Opera – taip pat malda...

2012 Nr. 5–6 (412–413), Jūratė Viliūtė

Kuprių šeimoje Vincas jauniausias, 1941 metų birželio 14-ąją pats dar nei į vagoną įsiropšti, nei artimųjų ašarų, dejonių suprasti negalėjo, tik „baisų išgąstį visam gyvenimui" pajuto.

Sąmonė pabudo Altajuje. Žeminėje šalta. Naktį siautusi pūga užpustė angą, broliai ir sesuo bando atsikasti, lauke speigas (šaltis čia nukrinta iki 55 laipsnių), jie lenda ir lenda vidun, sniegu trina bąlančius skruostus.

Vincukas sėdi ant motinos kelių prisiglaudęs prie šilto jos kūno, klausosi pusbalsiu niūniuojamos dainos - „Ant gintaro kranto, prie marių plačių..." Klausosi pasakojimų apie šalį, kurioje pieno upės plaukia, medus nuo liepų teka... Motinos balsas tylus, liūliuojantis - kaip prieblanda... Bet pilve vis tiek tūno laukinis sužeistas žvėris. Neprašo duonos, žino, kad motinos parneštą šlapios forminės ketvirčiuką seniai prarijo alkanos vaikų burnos. Šeimoje tik motina dirba ir tik ji gauna nustatytą dienos normą, o burnos - penkios. Eina ji į sunkiausius darbus, kartu su vyrais sijoja karjere žvyrą. „Žiemos metu reikia atkasti laužtuvu, kūju ir pleištu dviejų metrų storio sušalusios žemės sluoksnį, po to atsivėrusį žvyrą sijoti. Vasarą paruoštus stambesnius žvyro akmenukus (galkas) karučiais išpilti į Katūnės upe atplaukusias baržas. Ne kiekvienas vyras gali atlikti tokį sunkų darbą."

Vaikams motina griežta, reikalauja visiško paklusnumo, savo žodžių nekartoja. Vincuką ir diržu išperia, paskui liepia klauptis, bučiuoti jai ranką ir padėkoti už bausmę. „Taip, ji buvo reikli, ryžtinga, energinga, baudė mus, bet ir labai mylėjo. Graži, dar jauna, tik trisdešimt šešerių metų liko viena su keturiais vaikais ir visą gyvenimą buvo ištikima vyrui, mūsų tėvui."

Blogiausia iš blogiausių prasidėjo, kai vaikus ir motiną suguldė maliarija - kuo ji išgydė vaikus, kuo išmaitino? Gal dvasios ir tikėjimo stiprybe. „Mūsų motina - šventas žmogus. Ji viena Sibire išmaitino visą šeimą. Ir vaikus privertė mokytis."

Jau antri metai karas pasibaigęs. O tremties galo nematyti...

Ir Jadvyga Kuprienė ryžtasi bėgti iš Sibiro. Sūnų Vytautą (g. 1929 m.) išleidžia su papirktu karininku, pati su Gediminu (g. 1928), Elena (g. 1931) ir jaunėliu Vincentu (g. 1937) užsiropščia ant sunkvežimio, vežančio grūdus, susikasa visi į tuos grūdus ir važiuoja. Paskui - baržomis, keltais, valtimis nusiyrė Obe iki Barnaulo ir ten sėdo į Maskvos traukinį. „Kaip ji tą padarė, sunku įsivaizduoti, juk turėjo tik du bilietus. Ateinant kontrolieriui mudu su Elena susirangydavom lagaminams skirtoje dėžėje po suolais ir ten dusdavom iš baimės ir be oro. Nė vienas keleivis mūsų neišdavė - rusai irgi kentėjo."

Prie gimtosios sodybos Paskirdūmio kaime, kur „neaprėpiamų laukų platybėse žydinčios ganyklos, pavėsingos girios, sraunūs upokšniai, brastos, smėlėti keliukai", kur gražuolė Šušvė ir platus Nevėžis, netoli Kėdainiai, už kelių kilometrų senas Krakių miestelis, kur šalia bažnyčios medinis dviaukštis šeimos namas, tėvo įsteigtas bankas ir paštas, neprisiartinsi nė iš tolo, pernelyg pavojinga: savo valia grįžęs tremtinys tolygus bėgliui iš kalėjimo, jis be paso, gyvenamos vietos, vardo - žmogus už įstatymo.

Išskirstė motina vaikus pas svetimus žmones, nes artimųjų Lietuvoje beveik neliko: vienas jos brolis mirė Krasnojarsko lageryje, kitas nužudytas Gorkyje, viena sesuo mirė Altajaus krašte, kita - Komijoje.

Įsidarbinusi Antušavos tarybiniame ūkyje motina pasiėmė Vincelį, kuris Alksnėnų pradžios mokykloje lankė trečią skyrių. Lietuvių kalbos rašyba sekėsi sunkiau, bet per rusų kalbos pamokas pagelbėdavo ir mokytojui Pranui Mažeikai. Ketvirtame skyriuje jau ir uždainavo vienas, o kai nueidavo į kaimo šokius, pasijusdavo be galo laimingas prileistas prie būgno, retkarčiais ir akordeoną gaudamas patampyti. „Tai buvo palaimingiausi mano trumpos vaikystės metai. Mama džiaugėsi, kad gyvena Lietuvoje, buvo sklidina švelnumo ir nuolankumo, jos meilė buvo tokia didelė ir šviesi, kad atstojo ir mažai patirtą tėvo meilę."

Nežinojo Vincukas, ką reiškia tėvas vaiko gyvenime, prisiminė tiktai važiavimą arkliais per ištvinusią Šušvę, stiprias rankas, pakeliančias jį virš vandens apsemtos pasostės ir išnešančias į krantą...

Tėvas Paskirdūmio kaime turėjo 248 ha žemės ir sumaniai, išmintingai ją valdė - pasimokyti ir pažiūrėti pavyzdingai tvarkomo ūkio atvykdavo ekskursijos, praktiką atlikdavo Žemės ūkio akademijos studentai. Ūkyje savo lėšomis jis išlaikė pradžios mokyklą, kurioje nemokamai mokėsi aplinkinių kaimiečių vaikai, pats kartu su samdiniais plušėjo laukuose, tvartuose, miške, žmonės sakydavo - Kuprio gyvenimo būdas kaip Levo Tolstojaus. „Jokio ūkvedžio ar buhalterio jam nereikėjo. Turėjo už ausies cheminį pieštuką ir du sąsiuvinius: išlaidų ir pajamų. Tai ir visa buhalterija" (Vytautas Kuprys).

Atskirtas nuo tremiamos šeimos tėvas Vincentas Kuprys kartu su daugybe lietuvių vyrų pateko į Krasnojarsko krašto Rešiotų lagerius, pagarsėjusius nežmoniškomis sąlygomis ir vos ne šimtaprocentiniu mirtingumu. „Per porą metų gyvų liko tik apie 6%. Mirusieji būdavo užkasami be karstų, 2 m pločio grioviuose."

Tvirto sudėjimo, sveikas ir stiprus ūkininkas Vincas Kuprys sunyko šiame lageryje per kelis mėnesius. Šeima vėliau sužinojo, kad jis mirė 1941 metų lapkričio 21 d. Nei kapo, nei palaikų nerado.

Jadvygos Kuprienės slapstymosi Lietuvoje vieta netrukus paaiškėjo. Patykoję, kada suėjo visa šeima - „motina lyg vištelė retsykiais sušaukdavo mus į krūvą", - susėmė visus ir - į sunkvežimį.

Šį kartą dvylikamečio Vincelio širdis graudžiai verkė atsisveikindama su miškeliu ir Rūkų ežeru, Antušavos dvaro parku, bendramoksliais. Glausdamas prie krūtinės angoros triušiuką, vagone sau dainavo: „Ar kaltas aš, kad pamylėjau laukus ir pievas Lietuvos..." Irkutske į jo atmintį įstrigo siaubingas masinio trėmimo vaizdas: „Kas matė, tas jau neužmirš, kaip nuo stataus Angaros šlaito į baržas leidžiasi virtinės iš Lietuvos ir Moldavijos atvežtų nusikamavusių žmonių - moterų, vaikų, vyrų, senelių ..."

Už Irkutsko gabeno toliau, gilyn į šiaurę.

„Plaukdami Lena, su siaubu ir žavėdamiesi žiūrėjome į grėsmingas pakrančių uolas. Ta beribė upė ir dangaus ramybė sustingusiose tremtinių širdyse kėlė neramų virpesį... Tvyrojo bjaurus baržos tvaikas. Aš išsitiesiau tiesiai ant denio. Šiaurės dangaus mėlynėje kibirkščiavo aiškios, ryškios žvaigždės. Priekyje vos vos bolavo neaiškus, keistas rantytų debesų kauburys. Švintant dangaus fone ėmė ryškėti raguotų, įmantrių kalnų virtinės kontūrai - išvydome Bodaibo... Pasitiko stiprus ledinis vėjas. Žmonės buvo pervargę, prislėgti baimės. Pranašaudami ilgą šaltį, dangumi ritosi tamsūs debesys... Buvo niūru kaip mirštančiojo kambary..."

Bodaibo - Lenos aukso kasyklų centras, kuriame tuo metu gyveno beveik vien tremtiniai ir buvę kaliniai. Klimatas labai atšiaurus - amžinojo įšalo zona, aplinkiniuose kalnuose - aukso kasyklos, kur sunkiausi darbai tekdavo lagerininkams, tremtiniams. Kuprių šeimą paliko pačiame Bodaibo. Tačiau ir čia kankino skurdas, alkis („alkis - mano jaunystės palydovas"), ligos. Vincelį nuo mirties išgelbėjo tremtinys gydytojas Jonas Gurskis.

Ištįsęs laibas paauglys, šeimos lepinamas („aš mažiausiai vargo patyriau"), lankė Bodaibo mokyklą ir rūpinosi, kaip palengvinti artimųjų naštą, kaip pačiam užsidirbti pinigų drabužiams, mokslo reikmėms: tiesė kelius, plukdė sielius, pjovė lentas, buvo vežikas, nešiojo į aukštą slidų Vitimo upės krantą šimtakilograminius baržų krovinius. Kadangi už kedro kankorėžius neblogai mokėjo, keliaudavo į taigą jų rinkti: slapta, naktimis, įsispraudęs tarp dviejų platformų, kojomis į rąstus įsirėmęs, siauruoju traukinuku, serpantinu kylančiu link baltos kalnagūbrio viršūnės.

Išlipę iš traukinuko jiedu su Biržiškių Jonu (būsimuoju Lietuvos Respublikos susisiekimo ministru) žingsniuoja į begalinę taigą. Žino jos taisykles, randa išmintus takelius, trobeles, kur galima nuo žvėrių pasislėpti, ugnelę užsikurti, ką radus - ir kitam dar palikti, pastebi sniege išdygsniuotus sabalų, tetervinų, kurapkų pėdsakus. „Taigoje toks gražumas, tokia galybė, kad net žadą užgniaužia. Man atrodo, kad taiga įžiebė manyje iškilmingos didybės, amžinybės pajautimą. Nors joje patyriau sunkumų, esu tikras, kad be jos mano gyvenimo kelias nebūtų buvęs toks prasmingas, kokį jį jaučiu dabar esant."

Eina pro kaimelius, kuriuose glaudžiasi aukso kasyklų vergai. Daug čia lietuvių, nemažai atitremtų čečėnų, ingušų, pasižyminčių ypatingu tautiniu vieningumu - užgausi vieną, visi pečius surems, tada jau saugokis. Didžiai įspūdingi buriatų šamanai: iš tolo girdėti mušami būgnai, praviroje palapinėje matyti keistai šokantis ir dar keisčiau burtažodžius gargaliuojantis transo apimtas šamanas. Jis apsirengęs bespalviais kaip ir visi šiuose kalnuose skarmalais, tačiau garsu, judesiais, veido išraiška byloja antgamtinės Jėgos visagalybę. „Po to mano vaizduotėje visas pasaulis ilgai knibždėte knibždėdavo dvasių."

Bodaibo miestelyje gyveno lietuvis tremtinys Mykolas Simonaitis - klarnetininkas, griežęs akordeonu, akompanavęs fortepijonu, turėjęs gražų balsą. „Jis - pirmasis mano muzikos mokytojas. Bodaibo lietuvių jaunimas vasaros sekmadieniais susirinkdavo aikštelėje prie kapinių, dainuodavo, šokdavo cvingą, šliafoksą. Simonaitis jiems grieždavo, ragindavo ir mane padainuoti kokią dainą solo. Brolis Gediminas, prisiklausęs mano „koncertų" namie (po kino filmo „Jaunasis Karuzo" jau neužsičiaupiau), irgi stūmė viešumon. Taip ir pradėjau „solisto" karjerą. Labiausiai man patikdavo dainuoti „Kur lygūs laukai".

Netrukus Irkutske baigęs Mašinų statybos technikumą ir gavęs darbą Novosibirske, brolis Vytautas pasiėmė septyniolikmetį Vincentą, leido jį į vidurinę mokyklą.

Vincentas mokėsi labai gerai, nors diržą tekdavo smarkiai susiveržti. Susirgo motina - kančia juk turi ribas. Paguldyta į ligoninę tik iš Vincento rankų ėmė valgį, jos gydymui reikėjo brangių vaistų. Ir Vincentas nuėjo kalti duobių elektros stulpų linijai, tiesiogine prasme kalti - įšalo žemėje dviejų metrų gylio duobės neiškasi, tik kūju išmuši...

„O didis šventasis Vincentai, kurio vardą turiu, užtark mane, melsk už mane, kad galėčiau kol gyvas taip tarnauti Dievui, kaip Tu esi žemėje Jam tarnavęs, ir paskui amžinai su Tavim Jį garbinti. Amen..."

Ir taip - kas vakarą... Meldėsi už motiną - ji davė pavyzdį, kaip privalo gyventi katalikas, ji išmokė vykdyti dešimt Dievo įsakymų.

Baigdamas Novosibirsko vidurinę mokyklą moksleivių koncerte padainavo rusų liaudies dainą „Ei, uchnem" bei variagų svečio dainą iš N. Rimskio-Korsakovo operos „Sadko". Pasisekimas sutvirtino sprendimą rinktis dainininko profesiją. O tai reiškė atsisakyti brolio globos ir vienam be pragyvenimo lėšų atsidurti Sverdlovske, kur yra konservatorija.

 

„Aš - optimistas!"

Neteisybių klane skendo vaikystė, neteisybių liūnas tvyrojo ateityje. O kol kas - laimingi tremtinio gyvenimo atsitiktinumai.

Sverdlovsko Uralo konservatorijos direktorius Konstantinas Černecovas Vincentą Kuprį priėmė tiesiai į dieninį skyrių, nors šis neturėjo būtino specialaus muzikinio pasirengimo, paskyrė stipendiją ir davė vietą bendrabutyje. K. Černecovas mėgdavo su juo pasikalbėti apie Lietuvą, prisiminti pokario metus, kai pats gyveno Vilniuje, buvo Valstybinės konservatorijos direktoriaus pavaduotojas, o žmona Liudmila Menabeni dėstė vokalą ir savo klasėje išugdė perlą - Eleną Čiudakovą. Per tuos pasikalbėjimus Vincentas neakivaizdžiai susipažino su Lietuvos muzikais. „Černecovas daug pasakodavo apie Balį Dvarioną, kurio nė pavardės nebuvau girdėjęs."

Paties prašymu paskyrė jį į Fridos Obrazcovskajos dainavimo klasę, kurios studentus konsultuodavo Sverdlovske pagarsėjęs vokalo žinovas Josifas Vigasinas. „Abu aukštos kvalifikacijos specialistai, nuostabūs žmonės, vyras ir žmona, žydai. Jie žinojo, kad esu tremtinys, tačiau niekada neužgavo, nepažemino, atvirkščiai, gerbė ir globojo."

Jausdamas išsilavinimo spragas Vincentas uoliai rūpinosi savišvieta: greta privalomų Karlo Markso, Konstantino Stanislavskio veikalų skaitė nedraudžiamas Nikolajaus Ostrovskio, Stefano Zweigo, Liono Feuchtwangerio, Stendhalio knygas, gaudavo iš Lietuvos poezijos rinkinių, išsirašydavo į mažą užrašų knygutę citatų - lyg savo gyvenimo kelrodžių, iš kurių matyti, kad labiausiai jį jaudino tėvynės ilgesys, žmogaus vienišumo klausimai. „Ne visad šypsena reiškia džiaugsmą, kaip ir ašaros - ne visad liūdesį" (T. Dreiseris); „Alkanas šuo lazdos nebijo" (L. Tolstojus); „Gyvenimas - dažnai kančia, o kūryba - visuomet džiaugsmas" (P. Vaičiūnas); „Vargingos tėvynės vargingi vaikai, / Nekeikite savo skausmingo likimo. / Mūs kruvinos skriaudos ir dygūs vargai, / Ir liūdinčiais kryžiais pasvirę kapai - / Tai sėkla šviesaus Lietuvos atgimimo" (V. Mykolaitis-Putinas).

1959 metų pavasarį konservatorijos studentas Vincentas Kuprys pakviečiamas į Sverdlovsko operos ir baleto teatrą. Debiutiniu Gremino vaidmeniu (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas") sukėlė publikos susižavėjimą, kritikų pritarimą.

„Laisvai liejosi galingas dainininko bosas, subtiliausiai, neskubiai, psichologiškai giliai, tikroviškai, tauriai ir paprastai išryškindamas kiekvieną muzikos frazę. Ypač darė įspūdį žemomis natomis. Įtikinamai V. Kuprio sukurtas Greminas pirmiausia jaudino muzikiniu raiškumu. Tai svarbiausia. Salė ilgai ir karštai plojo. Tie, kurie V. Kuprio klausėsi pirmą kartą, turbūt įsivaizdavo, kad jis solidaus stažo ir amžiaus nusipelnęs operos artistas. Anaiptol! Vincentui Kupriui suėjo tik 23 metai, jis dar konservatorijos studentas."

Uralo konservatorija - vienintelė šiaurės rytų regione. Ji ruošė muzikos specialistus Sverdlovskui, Čeliabinskui, Permei, Abakanui ir Barnaului, Krasnojarsko kraštui ir Baškirijos, Tuvos autonominėms respublikoms, Tolimiesiems Rytams... Iš gausaus 1961 metų diplomantų būrio Vincentas išsiskyrė ir puikiais duomenimis, ir menine branda. „Tarp vokalo katedrą baigiančiųjų V. Kuprys yra pats ryškiausias, - skelbė Sverdlovsko spauda. - Per valstybinius egzaminus konservatorijoje, Filharmonijos salėje vykusiame koncerte bei Operos teatre parodytame „Minjon" spektaklyje jis puikiausiai, su giliu įsijautimu ir supratingumu atliko savo programą, atskleidė neeilinius gabumus."

Teatre Vincentas įsitvirtino greitai - turėjo įgimtą dainininko, artisto talentą. Keista, kad pavydo intrigų kolegos nerezgė. Gal kad alkanas tremtinių vaikas, purvinas griovių kasėjas švytėjo europietiška kultūra („jie mane laikė europiečiu"). Gal ir todėl, kad palankumas ėjo iš viršaus, iš teatro direktoriaus Makso Ganelino, sumanaus vadovo, anuomet Sverdlovske sutelkusio vieną pajėgiausių rusų operos trupių. „Man pasisekė, kad papuoliau į Sverdlovsko teatrą."

Per kelis sezonus Vincentas Kuprys parengė dvidešimt naujų vaidmenų, Ganelinas net į Italiją jį siuntė pasitobulinti. Tačiau KGB budėjo.

„Jeigu artistui sekasi, Ganelinas (irgi žydas) ant rankų nešios, bet jeigu nesiseka - nugarą atsuks. Sugalvojo jis mane ir dar vieną solistą pasiųsti į Milano teatrą „La Scala" stažuotis. Nupirko bilietus. Atskridome Maskvon, einame prie Milano lėktuvo, staiga du civiliai vyrukai sustabdo mane ir vedasi atgal. Aną išleidžia, manęs - ne. Kodėl? „Nežinome. Tai nurodymas iš Sverdlovsko." Sverdlovske atsakė panašiai: „Nežinome. Tai Maskvos nurodymas." Aš tuoj lėktuvan - ir į Lietuvą..."

Lietuva vaidenosi stipriausių troškimų, šviesiausių vilčių išsipildymu, svajojo apie ją, ilgėjosi, domėjosi, kas dainuoja, kokie spektakliai rodomi... Tąkart Vilniaus operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas pasiūlė padainuoti „Fauste" Mefistofelį.

Padainavo - ir tiek. Vis dėlto siūlas liko.

Sverdlovsko teatrui pastačius (1962) Antonijaus Spadavecchios operą „Šaunusis kareivis Šveikas" pažiūrėti spektaklio iš Lietuvos atvyko operos ir baleto teatro režisierius Juozas Grybauskas ir dirigentas Vytautas Viržonis.

„Vien dėl šios operos, aišku, nebūtume skridę taip toli. Mums labiausiai rūpėjo pamatyti ir išgirsti ten dirbantį bosą lietuvį tremtinį Vincentą Kuprį.

Atėjus į teatrą, nustebino publikos gausumas (anuomet Vilniaus teatras negalėjo pasidžiaugti tokiu lankomumu). Dauguma spektaklio režisūros ir scenografijos elementų buvo skirti publikos juokinimui. Tiek neįprasto nuogo vulgarumo operos scenoje retai pamatysi. Nekantriai laukėme mūsų tautiečio pasirodymo. Ir štai jis išėjo į sceną - aukštas, lieknas, su labai charakteringais ūsais, grimu, nešinas šuneliu - tikras pulkininkas Cilergutas. V. Kuprys vaidino labai rimtai, publikos nejuokino ir tuo parodė suprantąs, kas iš tiesų yra humoras. Nepamiršiu, kaip J. Grybauskas kumštelėjo man į šoną ir sušnabždėjo, nesitverdamas džiaugsmu: „Kaip jis gerai dirba! Iš karto matyti, kad gabus aktorius." Visi „vaidino", t. y. juokino, o jis gyveno savame Cilerguto pasaulyje. Nors Vincento Kuprio nebuvome matę kitokio pobūdžio vaidmenyse, supratome, kad jis yra Dievo apdovanotas. Ir labai reikalingas Lietuvos operos scenai." (V. Viržonis).

Juodu iš karto pastebėjo Vilniaus ir Sverdlovsko teatrų meninius, kultūrinius skirtumus. Ir lietuvių artisto individualumą, jo prigimties, manierų, suvokimo savitumą. Pats Vincentas Kuprys, augęs rusų kultūros dirvoje - jis skaitė, rašė, kalbėjo, dainavo rusiškai, jo repertuare vyravo rusų kompozitorių operos ir romansai, rusų liaudies dainos, jo bendradarbiai, partneriai - rusai, nesijautė ten svetimas. Ir tokiu nebuvo laikomas. Apie tą patį „Šauniojo kareivio Šveiko" spektaklį, parodytą Maskvoje, maskviškė recenzentė rašė: „Reikia pripažinti, kad spektaklio dalyviai įveikė aktorinius uždavinius, kuriuos kelia ši opera. Jie vaidina ir dainuoja su įkvėpimu. Labai taiklus ir tikslus V. Kuprio sukurtasis pulkininko Cilerguto vaidmuo."

„Buvau ten pirmas basso cantante. Atlikdavau visą pagrindinį boso repertuarą."

Didelis darbo krūvis jauną artistą brandina. Per aštuonerius metus Vincentas Kuprys kas sezoną sukurdavo po penkis ir daugiau naujų vaidmenų: antraplanių ir svarbiausių, charakterinių ir tragiškų, plakatinių ir psichologinių. Nemažai nedidelių vaidmenų buvo rusų klasikų P. Čaikovskio, A. Borodino, M. Glinkos operose, įžengė ir į labiausiai dominančio kompozitoriaus M. Musorgskio muzikos pasaulį, o kadangi teatras laikėsi lanksčios repertuarinės politikos ir statė naujas tarybines operas, teko išvesti į sceną nei atlikėjams, nei publikai nepažįstamų B. Šechterio, P. Magidenkos, A. Babajevo operų personažus, Sverdlovsko treatro gastrolių metu atlikti juos Maskvos didžiajame teatre. Recenzentai pastebėjo, jog kai kurie maži vaidmenys (pvz., Žemčiužinas) V. Kuprio pastangomis buvo tokie pat įsimenantys kaip ir didieji.

 

„Mylimiausias vaidmuo - Mefistofelis."

Vokalinėms, vaidybinėms jo interpretacijoms - daugybė puikių pavyzdžių, intriguojančių galimybių. Prieš publikai pristatydamas savąjį amžinojo Šėtono - ironiško, klastingo, elegantiško ir protingo Blogio įvaizdį, prieš išdainuodamas garsiąją Mefistofelio frazę „Štai ir aš!", parengė kai kuriuos mažesnius vaidmenis Vakarų klasikų operose.

1960 m. rugpjūčio 28 d. vakarą Sverdlovsko operos scenoje ilgą trisdešimt šešerių metų kūrybinių metamorfozių kelią pradėjo Vincento Kuprio Mefistofelis - per Rusijos (Volgogrado, Sverdlovsko, Čeliabinsko, Dnepropetrovsko), Lietuvos (Vilniaus, Kauno), Latvijos (Rygos) teatrus, per susitikimus su įvairiais dirigentais, režisieriais, partneriais, per įdomius ar blankesnius pastatymus.

„Nuo pirmos iki paskutinės frazės iš Mefistofelio-V. Kuprio dvelkė magiška, demoniška jėga, ir žiūrovai karštais plojimais apdovanojo dainininką."

Kuriant Mefistofelį vaizduotėje šmėkščiojo Altajaus šamanai: „Jie puikūs, įtaigūs vaidintojai, užhipnotizuoja žiūrovus ir priverčia tikėti, jog valdo dvasias. Neturi gero vardo, kaip jo neturi ir Mefistofelis." V. Kuprio Mefistofelyje vėliau ir pastebėta „šamaniško" temperamento.

Vėl nuvažiavo į Lietuvą, šįkart į Kauno muzikinį teatrą - o gal?

„Norėjau kauniečiams palikti kuo geriausius įspūdžius. Širdis pradėjo plakti dar labiau, kai sužinojau, jog žiūrovų salėje yra pats Antanas Kučingis. Pirmosios pertraukos metu netikėtai atsivėrė mano kambario durys, ir išvydau stotingą, elegantišką, pasisveikinti ranką ištiesusį vyriškį. Nors niekuomet nebuvau jo matęs, iškart supratau, kad tai Kučingis. Baisiai išsigandau, ūmai griebiau ištiestą ranką, pasilenkiau ir, kaip tikram Tėvui, ją pabučiavau. Tą akimirką pagalvojau, kad pernelyg drąsu vaidinti Mefistofelį Antano Kučingio - Mefistofelių Mefistofelio - akivaizdoje. Akimirksnis tęsėsi amžinybę. Po to mes karštai apsikabinome, nubraukėm ašaras ir šnekėjomės, suprasdami vienas kitą iš pusės žodžio - juk abu patyrę Sibiro tremtį."

Antanas Kučingis jau buvo išgyvenęs sugrįžimo skaudulį, o Vincento Kuprio dar tik laukė į širdį smingantis nuodingas geluonis... Tada, kai Lietuvos akademiniame operos ir baleto teatre pirmą sykį dainavo Mefistofelį, eidamas į sceną gavo raštelį: „Gerbiamasis, kur dainuoja Lietuvninkas, Siparis, Zabulėnas, Paulauskas, „Štai ir aš!" pigiai nepasakysi."

Jis vis dėlto pasakė ir patyrė artisto triumfą. O Kučingio Mefistofeliui prieš pat spektaklį buvo užtrenktos durys.

Ak, mielieji tautiečiai...

Gal sibiriokai labiau užjaučia vienas kitą? Kaip jis nušvito Uralo konservatorijoje sutikęs fortepijoną studijuojančią lietuvaitę tremtinę Gražiną Ručytę! Jau įsivaizdavo ją savo koncertmeistere, bet Gražina gavo leidimą išvykti, ir jis tempė jos lagaminus į geležinkelio stotį apgailestaudamas, bet ir džiūgaudamas - juk grįžta Lietuvon!

Tuomet Sverdlovsko muzikos mokykloje dar mokėsi Hermanas Perelšteinas, Žibutė Gelgotaitė... Teatre dirbo baleto solistas Česlovas Žebrauskas, po daugelio metų padėjęs Vincentui sukurti pikantiškiausią „vaidmenį". Tai buvo išties talentinga kūrybinės fantazijos išdaiga. Tarptautinės teatro dienos proga Vilniaus Sporto rūmuose vyko nuotaikingas renginys: dramos artistai dainavo, solistai deklamavo, o visus pranoko Vincento Kuprio Karmen: į sceną ji įplaukė valtele, tempiama burliokų (Virgilijaus Noreikos, Rimanto Sipario, Liudo Aškinio ir Jono Aleksos), vikriai iššoko ir atsistojo prieš publiką visu 189 cm ūgiu, pasikaišė sijoną, iš kurio klosčių lindo ilgos kaulėtos blauzdos, krestelėjo juodas garbanas, sužvangino auskarų ir apyrankių auksu ir, metusi kibirkščiuojantį žvilgsnį į publiką, sušoko habanerą... Žebrausko choreografinį pokštą Vincentas Kuprys atliko taip galantiškai ir grakščiai, kad publika nesitvėrė džiaugsmu.

Žavų sceninį Vincento Kuprio lankstumą dar Sverdlovske pastebėjo ir jo bičiulis Simonas Buršteinas, laikrodininkas nuo Alvito. „Vienintelis, su kuriuo Sverdlovsko teatre galėjau pasišnekėti lietuviškai ir nepamiršti gimtosios kalbos. Nepaisydami aplinkinių susitikę kalbėdavom tik lietuviškai. Per visą mūsų draugystės tremtyje laiką linksmasis Simonas diegė man Šabaniausko repertuarą - „Išgersim stipro vyno, rasim sau mergynų..." Patarė nedaryti klaidos su tomis operų arijomis, romansais - jeigu noriu turėti pasisekimą, reikia persimesti į lengvąjį žanrą, jo manymu, esu gimęs estradai."

Nepriekaištingai valdantis kūną, veido išraišką, įspūdingas ir įtaigus kaip šamanas Vincentas Kuprys, be abejo, galėjo imponuoti pramoginės muzikos gerbėjams, tačiau dainuoti ir šokti apsižiojus mikrofoną jo nė trupučio netraukė - buvo gimęs operai.

Po Mefistofelio į Sverdlovsko teatro sceną išėjo tragediniai, dramatiniai V. Kuprio personažai: Monteronė ir Sparafučilė, Lodovikas, Ramfis (G. Verdi „Rigoletas", „Otelas", „Aida"), Alvizė, su pasisekimu atliktas ir Maskvoje, Suvažiavimų rūmuose (A. Ponchielli „Džokonda"), de Grijė (J. Massenet „Manon").

Ilgai solisto repertuare išsilaikė Gudalas (N. Rubinšteino „Demonas"), jis dainuotas Kislovodsko, Piatigorsko, Dnepropetrovsko, Simferopolio, Vinicos, Žemutinio Tagilo teatruose, lydėtas palankių vertinimų spaudoje. „Gerą įspūdį paliko solistas Vincentas Kuprys, kuris įdomiai atliko kunigaikščio Gudalo partiją", - rašė Dnepropetrovsko teatrologė.

Ruslanas (M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila") - išskirtinis rusų klasikinės operos vaidmuo. Ir todėl, kad parašytas jaunam bosui, ir todėl, kad vokalinė partija ypač sunki. „Sunkesnė už Boriso Godunovo, diapazonas viršuje iki sol. Nepaisydamas to, labai mėgau Ruslaną - šviesų, mylimą ir mylintį didvyrį... Bosų personažai dažniausiai būna seni orūs kunigaikščiai, karaliai arba nusikaltėliai, plėšikai. Ruslaną dainuodamas galėjau būti jaunas ir gražus" (koks ir pats buvo).

Artėjo prie Boriso Godunovo, jį pasiekė jau būdamas Lietuvoje. Čeliabinsko teatrui pasiūlius operos premjeroje atliko komedinį Varlamo vaidmenį - iš karto atkreipė dėmesį spalvinga klajojančio vienuolio figūra, efektingai skambančiu galingu balsu.

„Boriso Godunovo" vienuolį metraštininką Pimeną keletą sezonų dainavo Sverdlovsko operos ir baleto teatre, o 1972 metais jį (jau iš Lietuvos) pakvietė atlikti Pimeną teatro jubiliejui skirtame spektaklyje. Dainuoti atvyko žymiausi Sverdlovsko teatre dirbę artistai - Ivanas Kozlovskis, Irina Archipova, Borisas Štokolovas, tokiu būdu lietuviui tremtiniui buvo išreikšta rusų menininkų pagarba ir pripažinimas. Be to, Sverdlovske užėjęs į Uralo konservatoriją didžiulėje balto marmuro garbės lentoje pamatė auksinėmis raidėmis įrašytas žymiausių absolventų pavardes, tarp jų - Gražinos Ručytės ir savo. „Lietuvai gėdos nepadariau", - pamanė.

Paskutiniais sezonais Sverdlovske dar sukūrė Bazilijų (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas") bei Malūnininką (A. Dargomyžskio „Undinė"). Malūnininką pirmiausia padainavo Vilniaus operoje: padarė didelį įspūdį, gavo raštelį: „<...> būk atsargus - Zepas, Ablas, Gezas, Rysius tau pavojingi, o labiausiai saugokis Siaubūno..." (iš tolimos retrospektyvos įtartiniausias raštelių autorius atrodo Šilkas), bet pakvietimo dirbti nesulaukė.

 

„Į Lietuvą grįžau per Chovanskį..."

Modesto Musorgskio muzikinės dramos „Chovanščina" svarbiausias veikėjas kunigaikštis Ivanas Chovanskis - istorinis asmuo, priešinęsis caro Petro I reformoms, sukėlęs maištą (Petro I pavadintą chovanščina), troškęs valdžios, beveik ją pasiekęs, galiausiai iš pasalų nužudytas. Vaidmuo ryškių spalvų, įdomus. Antrame veiksme yra frazė, kuria Chovanskis kreipiasi į savo varžovą kunigaikštį Golicyną:

Kuo tu puikuojies, kunigaikšti?

Ar žinai, kieno kraujas teka manyje?

Gedimino kraujas!

Vinceto Kuprio Chovanskį lydėjo audringi aplodismentai ir palankūs vertinimai. „Tarp pagrindinių partijų atlikėjų pirmiausia norisi paminėti Ivano Chovanskio paveikslą sukūrusį V. Kuprį. Laisvai valdomas, stiprus ir gražus balsas, puikūs sceniniai duomenys įgalina artistą sukurti įtikinamą nesuvaldomo garbėtroškos paveikslą" (Žemutinis Tagilas). „Jaunasis solistas Vincentas Kuprys įrodė turįs neginčijamą teisę spręsti sudėtingus vokalinius uždavinius" (Maskva).

Už Chovanskį ir dar du A. Cholminovo operų „Optimistinė tragedija" ir „Ana Snegina" vaidmenis Vincentas Kuprys buvo apdovanotas Rusijos teatrų apžiūros pirmojo laipsnio diplomu.

Režisierius dar sugalvojo ir V. Kupriui „Chovanščinoje" paskyrė kompozitoriaus nenumatytą Petro I vaidmenį: jis nedainuoja, tik pasirodo finalinėje operos scenoje. Sverdlovsko publika kas kartą audringais plojimais pasitikdavo efektingą, tikrovišką - aukštą, valdingos povyzos, atpažįstamų veido bruožų Petrą I, savo reikšminga tyla nustelbdavusį visus operos garsus.

„Manau, kad prie Sverdlovske mano sukurtų vaidmenų sėkmės prisidėjo ir atitinkamai parinktas grimas. Šio meno mane mokė talentinga, tiesiog fantastiška teatro grimuotoja Klavdija Porosionkova. Iš pradžių grimuodavo pati, bet pastebėjusi, kad ir aš turiu sugebėjimų, tik padėdavo. Po kurio laiko ėmiau grimuotis savarankiškai. Niekuomet iš veido nedarydavau kaukės. Štai „Sevilijos kirpėjo" don Bazilijui tik paaukštinau viršugalvį - tokia hipertrofuota galva suteikė personažui komiškumo, drauge padėjo paryškinti veido gyvumą - besikeičianti mimika yra labai veiksminga meninės išraiškos priemonė."

Gastroliuodamas Maskvoje (1966) Sverdlovsko operos ir baleto teatras parodė „Chovanščiną" Suvažiavimų rūmuose. Spektaklį transliavo televizija, jį pamatė visos Sovietų Sąjungos žiūrovai. Ir Lietuvos teatro vadovai. O pamatę nutarė Vincentą Kuprį pasiimti.

Jam reikėjo apsispręsti: įtakingi SSRS menininkai, Didžiojo teatro Meno tarybos nariai solistai Aleksejus Ivanovas ir Pavelas Lisicianas primygtinai ragina atvykti į Maskvą, į Didįjį teatrą, o iš Lietuvos skambina Valstybinio operos ir baleto teatro direktorius Vytautas Laurušas („Laurušas man - šviesi asmenybė"), praneša išrūpinęs trijų kambarių butą, galėsiąs atsivežti ir motiną, tik skubiau tegu važiuoja. Tuo metu Sverdlovske užverčiamas naujais darbais, ypač viliojantis pasiūlymas dainuoti Leporelą - susitikti su W. A. Mozarto muzika...

Ir vis dėlto Vincento Kuprio prašymas priimti skrenda Lietuvon, o prašymas atleisti padedamas ant Makso Ganelino stalo.

„Pažiūrėjo Ganelinas į mano prašymą, sako, nekyla ranka pasirašyti. Neišleidžia. Vytautas Laurušas moko: palik jam dar vieną prašymą, paaiškink, jog čia išskirtinis atvejis - tu nori grįžti į tėvynę, ir praėjus dešimčiai dienų išvažiuok, jis neturi teisės sulaikyti, o kokią algą atsiveši, tokią ir mes duosim. Ganelinas susitaikė, nepyko, atsisveikinome draugiškai. Ir štai 1968 metų pradžioje aš - jau Lietuvos operos ir baleto teatro solistas."

Lietuvos publika Vincentą Kuprį pasitiko karščiausiomis ovacijomis, išreiškiančiomis susižavėjimą artistu ir slaptą simpatiją tremtiniui.

Jam nebuvo lengva. Ir ankstesnius, ir naujus vaidmenis čia reikėjo dainuoti lietuviškai, o jis ir kalbėjo su akcentu, Vaclovas Daunoras vis delikačiai primindavo, kaip tarti trumpąjį „i": Vincai, o ne Vyncai.

„Dabar pats stebiuosi, kaip sudėjau į galvą tokią daugybę sunkių tekstų, ypač lietuviškų operų - Skrodskis, Viziris, Ulrichas, Vydūnas, Kristijonas, Rimvydas..."

Lietuvoje sukūrė dar 40 vaidmenų. 1998 metais Vincentas Kuprys buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, jam suteiktas tarptautinis Metų žmogaus vardas.

1990 metais Vilniuje mirė motina Jadvyga Kuprienė.

„Atlaikyti gyvenimo išbandymus jai padėdavo tikėjimas. Ir mane nuo mažens mokė, kad tik Dievo padedamas žmogus gali išsaugoti gėrį ir jo idėją. Mamos žodžiai buvo man didžiausia parama - ir scenoje, ir kasdienybėje. Jos mokymui esu ištikimas. Pagaliau juk ir operos menas yra malda - malda grožiui, meilei, asmens laisvei."

Visi keturi Jadvygos Kuprienės vaikai įgijo specialybes, sugrįžo į Lietuvą, sukūrė darnias šeimas. Vincentas vedė pianistę Melitiną Diamandidi (jos artimi giminaičiai smarkiai nukentėjo nuo trėmimų, lagerių), išaugino dukterį Eugeniją, taip pat pianistę, kuri baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Ciūricho „Hochschule der Kunste", apsigyveno Šveicarijoje, koncertuoja Europoje.

„Keturmetis berniukas buvau išvežtas į Sibirą... Klupdavau, keldavausi, eidavau toliau. Ropščiausi akmeninėm uolų pakopom, traukiausi iš aklaviečių. Mano žirgas krito, tačiau aš, išmynęs naują, siaurą, bet savo takelį, pro retėjantį mišką juo stūmiausi vis pirmyn, kol pagaliau vakaruose išvydau tą kitokių žolių ir gėlių gaiviais kvapais dvelkiantį slėnį. Nors ir pailsęs, laimingas atsiklaupiau ant gintaru auksuoto kranto ir žvilgsniu lydėdamas besileidžiančią saulę skausmingai suvokiau, kokia šiurkštoka ir šykščiai trumpalaikė yra žmogaus būtis ir koks begalinis, pažinimu iki galo niekuomet neišsemiamas amžinasis muzikos, operos, meno pasaulis." 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!