„Béjart Ballet Lausanne“ – ketvirtis amžiaus

2012 Nr. 11–12 (418–419), Benigna Marija Nekrošiūtė

Mauriceʼas Béjartʼas (Morisas Bežaras) Lietuvai pažįstamas - mūsų publika net kelis kartus turėjo laimę pamatyti jo kurtus spektaklius. Matė gyvai šokantį jo grupės sielą Jorge Donną, netgi unikalųjį „Bolero" pagal M. Ravelio muziką. Prieš penkerius metus, 2007 m. lapkričio 8 dieną, „Siemens" arenoje rodytas vienas populiariausių baleto pastatymų - nuostabusis „Le Presbytère" („Ballet for Life"). Šiam Béjartʼo spektakliui kostiumus kūrė mados karalius Gianni Versace, skambėjo W. A. Mozarto bei grupės „Queen" muzika. Balete genialiai susipynė amžinos temos: gyvenimas, meilė, aistra ir mirtis. Spektaklis tarsi sujungė keturis didžius menininkus: Mozartą, Freddie Mercury su grupe „Queen", Jorge Donną ir Gianni Versace. Visi keturi genijai mirė jauni, tačiau spėję pajusti gyvenimo grožį, neatsitiktinai spektaklyje skamba „Queen" daina „It‘s a Beautifull Day".

Netrukus po didžiulio meninio sukrėtimo Lietuvą pasiekė liūdna žinia: lapkričio 22 d. mirė Mauriceʼas Béjartʼas...

Šiais, 2012 metais, trupei „Béjart Ballet Lausanne" sukanka 25-eri. Ketvirtis amžiaus nenutrūkstamos kūrybos, jaudinančios viso pasaulio žiūrovus. Maždaug šimtas pasirodymų per metus - Venecijos „La Fenice", „Royal Albert Hall" Londone, Didysis teatras Maskvoje, Kolumbo teatras (Teatro Colón) Buenos Airėse, Šv. Morkaus aikštė Venecijoje, Boboli sodai Florencijoje, Karakalos termos Romoje, Herodo Atiko amfiteatras Atėnuose...

Vienas žmogus, viena trupė. „Béjart Ballet Lausanne" - vieno didžiausių XX amžiaus choreografų instrumentas. Jo rankos, jo kojos, jo galva. Retai pasitaiko tokios kūrėjo, jo kūrinių ir atlikėjų simbiozės pavyzdžių. Trisdešimt devyni šokėjai, penkiolika skirtingų tautybių, visi išugdyti vieno vadovo.

Kas jie?

Šokėjai, trupė, vienuma, valia..

Žmonės - paprasti ir sudėtingi, laisvi ir besikankinantys... kaip mes.

Jie - vardai ant juodos lentos. Jie - šokio džiaugsmas, viltis, vakaro laukimas, publika, žvilgsnis, noras būti pamatytam, nerimas, neviltis...

 

        „Nenorėčiau, kad mano baletai būtų rodomi po mano mirties. Kokia to prasmė? Aš kuriu baletus tam, kad gyvenčiau. Jie manęs neprikels." *


Ir vis dėl to, praėjus penkeriems metams po Mauriceʼo Bejartʼo mirties, „Bejart Ballet Lausanne" išlieka gyvybingas ir neapleidžia aukščiausių pozicijų. Vienos gastrolės po kitų, vis dar sklinda garsas apie išskirtinės kokybės pasirodymus.


      „Nenorėčiau, kad prisimintų mano baletus. Labiau vertinčiau tai, kad prisimintų ir liktų ištikimi jausmams bei emocijoms, kurias sukėlė mano spektakliai"*


Šokėjai vis dar skuba į atrankas, o spektakliai atneša tokią pačią sėkmę kaip ir prieš 25 metus. Gilis Romanas, Mauriceʼo Béjartʼo pasirinktas įpėdinis, vadovauja trupei jau daugelį metų ir daro viską, kad išlaikytų M. Bejartʼo repertuarą. Keturi pastarieji sezonai buvo ypač vaisingi - naujam gyvenimui prikelti „Šventasis pavasaris" (Le Sacre du pritemps), „Ar tai mirtis?" (Serait-ce la mort?), „Sonata trims" (Sonate à trois), „Tai, ką man sako meilė" (Ce que l'amour me dit), „Konkursas" ( Le Concours), „Klajojančio draugo giesmė"( Le Chant du compagnon errant), „Dvigubo šešėlio dialogas" (Dialogue de l'ombre double), „Kūjis be šeimininko" (Le Marteau sans maître), „Dionisijos (siuita)" (Dionysos (suite). Repertuare lieka ir paskutiniai M. Bejartʼo sukurti baletai „Meilės šokis" (L'Amour la danse), „Le Presbytère", „Aplink pasaulį per 80 minučių" (Le Tour du monde en 80 minutes), „Mefisto valsas" (Méphisto Valse) ir kt.

      „Šiandien būti pavadintam tradiciniu yra blogiausia, kas gali nutikti, nors tai turėtų būti komplimentas! Tradicija - tai ieškojimas. Žinoma, tai perdavimas iš vieno laikmečio į kitą tam tikrų veikimo būdų, pažiūrų. Tačiau tai neturėtų būti vertinama kaip beskonybė. Perduoti praeities kūrėjų žinią reiškia daryti, kaip jie, o ką gi jie darė? Jie ieškojo, rizikavo, maištavo, dažnai likdavo nesuprasti. Jie niekada nekopijuodavo. Kiekvienas studijavo ir mylėjo savo pirmtakų darbus, ieškojo jų pavyzdžiuose stiprybės eiti toliau: ne aplenkiant kitus, bet pralenkiant save patį." *

Baleto trupė negalėtu gyvuoti vien atnaujindama senus kūrinius. Tai suprasdamas Gilis Romanas nevengia kurti naujų baletų. Savo ankstesnių kūrinių sąrašą - „Apdaras nepadaro vienuoliu"(L'Habit ne fait pas le moine), „Apmąstymai apie Belą" (Réflexion sur Béla), „Banginio echoskopija" (Echographie de la baleine) ir „Sielų kazino" (Casino des esprits) - jis papildė baletais „Aria", „Sinkopė" (Syncope), visai neseniai - „Ten, kur paukščiai" (Là où sont les oiseaux). Kviečiami ir kiti choreografai - Tony Fabre pastatė „Izmailą" (Ismaël), Sthanas Kabar-Louet sukūrė „Aliziam o-Est", Julio Arozarena - „Jos daina" (Song of Herself), Joostas Vrouenraetsas, buvęs mokyklos „Rudra" auklėtinis, realizavo spektaklį „Ex Orbi". Ir dar du prestižiniai vardai: Jeanas-Chrisophe'as Maillot Monte Karle teminiam vakarui, skirtam rusų baletui, pastatė spektaklį „Plėšrieji žvėrys", Lozanoje sukurtas Alonzo Kingo šokio spektaklis „Minčių figūros"(Figures of Thought).

 

*Maurice Béjart

Mauriceʼas Béjartʼas gimė Marselyje 1927 metų sausio 1 dieną. Šokėjo karjerą pradėjo Viši 1946 metais, ją tesė greta Janine Charrat, Roland'o Petit, taip pat Londone, trupėje „International Ballet". Gastrolių Švedijoje metu su Cullberg baletu (1949) atrado ekspresionistinės choreografijos galimybes. Tais metais jis pirmą kartą susidūrė su Igoriu Stravinskiu, bet grįžęs į Paryžių savo pirmiesiems choreografiniams kūriniams vis dėlto pasirinko Chopino muziką. Taip šokėjas tapo choreografu. 

1955 metais „Ballets de l'Etoile" scenoje iš pramintų takų jis pasuka su „Simfonija vienam žmogui" (Symphonie pour un homme seul). Karališkojo teatro „La Monnaie" Briuselyje direktoriaus Mauriceʼo Huismano pastebėtas Béjartʼas pastato triumfo sulaukusį I. Stravinskio „Šventąjį pavasarį" (1959).

1960-aisiais Briuselyje Mauriceʼas Béjartʼas įkūrė „XX amžiaus baletą", tarptautinės sudėties trupę, su kuria išmaišė visą pasaulį. Sukūrė spektaklius „Bolero" (1961), „Mišios dabarties laikams" (Messe pour le temps present) (1967), „Ugnies paukštė" (L'Oiseau de feu) (1970).

1987-aisiais „XX amžiaus baletas" tampa „Béjart Ballet Lausanne", didysis choreografas įsikuria Šveicarijos mieste Lozanoje. 1992 metais jis nusprendžia sumažinti trupę iki trisdešimties šokėjų, kad „vėl atrastų atlikimo esmę". Tarp daugelio baletų, sukurtų šiai trupei, - „Stebuklingasis mandarinas" (Le Mandarin merveilleux), „Karalius Lyras - Prosperas (King Lear - Prospero), „Apie Šachrazadą" (À propos de Shéhérazade), „Le Presbytère", „Mutacija X" (MutationX), „Šilko kelias" (La Route de la soie), „Apsiaustas" (Le Manteau), „Vaikas karalius" (Enfant-Roi), „Vandenų šviesa ir šviesa" (La Lumière des eaux et Lumière).

Mauriceʼas Béjartʼas statė dramos spektaklius („Žalioji karalienė" (La Reine verte), „Casta Diva", „Penki modernūs Nô" (Cinq Nô modernes), „A-6-Roc"), operas („Salomėja", „Traviata", „Don Žuanas"), filmus („Beakti", „Paradoksas apie aktorių" (Paradoxe sur le comédien), taip pat išleido keletą knygų (romaną, atsiminimus, dienoraščius, pjesę). 2007-aisiais, sulaukęs savo 80-ojo pavasario, choreografas sukuria „Šokėjo gyvenimą, papasakotą Zigo ir Piuso" (La Vie du danseur racontée par Zig et Puce).

1970 m. choreografas įsteigė „Mudros" mokyklą Briuselyje, joje buvo rengiami aktoriai-šokėjai, jiems dėstytas klasikinis šokis, flamenko, dramos menas, dainavimas, grojimas būgnais. 1977 m. Béjartʼas įsteigė „Mudros" mokyklą Dakare, o 1992 m. - Lozanoje. Pastaroji veikia iki šiol.

Mauriceʼas Béjartʼas mirė 2007 metų lapkričio 22 dieną, kurdamas savo paskutinį baletą „Aplink pasaulį per 80 minučių".


***


Mauriceʼas Béjartʼas laikomas baleto reformatoriumi. Jo kūrybos kryptis - neoklasika, t. y. klasikinis šokis, papildytas moderniojo ir liaudies šokio elementais. Visi Béjartʼo spektakliai nepaprastai  jausmingi. Choreografas išsiskyrė muzikalumu - kruopščiai parinkdavo muziką, ją raiškiai perteikdavo choreografiniu judesiu. Kompozitorius Igoris Stravinskis Béjartʼui buvo baleto muzikos kūrybos etalonas. Beje, mėgo ir Richardą Wagnerį. Galbūt šių muzikos istorijoje išskirtinių kompozitorių kūryba ir suformavo muzikinį choreografo mąstymą: savo pastatymuose jis jungdavo iš pirmo žvilgsnio nesietinus muzikos stilius: klasikinę ir avangardinę, vakarietišką ir rytietišką muziką, profesionalią ir liaudies kūrybą. Iš šokėjų reikalaudavo idealios klasikinės mokyklos.

Vienintelis Béjartʼo kūrybos objektas - žmogus. Mylintis, kenčiantis, mirštantis... Sudėtingas, daugialypis. Pavyzdžiui, balete „Malraux arba dievų metamorfozės" (Malraux ou la métamorphose des dieux) pagrindinį vaidmenį šoka net penki šokėjai, atskleidžiantys herojaus charakterio daugiaplaniškumą.

Žmogų lydinti meilė Béjartʼo baletuose - taip pat įvairi: platoniška, tyra, suteikianti harmoniją, bet ir žemiška, jos dėka tęsiasi gyvenimas.

Mirtis baletmeisterio nežavėjo, bet viliojo akimirka tarp gyvenimo ir mirties, amžino judėjimo ir ramybės. Mirtį baletuose jis dažnai perteikdavo moters pavidalu.

Statydamas spektaklį didelei trupei Mauriceʼas Béjartʼas išraiškingą ir sudėtingą choreografiją sukurdavo ne tik solistams, bet ir kordebaletui. Ryškūs ir kameriniai baletai, kuriuose pagrindines savo kūrybos idėjas žymusis choreografas gebėdavo perteikti pasitelkęs vos tris ar penkis šokėjus. Beje, choreografas puikiai jautė erdvę - nuo kamerinių scenų iki pastatymų stadionuose ir aikštėse.

Tarp žymiausių Béjartʼo pastatymų - Ludwigo van Beethoveno „IX simfonija", „Malro arba dievų metamorfozės", „Romeo ir Džuljeta", „Šventasis pavasaris" ir, žinoma, „Bolero", tapęs savotiška choreografo kūrybos emblema.

 

 

 

Beethovenui 250
Traviata