Pasaulio fleitininkų elite – ir lietuviškos spalvos

2012 Nr. 11–12 (418–419), Lionginas Čiapas

~Rugpjūčio 17-20 dienomis, kai Londone, Kente ir daugelyje kitų Anglijos vietovių tvyrojo sunkiai pakeliamas 35 laipsnių vasaros karštis, Mančesteryje lengvai lynojo, oras buvo maloniai vėsus. Tokios geros klimatinės sąlygos tarsi specialiai buvo sudarytos tuo metu ten vykusiam Britų fleitininkų sąjungos aštuntajam tarptautiniam suvažiavimui.
Tradicinį renginį, kuriame dalyvauti turi teisę tik Britų fleitininkų sąjungos nariai, šį kartą organizavo nauja sąjungos vadovybė: prezidentas Williamas Bennettas, pirmininkė Carole Jenner-Timms ir programų direktorė Carla Rees.

Suvažiavimo programa buvo labai intensyvi, dažnai vyko po 2-5 renginius vienu metu (kartais tai virsdavo dramatišku būti ar nebūti), fleitos įvairiausiais būdais užpildė visas Karališkojo šiaurės muzikos koledžo erdves. Žymiausi fleitos meistrai surengė labai daug rečitalių - įvairių formų, įvairių pavadinimų.

Atidarymo koncertas buvo patikėtas Michaelui Coxui. Šis fleitininkas visuomet laukiamas geriausių Londono simfoninių orkestrų koncertuose. Anksčiau jis buvo Londono simfoninio orkestro, dabar - BBC orkestro pirmoji fleita, be to, tą pačią poziciją užima ir daugelyje kamerinių orkestrų - „London Mozart Players", „Britten Sinfonia", „St. Martins in the Fields". Jis tiesiogiai dirbo su kompozitoriais Berio, Messiaenu, Stockhausenu, Takemitsu, Boulezu ir kitais rengdamas jų kūrinių premjeras. Šiame koncerte fleitininkas taip pat atliko daug naujosios muzikos, patvirtino savo aukščiausią klasę - stebino stipriu, gražiu ir puikiai valdomu garsu, virtuoziškumu, energija, muzikos charakterių ryškumu ir žaibiška jų kaita. Londono karališkosios muzikos akademijos profesorius sulaukė entuziastingo publikos palaikymo ir uždavė toną visam suvažiavimui. Lisabonos Metropoliteno orkestro koncertmeisteris profesorius Nuno Inacio savo rečitalio programą sudarė iš 19-20a. prancūzų muzikos, o jo fleita išsiskyrė savotišku siauru, labai gerai sufokusuotu, visuose registruose lygiu skambėjimu.

Anglas Wissamas Boustany su savo nuolatiniu pianistu Aleksanderiu Szramu tęsė tradiciją - abu visą sudėtingiausią programą atliko atmintinai. E. Gregsono „Actekų šokių" atlikimą galima vadinti meno uragano šėlsmu, kai du muzikai be jokių išlygų pavergia klausytojus stipria menine idėja.

Labai meniškas buvo ir Iano Clarko rečitalis su puikiu pianistu Timu Carey ir specialiaisiais koncerto svečiais fleitininkais Wissamu Boustany ir Clare Southworth. Ianas atliko skirtingų stilių programą: koncertą pradėjo humoristine T. Dehnardo pjese „Pabusk" mažajai fleitai ir žadintuvui, pratęsė Bacho sonata, net keturiais puikiais savo kūriniais ir baigė savo įspūdingu nauju kūriniu (2011 m.) 3 fleitoms ir fortepijonui „Vingiai" (angl. Curves). Reikia pabrėžti, kad šis jaunas muzikas sukūrė unikalų komponavimo ir grojimo stilių - šiuolaikišką, nerimtai rimtą, labai mėgstamą atlikėjų ir klausytojų. Neteko girdėti ko nors įspūdingesnio 3 fleitoms už „Vingius".

Jaunas olandų profesorius Aldo Baertenas savo rečitalyje pateikė olandų ir belgų kompozitorių opusų, o jau išgarsėjusi amerikietė Amy Porter su pakilimu užbaigė savo koncertą J. Gade „Tango Fantasia", kuri pas mus dar negirdėta. Garbaus amžiaus Britų fleitininkų sąjungos prezidentas Williamas Bennettas stebino puikia forma. Kartu su Samuelu Colesu ir pianiste Helen Crayford jis pagrojo 2012 m. sukurtą Davido Heatho kūrinį 2 fleitoms ir fortepijonui „Sugrįžimas į Avaloną". Atliekant koncerto paskutinį humoristinį kūrinį „Didysis šėlsmas" gražiai pasirodė ir profesoriaus studentas lietuvis Vytenis Gurstis, kuris tono grožiu, grojimo lengvumu ir menine įtaiga puikiai derėjo su didžiuoju meistru.

Aliona Lugovkina, praeitą suvažiavimą pakerėjusi lyriškumu, šį kartą demonstravo stiprų fleitos garsą, virtuoziškumą. Jos programoje buvo ir pačios artistės aranžuota N. Miaskovskio sonata violončelei, ir Telemannas, Taffanelis, Jolivet.

Kita Londono karališkosios muzikos akademijos profesorė Clare Southworth rečitalį pavadino pagal jauno amerikiečių kompozitoriaus Ch. Caliendo kūrinį „Caliente". Šio koncerto originalumą lėmė nestandartinė atlikėjų sudėtis: fleita, arfa, saksofonas (beje, ansamblio vardas taip pat „Caliente"). Fleitininkė ir jos partneriai pateikė įvairią ir įdomią programą, atskleidė savo instrumentų grožį, pademonstravo tobulą ansamblį. Arfininkė Lauren Scott yra grojusi su garsiausiais Anglijos orkestrais, o Andy Scottas - kompozitorius, jo kūriniai skambėjo ir šiame koncerte. Fleitininkę, propaguojančią pažangius grojimo ir mokymo metodus, karštai palaikė publika, kurios nemažą dalį sudarė studentai.

Rečitalių serijoje „Aplink pasaulį" iš rumunų, slovėnų, kroatų išsiskyrė dar viena anglų žvaigždė, Londono Guildhallo aukštosios muzikos mokyklos profesorė Philippa Davies, o ryškiausias jos programos kūrinys buvo W. Alwyno sonata. Fleitininkė ypač dėmesinga šio 20 a. anglų kompozitoriaus kūrybai.

Aisling Agnew ir Matthew McAllisterio duetas (fleita ir gitara) muzikinę kelionę aplink pasaulį surengė atlikdami naujausius paskutinių gastrolių kūrinius iš Bulgarijos, Maltos, Lenkijos, Argentinos. Ansamblis kaip visuomet įrodė puikų šių dviejų instrumentų derėjimą, o fleitininkė (beje, grojo sėdėdama) suteikė malonumą grožėtis jos unikaliu, labai išraiškingu tonu ir prasmingu atlikimu.

Tarp mažosiomis fleitomis grojusių muzikantų vėl ryškiausiai pasirodė prancūzas Jeanas-Louis Beaumadier, o labai žemai, bet labai aukštu lygiu grojo Mattiasas Ziegleris, Carla Rees, Marion Garver Fredrickson ir kiti „subosėję" fleitininkai.

Baroko muzikai skirtą paskaitą-rečitalį surengė iškiliausia šios srities anglų solistė jauna profesorė Rachel Brown, programą sudarė jos pačios naujai išleistų J. J. Quantzo sonatų dalys. Aptarti stiliaus, artikuliacijos, ornamentuotės, kadencijų klausimai, teorinius aiškinimus lydėjo aukščiausios klasės grojimas.

Įdomios buvo ir kelios kitos paskaitos-rečitaliai - apie užmirštus Ph. Gaubert'o kūrinius bei apie Trečiosios Vienos mokyklos lyderio kompozitoriaus Helmuto Neumanno koncertą. Pirmąją paskaitą-rečitalį surengė anglas Patrickas Williamsas, antrąjį - austrė Elisabeth Moest. Pastaroji yra studijavusi mediciną, suvažiavime ji vedė įdomų seminarą apie kvėpavimą.

Suvažiavime knibždėte knibždėjo įvairaus lygio, įvairių dydžių ir sudėčių fleitų chorai: repetavo, koncertavo auditorijose, salėse, fojė... tik ir žiūrėk, kad neatsitrenktum... Tačiau vienas jų, galima sakyti, sugriovė visus stereotipus. Vėlyvą sekmadienio pavakarę, kai klausytojai jau išseko nuo ilgų, emociškai intensyvių koncertų ir kėlėsi nuo kėdžių tikėdamiesi pelnyto poilsio, į sceną iššoko jaunas, gal net kiek ekstravagantiškas dirigentas Richardas Davisas ir kaip geras aktorius „sugriebė" ir vėl pasodino publiką, kuri taip ir neatsistojo iki pat koncerto pabaigos. Jis taip įtaigiai aiškino ir dirigavo, kad tarsi magas visus salėje buvusius žmones įtraukė į užburiančio meninio veiksmo stebuklą.

O stebuklo ištakos - jaunos kanadietės fleitininkės Lindos Verrier, dabar gyvenančios ir dirbančios Mančesteryje, fantazija „Juostos" (angl. Ribbons) šešiems fleitininkams solistams ir dviem fleitų chorams. Kūrinys, pasak autorės, įkvėptas Kanados paukščių, o dedikuotas jos buvusiems ir esamiems studentams. Solistai - minėto dirigento R. Daviso (jis ir fleitininkas) studentai iš Šiaurės karališkojo muzikos koledžo, o fleitų chorai - mėgėjai. Tačiau čia viskas buvo taip sustyguota pagal atlikėjų galimybes, jog nekilo nė mažiausios abejonės dėl profesionalumo. Studentai grojo kaip pasaulinio lygio virtuozai, o mėgėjai neretai tenkindavosi patogiomis „bulvytėmis", tačiau visi buvo vieno prasmingo spektaklio veikėjai, aiškiai žinantys savo vaidmenis ir puikiai juos atliekantys. Kūrinys - išradinga, originali ir vientisa fantazija, o atlikimas - įspūdingas, kvapą užimantis meninis procesas.

Trečioji suvažiavimo diena buvo skirta jauniesiems atlikėjams. 9 val. ryte jau vyko pirmasis rečitalis - jį surengė daug žadanti studentė Emma Halnan. Publika šiltai įvertino jos atliktas C. Ph. E. Bacho ir O. Taktakišvilio sonatas bei Ph. Gaubert'o Madrigalą. Nors tai buvo jaunimo diena, vyko daug renginių, kurių dalyviai buvo aiškiai išaugę iš šio amžiaus. Pavakare sulaukėme Britų fleitininkų sąjungos 2011 ir 2012 metų konkursų nugalėtojų koncerto. Pirmasis pasirodė 2011 metų konkurso „Jaunasis artistas" nugalėtojas korėjietis Sunghyun Cho, kuris pakiliai, tobulai sugrojo sudėtingą Th. Böhmo Introdukciją ir variacijas, op. 4, G. Paisiello „Nel cor piu non mi sento" tema. Fleitininkas mokėsi net keliuose žemynuose pas žymiausius pedagogus ir pasiekė tikrai labai aukštą lygį. Jo klausantis galima akivaizdžiai įsitikinti, kad tikrasis grojimo meistriškumas gali tapti galinga menine priemone.

Kitas koncertantas, kinas Danielis Shao, Londono Purcello mokyklos auklėtinis, šiais metais nugalėjo Britų fleitininkų sąjungos mokyklų atlikėjų B klasėje. Jis yra savo ir kitų Londono mokyklų simfoninių orkestrų pirmoji fleita, turi solidžią koncertinę patirtį, o šį kartą atliko F. Martino Baladę. Trečioji dalyvė - 2011 metų to paties konkurso nugalėtoja britė Charlotte Ashton - grojo F. Dopplerio „Airs Valaques". Jos gražus garsas, išraiškinga frazuotė, jautri romantiška prigimtis.

Klausantis jaunųjų talentų suėmė nerimas dėl ketvirtojo koncerto dalyvio, 2012 metų sąjungos konkurso „Jaunasis artistas" nugalėtojo: tokiame kolegų fone labai sunku nebūti blogesniam. Ir ką gi? Į sceną oriai išeina tiesus tvarkingas jaunuolis, pasipuošęs mūsų vėliavos spalvų kaklaraiščiu. Tai lietuvis Vytenis Gurstis, šiemet baigęs bakalauro studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje pas W. Bennettą. Niekam ne naujiena, kad groti kūrinį be pritarimo daug sunkiau, o groti tik jį vieną - jau iššūkis. Bet Vytenis pasirinko sau labai artimą Iano Clarke'o pjesę „Touching the Ether" (2006) ir atliko ją aukščiausiu lygiu. Puikiai subalansuota kūrinio visuma, gyvas, lengvas, gražus ir įvairus fleitos skambėjimas, muzikinės minties vientisumas, subtilumas - visa tai susiliejo į nepakartojamą meninį vyksmą, prisilietimą prie dvasios, kaip kūrinį įvardija pats atlikėjas. Nepasigesta pritarimo, aidėjo griausmingi plojimai ir buvo labai gera, kad pirmą kartą jaunas Lietuvos fleitininkas taip gražiai pasirodė elitiniame forume. Dar reikėtų pridurti, kad Vytenis kūrybinės biografijos apraše pagarbiai pristatė visus savo buvusius mokytojus, o jų pavardes parašė lietuviškais rašmenimis. Ir tai padaryta Anglijoje, kai tuo metu Lietuvoje net nelaukdami dedlainų skubame atsiprintinti, išsičekinti, o gal ir... išsilietuvinti.

Naujo repertuaro koncertuose daugiausia reiškėsi amerikiečiai, nebuvo pamiršta ir fleita džiaze, ir fleita elektroninėje muzikoje. Seminarai įvairiomis grojimo ir mokymo temomis, istoriniai instrumento aspektai, fleitininko rytiniai apšilimo pratimai, susitikimai su artistais - tai tiktai oficiali suvažiavimo programa. O kiek dar neplanuotų įdomių pažinčių, pokalbių, diskusijų, atsakymų į pribrendusius klausimus ar naujų idėjų, požiūrių, bendradarbiavimo užuomazgų...

Pastaruoju metu labai išpopuliarėjusių įvairių atsipalaidavimo, grojimo technikų ir judesių tobulinimo užsiėmimų rubrika buvo „Gera savijauta" ( angl. Well-being). Čia fleitininkai neretai rėmėsi kineziterapijos žiniomis, seminarus vedė kartu su judesio konsultantais, manualiniais terapeutais. Perspektyvų, Lietuvoje dar labai mažai žinomą Feldenkreiso metodą, pritaikytą fleitininkams, pristatė Londono karališkosios muzikos akademijos profesorė Patricia Morris.

Tradiciškai atsipalaiduojantiems prie stalo restorane vakarais vis tiek buvo „patiekiama" fleitų muzika...

Baigiamuoju suvažiavimo akordu tapo rečitalis „Opera Flutastic", skirtas pernai išėjusio legendinio anglų fleitų konstruktoriaus Alberto Cooperio atminimui. Tai geros nuotaikos, skanaus angliško humoro ir gražių fleitų garsų spektaklis, pagrįstas fleitos ir operos sąsajomis. Šio spektaklio sumanytojai ir atlikėjai - fleitininkai Williamas Bennettas, Trevoras Wye, Adrianas Brettas, pianistė Helen Crayford ir pasakotojas Edwardas Blakemanas. Puiki, originali ir linksma keturių intensyvių dienų atomazga!

Suvažiavimas baigėsi, o jo dalyviai tikisi naujų susitikimų 2014-aisiais.

 

Traviata