Akordeono maestro Ričardas Sviackevičius

2011 Nr. 3–4 (398–399), Irina Akramavičiūtė

Akordeonistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Vilniaus akordeonistų draugijos pirmininkas, pirmojo Lietuvoje akordeonų kvinteto „Concertino" įkūrėjas ir ilgametis vadovas Ričardas Sviackevičius 2010 metais šventė garbingą 60-mečio jubiliejų. Šiandien, praėjus pusei amžiaus nuo akordeono klasės įkūrimo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje 1959 metais, akordeono menas užima garbingą vietą Lietuvos kultūroje. Šis akordeono renesansas ir klestėjimas yra siejami su iniciatyvaus ir kūrybingo menininko - Ričardo Sviackevičiaus - vardu.


Kelias į muzikos pasaulį

Ričardas Sviackevičius gimė 1950 metų liepos 13 dieną Vilniuje bajorų Nikodemo ir Emilijos Sviackevičių šeimoje. „Mano seneliai gyveno pasiturinčiai: turėjo daug žemės, gerą namą, tarnaitę. Sviackevičių giminė buvo išties didelė, Dainavos apylinkėje (dab. Šalčininkų r.) turėjo net savo gyvenvietę", - pasakoja Ričardas Sviackevičius. Dabar jo šeima turi savo herbą, Ričardas Sviackevičius yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys ir Šv. Kazimiero ordino riteris.

Šeimoje augo trys vaikai - vyresnėlis Ričardas ir jo sesutės Liucina ir Aleksandra. „Nuo pat vaikystės mano vyresnysis brolis man asocijavosi su viskuo, kas gera, nuoširdu, teisinga ir artima, - sako jaunesnioji sesuo Aleksandra. - Aš visada jaučiau ir jaučiu jo rūpestį, šilumą ir mokėjimą reikiamu momentu suteikti pagalbą. Kai mirė mūsų mylimas tėvelis, jo vietą mano širdyje užėmė Ričardas. Griežtumas ir teisingumas, kartu švelnumas ir nuolankumas padarė jį žmogumi iš didžiosios raidės."

R. Sviackevičiaus tėvai buvo melomanai, todėl šeimoje dažnai skambėjo muzika: motina skambino mandolina, tėvas griežė lūpine armonikėle, abu gražiai dainavo. Mažasis Ričardas nuo pat vaikystės susižavėjo akordeonu, jam patiko šio instrumento skambesys, išvaizda ir tai, kad jis tarsi sujungia kelių instrumentų funkcijas: vienas žmogus tuo pat metu gali griežti ir melodiją, ir akompanuoti. „Motina man pasakojo, kad aš, būdamas dar labai mažas, imdavau plytą su skylutėmis ir, dainuodamas „tumba-tumba", imituodavau griežimą akordeonu", - prisimena R. Sviackevičius. 1957-aisiais tėvai nupirko sūnui akordeoną, ir jis pradėjo lankyti privačias pamokas pas tėvų pažįstamą vargonininką Romualdą Rimkevičių, šis mokė natų rašto ir elementarios muzikos teorijos pagrindų.

Po dvejų metų R. Sviackevičius įstojo į 1-ąją muzikos mokyklą (dab. Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), o 1965-aisiais - į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą (dab. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija). Čia specialybę jam dėstė Valerijonas Dzevočka (1910-1980), Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro fagotininkas, akordeono klasės Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume įkūrėjas. Tai buvo neeilinė asmenybė, didelis autoritetas tarp studentų. V. Dzevočka, puikus muzikos interpretatorius, turėjęs savitą dėstymo metodiką, mokėjo sudominti studentus, rasti kelią į jų širdis, įskiepyti meilę akordeonui.

Mokydamasis II kurse R. Sviackevičius pradėjo groti Baltijos apygardos Vilniaus garnizono pučiamųjų instrumentų orkestre. Čia per metus išmoko griežti altiniu saksofonu. IV kurse, paskatintas direktoriaus Petro Juodelės, subūrė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos estradinį ansamblį, kuriam pats vadovavo ir jame griežė saksofonu.

1969 metais R. Sviackevičius pasiekė vieną svarbiausių gyvenimo tikslų - įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). „Dar technikumo pradiniuose kursuose man tapo visiškai aišku, kad gyvenimą paskirsiu akordeonui. Labai norėjau studijuoti, siekiau aukštojo išsilavinimo. Daug mano kolegų jau po technikumo nuėjo dirbti pedagoginį darbą į muzikos mokyklas, tačiau man buvo svarbu įstoti į Lietuvos valstybinę konservatoriją", - pasakoja Ričardas Sviackevičius. Studijavo akordeono pedagogo ir dirigento, akordeono klasės Lietuvos valstybinėje konservatorijoje įkūrėjo Vaclovo Furmanavičiaus (1929-1992) akordeono klasėje. Dar Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje R. Sviackevičius buvo užsikrėtęs dirigavimo „bacila", todėl labai džiaugėsi, kad nuo pat I kurso konservatorijoje prasidėjo doc. Jono Vadausko dirigavimo paskaitos. Šis pedagogas - Lietuvos TSR valstybinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro dirigentas, LRT Lengvosios muzikos orkestro dirigentas - tapo vienu svarbiausių Ričardo Sviackevičiaus jaunystės autoritetų.


„Concertino"

Konservatorijoje Ričardas Sviackevičius pastebėjo, kad daugelis studentų pasirenka ne atlikėjo, bet akordeono pedagogo specializaciją ir po studijų „užsidaro" muzikos mokyklose, užsiima vien pedagogine veikla. Tokią padėtį lėmė ir kitų specialybių atlikėjų bei kompozitorių atsainus požiūris į akordeoną - nuo seno gyvavo nuostata, kad akordeonas yra pramogai skirtas ar tiesiog „kaimiškas" instrumentas. Dauguma lietuvių kompozitorių, neišmanydami šio instrumento specifikos, nebuvo linkę kurti muzikos akordeonui manydami, kad jis labiau skirtas buitiniam, o ne akademiniam muzikavimui. Tuomet R. Sviackevičiui kilo noras įrodyti, kad akordeonas yra puikus instrumentas, kad juo galima atlikti įvairiausių stilių ir žanrų muziką, o skeptiškų nuomonių gausa tik skatino jį dirbti šia linkme. „Dar būdamas studentas pamačiau, kad yra labai mažai koncertuojančių akordeonistų, - pasakoja Ričardas Sviackevičius. - Mąsčiau: baigsiu konservatoriją, turėsiu aukštąjį išsilavinimą, ir kas iš to? Juk negalime vieni kitus mokyti tik muzikos mokyklose. Jutau, kad solistu būti man neišeis - galbūt reikėtų turėti ryškesnius techninius duomenis. Stebėdavau įvairių ansamblių - Vilniaus kvarteto, Čiurlionio kvarteto, Lietuvos kamerinio orkestro, liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė" - koncertinį gyvenimą, kuris buvo labai intensyvus ir įdomus. Ir man kilo klausimas: kodėl mes, akordeonistai, taip pat ilgai kaip ir kitų specialybių muzikantai studijuojame, daug dirbame, tačiau neturime koncertuojančių kolektyvų? Ši mintis paskatino mane veikti."

1974 metais, baigęs mokslus, R. Sviackevičius nusprendė suburti entuziastų kolektyvą ir įkurti akordeonų orkestrą. Tačiau šis sumanymas žlugo. „Siekdamas realizuoti savo svajonę - įkurti akordeonų orkestrą - susidūriau su sunkumais: nebuvo nei instrumentų, nei sąlygų, nei entuziastų. Mano kolegos sakydavo: „Tai nemokamas, tačiau sudėtingas darbas, atimantis daug laiko ir jėgų - kokia mums iš to nauda?" - pasakoja Ričardas Sviackevičius.

Tačiau pirmoji nesėkmė nepalaužė jaunojo entuziasto. Supratęs, kad orkestro suburti neišeis, jis nusprendė sumažinti atlikėjų sudėtį ir tuo metu garsiojo Varšuvos akordeonų kvinteto, vadovaujamo Lecho Puchnovskio, pavyzdžiu 1978 metais įkūrė pirmąjį Lietuvoje tokios sudėties ansamblį. Pirmieji kvinteto nariai buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos studentai - Stasys Strička, Rūta Daubarytė, Antanas Palionis, Liudmila Šulgina ir ansamblio iniciatorius. Vėliau dėl įvairių priežasčių ansamblio sudėtis keitėsi - jame grojo Vita Knizikevičiūtė, Anatolijus Malevanis, Valentina Lukaševičiūtė ir kiti. 1979-ųjų rudenį į kvintetą atėjo konservatorijos dėstytojos Zitos Abromavičiūtės V kurso studentė Ilma Plungaitė, kuri tapo pirmuoju akordeonu ir groja ansamblyje iki šiol.

Pirmasis ansamblio koncertas įvyko 1979 metų gruodžio mėnesį Vilniaus 4-ojoje vaikų muzikos mokykloje. Tais pačiais metais kvintetas padarė pirmąjį savo įrašą Lietuvos radijuje, o 1980-aisiais surengė pirmąjį pasirodymą per televiziją. Vilniaus miesto kultūros skyriaus ir Muzikų draugijos palaikomas akordeonų kvintetas per metus surengdavo apie 20 koncertų įvairiose Vilniaus miesto bei rajono muzikos mokyklose, kultūros namuose, Vilniaus mokytojų namuose ir kitur, dalyvaudavo Vilniaus kultūros valdybos rengiamose apžiūrose ir visuomet laimėdavo pirmąsias vietas. Pradėta bendradarbiauti ir su solistais. 1985 m. Lietuvos kultūros ministro Jono Bielinio įsakymu už kūrybingą veiklą ir aukštą idėjinį meninį lygį akordeonų kvintetui, kurį atlikėjai pavadino „Concertino", suteiktas liaudies kolektyvo vardas.

Akordeonų kvintetas buvo pirmasis iš Lietuvos akordeonų ansamblių, dalyvavusių tarptautiniame akordeono muzikos konkurse užsienyje. 1986 m. „Concertino" išvyko į Vokietiją ir svečio teisėmis pasirodė akordeonistų festivalyje-konkurse Vogtländische Musiktage Klingentalio mieste. Tarptautinę publiką ir komisijos narius sužavėjo Lietuvos ansamblio muzikalumas ir subtili emocinė raiška: už puikų pasirodymą „Concertino" buvo apdovanotas konkurso diplomu. Po šio koncerto lietuvių akordeonų kvintetu susidomėjo Vokietijos publika - netrukus buvo išleistos ansamblio repertuaro natos, įrašyta plokštelė.

Pirmą kartą tarptautinio akordeonistų konkurso laureatu „Concertino" tapo 1990 metais -iškovojo Didijį prizą (Grand Prix) konkurse Città di Castelfidardo Italijoje. Šis laimėjimas atvėrė ansambliui naujas perspektyvas, skatino tobulėti. 1992 m. Austrijoje, Insbruko mieste, vykusiame tarptautiniame konkurse „Concertino" vėl lydėjo sėkmė - akordeonistai laimėjo pirmąją vietą ir buvo apdovanoti diplomu „Už ypatingą profesionalumą".

2001 m. pirmojo Lietuvos akordeonų kvinteto muzikantai dalyvavo XII Maskvos tarptautiniame festivalyje Bajan i bajanisty. Šis tradicinis renginys plačiai žinomas visame pasaulyje. Festivalio organizatoriai 1993 metais už nuopelnus bajano bei akordeono menui įsteigė specialų prizą - „Sidabrinį diską". Šiuo prizu maskviečiai apdovanodavo žymiausius pasaulio akordeonistus ir bajanistus, o 2001 metais jis buvo įteiktas „Concertino" įsteigėjui ir vadovui profesoriui Ričardui Sviackevičiui. Jo nuopelnai prilygsta žymiausių pasaulio akordeonistų ir bajanistų Friedricho Lipso, Viačeslavo Semionovo, Alfredo Mireko, Mogenso Ellegaardo bei kitų pasiekimams.

„Concertino" sudėtis nusistovėjo 1994 metais. Dabar ansamblyje griežia Ilma Plungaitė, pirmasis kvinteto akordeonas (nuo 1979 m.), Regina Pancekauskienė (nuo 1986 m.), Žana Gumenaja (nuo 1992 m.), Rasa Mikiškienė, grojanti elektriniu bosiniu akordeonu (nuo 1984 m.), ir Ričardas Sviackevičius.

Aktyvi ansamblio koncertinė veikla paskatino ir lietuvių kompozitorius kurti šiuolaikinę muziką akordeonui. Valentinas Bagdonas, Jonas Tamulionis, Teisutis Makačinas ir kiti kompozitoriai tarsi atrado naują instrumentą, turintį didžiules garsines galimybes, leidžiantį įgyvendinti įdomius kūrybinius sumanymus. Valentino Bagdono Preliudas, Fuga ir Tokata -pirmieji originalūs lietuviški kūriniai „Concertino" repertuare. Jie buvo specialiai skirti atlikti 1986 metų Klingentalio festivalio-konkurso Vogtländische Musiktage atidarymo koncerte. Savo kūrinius akordeonų kvintetui dedikavo ir kiti kompozitoriai: Jonas Tamulionis sukūrė „Lambada concertante", Teisutis Makačinas - Kvintetą akordeonams.

Per visus savo gyvavimo metus „Concertino" kvintetas surengė daugiau nei 1000 koncertų įvairiose šalyse, įrašė apie 150 kūrinių Lietuvos ir kitų šalių radijo bei televizijos įrašų studijose, išleido tris plokšteles, vaizdo kasetę ir dvi kompaktines plokšteles, taip pat išleistos kelios kvinteto repertuaro kūrinių rinktinės. „Concertino" atlikėjai buvo pionieriai, jie kartu su Gabnio ir Savkovo duetu pradėjo ansamblinio muzikavimo Lietuvoje tradiciją. „Šis ansamblis visuomet liks etalonas Lietuvos akordeono istorijoje, - teigia doc. Albertas Vytautas Baika. - Jo vaidmenį Lietuvos akordeono kultūroje galima būtų palyginti su Algirdo Ločerio veikla. Pagal dabartinį grojimo lygį Ločerio muzikavimas buvo gana mėgėjiškas, tačiau jo vardas liko. Kvintetas išarė pradinę vagą, pastūmėjo ansamblinį muzikavimą - atsirado daugiau ansamblių, pradėjo skleistis lietuviška ansamblinio grojimo tradicija. Jurijus Gagarinas pirmasis nuskrido į kosmosą, todėl apie jį visi žinome, o dabar skraido tūkstančiai kosmonautų. Taip bus ir su „Concertino" - jis visada buvo ir bus pirmasis."


Darbas, teikiantis malonumą...

Savo pedagoginę veiklą Ričardas Sviackevičius pradėjo anksti. Dar būdamas Lietuvos valstybinės konservatorijos pirmojo kurso studentas, jis įsidarbino Vilniaus 2-ojoje muzikos mokykloje (dab. Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla). Po dvejų metų, 1971-aisiais, tapo Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos neakivaizdinio skyriaus dėstytoju, 1982-1988 metais dirbo šio skyriaus vedėju. Po studijų, 1974-aisiais, R. Sviackevičius buvo paskirtas į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, bet po dviejų mėnesių išėjo į armiją. 1975-aisiais grįžo į Vilnių, penkerius metus dirbo mokytoju ir akordeono skyriaus vedėju Vilniaus 5-ojoje muzikos mokykloje (dab. Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla).

Nuo 1975 metų Lietuvos valstybinės konservatorijos absolventas pradėjo dėstyti Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dieniniame skyriuje. Šiam darbui jis paskyrė 28 savo gyvenimo metus - dėstė akordeono specialybę, kamerinio ansamblio, orkestro, dirigavimo disciplinas, devynerius metus buvo Akordeono skyriaus vedėjas. Per paskaitas, pateikdamas įvairių pavyzdžių iš savo asmeninės atlikėjo praktikos, sugebėdavo sudominti studentus ir užkrėsti juos savo energija, noru pažinti, išmokti. „Tėviškas Ričardo Sviackevičiaus požiūris į studentus leido saugiai ir be įtampos jaustis specialybės pamokose, - pasakoja buvusi R. Sviackevičiaus studentė Kristina Žebrauskaitė. - Labai patikdavo kartu rinktis pusmečio repertuarą, kai dėstytojas atnešdavo šūsnį natų ir, vartydamas jas, komentuodavo, kokių savybių ir pasiekimų reikia vienam ar kitam kūriniui atlikti, leisdavo pačiai išsirinkti, ką groti. Paskaitoje dėstytojas būdavo ramus ir atsipalaidavęs, nors jau žinojau jo veiklos apimtis, nuolatinį skubėjimą ir impulsyvų charakterį. Nekeldavo balso, mokėdavo gražiai pasakyti kritiką, jo prastas įvertinimas būdavo žodžiai „šiaip sau". Apie interpretaciją galėjo daug pasakyti gestais ir mimika, grojant komentuodavo, sustabdydavo arba tiesiog sudiriguodavo. Buvo aišku, kad kalbėdamas apie muziką jis rėmėsi asmenine atlikimo patirtimi ir galėjo kaip pavyzdį pateikti daugybės atlikėjų interpretacijas - tai darė įspūdį."

Ypatingą dėmesį savo pedagoginėje praktikoje Ričardas Sviackevičius skyrė orkestro disciplinai, kurią pamėgo dar studijų metais. Dirbdamas Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, jis perėmė orkestrą iš savo kolegos Eduardo Gabnio. Studentų orkestras, kuriam vadovavo jaunas energingas dėstytojas, daug koncertuodavo, padarė nemažai įrašų Lietuvos radijuje. Jau pirmaisiais darbo su orkestru metais R. Sviackevičius parengė šį akordeonistų kolektyvą Dainų šventei. Nuo to laiko Ričardas Sviackevičiaus kaip jungtinių orkestrų dirigentas ir vadovas dalyvavo visose Dainų šventėse.

Didžiausią malonumą R. Sviackevičiui teikė darbas su studentų ansambliais, jo kaip pedagogo nuopelnai Lietuvos akordeono menui yra didžiausi. 1988 m. Ričardas Sviackevičius buvo paskirtas dėstyti ansamblio discipliną Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų ir akordeono katedroje, kurioje iki tol toks dalykas nebuvo dėstomas. Pradėjęs domėtis ansamblio disciplina kitose Europos aukštosiose muzikos mokyklose, R. Sviackevičius pastebėjo, kad ten dominuoja mišrūs ansambliai, į kurių sudėtį įeina ir akordeonas. Tuomet jis nusprendė šią patirtį pritaikyti ir Lietuvoje - konservatorijoje įvedė kamerinio ansamblio discipliną, daugelį metų ją vienas ir dėstė. Akordeono specialybės studentai su didžiausiu malonumu muzikuodavo su kitų specialybių atlikėjais, daugiausia violončelininkais, kūrėsi nauji ansambliai. „Ričardas Sviackevičius Lietuvoje paruošė dirvą akordeonui skambėti ansamblyje kartu su kitais instrumentais. Tai buvo padrąsinimas atsirasti ir mano kolektyvui „4TANGO", - sako kolektyvo vadovė Kristina Žebrauskaitė. - Sviackevičius palaikė mano iniciatyvą, už tai jam esu labai dėkinga. Puikiai pamenu mūsų ansamblio kelią nuo kuklių pasirodymų iki didelių koncertų. Džiaugiuosi, kad nuo pirmųjų egzistavimo metų mano ansamblis Ričardo Sviackevičiaus dėka būdavo įtraukiamas į tarptautinio akordeono festivalio programas."

Geriausių rezultatų pasiekta dirbant su studentų akordeonų kvintetais. Turėdamas daug patirties - ir kaip „Concertino" ansamblio atlikėjas, ir kaip vadovas - Ričardas Sviackevičius galėjo perteikti savo žinias naujai besikuriantiems kvintetams. Jau pirmasis R. Sviackevičiaus vadovaujamas ansamblis (Michailas Timofejevas, Žana Gumenaja, Danielius Rozovas, Ave Silloats, Robertas Užgalis) pelnė aukščiausią pripažinimą tarptautiniame akordeonistų konkurse Città di Castelfidardo Italijoje 1995 metais. Taip pat aukštai Lietuvos ir tarptautinės visuomenės buvo įvertinti profesoriaus vadovaujami akordeonų kvintetai „Cantus" ir „Modus" bei akordeonų trio „Chill' out", kurie tapo respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatais. „Susižavėjimą kelia Ričardo Sviackevičiaus darbas su ansambliais. Turėdamas tam tikrą vadybininko gyslelę (jis yra tikras talentas šia prasme), Ričardas pradėjo rengti ansamblius tarptautiniams konkursams, nemažai jų tapo laureatais. Į akordeonistų gyvenimą jis įnešė gyvumo, akordeono menas peržengė akademijos ribas, pradėjo skleistis platesniu mastu", - džiaugiasi doc. Albertas Vytautas Baika.

Be ansamblio, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Ričardas Sviackevičius dėsto akordeonų orkestro discipliną, kurią perėmė iš Alberto Vytauto Baikos, ir dirigavimą Instrumentinės ir chorinės muzikos fakulteto Liaudies instrumentų ir akordeono bei Pučiamųjų instrumentų katedrų studentams. Taip pat R. Sviackevičius yra Liaudies instrumentų ir akordeono katedros Akordeono sekcijos vadovas.

Dirbdamas su jaunimu Ričardas Sviackevičius ir pats nuolat tobulinasi. 1982 metais, dėstydamas Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, išvyko į pirmąją stažuotę Leningrado valstybinėje Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kur susipažino su dirigavimo ir specialybės dėstymo metodika. Vėliau gilino žinias Kijeve (Ukraina, 1984), Maskvoje (Rusija, 1988), Insbruke (Austrija, 1994), Kuhme (Suomija, 1998). Naujos žinios padėjo pedagoginėje veikloje, organizaciniame darbe, kaupiant ir renkantis repertuarą. „Baigęs konservatoriją pajutau, kad man trūksta žinių, - pasakoja Ričardas Sviackevičius, - todėl nusprendžiau važiuoti tobulintis. Pirmoji stažuotė Leningrade truko apie mėnesį. Mano specialybės dėstytojas buvo Anatolijus Matiuškovas. Taip pat klausytojo teisėmis lankiau dirigavimo paskaitas pas prof. Ilją Musiną. Tai buvo autoritetingos meno pasaulio figūros. Susipažinau su jaunaisiais tarptautinių konkursų laureatais, Pasaulio taurės laimėtojais - Aleksandru Kuznecovu, Olegu Šarovu, Aleksandru Dmitrijevu."

Kitas Ričardo Sviackevičiaus pedagoginio darbo baras - atviros pamokos, seminarai, nepaprastai svarbūs ugdant jaunimo muzikinį suvokimą ir meninį skonį. Taip pat jis nuolat dalyvauja prestižinių tarptautinių akordeono konkursų Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse vertinimo komisijų darbe. 1995 m. jam suteiktas docento, 1999 m. - profesoriaus pedagoginis mokslo vardas. Už nuopelnus Lietuvos akordeono kultūrai ir pedagogikai jam ne kartą buvo įteikti Lietuvos Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, kultūros ministro, švietimo ir mokslo ministro, Vilniaus miesto mero, Latvijos kultūros ministerijos, Lenkijos Respublikos muzikos draugijos, kitų visuomeninių organizacijų apdovanojimai. 1987 metais Ričardui Sviackevičiui suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio dėstytojo garbės vardas.


Akordeono meno kūrėjas 

1985 metų spalį akordeonų kvintetas „Concertino" bei Eduardo Gabnio ir Genadijaus Savkovo duetas pasirodė Leningrado koncertų salėje, kur buvo surengti Bajano ir akordeono muzikos vakarai. Kaip tik tada Ričardui Sviackevičiui kilo mintis ir Vilniuje organizuoti tokio pobūdžio renginius, tačiau ne vakarus, o tarptautinius (tuo metu sąjunginius) festivalius. Po metų sumanymas buvo įgyvendintas - R. Sviackevičius ir E. Gabnys išdrįso pasipriešinti skeptiškoms daugelio žmonių nuostatoms ir pristatė akordeoną kaip profesionalų instrumentą. 1986 m. spalio 14-17 dienomis Vilniuje įvyko I Vilniaus akordeono festivalis, vėliau tapęs tradiciniu. Jis pradėjo naują etapą Lietuvos akordeono kultūroje ir įrodė, kad akordeonas yra populiarus ir mėgstamas instrumentas, kad juo domisi gausus klausytojų būrys. „Lietuviškas akordeono menas Ričardo Sviackevičiaus dėka yra pripažintas tarptautiniu mastu, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje akordeono specialybė įteisinta greta kitų specialybių. Nuo Ričardo Sviackevičiaus ir jo bendraminčių prasidėjo visa akordeono atlikimo meno ir jo pripažinimo epocha, kuria mes šiandien tikrai galime didžiuotis", - sako prof. Lina Naikelienė.

Rengiant festivalį Ričardui Sviackevičiui kilo idėja aktyviausius Vilniaus akordeonistus, organizacinio komiteto narius, suburti į atskirą organizaciją. Šiam pasiūlymui pritarė akordeonistai atlikėjai, Vilniaus muzikos mokyklų akordeono klasių mokytojai ir konservatorijos pedagogai, idėją palaikė Vilniaus miesto savivaldybė. 1986 metų rudenį Vokietijos akordeonistų asociacijos ir Lenkijos akordeonistų draugijos pavyzdžiu buvo įkurta Vilniaus akordeonistų draugija. Po dvejų metų įsteigta Lietuvos akordeonistų asociacija, suvienijusi visos Lietuvos akordeonistus. Jos prezidentu buvo išrinktas Ričardas Sviackevičius, 2010 m. šias pareigas perėmė jo sūnus Raimondas Sviackevičius. Asociacija vykdo plačią veiklą - rengiami festivaliai, seminarai, konkursai, koncertai, remiama akordeono pedagogų metodinė ir profesinė veikla, rūpinamasi lietuvišku akordeono repertuaro kūrimu. 1994 m. Lietuvos akordeonistų asociacijos pastangomis surengtas pirmasis Lietuvos akordeonistų konkursas, nuo 1995-ųjų kasmet rengiami tarptautiniai akordeonistų Palangos vasaros seminarai. „Didžiausias šios organizacijos nuopelnas - akordeono muzikavimas pakilo iš vestuvinio lygmens, pasikeitė žmonių požiūris į akordeoną, jis tapo koncertiniu instrumentu, kuriuo atliekama daug įvairios sudėtingos muzikos, - sakė prof. Rimvydas Žigaitis. - Lietuvos akordeonistų asociacija tapo unikaliu židiniu, iš kurio spinduliuoja akordeono meistriškumo, akordeono muzikos suvokimo, repertuaro sklaida."


Kita visuomeninė veikla

Ričardas Sviackevičius yra ne tik akordeono, bet ir viso Lietuvos kultūrinio gyvenimo puoselėtojas. Daugelį metų jis aktyviai dalyvauja Lietuvos muzikų sąjungos veikloje, yra jos Revizijos komisijos narys. Sąjungos posėdžiuose jis visuomet pateikia naujų idėjų ir pasiūlymų.

Dar viena įvairiapusės Ričardo Sviackevičiaus veiklos dalis - Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos direktoriaus pareigos. Būtent šioje mokykloje 1969-aisiais jis žengė pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius, o praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams, 2001 metais, tapo šios mokymo įstaigos direktoriumi. Jam vadovaujant puoselėjamos mokyklos tradicijos ir įgyvendinami nauji kūrybiniai sumanymai. „Ričardas Sviackevičius, būdamas labai tolerantiškas ir kolegiškas, yra puikus muzikos mokyklos vadovas, - sako prof. Saulius Sondeckis. - Keletą kartų buvau pakviestas į Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos renginius, labai įdomius ir išradingus. Ričardas Sviackevičius moka sutelkti ir mokytojus, ir mokinius, ir tėvus bendram darbui, bendrai idėjai - mūsų muzikinės kultūros vystymui, skatinimui. Jis yra nuostabus aukštos kultūros žmogus, norėtųsi, kad tokių asmenybių mūsų muzikinėje padangėje būtų daugiau."

Daugelį metų įvairiose muzikinio ugdymo grandyse dirbantis Ričardas Sviackevičius kartu su kitais aktyviais neformaliojo ugdymo įstaigų atstovais entuziastais, besipriešinančiais šiuo metu įsigalėjusiam neigiamam valstybės požiūriui į muzikos mokyklas, 2003 metais įkūrė Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vadovų asociaciją ir trejus metus buvo jos prezidentas. „Mus su Sviackevičiumi sieja susirūpinimas dabartine muzikos mokyklų situacija, - pasakoja prof. Veronika Vitaitė. - Dažnai susitinkame koordinacinės tarybos posėdžiuose, bandome daryti įtaką dažnai ministerijoje besikeičiantiems valdininkams, kurių dauguma mažai išmano apie muzikinį lavinimą ir jo preciziškumą. Taigi nuolat kovojame už profesionalius muzikinius pamatus. Vertinu Ričardą Sviackevičių kaip asmenybę, jo mąstymą, protą, profesinius sugebėjimus, organizuotumą, mokėjimą bendrauti su žmonėmis. Žaviuosi, kad jis sugebėjo tiek daug nuveikti gyvenime. Atrodo, kad vienam žmogui tai būtų nepakeliama. Manau, kad tai ypač ryškios asmenybės bruožas. Tai Dievo dovana."


„Consona"

Dar jaunystėje gimusi Ričardo Sviackevičiaus svajonė turėti savo orkestrą išsipildė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kartu buvo įkūnyta viena didžiausių Ričardo Sviackevičiaus gyvenimo aistrų - jis tapo profesionalaus akordeonų orkestro dirigentu.

1998 metais R. Sviackevičius kartu su Česlovu Leonu pradėjo vadovauti Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos akordeonų orkestrui, kuriame griežė šios mokyklos mokiniai ir akordeono specialybės mokytojai iš kelių Vilniaus muzikos mokyklų. Laikui bėgant orkestre mokinių vis mažėjo, o mokytojų daugėjo. Iškilo naujas tikslas - tapti profesionaliu koncertuojančiu kolektyvu. Buvo nutarta atskirti mokinių ir mokytojų orkestrus, pastarąjį „apgyvendinti" Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje. Mokytojų orkestro, pavadinto Vilniaus miesto ir Karoliniškių muzikos mokyklos mokytojų akordeonų orkestru, o vėliau „Consona", vadovu tapo Ričardas Sviackevičius. Prasidėjo aktyvi kolektyvo koncertinė veikla, gastrolės visoje Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. Kelių metų nuoširdaus darbo apvainikavimas - II vieta tarptautiniame akordeonistų konkurse Città di Castelfidardo 2000-ųjų spalį.

2002 metais staiga pablogėjo Ričardo Sviackevičiaus sveikata. Atsidūręs ligoninėje buvo priverstas apgalvoti savo darbų grafiką ir sumažinti krūvį. Dirbti su orkestru jis pakvietė dar du dirigentus - Ritą Auksoriūtę, kuri tapo orkestro vadove, ir savo buvusį dirigavimo studentą Vladimirą Voskaną. Pats Ričardas Sviackevičius tapo vyriausiuoju akordeonų orkestro dirigentu ir meno vadovu.

Ričardas Sviackevičius, vienas žymiausių Lietuvos akordeonistų, visą savo gyvenimą paskyrė akordeono menui, formavo ir puoselėjo šio meno tradicijas. Populiarindamas akordeoną kaip profesionalų instrumentą jis siekė atskleisti akordeono muzikos įvairovę ir grožį. Ričardo Sviackevičiaus nuopelnai Lietuvos akordeono kultūrai yra neįkainojami. Jo asmenybėje darniai susilieja gražiausios ir stipriausios savybės - Ričardas Sviackevičius yra ne tik puikus pedagogas, ryškus atlikėjas, talentingas vadovas ir organizatorius, įtaigus dirigentas, energingas visuomenės veikėjas, bet ir savo mamai atidus sūnus, mylintis brolis, geras vyras, rūpestingas tėvas, dėmesingas senelis.

 

 

Traviata