Neprilygstamoji

2012 Nr. 11–12 (418–419), Judita Leitaitė

Neprilygstamoji - nedažnai tenka išgirsti tokį palyginimą.

Maria Callas, įžymioji graikų operos dainininkė, vadinta la divina - dieviškąja. Garsus rusų bosas Fiodoras Šaliapinas buvo tituluojamas kaip genialus, nepakartojamas atlikėjas. O didžioji dainininkų bendruomenės dalis - tiesiog talentingi, puikūs...

Kas gi ta neprilygstamoji, į kurios koncertus veržėsi minios žmonių ir jai tekdavo dainuoti kartais net po dvidešimt bisų? O kiek prieštaringų vertinimų... Štai garsusis XX a. pradžios rusų muzikos kritikas Vladimiras Stasovas kritikavo dainininkę už prastą skonį, Vladimiras Nemirovičius-Dančenka įžvelgė joje genialią artistę, o poetui Aleksandrui Blokui jos dainuojami romansai buvo kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Ir visi jie kalbėjo apie rusų saloninio romanso pradininkę Anastasiją Vialcevą.

 

***

Anastasija Vialceva gimė 1871 metais Altuchove (Briansko sritis), Rusijoje. Tėvas Dmitrijus Vialcevas dirbo eiguliu, motina Marija prižiūrėjo tris vaikus. Deja, po ankstyvos tėvo mirties sunkiai besiverčianti motina išsiunčia dešimtmetę Nastią pas tolimus giminaičius į Kijevą mokytis siuvinėjino meno. Mažoji Nastia buvo gabi, sparčiai mokėsi ir jau vėliau, tapusi garsenybe, neužmiršo pamokų, laisvalaikiu dažnai siuvinėdavo. Po kiek laiko Anastasija pradėjo dirbti kambarine viešbutyje, įsikūrusiame garsiajame Kreščiatiko prospekte. Viešbutyje dažnai apsistodavo artistai, menininkai, dailininkai.

Ir štai kaip kartais nutinka... To meto primadona Serafima Bielskaja netyčia išgirsta, kaip jaunutė kambarinė dainuoja kažkokią madingą dainelę. „Jūs privalote dainuoti - eikite į operetę. Nuodėmė žudyti talentą, neišnaudoti jo", - primygtinai reikalauja garsioji dainininkė.

Taip jaunoji kambarinė ateina į teatrą „Bergonjė" ir paprašo perklausos. Ir, nors trupė jau sudaryta, susijaudinęs antrepreneris priima Anastasiją į teatrą mažoms rolėms už 12 rublių mėnesinį atlyginimą. Jai tada buvo tik trylika metų. Dešimt metų išdirbusi teatre, Vialceva išmoko daugybę vaidmenų, daug kur važinėjo, gastroliavo Minske, Maskvoje, Vilniuje, bet jos žvaigždė dar sužibės, ir ne bet kur, o sostinėje, Sankt Peterburge.

 

***

Vyko koncertas, kuriame dalyvavo žymūs to meto atlikėjai Aleksandras Davydovas, Nikolajus Severskis, Iza Kremer, Tatjana Tolstaja. Anastasija turėjo dainuoti paskutinė. Nei gyva, nei mirusi išėjo į sceną ir, pamiršusi visus mokslus, uždainavo taip, kaip norėjo, kaip jautė jos jautri siela... Ilgai netilo plojimai, šūksniai „bravo", į sceną krito gėlės... Anastasija verkė iš džiaugsmo.

 

***

Teko klausytis Vialcevos įrašų. Nedidelis, skambus, švarus, malonus tembras... Apmaudu, kad nėra jokios filmuotos medžiagos, nes, pasak liudininkų, Vialceva turėjo neįtikėtiną talentą pavergti klausytojus. Garsus tapytojas Ilja Repinas, išgirdęs dainininkę, sušuko: „Štai kas yra tikras talentas, štai kur genijaus siela".

Po puikių pasirodymų Peterburge buvo užkariauta ir Maskvos publika.1897 metais įvyko solistės debiutas Maskvos „Ermitažo" teatre. Vienuolika metų ji ten dirbo ir tik 1909 metais grįžo į Peterburgą.

Vialceva su koncertais išvažinėjo visą Rusiją.

Įsimintinas koncertas įvyko Pavlovske. Remiantis liudininkų atsiminimais dainininkė buvo nusiteikusi ypatingai ir taip sužavėjo klausytojus, kad tiesiogine to žodžio prasme buvo užpulta įsiaudrinusių gerbėjų: jie suplėšė pirštinaites, šalikėlį, gėlės... Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei laiku nebūtų pribėgusi motina su giminaičiais. Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai publika laužydavo kėdes, ir salių direktoriai avansu imdavo iš solistės pinigus baldų remontui.

Beje, gastrolėms po Rusiją solistė turėjo savo atskirą vagoną, kuriame buvo svetainė, miegamasis, darbo kambarys.

Anastasija Vialceva dirbo labai daug, jau būdama garsenybė mokėsi pas žymius profesorius, tobulinosi Italijoje. Su savo nuolatiniu koncertmeisteriu Aleksejumi Taskinu repetuodavo kiekvieną dieną, ieškodavo naujų kūrinių, niekada nebuvo užmigusi ant laurų. Solistės repertuare buvo senovinių rusų romansų, čigoniškų dainų, itališkų melodijų, ištraukų iš operečių.

 

***

Anastasija labai mėgo gėles, o ypač baltas hortenzijas (būtinai jų prisisegdavo prie koncertinių suknelių, o jos buvo tiesiog meno šedevrai). Koncertų metu gėlių gaudavo neįsivaizduojamai daug. Ką čia gėlės: į sceną skriedavo papuošalai, vertybiniai popieriai, o kartą buvo numesta vėduoklė su pritvirtintu laiškeliu: „Tai jums nedidelis suvenyras". Suvenyras buvo ne toks ir mažas: turtingas pirklys padovanojo kelis namus Piteryje...

Dainininkės honorarai prilygo F. Šaliapino honorarams. Už koncertą - 20 tūkstančių rublių. Palyginimui: dvi karvės tuo metu kainavo 12 rublių, žirgas - 20 rublių...

Iš tiesų, visa Rusija dėl jos neteko proto. Vialcevos koncertai su tęsdavosi keturias penkias valandas, publika išprašydavo dvidešimt, trisdešimt bisų. O kur dar plokštelės, gaidos su jos atliekamais romansais, fotoatvirukai. Ją vadindavo ne dainininke ar artiste, o ŽODŽIO artiste. Žmonės ir verkdavo, ir juokdavosi, išgyvendavo kartu su jos romansų herojais. Tikra hipnozė.

 

***

Įdomus faktas: caras Nikolajus II turėjo savo favorites dainininkes Nadeždą Plevickają ir Varvarą Paniną. Vialcevą pirmą kartą jis išgirdo Vilniuje, valdovui ji paliko neišdildomą įspūdį. Likimas taip susiklostė, kad tai buvo ir paskutinis kartas, kai caras klausėsi dainininkės.

Atvykusi gastrolių į Vilnių ir sužinojusi, kad netoliese sudegė du kaimai, Vialceva nedelsdama ten nuvažiavo ir paaukojo pinigų maistui, drabužiams, vaistams. Grįžusi į miestą surado statybininkus ir sumokėjo už abiejų kaimų atstatymą. Ji padėdavo atstatyti bažnyčias, aukodavo pinigus įvairioms labdaros organizacijoms, jos dėka įvyko unikali leitenanto Sedovo ekspedicija į Šiaurės ašigalį.

 

***

Yra išlikę nemažai Vialcevos įrašų. Per dešimtį metų su įvairiomis įrašų studijomis solistė įdainavo  143 dainas, romansus, arijas. Ant daugelio jos plokštelių puikuojasi raudona etiketė - tokiu ženklu būdavo žymimi tik pačių garsiausių atlikėjų - F. Šaliapino, A. Neždanovos, A. Sobinovo, M. ir N. Fignerių įrašai. Vialceva - vienintelė lengvojo žanro dainininkė, kuriai buvo suteikta tokia privilegija.

Išklausiau daugelį jos įrašų M. Mažvydo bibliotekos muzikos skyriuje. Turint galvoje, kad praėjo daugiau nei 100 metų, įrašų kokybė palyginti nebloga. To nepasakysi apie mūsų operos grando Kipro Petrausko įrašus, nors jie daryti kur kas vėliau. Matyt, dainininkė skyrė daug dėmesio savo įvaizdžiui ir tam negailėjo lėšų.

 

***

A. Vialceva visą gyvenimą rūpinosi našlaičiais, benamiais, vargšais. Savo vaikų ji neturėjo, bet įsivaikino berniuką ir augino jį kaip tikra motina. Jau po trisdešimties sulaukė didžiulės meilės, jos išrinktasis buvo iš dvarininkų kilęs karininkas Vasilijus Biskupskis, išsilavinęs, puikus žmogus. Visas Peterburgas žavėjosi šia pora. Kai Vasilijus buvo išsiųstas į frontą (Rusijos ir Japonijos karas), paskui jį išvažiavo ir Anastasija, ten ji dirbo gailestingąja sesele, rūpinosi sužeistaisiais. Nepamiršo ir dainavimo: 1904 metais Charbine surengė labdaringą koncertą žuvusiųjų šeimoms paremti. Klausytojai buvo pakerėti jos nuostabaus gebėjimo perteikti meilę, aistrą, neviltį, netektį.

Deja, ilgos kelionės, koncertai nualino Anastasijos organizmą. 1911 metais Charkove ji pasijuto blogai, gydytojai nustatė pleuritą ir širdies nepakankamumą. Buvo liepta nutraukti visus pasirodymus. Bet Anastasija negalėjo nedainuoti: išvyko koncertuoti po Pavolgio miestus ir Kurske nualpo scenoje. Atsigavusi tyliai, bet tvirtai ištarė: „Aš negaliu nieko neveikti, kai dainuoju - gyvenu ir tada jaučiuosi laiminga, klausytojai, publika man svarbiau už viską." Matyt, jautė, kad nebeilgai liko gyventi.

Solistė po truputį degino save negailestingame kūrybos kelyje, dažnai nemiegodavo naktimis ir visada jaudindavosi prieš išeidama į sceną.

Koncertas Voroneže tapo Anastasijos gulbės giesme, ji buvo skubiai išvežta į Sankt Peterburgą. Gydytojų konsiliumo išvada negailestinga: kraujo vėžys ir didžiulis nervinis išsekimas.

Žinia apie jos ligą apskriejo visą Rusiją. Laikraščiai kiekvieną dieną spausdino žinias apie solistės sveikatos būklę, kai kuriuose buvo skyrius „Vialcevos sveikata". Anastasiją gydė geriausi šalies ir užsienio gydytojai, net Rasputino gydytojas Badmajevas, puikus Tibeto medicinos žinovas. Vasario pradžioje atvyko nauja įžymybė - gydytojas Plešas iš Vienos. Daromos torio injekcijos. Po nedidelio pagerėjimo pradeda silpti širdis. Stebina, kaip tvirtai, blaiviai Anastasija pasitiko mirtį. Parašė išsamų testamentą ir detaliai nurodė visą laidotuvių eigą: kokia turi būti šukuosena, kokia suknelė, kokios gėlės.

Įdomus faktas: dveji metai prieš mirtį R.Y. (pseudonimas) sudarė dainininkės horoskopą ir išpranašavo, kad ji susirgs ir mirs 1913 metų sausį.

Rusų romanso lakštingalos širdis sustojo 1913 m. vasario 4 d.

Žinia apie solistės mirtį apskriejo visą Rusiją. Spausdinami nekrologai, eilėraščiai, išperkamos visos baltos hortenzijos, laidotuvių dieną gatvės pilnos žmonių. Solistę palaidoja greta vienos žymiausių Rusijos aktorių Veros Komisarževskajos.

Parengta pagal V. Safoškino knygą „Anastasija Vialceva",
Maskva, 2001 metai

Traviata