„Iki šiol mus veda entuziazmas išreikšti save per muziką“

2011 Nr. 3–4 (398–399), Živilė Stonytė

2010 metų gruodžio 10 d. Vilniaus rotušėje įvyko jubiliejinis kamerinio choro „Brevis" koncertas. Šis kolektyvas, minėdamas savo gyvavimo dvidešimtmetį, į renginį sukvietė globėjus, bičiulius, šeimos narius ir gerbėjus. „Su meile - „Brevis" - jiems dedikavo koncertą choras, tą vakarą pasiūlęs pasiklausyti sau brangių B. Britteno, J. Dove'o, E. Whitacre'o, E. Ešenvaldo, V. Augustino kūrinių ir G. Venislovo aranžuočių. „Mes nesistengsim stebinti programa, dainavimo technika arba interpretacijomis. Tiesiog norime sau ir publikai padovanoti gražų ir jaukų vakarą", - žadėjo choro „Brevis" meno vadovas Gintautas Venislovas. Nė minutei neapleido šilta ir bičiuliška nuotaika, puoselėjama vakaro vedėjos Neringos Čereškevičienės, palaikoma kalbinamų choro vadovo Gintauto Venislovo, kunigo Antano Gudaičio, choristų ir sveikintojų.
Jubiliejus tapo gražia proga pasikalbėti ir su choro vadovu Gintautu Venislovu. Ramus, santūrus, tačiau be perdėto kuklumo vertinantis savo kolektyvą dirigentas prisiminė pirmuosius choro gyvavimo metus, papasakojo apie jo kelią, pasidžiaugė pergalėmis ir tiesiog šiandiena.

Su kamerinio choro „Brevis" vadovu kalbasi Živilė Stonytė.

 

Paminėjote pirmąjį choro dvidešimtmetį. Kaip vertini tą laiką „Brevis" gyvenime - tai daug ar mažai?

Amžinybės požiūriu dvidešimt metų gal ir nėra labai daug, bet turint omeny choro egzistavimą, sakyčiau, tikrai nemažai. Yra pavyzdžių, kai tokio pobūdžio kolektyvai, gyvavę panašiais principais, neišsilaikė, iširo. Mes egzistuojam mėgėjiškais pagrindais, nepriklausome jokiai organizacijai. Žvelgiant į tą dvidešimtmetį matyti, kad mūsų kelias margas, sudėtas tarsi iš dviejų etapų. Pirmųjų dešimties metų mūsų tikslas buvo natūralus kelias į pripažinimą. Jis ėjo per konkursus, ir, ačiū Dievui, konkursiniai projektai klostėsi gerai. Tai džiugino ir skatino judėti į priekį. Tikslas buvo pasiektas 2003 metais, kai pelnėme European Grand Prix in Choral Singing - aukščiausią mėgėjų chorams skiriamą apdovanojimą Europoje. Tuomet dalyvavimas konkursuose ir baigėsi. Iš konkursų, vykstančių Europoje, šis vienas svarbiausių, tačiau yra ir kitų stiprių konkursų, kurie nepriklauso Europos Grand Prix sistemai, gal vertėtų ir į juos nuvažiuoti. Tačiau konkursai nėra gyvenimo tikslas - kai tiek pasiekta, tarsi reikėtų bristi į tą pačią upę... Yra Europoje ir kitų gerų kolektyvų, kuriasi jauni chorai. Beje, ir laimėto konkurso taisyklės neleido dvejus metus dalyvauti tos sistemos konkursuose. Taigi toks buvo pirmasis etapas.

Vėliau teko šiek tiek pergalvoti mūsų kryptis ir tikslus. Pradėjom daugiau ką veikti Lietuvoje, bendradarbiaudami su festivaliu „Banchetto musicale" įžengėme į nepažintą senosios muzikos sritį, ir šiaip gauname daug kvietimų dainuoti. Esam lyg ir likimo įkaitai, aš pats laikau save šiek tiek fatalistu - tiesiog pasiduodame gyvenimo tėkmei. Galbūt būtų galima mums papriekaištauti, kodėl neformuojame kokios nors savitos veiklos srities, tačiau mūsų egzistavimo aplinkybės lemia, kad nelabai ir gali planuoti ateities. Gyvenimiškos aplinkybės viską koreguoja - tenka taikytis prie realybės.


Ar tie apdovanojimai ir svarbusis Grand Prix suteikė Tau ir choristams tam tikrą pilnatvę?

Tuo momentu laimėjimas suteikia tokį jausmą. Plačiau pagalvojus, bet kokie laurai ir džiugina, ir įpareigoja. Juk ir klausytojas turi tam tikrą išankstinį nusiteikimą, vertinimą. Choro savimonės atžvilgiu tai irgi neblogas būdas išlaikyti meninę kartelę, toliau tobulėti. Kalbant apie kitokį pilnatvės supratimą verta pastebėti, kad panašūs kai kurių Europos kolektyvų laimėjimai turėjo įtakos realiems jų egzistencijos, statuso pokyčiams ir pan. Galbūt mes naiviai tikėjomės, kad ir mūsų gyvenimas čia, namie, truputį pasikeis į stabilesnę pusę, į mus atkreips dėmesį. Taip neįvyko, bet sakyti, kad pilnatvės jausmas per kelerius metus išgaravo, irgi būtų netiesa. Manau, net ir tie dabartiniai choro dainininkai, kuriems jau neteko dalyvauti anuose konkursuose, jaučia teigiamus emocinius atgarsius.

Choras susibūrė Nepriklausomybės pradžioje - viliojo laisvės pojūtis, atsiveriančios naujos galimybės muzikuoti, keliauti. Kokie žmonės tuomet susirinko į „Brevis"? Kas juos vienijo?

Kartais pagalvoju, kad tai, kas juos vienijo ir kas įkvėpė užsiimti tokia veikla, išliko iki pat dabar. Šiandien chore dar dainuoja trys ar keturi žmonės, buvę ir pirmojoje repeticijoje, kiti prisijungė vėliau. Kad ir kaip banaliai skambėtų, iki šiol mus veda muzikinis entuziazmas kartu kurti, išreikšti save per muziką ir nuoširdžiai siekti geriausio rezultato. Mūsų judėjimą pirmyn lemia ne vienas dalykas, bet ypač svarbus choro branduolio, nekintančio jau kelerius metus, ir mano sutarimas. Mūsų bendri ieškojimai ir rasti atsakymai duoda rezultatą, kurį jau vertina klausytojai ir kritikai. Jis kartais būna tikrai neblogas. 

Grįžtant į mūsų susikūrimo metus, to meto Vilniaus chorinio gyvenimo kontekstą, galima prisiminti, kad egzistavo kamerinis tuometinės konservatorijos choras (taip pat Grand Prix laureatas), „ Salutaris", identiškas savo pobūdžiu „Psalmos", kurie neišliko, kiti gyvuoja ir šiandien. O „Brevis" kilo tiesiog iš grupelės entuziastų, tuomet giedojusių Vilniaus Katedros jaunimo chore, bet norėjusių papildomai muzikuoti. Rolandas Muleika, tuometinis choro vadovas, greitai parengė pirmąją programą iš tada dar negirdėtų, naujoviškų kūrinių (tarp jų - N. Jomelli, U. Sisasko) ir surengė pirmąjį koncertą Šv. Jonų bažnyčioje (net yra išlikęs šnypščiantis koncerto įrašas). Netrukus po to R. Muleika išvažiavo studijuoti į Prancūziją, o „choreliui" (taip jie save vadino) vadovauti ėmėsi patys dainininkai, buvę čiurlioniukai Dainius Balsys ir Gintautas Skliutas, jau įstoję į Muzikos akademiją - buvome viename kurse. Choras tuomet prisiglaudė prie 1991 m. atšventintos Šv. Kazimiero bažnyčios.

Tačiau tikru bažnytiniu choru taip ir netapote?

1991-1993 m. pagrindinė choro veikla buvo giedoti per mišias. Netgi pavadinimas buvo Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios kamerinis choras „Brevis", taip pasivadinę ir į pirmuosius konkursus važiavome. Tačiau vėliau nusprendėme pavadinime nebenurodyti priklausomybės bažnyčiai, nes didžioji veiklos dalis jau buvo kitokia. Nebuvome vien bažnyčios choras, nors giedame ten iki šiol. Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje yra tikrieji mūsų namai, kuriuose mes turime sąlygas dirbti - tai yra labai daug. Bažnyčia ne kartą yra padėjusi vykstant į konkursus, siuvantis pirmuosius koncertinius drabužius. Tai yra institucija, kuri mus globoja.

Tu prie choro veiklos prisidėjai po kelerių metų nuo jo susikūrimo?

Mano atsiradimo chore istorija labai paprasta. Studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje turėjau daug veiklos - su kurso draugais dainavau vyrų vokaliniame ansamblyje „Penki banginiai", kūriau muziką, aranžavau. Tuomet parašiau mišias a cappella „Missa brevis" - nors ir trumputės, jos buvo gana sudėtingos, labiau koncertinės nei tinkančios liturginiam giedojimui. Žinodamas, kad yra toks choras, pasiūliau jiems padainuoti. Jie pradėjo dirbti, tačiau nelabai sekėsi, ir vieną dieną pasiūlė repetuoti man pačiam. Aš sutikau, parengėm dar kelis kūrinius ir atlikom programą koncerte Šv. Kazimiero bažnyčioje. Po jo vakarėlyje man buvo pasiūlyta: „Imk ir vadovauk." Ilgai negalvodamas sutikau, dabar gal ilgiau svarstyčiau. Kadangi tuomet chore dainavo daugiau mėgėjų negu profesionalų, norėjosi pakelti jo muzikinį lygį, kad sugebėtume padainuoti ne vien J. Naujalio motetus, bet ir sudėtingesnės muzikos. Chorą papildydavo nauji dainininkai - tuometinės Muzikos ir teatro akademijos studentai. Toliau viskas klostėsi labai paprastai. Mano tikslas buvo išvažiuoti į kokį nors konkursą, o tam, kad ten pakliūtum, reikėjo įrašo. Paruošėme visokiausios muzikos mišrainę, įrašėme garso kasetę. Išėjo labai nuoširdus muzikos rinkinukas - nors buvo ir visokių techninių problemėlių, bet nuoširdumo užtaisas lėmė, kad mes gavome kelis kvietimus į konkursus. Taigi 1996 m. nuvykome į konkursą Maribore Slovėnijoje ir ten laimėjome visus įmanomus pirmuosius prizus, išskyrus geriausio slovėnų choro kategorijoje - šito, deja, nepavyko pelnyti...

 „Brevis" buvo vienas iš naujosios kartos chorų. Jų veikla spaudoje sykį buvo apibendrinta kaip „chorų aukso amžius trofėjų atžvilgiu". Kuo lietuvių dainavimas buvo ypatingas, kad nustebino visko mačiusias Europos komisijas?

Manau, kad dar nuo sovietmečio Lietuva turėjo labai stiprią chorvedybos mokyklą. Nors dauguma tuometinės Valstybinės konservatorijos dėstytojų buvo baigę Maskvos ar Peterburgo mokyklas ir perteikė rusiškos mokyklos idėjas, mes gyvenome ant Vakarų Europos slenksčio - galbūt tas tradicijų mišinys davė tokį rezultatą. Kad mūsų chorai vieną dieną užplūdo stipriausius konkursus, atsitiko dėl to, jog atsivėrė sienos. Jie nepradėjo vieną dieną tiesiog geriau dainuoti, čia juk ilgalaikis procesas. Kita vertus, reikėjo ir išmanymo. Kartą teko būti vieno iš konkursų komisijoje, klausėmės choro ar iš Rusijos, ar iš Ukrainos - jie, kaip ir kiekvienos šalies atstovai, geriausiai dainuoja savo muziką. Bet konkursuose reikia parodyti tam tikrą muzikos spektrą, atlikti skirtingų epochų kūrinių, ir čia pamatėme tikrai apgailėtiną vaizdą: jie neturėjo jokio supratimo, kaip atlikti senąją muziką, net ir interpretuodami kokį nors J. Rheinbergerį, vokiečių romantiką, bando išradinėti dviratį, ieško visiškai nepagrįstų efektų. Aišku, ir mums, važiuojant į konkursus, reikėjo rūpintis, kad nedarytume panašių klaidų.

Pasirinkote kuklų lotynišką pavadinimą. Kaip jis atsirado?

Jis buvo sugalvotas dar iki man ateinant. Paprasta istorija - kaip minėjau, chorą pradžioje sudarė kokie 10-12 žmonių ir jie save vadino „choreliu", nes buvo dar maži visom prasmėm. Bet kadangi taip kolektyvas negali vadintis, kažkam šovė mintis, kaip nusakyti tą mažumo simbolį. Buvo prisimintas žodis „brevis", kurio pirmoji reikšmė yra „mažas". „Brevis" - dar ir muzikinės natos pavadinimas, beje, visai netrumpos. Tuomet visi sutiko, kad tai geras pavadinimas - ir skambus, ir lakoniškas, ir keliantis asociacijų.

Kaip žiūrite į įrašų leidybą? Esate įrašę tik kelias solines kompaktines plokšteles. Ar rengiant albumą būtina subrandinti konceptualią mintį, ar tai galėtų būti tiesiog tam tikro etapo pasiekimų ir repertuaro fiksavimas?

Esame įrašę dvi solines plokšteles - vieną populiariosios muzikos, kitą - rimtosios. Tam tikra prasme įrašų trūkumas yra susijęs su mūsų veiklos pobūdžiu. Keliolika metų trukęs konkursų etapas lėmė ir repertuarą - konkurse atlieki programą, kurią galima apibūdinti kaip stilių, epochų mišrainę. Tai tarsi kompleksiniai pietūs - užkandis, pirmasis, antrasis patiekalas, desertas. Tas vienintelis įrašas (bet plokštelės tai dvi) toks ir yra - sakralinės, pasaulietinės muzikos, liaudies dainų plėtočių rinkinys. Subrandinti vientisos programos koncepciją reikia laiko, pastangų, pasiruošimo, o čia konkursas vijo konkursą. Turime daug įrašų iš konkursų, kuriuose muzikos iki 20 minučių - trys keturi kūriniai, per kuriuos stengiesi save parodyti iš visokių pusių, nes tai juk konkursas.

Tačiau dabar turim senosios muzikos įrašų, kurie, tikimės, netrukus pasirodys. Vienas jų publikuojamas su šiuo žurnalo „Muzikos barai" numeriu. Beveik parengta leidybai ir specialiai įrašyta programa „Marco Scacchi - mokinys ir mokytojas". Taip pat parengtas leisti V. Augustino, A. Martinaičio, J. Mieželytės, L. Rimšos ir kitų lietuvių kompozitorių sakralinės chorinės muzikos albumas. Noriu atkreipti dėmesį, kad technine prasme jis bus unikalus - įrašytas nestandartiškai erdvėje išsidėsčiusio choro skambesys. Albumą sudarys du diskai - vienas paprastas stereo, kitas su erdviniu garsu, kuris sukurs įspūdį, tarsi sėdėtum bažnyčioje apsuptas choro. Nors tai nėra visiška naujiena įrašų leidyboje, bet bent jau Lietuvos chorinės muzikos pasaulyje taip niekas nėra įrašęs - tai mano senos idėjos įgyvendinimas.

Dainavimas kameriniame chore reikalauja atsivėrimo - turi nebijoti atsiskleisti. Ar žmonės, kurie šiais laikais nesidrovi viešai tai daryti, nėra išimtis?

Anksčiau su tuo susidurdavau. Artistiškumo prasme įvyko didelė choro „Brevis" evoliucija. Prieš penkiolika metų dar pasitaikydavo sunkumų, jei dainuodavome kokį šiuolaikiškesnį opusą. Atsimenu, repetavome baskų kompozitoriaus Javiero Busto kūrinį, kuriame buvo vienas aleatorinis epizodas: sopranai ir altai šnabžda tekstą, palaipsniui pereina į kalbėjimą ir galiausiai kartu sušunka paskutinį žodį. Jei to neatliksi emocionaliai, nuskambės kaip parodija. Reikėjo smarkiai įtikinėti... Dabar choras gali nors ir ant ausų atsistoti. Didelių išbandymų pareikalauja vaidybiniai projektai. 2009 metais Rusų dramos teatre buvo pastatyta A. Martinaičio opera „Pasaulio dangoraižis" (režisavo J. Vaitkus), joje „Brevis" dainuodamas, nors ir santūriai, vaidino, judėjo. Tų pačių metų pabaigoje dalyvavome Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice'o roko operos „Jėzus Kristus - superžvaigždė" pastatyme. Ridinėtis ant žemės ir dainuoti be jokios apgaulės, išdarinėti visokiausius dalykus, kurių akademinėje scenoje nepamatysi - čia tai buvo išbandymas! Buvau maloniai nustebintas visų choristų užsidegimo ir didžiausio reiklumo sau. Vis dėlto choras yra ansamblis žmonių, kurie privalo taikytis vieni prie kitų, nes turi būti bendras rezultatas, o kiekvieno asmeninis atsiskleidimas yra bendro tikslo ir bendro muzikos pajautimo dalis.

Ar „Brevis" yra demokratinė struktūra? Skaičiau vieno choro vadovo nuomonę, kad chore reikia palaikyti autoritarinę tvarką. Kokia Tavo nuomonė?

Čia reikėtų atskirti du dalykus. Autoritariškas vadovas turėtų būti tik muzikine prasme, o santykiai ir bendravimas - tiktai demokratiški. Kolektyve, gyvuojančiame mūsų sąlygomis, kitaip neįmanoma - tu neturi tokių prievartos įrankių kaip atlyginimas ar pan. Kita vertus, demokratija priklauso ir nuo choro profesinio lygio - kiek sąmoningi ir profesionalūs dainininkai jame dainuoja. Jeigu dainininkai ateina kaip neminkyta tešla, teks imtis autoritarinių metodų, tačiau kai dauguma muzikine chorine prasme yra išprusę ir daug ką išmano, tam tikromis mintimis mes dalijamės. Būna, kad iš choro kas nors sudainuoja įdomiau, aš iš karto pasigaunu mintį - kodėl gi ne. Taigi, jeigu galima pavadinti tai tam tikra demokratijos apraiška, ji egzistuoja. Pasitaiko, kad kokiame nors senosios muzikos projekte dainuojame tik keliese, tada interpretacijos ieškom kartu, tariamės, derinamės - kiekvienas yra profesionalas, pats atsako, kokį garsą jis išleidžia. O chore tenka balansuoti. Jei kartais kuris nors pradeda daugiau reikštis, mandagiai pasiūlau pasikeisti vietom. Tokia kasdienybė.

Koks „Brevis" santykis su kitais panašiais chorais? Galbūt kiekvienas jų užsiėmęs tam tikrą nišą repertuare, klausytojų širdyse ir gyvuoja kiekvienas sau, ar esama tarp jų konkurencijos?

Konkurencijos gal ir esama - Vilniuje yra gerų kolektyvų. Tačiau mes nesistengiame plačiai užimti kokią nišą, net nėra galimybės, kad pasirinktume vieną atliekamos muzikos kryptį ir sakytume: „Nelįskit į mūsų daržą." Tai praktiškai neįmanoma. Gauname įvairiausių kvietimų - ir akademinių, ir susijusių su populiariąja muzika, šiais laikais neišeina atsisakyti. Gal ir norėtųsi turėti pasirinkimą, bet ypač dabar, po sunkmečio, labai sumažėjo tų kvietimų, nes choras kaip vienetas labai pabrango, padidėjo mokesčiai. Aplinkybės dabar itin nepalankios, tai pastebi ir chorvedžiai, ir kiti muzikantai.

Esama tokio dalyko kaip amžinas tenorų trūkumas, bet to konkurencija nevadinčiau. Jie, norėdami pragyventi iš dainavimo, dirba valstybiniuose kolektyvuose. Taigi tenka dalytis ir taikstytis su tokia padėtimi.

Kaip apibūdintum kompozitorių ir choro santykius? Ar tiesa, kad geriausius kūrinius chorui parašo kompozitoriai chorvedžiai? Pats taip pat kuri - ar iš įkvėpimo, ar lopydamas repertuaro spragas?

Dažnai esu prašomas ką nors pritaikyti choro partijai, todėl daug dirbu kaip aranžuotojas. Neblogai išmanau choro specifiką, todėl yra tikrai vykusių darbų, įskaitant ir stambių miuziklų aranžuotes (aranžuotės discipliną dabar dėstau ir Muzikos ir teatro akademijoje). Anksčiau pasitaikydavo, kad tekdavo giedoti kokiose ypatingesnėse mišiose, o aš nerasdavau tinkamo kūrinio pagal tą liturginį tekstą. Išvakarėse sėsdavau ir parašydavau kokį trumputį motetą. Manau, tą turėtų mokėti kiekvienas chorvedys. O pastebėjimas, kad chorvedžiai rašo gerus kūrinius, iš tiesų teisingas. Ryškiausi ir produktyviausi mūsų kompozitoriai - Vytautas Miškinis ir Vaclovas Augustinas. Labai sutinku su šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos formuluote - už chorinio meno galių plėtrą. V. Augustinas tai daro turėdamas gerą instrumentą ir puikiai išmanydamas kompozicinę techniką. Kad ir ką jis parašytų, mes visuomet mielai atliekame. 

Amerikoje Tavo vardu buvo pasirodžiusi choro kūrinių natų serija. Ar ji tebeleidžiama?

Pasirodė keli leidiniai, ir tiek. Atsitiko taip, kad vienos koncertinės kelionės į Italiją metu Lenjano mieste dainavome su žymiu Amerikos kolektyvu „Gregg Smith Singers". Susipažinome su tame chore dainavusiu vienu muzikos leidėju, kuris, išgirdęs kelis kūrinius iš mūsų lietuviškojo repertuaro, pasiūlė išleisti. Aš prisidėjau tik tiek, kad parinkau kūrinius. Taigi 1998 m. leidykla „Laurendale Associates" išleido tris V. Miškinio, V. Augustino ir G. Svilainio kūrinius pavadinimu „Gintautas Venislovas Choral Series". Paskui tas bendradarbiavimas liovėsi - matyt, ir leidykla buvo silpnoka, ir platinimas nepavyko. Vis dėlto mūsų kompozitoriai kol kas populiaresni Europoje.

Turi savitą, gana santūrų, dirigavimo mostą. Kokių mokytojų bruožus labiausiai vertini ir galbūt perėmei? Kokie dirigentai yra Tau pavyzdys?

Pirmasis ir pagrindinis mano mokytojas buvo V. Miškinis. Prisimenu, kad studijų pabaigoje dirigavau labai panašiai kaip jis. Tai natūralu - jį prieš save mačiau ne vien studijų metais, bet ir nuo vaikystės, todėl turbūt nesąmoningai perėmiau kai kuriuos technikos elementus, mostų specifiką. Dabar nuo to technikos panašumo esu kiek nutolęs, nes įtakos turėjo ne vien dirigavimo, manualinė technika, bet ir kiti chorvedybos dalykai. Neakivaizdiniu savo mokytoju laikau V. Augustiną - porą metų chormeisteriu ir antruoju dirigentu dirbau chore „Jauna muzika", tad netiesiogiai mokiausi, kaip parengti kūrinį nuo pradžios iki koncerto. Jo darbo su profesionaliu choru principai yra labai teisingi, vertingi, pragmatiški ir duoda realų rezultatą. Patirtis ateina per praktiką ir tam tikrą laiką, nieko kitaip nepadarysi. Neįmanoma gerai išmokti vadovauti chorui sėdint prie instrumento. Būtent su choru turi pereiti visą kūrinio parengimo procesą, o meninis rezultatas jau yra viso to darbo rezultatas. O šiaip vyksta chorvedžių kursai, atvažiuoja mokyti aukštos klasės profesionalai iš Europos, kitų šalių - mokytis gali iš bet ko.

Tačiau ne visi akademijoje baigę choro dirigavimą įkuria savo chorus? Gal Lietuvoje chorų rinka jau užpildyta?

Visada prisimenu, kad „Brevis" atsirado tuo metu, kai chorų rinka irgi buvo sočiai pripildyta. Bet vieni neišgyveno, kiti išliko. Sunku ir dabar, man net gaila dabartinių studentų, nes iš mano kartos aš vienintelis turiu chorą, gal dar du trys dirba vaikų muzikos mokyklose, o kitų mano kurso draugų veikla neturi nieko bendra su muzika - tokios realijos. Jau keleri metai į Muzikos ir teatro akademiją stoja mažiau studentų. Su nerimu galvoju - jei taip klostysis ir toliau, kas išvis bus su šita specialybe. Bet laikas parodys. Jei dainininkas nori iš to gyventi, jis ieškos apmokamo choro artisto darbo, o profesionalių chorų didžiuosiuose miestuose - tik keli. Tačiau vis vien dalis motyvacijos yra muzikinis bendraminčių, bendrakeleivių entuziazmas - susirinkom, padirbėjom ir turim rezultatą, patys sau įrodėm, kad galim tai pasiekti. Be to, mes esam ir draugų kompanija, kurie kartu leidžia laiką ne vien tik dainuodami. Kaip ir anais laikais, prieš dvidešimt metų, šie dalykai išlieka, keičiasi tik išorinės aplinkybės, prie kurių reikia vienaip ar kitaip taikytis.

 

2009 metais choro veiklą įvertino Italijos chorinės muzikos fondas „Fondazione Guido d'Arezzo" - skyrė jam specialų apdovanojimą „Guidoneum 2009". Fondo prezidentas Francesco Luisi laiške G. Venislovui pabrėžia, kad šį prizą chorui fondas nusprendė skirti už pastarųjų kelerių metų meninę kūrybą ir chorinio dainavimo tradicijų plėtrą Lietuvoje bei Europoje, įvertindamas jo muzikinę veiklą po 2000-ųjų metų (tais metais „Brevis" tapo absoliučiu chorų konkurso Areco mieste nugalėtoju). „Po šio laimėjimo jūsų veikla tapo dar sėkmingesnė ir jūs pelnėte visuotinį kritikų pripažinimą. Mes su pasigėrėjimu sekėme jūsų kūrybinį kelią ir esame dėkingi jums už visa tai, ką nuveikėte chorinio pasaulio labui." Neabejotina, kad prie šio gražaus įvertinimo bei padėkos prisidėtų ir kiekvienas Lietuvos chorinės muzikos mėgėjas.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!