet tai ne tas pat.

Nuolat griežiate naująją muziką. Kiek ji, Jūsų manymu, pasiduoda skirtingoms interpretacijoms?

Šiuolaikinė muzika nepaprastai priklauso nuo atlikėjo. Esama daugybės kūrinių, kuriuose atlikėjui suteikta didžiulė laisvė: nuo to, kaip jis ja pasinaudoja, ir priklauso interpretacija. Manau, kad atlikėjas turi mažų mažiausiai pamėginti naujai sukurti interpretuojamą kūrinį. Tai, kas parašyta popieriuje, tėra ženklai, padedantys atkurti muziką, o ši pradeda egzistuoti tik kai atliekama. Labai svarbu tuo metu, kai muzika skamba, ją kaip galima intensyviau išgyventi ir išjausti, tarsi sukurti iš naujo. Manau, tai pagrindinis atlikėjo tikslas: jei pavyksta, interpretacija būna adekvati.

Man labai padeda darbas su kompozitoriais. Imdamasis naujo kūrinio pirmiausia stengiuosi iš autoriaus sužinoti, kaip jis traktuoja savo mintis, tekstą, muziką, faktūrą, kaip girdi instrumentą, ko pageidauja. Esu dažnai griežęs Krzysztofo Pendereckio koncertus (vienai ir trims violončelėms) jam diriguojant, ir tai nepalyginamas jausmas - kad ir koks puikus būtų dirigentas, diriguojant kompozitoriui atrodo, jog kūrinys gimsta čia ir dabar. Autorius tartum iškomponuoja savo muziką iš naujo, ir man tai labai svarbu. Diriguojant Pendereckiui jauti, kaip išnaudojamas laikas - tai visai kas kita nei interpretatorius, vien tik diriguojantis tekstą.

Įsimintinas buvo bendradarbiavimas su Henri Dutilleux, Görgy Ligeti, Friedhelmu Döhliu, taip pat - su Ernstu Kreneku. Pastarasis 1983 metais parašė Koncertą violončelei ir patikėjo man jį pirmąkart atlikti Zalcburgo festivalyje. Susitikti, bendrauti su juo man buvo nepaprastas įvykis, juk jis - viso amžiaus liudininkas. Galite įsivaizduoti - mūsų laikais pasišnekėti su žmogumi, kuris pažinojo visą Vieną nuo pat XX a. pradžios, buvo vedęs Almos Mahler dukterį... Be to, tai buvo nepaprastai šviesus, intelektualus žmogus, kupinas įspūdingų žinių ir idėjų. Buvo nepaprastai įdomu. 1988-aisiais Liubeke surengėme Kreneko festivalį, jame buvo atlikti dvidešimt penki jo kameriniai kūriniai. Vienas jų - „Dyophonie" dviem violončelėms, op. 241, - buvo dedikuotas man. Kompozitoriui, kai jis rašė šį kūrinį, buvo aštuoniasdešimt aštuoneri, o muzika - itin emocinga, veržli, tikras jausmų fontanas, kurio, regis, nesitikėtum iš seno žmogaus. Tarsi įrodymas, jog siela nesensta. Tą kūrinį įrašėme su mano asistentu Emiliu Kleinu, kuris buvo kvarteto „Sonare" - pirmojo, įrašiusio visus aštuonis Kreneko styginių kvartetus, - narys. Tuomet įgrojau ir Kreneko kūrinių CD - tai buvo viena pirmųjų mano autorinių vieno kompozitoriaus plokštelių, ir man buvo nepaprastai svarbu, kad jis ją dar išgirstų. Deja, susidūriau su nepaprastu leidybos kompanijų abejingumu: visi teisinosi užimtumu, procesas užsitęsė itin ilgai, Krenekui buvo jau 91-eri ir jis to įrašo nebesulaukė.

Pasižymite ypatingu atlikimo universalumu. Tačiau kokia muzika Jums yra „gyva", kažką sakanti? Kokiomis savybėmis ji turi pasižymėti, kad imtumėtės jos su malonumu?

Gyvenimas ne visuomet malonus, o muzika - kaip gyvenimas. Pavyzdžiui, daugelyje Sofijos Gubaidulinos kūrinių yra vieta, kur atmosfera tokia, kai jautiesi lyg rojuje, ir aš visada jos laukiu. Tokia atmosfera yra vienas tų malonumų, kuriuos patiri muzikuodamas. Esti ir labai daug iš pirmo karto neprieinamų skambesių, prie kurių reikia priprasti. Tačiau mes su jais dirbame, stengiamės išgirsti, prisipratinti, o klausytojai koncertų metu juos girdi pirmą kartą - būtina tą muziką jiems taip pateikti, kad norėtųsi ją išgirsti ir antrą, trečią kartą... Tiksliai žinau, kad geri kūriniai, kurių nuolat klausomasi, tampa populiarūs. Prieš keletą metų Gidonas Kremeris Berlyno filharmonijoje griežė Gubaidulinos „Offertorium". Po koncerto Bundestago prezidentas, didis muzikos mėgėjas, priėjo ir pasakė: „Maniau, jog XX amžiuje yra vienas koncertas smuikui - Albano Bergo, o dabar žinau, kad yra du - ir Gubaidulinos". Žinoma, iš tiesų jų yra kur kas daugiau, tačiau tai reiškia, kad šis žmogus jau pasiekė tokį lygį, jog pirmąsyk išgirdęs Gubaidulinos kūrinį gali jį pamėgti it kokį Beethoveno Koncertą. Tai jau klausytojas su bagažu. Norint, kad tokių žmonių rastųsi vis daugiau, koncertų programose turi daugėti naujos muzikos.

Esu visiškai tikras, kad šiuolaikinė muzika žmonėms yra gerokai prieinamesnė nei klasikinė. Neseniai koncerte teko griežti gana retai skambančią pirmąją Beethoveno sonatą, skirtą Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhemui. Tiek man, tiek pianistei pavyko ją tikrai gerai atlikti. O po to skambėjo Šenderovo „Dovydo giesmė", kuri publiką tiesiog pribloškė. Juk nepasakysime, kad Beethoveno kūrinys yra prastesnės kokybės ar kad buvo blogiau sugrotas, tiesiog tasai mūsų laikų emocingumas klausytojus pasiekia labai tiesiogiai... Antai į Japoniją, kuri - it katalizatorius, kasmet atvažiuodavau su rečitaliu. Programos visuomet būdavo labai įvairios, tačiau organizatoriai visuomet prašydavo pagriežti ką nors iš klasikos: Beethoveną ar Bachą. Ir paaiškėdavo, kad klausytojai ateina dėl Beethoveno, bet išeina su Dutilleux, Vasku ar su tuo pačiu Šenderovu. Svarbu tą muziką tinkamai pateikti. Deja, orkestrai dažnai neturi laiko mokytis naujų kūrinių, o jo reikia nemažai, juk tai - nauja kalba. O koncertai šiais laikais vyksta konvejeriu: reikia išlaikyti publiką, abonementus, reikia pinigų... Daugybė veiksnių tai lemia. Ir išeina taip, kad iš naujosios muzikos į repertuarą prasimuša tik lengvesni kūriniai. Dauguma jų, deja, atliekami du kartus: pirmą ir paskutinį. Galbūt daugiau galimybių turime kamerinėje bei solinėje muzikoje, o štai gauti bent kelias papildomas repeticijas su orkestru - veikiau išimtis nei taisyklė. O juk norint, kad orkestras suprastų, ką groja, reikia bent trijų repeticijų. Su kūriniu - tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio repertuaro - visuomet reikia laiko susigyventi, o naujajai muzikai jo reikia dar daugiau. Tačiau ji tikrai verta pastangų: kai gerai atlieki dabarties autoriaus kūrinį, jis išsyk turi itin stiprų poveikį: ne tik dėl tavo įdėto darbo, bet ir dėl jame slypinčių emocijų. Žinoma, yra kūrinių, kurių užtenka pagriežti vien natas, kaip jos parašytos, ir kūrinys jau „įvyksta"; tačiau dažniausiai gaidos yra tik priežastis kažkam žymiai svarbesniam, įdomesniam ir įvairesniam - emociniam, dvasiniam, minčių pasauliui atverti.

Kai imatės mokytis naujo kūrinio - koks tai procesas, kaip siekiate aprėpti ir įsisavinti naują medžiagą?

Viskas svarbu, tačiau daugiausia duoda daugelio metų pokalbių, bendravimo su muzikais, kūrėjais, kurie muzikoje esti svarbiausi personažai, patirtis. Žinoma, taip pat ir naujų tekstų skaitymo patirtis, o neretai - ir pasiryžimas. Kartais gauni partitūrą ir neturi drąsos pradėti. Visada sakau: kai nežinai, ką daryti, reikia tiesiog imti ir daryti, kad ir po dvi gaidas, ir anksčiau ar vėliau viskas pavyksta.

Ar klasikiniame violončelės repertuare taip pat dar esama kūrinių, kurių Jums neteko griežti?

Žinoma, ir labai daug. Mane stebina kolegos, mūsų instrumentu griežiantys smuiko repertuarą, nors jie nėra atlikę nė dešimtadalio violončelės repertuaro. Egzistuoja begalė nepelnytai pamirštų kūrinių violončelei. Antai puikus Wilhelmo Bernhardo Molique'o Koncertas: Hansas von Bülowas - vienas didžiųjų to meto dirigentų - yra pasakęs, kad tai turbūt geriausias violončelei parašytas koncertas. Net Schumanno Koncertas jau buvo parašytas! O mūsų laikais Molique'o niekas negroja, tik vienas iš mano mokinių yra jį įrašęs. Pats nesu jo grojęs, bet tai tikrai labai gražus, virtuoziškas kūrinys. Ir nuolat tokių atsiranda. Arba Enescu „Sinfonia concertante": nuostabaus grožio, bet irgi retai grojama (beje, man visai neseniai šį kūrinį teko griežti Bukarešte), tėra gal vienas du įrašai.

Kaip sugrįžtate prie jau kadaise interpretuoto kūrinio? Tęsiate nuo jau pasiekto laiptelio ar stengiatės atversti jį kaip tuščią lapą?

Žinoma, tai nebebūna tuščias lapas, o neretai pasitaiko netgi dalykų, kurie šiek tiek trukdo, jei anksčiau kažkas buvo ne taip išmokta... Metams bėgant tai darosi kiek sunkiau, tačiau ilgą laiką mokytis naujus kūrinius ar sugrąžinti juos į aktyvų repertuarą man nebūdavo sudėtinga. Rostropovičiui į klasę kaskart turėdavome atnešti naują kūrinį, būdavo nevalia kartotis. Kiekvienas studentas grieždavo skirtingus kūrinius, ir kadangi klasėje nuolat privalėdavome būti visi, studijų laikais vien klausydamiesi kolegų susipažinome su itin plačiu repertuaru: kai kuriuos kūrinius, pavyzdžiui, Hindemitho Koncertą ar Blocho „Schelomo", mokėjau atmintinai, nors niekuomet nebuvau jų griežęs... Vėliau man tai labai pasitarnavo, ypač pedagoginiame darbe. Net ir pats negrojęs kažkurio kūrinio, aš jau jį esu girdėjęs, žinau, ką sakyti, ko jame ieškoti. Suprantama, atrandu ir pridedu savų niuansų, tačiau tai jau kur kas paprasčiau.

Platus horizontas - labai svarbu. Žinote, vieniems žmonėms yra lengviau panirti į kūrybinę būseną, o kitiems reikia savo violončelės, savo stryko, kuriuo jie, nekeisdami, griežia per dvidešimt metų, savo pulto, savų gaidų su pažymėta pirštuote... Aš taip negaliu: turiu dešimt strykų - kiekvienam kūriniui kitą. Esu visiškai nepriklausomas nuo medžiagos. Tas pat ir su muzika. Ilgą laiką nekeisdami repertuaro, atlikėjai tampa nuo jo priklausomi, o aš esu laisvas. Juk yra tiek daug galimybių.

Dainininkai dažnai sako, kad padainuoti, tarkime, Monteverdi - tai tarsi vaistai balsui. Ar panašiai galėtume vertinti ir ankstyvąjį vakarietišką styginių instrumentų repertuarą?

Be abejo. Tiesa, dainininkų gyvenimas truputį kitoks: esama labai daug repertuaro, parašyto itin konkrečiam charakteriui - vienam sopranui tinka viena muzika, kitam - kita, būtina iki jų išaugti; per anksti padainuosi Wagnerį - sugadinsi balsą, ir taip toliau. Pianistai gali gyventi skambindami vien Rachmaninovą ar Chopiną, Beethoveną ar Mozartą... Violončelininkai tokios prabangos neturi, todėl mes iš pat pradžių mokomės būti visapusiški - griežti ir klasikinę, ir šiuolaikinę, ir romantinę, ir ikiklasikinę muziką. Mane ypač džiugina, kad šiais laikais esti daugiau galimybių ir tradicijų groti visokią muziką, ir groti ją visaip. Anksčiau taip pat būdavo atliekamas įvairus repertuaras, tačiau dažniausiai „skambėdavo" atlikėjas, persona, kuri groja. Tokia buvo tradicija. O mūsų laikais svarbesnis tapo kompozitorius ir kūrinys. Tad kai dirbu su studentais, pavyzdžiui, Schumanno pjesėse mokau juos atrasti skirtumą tarp kiekvieno iš tų nedidelių kūrinėlių: juk kiekvienas kūrinys ar net jo dalis turi savo istoriją, vaizdą, spalvą, turinį, ir kai pradedi to ieškoti, muzikuoti darosi gerokai įdomiau, pati muzika tampa įvairiapusiškesnė.

Kai įrašinėjate labai gerai žinomą kūrinį, ar didžiausias stimulas tai darant yra pasakyti kažką nauja, pasiūlyti netikėtą traktuotę? Štai Bacho siuitas įrašinėjote net keliskart.

Taip, įgrojau jas keturis kartus. Ypatingas potyris buvo 1989-ųjų įrašų sesija Venecijoje. Kadangi ten nuolat gaudžia galybė bažnyčių varpų, galėdavome įrašinėti tik vėlai vakare: dienomis gėrėjomės ta įstabia miesto be turistų, be automobilių atmosfera, o vakare, kylant rūkui, eidavome groti Bacho... Buvo nepaprasta. Vėlesnis japoniškas įrašas buvo darytas Čekijoje: iš Prahos tekdavo važiuoti trisdešimt kilometrų iki puikia akustika pasižyminčios bažnyčios. Buvo gruodis, be galo šalta, bažnyčioje įrašinėjant šildyti nebuvo galima dėl triukšmingai veikiančių šildytuvų... Taigi net ir nuo tokių dalykų priklauso labai daug kas. Toks mūsų gyvenimas - nepaisant atmosferos, jokių išorinių aplinkybių, susikaupti ir pagroti savo muziką. O kokia ji išeina, sužinai tik vėliau išklausęs įrašą. Regis, groji kaip visuomet, net ir tą pačią dieną, bet vienu momentu kažkas nutinka, o kartais atrodo, kad pagrojai idealiai, o iš tiesų ten nieko nepaprasto neįvyko... Taip nuolat ir ieškai to ypatingojo varianto.

Labai mėgstu paskutinį Alfredo Schnittke's Pirmosios sonatos įrašą, kurį, įrašinėdami visus jo kūrinius violončelei su fortepijonu, įgrojome su Tatjana (maestro žmona pianiste Tatjana Schatz-Geringas - L. N.). Tąsyk iš tiesų kažkas nutiko: nusidriekė toji kūrinio arka, buvo reikiamas veržlumas, dvasingumas, perfekcija, to varianto tiesiog nebuvo galima palyginti su kitais. Kartais padarai įrašą (o aš visuomet vengiu klausytis jau baigtų savo įrašų), ir po daugelio metų staiga išgirsti, kad jis kur kas geresnis, nei tu manei. Kaip vynas, gerėjantis metams bėgant. Antai 1991 m. įrašinėdami Mozartianą buvome jau taip įpratę prie tos muzikos, kad tuo metu manėme, jog nepasiekėme savo geriausio galimo varianto. Tačiau pasiklausę to įrašo po gero dešimtmečio supratome, kad viską padarėme puikiai ir dabar tikrai geriau nepagrotume. To paties klausantis keliskart, įspūdžiai tartum susikaupia, ir neretai nutinka taip, kad senas įrašas, į kurį jau niekas nebekreipė dėmesio, po kiek laiko sulaukia didžiulio pasisekimo (kaip atsitiko su mūsų Schnittke's CD, kuris, naujai išleistas Hänsslerio „Profil Edition", netgi gavo prizą).

Kaip pats apibūdintumėte, kuo skiriasi Jūsų ansambliai griežiant su skirtingais partneriais?

Žinoma, jie skirtingi, juk ansamblis - tai personalijų visuma. Pavyzdžiui, su Ianu Fountainu norėjosi groti, nes jo interpretacijose suradau tai, kas man fortepijono mene itin svarbu. Jo mokytoja Sulamita Aronovsky-Žiūraitienė - puiki pedagogė, pati buvusi Goldenveizerio mokinė - perdavė Ianui didelę dalį Maskvos mokyklos mentaliteto, jo požiūris į fortepijono garsą ir muzikavimą apskritai man labai artimas ir įdomus. Jau pirmajame kartu atliktame kūrinyje - Rachmaninovo sonatoje, mums puikiai pavyko atrasti visumą, tad grojome kartu toliau ir dabar jau tuoj bus išleistas Beethoveno ciklas (trys CD), visi Mendelssohno bei Chopino (atskiros plokštelės) kūriniai violončelei ir fortepijonui, laukia Griego ir Sibeliaus CD įrašymas, kiti darbai.

O su Tatjana dirbame jau daugiau kaip keturiasdešimt metų - manau, kad per tą laiką suformavome savitą grojimo kartu stilių. Beje, čia mums itin padėjo įrašai. Puikiai prisimenu pirmąsias mūsų įrašinėjimo sesijas: kaip tik po jų pradėjome daug daugiau iš savęs reikalauti. Įrašų studija man apskritai duoda labai daug. Įrašas - tai ne vien dokumentacija, bet ir disciplina. Privalai labai gerai išmokti kūrinį, būti puikiai pasirengęs ir mokėti per tas kelias įrašymui skirtas dienas koreguoti, keisti savo interpretaciją, norus, nes galbūt įrašui reikalingos kitokios detalės.

Pabaigai sugrįžkime prie CD „My Recollections". Kokie iš tiesų yra Jūsų prisiminimai apie jaunystės laikų Lietuvą ir kiek jie harmoningi, o gal disonuoja su šiandieniniais potyriais?

Buvau praradęs savo šaknis. 1975-aisiais mūsų gyvenimas visiškai pasikeitė, galima sakyti, gimėme iš naujo. O kai vėl galėjome čia atvažiuoti, atsinaujino daugybė prisiminimų... Vilniuje gyvenau tik mokyklos metais, vėliau mokiausi Maskvoje, tad, be abejo, ryškiausi įspūdžiai - iš studijų laikų, kai susiformavau kaip asmenybė. Tačiau Vilnius - mano gimtinė, čia turiu vaikystės draugų, su kuriais visada miela pasimatyti, kartais su jais kartu ir muzikuojame. Tai ir su mano broliais susiję žmonės - su jais dabar kur kas artimiau bendraujame. Daugybė tokių ryšių... Filharmonijoje klausiausi pirmųjų koncertų, ten pirmą kartą ir pats griežiau su orkestru, pirmasis mokyklos styginių orkestro, su kuriuo man teko groti, vadovas buvo maestro Saulius Sondeckis... Šie patyrimai išliko visam laikui, tai - dalis mano gyvenimo.