Disputai apie muziką ir kultūrą (7): Kultūros tarybos įstatymas: už ir prieš

Jūratė Katinaitė: Ant stalo - visuomenės jau šiek tiek svarstytas Kultūros tarybos įstatymo projektas. Pamėginsime išsiaiškinti, kaip įstatymas keis Lietuvos kultūros valdymą ir kaip tai atsilieps kasdieniam kultūrininkų gyvenimui.
Šis Kultūros ministerijos iniciatyva rengiamas dokumentas pavadintas Kultūros tarybos įstatymu. Iki šiol Kultūros ministerijai pasiūlymus dėl kultūros politikos formavimo bei šios politikos įgyvendinimo teikė Kultūros ir meno taryba, tad pirmiausia norėčiau paklausti ministro Arūno Gelūno, koks bus šių dviejų institucijų santykis ir ar nebus painiavos vien dėl pavadinimo?

Arūnas Gelūnas: Labai ačiū, kad dokumento iniciatyvos garbę priskyrėte Kultūros ministerijai, tačiau tiesa truputį kitokia - jau 1998 m. Europos Sąjungos ekspertai, susipažinę su Lietuvos kultūros politikos sistema, rekomendavo įkurti tokią tarybą. Panaši taryba keliasdešimt metų sėkmingai veikia Didžiojoje Britanijoje, kuri yra kultūros politikos kūrimo ir įgyvendinimo atskyrimo iniciatorė, t. y. kultūros, sporto, švietimo ir mokslo departamentas veikia atskirai nuo kultūros ar menų tarybos. 1960 m. tą patirtį perėmė skandinavai.

Šią idėją Lietuvoje norėta pradėti įgyvendinti jau 1998 m., prie jos dirbo nemažai žmonių (turbūt gerbiamasis K. Platelis prisimena tuos laikus), bet tada nei Kultūros ministerija, nei Vyriausybė nenorėjo tokios tarybos - esą projektų pinigai išslys iš ministerijos rankų ir ji neteks kažkokių svarbių galių. Prie idėjos nuolat buvo grįžtama, taip pat ir 2009-2010 m. Prezidentės iniciatyva rengiant Kultūros politikos kaitos gaires (darbo grupėje teko dalyvauti ir man, tuo metu dar nebuvau ministras). Kalbėta, kad kultūros politikos kūrimas - įstatymų rengimas, biudžeto formavimas, rūpinimasis pavaldžiomis įstaigomis ir pan. - turėtų būti atskirtas nuo konkursinio finansavimo, kurį vykdytų ekspertai. Taigi Kultūros tarybos (ankstesnis variantas - Menų taryba) pavadinimas buvo pasirinktas pagal šiaurės šalių institucijų pavyzdį - The Art Council of Sweden, The Art Council of Finland ir kt. Steigiamą instituciją galima būtų pavadinti ir, pavyzdžiui, Lietuvos kultūros projektų paramos agentūra. Skambėtų ne taip romantiškai, bet atitiktų tas funkcijas ir tikslą, dėl kurio yra steigiama - kad sprendimus dėl konkrečių kultūros ir meno projektų priimtų ne politikai, o ekspertai. Juk šiandien sunkiai įsivaizduojame Švietimo ir mokslo ministeriją be Mokslo tarybos arba Ūkio ministeriją be Lietuvos verslo paramos agentūros.

Lietuvos kultūros ir meno taryba, funkcionuojanti kaip ministro patariamasis organas, apima ne tik smulkius finansavimo reikalus, ji yra patariamasis organas ir strateginiais, teisės aktų korekcijos ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, nesenai kalbėta apie Viešųjų pirkimų įstatymą. Tokiu atveju ministras pirmiausia gali kreiptis į Kultūros ir meno tarybą, kurioje susibūrę įvairių sričių ekspertai, galintys reflektuoti šią problemą ir kompetentingai patarti.

J. K.: Jūs minėjote Šiaurės šalių patirtį. Tokios tarybos jų kraštuose buvo naujas dalykas, o mes jau turime kitokią praktiką, ir tai jau būtų reorganizavimas, beje, ir pačios ministerijos darbo, jos struktūros. Kaip Jūs įsivaizduojate tarybų subordinaciją, kompetencijų pasiskirstymą. Koks bus ministerijos aparatas? Jei kuriama nauja struktūra, senoji turėtų susitraukti arba visiškai pasikeisti.

A. G.: Iš esmės yra iliuzija, kad ministerija daugiausia pinigėlius - stipendijas ir lėšas projektams - dalina. Visas ministerijos funkcijų sąrašas yra keturių puslapių, o stipendijas ir projektus apima tik dvi su puse funkcijos. Kai kurie specialistai iš finansų padalinio, buhalterijos, kurie dabar dirba su stipendijomis ir projektais, pereis į tarybą. Reorganizacija, be abejo, neišvengiama, bet ne tokia, kad ministerija skiltų per pusę ir viena pusė pereitų į Sierakausko gatvę, kur turėtų dirbti naujoji taryba, o kita liktų rūpintis muziejais, bibliotekomis ir paveldu. Taigi labai radikalios pertvarkos nenumatome. O suomiai, švedai ir norvegai tai, ką mes darom dabar, padarė 1960 m. Skirtumas tik toks.

Aš manau, kad palaipsniui vykstant demokratiniams procesams decentralizacija ir kultūros lauko savireguliacija yra neišvengiama. Prieš laidą su kompozitore Žigaityte kalbėjomės, kad egzistuoja ir centristiniai modeliai, tokie kaip Prancūzijos ar Rusijos, kur yra labai senos ir stiprios tradicijos, bet tai nėra nepajudinamos uolos. Štai Rusijoje matome pilietinių iniciatyvų gausą, tokie procesai anksčiau ar vėliau pasiekia ir kultūrą.

J. K.: Kreipiuosi į Meno kūrėjų asociacijos pirmininką Kornelijų Platelį. Kai šio įstatymo pirminė idėja pasirodė praėjusios vasaros pradžioje, kūrybinės sąjungos užėmė aktyvią poziciją (man atrodo, kad pirmiausia raštas atėjo iš Kompozitorių sąjungos). Kalbėta, jog neaišku, kokia būsimosios tarybos funkcija ir kaip tai keis kūrybinių sąjungų veiklą. Šiandien, kai jau apsisuko diskusijų ratas, kai matome projektą ir Seimo Teisės departamento išvadas, kokia šiandien yra oficiali Jūsų vadovaujamos asociacijos nuomonė?

Kornelijus Platelis: Pirmiausia noriu pasakyti, kad Kultūros taryba būtų kultūros ir meno sektoriaus savivaldos dalis, o ta savivalda buvo pradėta kurti dar 1991 metais. Taip atsirado ir Kultūros rėmimo fondas, pagal tuos principus pradėjo funkcionuoti visos Kultūros ministerijos programos. Mes nemanome, kad pats principas yra blogas ir kaip nors keistinas. Iš pat pradžių MKA atsargiai žiūrėjo į naująjį projektą vien todėl, kad būgštavom, jog Kultūros taryba būtent Lietuvoje gali taip gerai neveikti, kaip įsivaizduotume. Juk mes taip ir neturėjom gero rankos atstumo principu veikiančios organizacijos pavyzdžio. Turėjom vieną negerą pavyzdį - VEKS (Vilnius - Europos kultūros sostinė), iš čia, matyt, ir kyla mūsų nuogąstavimai.

O šiaip man imponuoja ministro noras nusišalinti nuo pinigų dalybų. A. Gelūnas, ko gero, pirmas ministras, kuris bando tai padaryti. Nors ministras sakė, kad tik dvi su puse ministerijos funkcijos yra pinigų dalinimas, bet tos dvi su puse funkcijos turbūt užima trečdalį ministerijos laiko. Jeigu bus viena organizacija, kuri visa tai darys, manau, ministerija iš tiesų galės užsiimti kultūros politikos kūrimu ir realizavimu. Labiausiai būgštauta dėl to, kad ne tik Kultūros rėmimo fondo, bet ir visų programų lėšos praktiškai atsiduria vienose rankose. Ir jeigu taryba veiks blogai, galime sulaukti neigiamų padarinių. Bet jeigu veiks gerai, jeigu pavyks padidinti fondo lėšas ir ateityje (nes projekte to nėra) sutvarkyti jų skirstymą (kol kas Kultūros tarybai projektus gali teikti tiek nevyriausybinės kultūros organizacijos, tiek biudžetinės įstaigos, kas man atrodo nėra gerai), tai manome, kad finansavimas iš tikrųjų galėtų tapti skaidresnis. Šiame projekte yra dar vienas patinkantis dalykas: tarybos administraciją ministerija rengiasi išlaikyti ne iš Kultūros fondo lėšų, jos nebus imamos iš projektų vykdytojų. Bet būgštavimų lieka, ir galiu pasakyti, kad LMKA nėra vienos nuomonės dėl įstatymo projekto. Mes nebandėme tuo klausimu balsuoti, kiekvienas narys gali turėti savo nuomonę ir ją reikšti.

J. K.: Kreipiuosi į Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką Valentiną Stundį. Jūs esate gerai susipažinęs su projektu, teikėte savo siūlymų, pastabų. Seimo Teisės departamentas taip pat parašė pastabų, tačiau jos daugiau apie organizavimą ir funkcijas, nediskutuojama nei dėl paties įstatymo būtinumo, nei dėl ką tik p. Platelio minėtų dalykų. Kokia komiteto pozicija šio įstatymo, pačios tarybos būtinumo klausimu ir kaip Jūs regite p. Platelio įvardytas grėsmes?

Valentinas Stundys: Jeigu norėsime, grėsmių įžvelgsime visur, ir kryžiuje velnią galime pamatyti. Nieko bloga, kad kyla nuogąstavimų, abejonių - jų buvo ir yra visada. Tai tobulinimo veiksnys. Aš noriu atkreipti dėmesį, kad ši įstatymo versija yra antroji. Pirmajai po pateikimo Seimas nepritarė, ir tuomet projektą sėdome tobulinti kartu su ministerija, įvairių asociacijų atstovais, pabandėme įvertinti visus siūlymus ir įteisinti pakankamai aiškų, skaidrų ir suprantamą mechanizmą. Be abejo, visada buvo ir bus tokių, kurie sakys, kad dar nėra gerai. Bet aš iš karto noriu sakyti: pasidairykim po visą mūsų valdymo sektorių - po ministerijas ir tai, kas yra aplink ministerijas. Pamatysime gana įdomų vaizdelį - Kultūros ministerija šiuo požiūriu išskirtinė. Tai ministerija, kurioje sutelkta viskas: nuo politikos formavimo, prioritetų nustatymo, finansų tvarkymo, projektų konkursų skelbimo, administravimo ir t. t. Viskas viename. Kai kam tai patinka, bet žiūrint į kultūros lauko procesus ir pačios politikos organizavimo dalykus, tai nėra gerai. Ir būtent todėl šis žingsnis, manyčiau, yra esminis, jis žengiamas sekant kitų ministerijų pavyzdžiu. Tai viena. Antra, kitos ministerijos savo palydovines institucijas sukūrė labai greitai. Kodėl? Todėl, kad į tuos sektorius - švietimo ir mokslo, socialinių reikalų ir darbo, ūkio ir kt. - atėjo didelės europinės lėšos. Tuo pagrindu iš karto atsirado ne viena agentūra, ne vienas fondas, ne viena institucija.

Kultūros ministerija turėtų pavydėti Švietimo ir mokslo ministerijai. Pastaroji turi Studijų kokybės vertinimo centrą, Mokslo inovacijų ir technologijų agentūrą (ji įsteigta kartu su Ūkio ministerija), Mokyklų vertinimo agentūrą, Nacionalinį egzaminų centrą, Ugdymo plėtotės centrą, dabar kuriamas Neformaliojo švietimo centras - viskas su sektorinėmis, labai tipiškomis funkcijomis. O kas kultūros sektoriuje vertina projektų įgyvendinimą? Kas atlieka monitoringą? Iš esmės niekas. Na, iš dalies atlieka, bet sisteminio požiūrio nėra. Kultūros ministerija gali pasigirti, kad turi Kultūros paveldo departamentą, Liaudies kultūros centrą ir gal dar vieną kitą įstaigėlę, bet tik tiek.

Taigi kultūros valdymas per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų kito labai menkai. Tą turime pripažinti. Kaip ir tai, jog į šią sritį buvo toks „liekamasis" periferinis požiūris - kultūra pagal Konstituciją visiškai nereglamentuojama, čia tvyro absoliuti laisvė, į kurią niekas neturėtų kištis. Tačiau kai imama kalbėti apie valstybės paramą, tada prasideda nesusikalbėjimai ir manymas, kad viskas gali vykti kažkaip savaime.

Klausiate, kaip į įstatymo projektą žiūri komitetas. Komitete vyko labai aršios diskusijos. Dėl ko? Kai kam vis tebeatrodo, ir viešojoje erdvėje tai labai sėkmingai eskaluojama, kad neva kuriama kažkokia dar viena ministerija ministerijoje. Toks požiūris rodo labai siaurą ir pragmatišką vadybinį požiūrį į šitą sritį, negalvojama apie elegantišką visumos sutvarkymą. Kultūros tarybos projektas kaip tik ir siūlo mechanizmą, kaip nustatyti tam tikras procedūras, kurios užtikrintų ir jau įtvirtintą kultūros srities savireguliaciją, ir absoliutų demokratiškumą, įvairių interesų grupių atstovavimą. Be abejo, svarbu viešumas, skaidrumas, suprantamumas visiems. Dar vienas dalykas - labai aiški atskaitomybė ir pakankamai tiksliai sudėliota daugiapakopė sistema. Didelės lėšos ateina ne į kieno nors vieno rankas. Įstatymo nustatyta Kultūros tarybos struktūra yra keliapakopė - valdyba, ekspertai, jų parinkimo procedūros - labai demokratiškos, labai atviros. Šie dalykai kaip tik ir patobulinti įvertinant pastabas po pirmosios versijos. Na, kai kam nepatinka. Kai kas sako maždaug taip: duokit pinigus, mes pasidalinsime. O mes sakome, kad turėtų būti aiškiai suprantama tvarka, tokia, kokia yra kitose srityse. Tokių iniciatyvų iš apačios, kad mes patys galime viską sutvarkyti, be abejo, esama. Tai labai normalu, galimas ir toks mechanizmas. Kultūros tarybos įstatymo projektas iš tikrųjų bando derinti atvirumą, savireguliaciją ir, be abejo, tam tikrą valstybės valią - vis dėlto tai yra valstybės pinigai. Būtent dėl to Kultūros ministerijos svarba, Kultūros tarybos svarba formuojant politiką, nustatant prioritetus ir pačios tarybos atskaitomybė ir atsakomybė yra pakankamai aiškiai apibrėžta.

Ir paskutinis dalykas. Diskutuodami komitete Kultūros tarybą lygindavome su Mokslo taryba. Iš karto noriu atkreipti dėmesį, kad tai nėra visiška analogija, nes Mokslo taryba yra institucija, atskaitinga Seimui, o ne ministerijai. Mes taip pat diskutavome, ar tai turi būti taryba, ar agentūra. Jei tai būtų agentūra, reikštų, kad ministro įtaka lieka esminė, jis pasirašytų įsakymą skirti finansavimą. Taryba šiuo atveju turi savarankiškas funkcijas ir sprendimo nustatyta tvarka galią, o ministerijai lieka kultūros politikos dalykai, prioritetų ir tam tikrų tvarkų nustatymas. Manau, kad pasiektas labai aiškus balansas, ir tikiu, jog komitetas racionaliai svarstys projektą (na, kai kurie turi tam tikrų abejonių) ir galės teikti siūlymus. Bet kartais pertekliniai siūlymai iškreipia pačią esmę. Tačiau mechanizmą reikia paleisti. Ir, kaip sako gerbiamas Kornelijus, tada pamatysime, ar būgštavimai pagrįsti, ar reikia ką nors taisyti, keisti, tikslinti.

A. G.: Norėčiau replikuoti dėl nuomonės, kad viskas bus sutelkta vienose rankose. Tai dabar viskas yra vienose rankose. Kaip minėjo p. Stundys, viskas yra viename pastate, išskyrus paveldo reikalus. Beje, su suomiais ilgai aiškinomės, koks yra ministerijos ir tarybos santykis. Pasirodo, ministerija kovoja, derasi dėl biudžeto, dėl asignavimų, kurie bus dalinami konkurso būdu. Kai išsiderama, ta suma atiduodama Meno tarybai, smulkius projektus vertina ekspertai, pasirašo tarybos direktorius. Ministras čia jau nebesikiša. Jis sako, kad kultūros žmonės geriau žino, kokiam kompozitoriui, kokiam tapytojui, kokiam festivaliui reikia skirti lėšų. Santykis toks: strateginis lygmuo skirtas ministerijai, o vykdomasis projektų vertinimo lygmuo - tarybai. Pas mus panašus santykis su Kultūros rėmimo fondu. Tik tas fondas apribotas alkoholio ir tabako akcizų, priklauso nuo vartojimo mastų, todėl ir pinigėliai svyruoja: pernai aštuoniolika milijonų, šiemet - šešiolika. Jis labai nestabilus ir pinigų, sakyčiau, yra labai nedaug. Tad mes tikimės, kad atsiradus tarybai tikrai galėsime jai duoti daugiau. Dabar taip yra su steigiamu kino centru - kino žmonės jau džiūgauja.

K. P.: Valstybė nuolat kovoja su tabako ir alkoholio vartojimu, o nuo to nukenčia kultūra... Kiek žinau, dabar fondui nuo akcizo skiriamas vienas procentas, o Latvijoje - 2 procentai, Estijoje dar daugiau. Tą procentą seniai būtų laikas padidinti.

V. S.: Neabejoju, kad bendromis pastangomis to galime siekti, bet visų pirma turime turėti labai skaidrų, aiškų administravimo mechanizmą. Prie šito einame ir tada susitelksime kovai ne tiek dėl didesnio alkoholio ir tabako vartojimo, kiek dėl didesnio kultūros finansavimo. Tai pakankamai akivaizdu ir tai pamatėme kitoje srityje - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šiemet gavo 2 mln. litų daugiau nei pernai. Apčiuopiami rezultatai ir pokyčiai - apčiuopiami pačiai visuomenei. Man regis, tai yra svarbiausia ir tai galime padaryti dar iki kadencijos pabaigos. Kai visi labai triukšmaus, mes galime tyliai dirbti gerus darbus.

J. K.: Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė aktyviai dalyvauja LMKA veikloje ir ragina peržiūrėti naujojo įstatymo projektą. Ką Jūs siūlote?

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: Įstatymo projekto gimimo procesas labai įdomus, sudėtingas ir dinamiškas. Meno kūrėjų asociacijos tarybos nariai aktyviai dalyvavo Kultūros tarybos įstatymo svarstymuose, ne kartą teikėme pastabas ir raštu, ir žodžiu. Dalyvavau ir Kultūros kongreso tarybos posėdžiuose, kuriuose taip pat analizavome, siūlėme... Būtina pabrėžti, kad teikdami pastabas prieštaravome ne pačiai įstatymo idėjai, o projekte išdėstytiems Kultūros tarybos veiklos principams.

Naujųjų metų išvakarėse buvo paskelbtos Seimo Teisės departamento išvados. Su džiaugsmu konstatavome, kad jose išsakytos tos pačios pastabos, kurios ne sykį ir Meno kūrėjų asociacijos, ir Kultūros kongreso vardu buvo pateiktos įstatymo kūrėjams. Į mūsų pastabas nebuvo atsižvelgta. Kiek bus atsižvelgta (ar būtina atsižvelgti?) į Teisės departamento pastabas tolesniuose Kultūros tarybos įstatymo svarstymuose Seime? Juolab kad jau pirmoji pastaba kelia abejonių dėl šio įstatymo aktualumo apskritai.

IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTO IŠVADŲ:

1. Teikiamas projektas vertintinas sistemiškai kartu su Biudžetinių įstaigų bei Vyriausybės įstatymais. Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės biudžetinė įstaiga gali būti steigiama įstatymu ar Vyriausybės nutarimu. Vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta Vyriausybės prerogatyva steigti, reorganizuoti, pertvarkyti ir likviduoti Vyriausybės įstaigas, steigti įstaigas prie ministerijų ir pavesti ministerijoms įgyvendinti šių įstaigų savininko teises ir pareigas. Minėtų normų sisteminė analizė suponuoja, kad steigti valstybės biudžetines įstaigas, reikalingas atlikti konkrečias Vyriausybės vykdomas valstybės politikos formavimo ir įgyvendinimo funkcijas, priklauso Vyriausybės kompetencijai. Vyriausybė, steigdama jos vykdomoms funkcijoms užtikrinti ir valstybės politikai ministrui pavestose valdymo srityse įgyvendinti reikalingas biudžetines įstaigas, pati sprendžia klausimus, susijusius su steigiamos įstaigos statusu, jos savininko funkcijas įgyvendinsiančios institucijos paskyrimu, įstaigos vadovo skyrimo tvarka, jo pavaldumu bei atskaitomybe. Ir tik tam tikrais atvejais, kada specifinėms valstybės funkcijoms, nepatenkančioms į Vyriausybės kompetenciją, vykdyti reikalinga steigti valstybės biudžetinę įstaigą, sprendimą dėl šios įstaigos įsteigimo priima pats Seimas. Tačiau tokios įstaigos dažniausiai yra pavaldžios ir atskaitingos steigėjui, t. y. Lietuvos Respublikos Seimui, tokių įstaigų vadovų skyrime taip pat dalyvauja pats Seimas ir t. t. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei turint omenyje, kad projekte siūlomos steigti biudžetinės įstaigos prie ministerijos vykdytinos funkcijos - dalyvauti formuojant valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse ir pagal kompetenciją ją įgyvendinti, priklauso išimtinai Vyriausybės kompetencijai, manome, kad projektas ginčytinas tuo požiūriu, kad Seimas pats nustato ir įpareigoja Vyriausybę pasirinkti konkrečias tam tikrų klausimų sprendimo priemones ir būdus (t. y. steigti konkrečią įstaigą, nustatyti jos statusą, parinkti jos savininko teises įgyvendinsiančią instituciją, numatyti jos valdymo modelį ir t. t.), kai tuo tarpu Vyriausybės vykdomoms funkcijoms užtikrinti reikalingų priemonių ir būdų pasirinkimas priklauso jos pačios kompetencijai.

Diskusijose pasigirdę nuogąstavimai dėl kultūros politikos nuostatų paskatino mus imtis konkretaus darbo. Juk per dvidešimt atgimusios mūsų valstybės metų vos ne su kiekvienu ministru keičiasi požiūris į kultūros prioritetus, randasi fragmentiški kultūrą ir kultūros įstaigas reglamentuojantys įstatymai. Beje, prie tokių - fragmentiškų - priskirtinas ir šis. O ne kartą mėgintas kurti esminis Kultūros pagrindų įstatymas taip ir nebaigtas. Neramu, kad atskiri fragmentiški įstatymai nepanaikins grėsmių pamatinėms, kultūros perimamumą užtikrinančioms vertybėms. Juk tikrai nediskutuotina, kad valstybės kultūra negali egzistuoti be teatrų, koncertinių, mokymo įstaigų, muziejų ir bibliotekų. Matome, kiek daug kultūroje gali nuveikti ir nuveikia meno kūrėjų ir kultūros veikėjų sambūriai. Tačiau netikėtai pradedama abejoti, ar kūrybinės sąjungos reikalingos (jeigu nepasikeis finansavimo nuostatos, jos tikrai savaime nunyks), nuolatos ignoruojant kultūrininkų nuomonę ir jų veikla netruks nunykti. O profesinės patirties įgiję (ar dar tik norintys jos įgyti) aktyviausi kultūrininkai ir buriasi į asociacijas ar kitas struktūras. Tačiau pastaraisiais metais formuojasi praktika sulyginti asociacijas (sambūrius) su pavieniais, neasocijuotais, vien sau atstovaujančiais asmenimis. Bet ar galima sulyginti demokratiniais principais išdiskutuotas daugumos idėjas su pavienėmis nuomonėmis? Tad pastarąjį pusmetį susitelkę įvairių profesijų kultūros ir meno žmonės intensyviai dirbome prie Kultūros pagrindų įstatymo. Tačiau, grįždama prie šios diskusijos temos, noriu klausti: kiek privalu atsižvelgti į Teisės departamento pastabas ir ar bus į jas atsižvelgta?

V. S.: Be abejo, teisės specialistai kiekvieną projektą vertina labai detaliai, labai pedantiškai, Teisės departamento žmonės specializuojasi tam tikrose valstybės valdymo srityse ir jų pastabos visais atvejais yra vertingos. Be abejo, komitetas kiekvieną departamento pastabą privalo įvertinti ir arba pritarti bei tos pastabos pagrindu pataisyti įstatymo projektą, arba nepritarti, bet tada taip pat pateikti teisinių argumentų, kodėl nepritaria (beje, komiteto biure yra ir teisės specialistų).

Ar reikėjo atskiro įstatymo? Apie tai mes diskutavome nuo pat pradžių. Teisiškai žiūrint, šito įstatymo reikėtų, nes steigiama nauja institucija, kuriai pirmiausia suteikiamos viešojo administravimo funkcijos. Pagal viešojo administravimo įstatymą to negali daryti ministras, tai privalu įteisinti įstatymu. Antras dalykas - šitas įstatymas yra specialusis, taryba nėra visiškai tipinė biudžetinė įstaiga. Jeigu žiūrėtume pačią struktūrą - valdyba, kolegialus organas, vienasmenis organas, tai būtent dėl to, kad įteisinama speciali struktūra, ir reikalingas specialus įstatymas. Kaip pavyzdį galiu pateikti Viešųjų įstaigų įstatymą - mūsų universitetai iš biudžetinių įstaigų virto viešosiomis įstaigomis, tačiau Mokslo ir studijų įstatyme yra įteisintas specialus universitetų valdymas ir Viešųjų įstaigų įstatymas universitetams galioja tiek, kiek neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui.

Paskutinis dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį - taip, mes diskutavome, pritarėme, kad kultūros laukui reikia turėti skėtinį įstatymą, kuriame būtų surašyti pamatiniai principai, mechanizmai, institucijų sistema, valstybės paramos būdai. Galbūt tai galėtų būti Valstybės kultūros politikos pagrindų ar Valstybės paramos kultūrai įstatymas. Šita idėja nėra mirusi, bet kaip parodė kelios diskusijos, susitarti dėl tokio projekto nėra paprasta. Dėl to aš suprantu ir ministerijos iniciatyvą, jos poziciją. Vienas iš pamatinių Seimo nutarimu patvirtintų Kultūros politikos kaitos gairių akcentų ir yra atskirti kultūros politiką nuo projektų įgyvendinimo ir jų administravimo. Tai yra daugkartinė Valstybės kontrolės ir ekspertų pastaba. Kultūros tarybos įstatymas kaip tik ir realizuotų šią idėją ir panaikintų tam tikras problemas. Grįžti prie skėtinio įstatymo, be abejo, reikės, ir čia surėmę pečius galėtume padaryti gerą darbą.

A. Ž-N.: Minėjote Mokslo tarybą. O kodėl tas pats modelis nepasirinktas Kultūros tarybai? Jeigu jau siekiama rankos atstumo principo, kultūros politikos ir finansavimo atskyrimo, tai kodėl lieka priklausomybė Kultūros ministerijai, o ne Seimui, kaip Mokslo tarybos?

V. S.: Galiu atsakyti. Kadencijos pradžioje Seimo kanceliarijos iniciatyva buvo atliktas visų Seimui atskaitingų institucijų veiklos ir jų priklausomybės Seimui tikslingumo vertinimas. Išvada, beje, teisininkų, labai aiški - Seimui atskaitingos institucijos iš esmės turėtų dvi paskirtis: padėti Seimui formuoti labai svarbios valstybės ūkio srities politiką, strategiją ir padėti įgyvendinti parlamentinę kontrolę. Šiuo požiūriu vertinant netgi Mokslo tarybos atskaitingumą Seimui kyla nemažai klausimų. Ar iš tikrųjų ta institucija turėtų būti prie Seimo? Na, Mokslo taryba disponuoja beveik 100 mln. litų projektinių pinigų. Tai didžiuliai pinigai ir tai nėra visiškai tipiška institucijai, kuri pavaldi Seimui. Būtent todėl Kultūros tarybos kaip Vyriausybės institucijos steigimas prie Kultūros ministerijos pagal Vyriausybės įstatymą yra logiškiausias ir labiausiai pagrindžiamas.

A. Ž-N.: Kultūros ministras viename iš disputų yra minėjęs, koks numatomas Kultūros tarybos biudžetas. Gal būtų galima šiandien patikslinti?

A. G.: Aš, žinoma, su baisiu pavydu išklausiau apie 100 mln., skiriamų mokslui. Aišku, mokslo įtaka ir prestižas šiuolaikinėje visuomenėje yra milžiniškas ir nediskutuotinas, bet norisi, kad ir kultūroje jis būtų juntamas. Ir ypač mažose šalyse kultūra yra labai reikšmingas matomumo įrankis, svarbus tapatybės garantas. Jeigu sudėtume KRF šiandien turimus 16 mln. su įvairių kitų projektinių lėšų ištekliais, tai, jei neklystu, būtų apie 30 mln. litų. Nėra labai mažai, juolab kad turint tokią įstaigą (Kultūros tarybą) visada yra galimybė numatyti didesnį biudžetą. Praėjusių metų pabaigoje buvome dideli optimistai, nes kultūros biudžetas sparčiai gerėjo, tik informacija apie atsiritančią antrąją krizės bangą lėmė biudžeto pakoregavimą, kai metų pabaigoje jau viskas buvo suplanuota. Gal tos bangos pagaliau liausis, o, kaip žinome, pagal BVP augimą Lietuva yra antra Europos Sąjungoje, todėl labai tikiuosi, kad ir kultūra tai pajus ir ta suma nebebus kaip įkalta riba, kurios neįmanoma peržengti. Juolab kad ši Vyriausybė (nenoriu sau pačiam giedoti ditirambų) priėmė išmintingą siūlymą, jog ministrai gali daryti didelį poveikį biudžeto pertvarkymui. Ankščiau ministrams būdavo pasakoma geležinė ar cementinė eilutė, kurios negali pajudinti, o dabar judėjimas tarp prioritetų vyksta, ir šiais metais truputį nuskriaudėme statybas, iš joms numatytų pinigų milijoną pridėjome festivaliams, o tai beveik padvigubino jų lėšas. Manau, toks pavyzdys parodo, kad ir projektines lėšas galima kūrybingai padidinti ar prireikus įšaldyti. Taigi būčiau šioks toks optimistas.

A. Ž-N.: Įstatyme aiškiai nepasakyta, o diskusijose nesulaukėme konkretaus atsakymo, kokius fondus sujungs būsimoji Kultūros taryba. Ar jos finansinę bazę sudarys Kultūros rėmimo fondo lėšos, patenkančios į fondą pagal KRF įstatymą, ar ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, Kultūros ministerijos programų lėšos?

A. G.: Buvo tokių minčių, ir pirmininkas turbūt geriau už mane žino tų diskusijų kryptį ir trajektorijas, bet, mano turimomis naujausiomis žiniomis, darbo grupė, kuri rūpinasi, kad SRTRF dirbtų geriau ir atitiktų lūkesčius, kažkaip suabejojo, ar jį tikslinga pakišti po tarybos stogu. Visuomenės informavimo įstatymas numato didesnį šių lėšų nepriklausomumą, o buvimas taryboje vienaip ar kitaip verstų patekti į Kultūros ministerijos strateginio plano eilutę. Priminsiu, kad strateginį Kultūros tarybos planą tvirtina ministras, čia tas stambusis strateginis lygmuo, apie kurį minėjau pradžioje, o proporcines lėšų dalis - ar teatrui, ar muzikai, ar dailei, ar vaikų kultūrai, ar dizainui tais metais daugiau skirti, kultūros ministras aptaria su tarybos valdyba, pagaliau su Kultūros ir meno taryba - savo patariamuoju organu. Dėl SRTRF galutinio sprendimo nėra. Bet kaip šio fondo silpnybę nurodyčiau tai, kad jis nesinaudoja išorinių ekspertų grupių paslaugomis. Po kiekvieno KRF darbo laikotarpio gauname pasiūlymų didinti jo ekspertų skaičių, į ką, manau, labai rimtai atsižvelgsime, nes, pavyzdžiui, kolegos Latviai vienai sričiai turi iki 7 ekspertų. Tai mums atrodo beprotiškai daug, nes pas mus sprendimus lemia du trys ekspertai. Manyčiau, labai gerai, kai ginčijasi 5 ar 7 žmonės, diskusijos pabaigoje tikrai galima tikėtis objektyvesnės tiesos, dingsta abejonės dėl skaidrumo. Dabar girdžiu labai daug kaltinimų dėl KRF lėšų skirstymo, sakoma, kad „iš vienos organizacijos ateina du žmonės ir pasiima sau lėšas". Tuo kaltinamas ir SRTRF. Kultūros tarybos įstatymas ir kuriama sistema, nors būgštavimų turi ir Kornelijus Platelis, ir ministras, tačiau stebėdamas, kas šiuo metu vyksta politiniame gyvenime, ir vertindamas precedentus tikiuosi, kad įmanoma sudėti tam tikrus saugiklius, kurie nepablogintų padėties, o žmonės sakytų - štai, atsirado daugiau skaidrumo, daugiau pinigų.

V. S.: Aš tik papildysiu ministrą dėl SRTRF. Komitete vyko ne viena diskusija - ir gerbiamas Kornelijus tai puikiai žino, ir ministras, komiteto pozicija buvo labai aiški: nereikia šio fondo integruoti į Kultūros tarybos sistemą. Kas kita yra tam tikros šio fondo veiklos modelio teisinės normos. Šiuo metu fondą valdo dalininkai, o pinigai vis dėlto valstybės. Todėl ir susidaro toks įspūdis, kad susirenkama ir pasidalinama. Fondą turėtų valdyti valstybė, nes Kultūros ministerija yra tik viena iš dalininkų. Tai nėra gerai.

A. G.: Aš, jei galima, trumpai sugrįšiu prie teisininkų pastabų. Mes turime keturis su puse lapo Teisingumo ministerijos pastabų, dauguma jų labai geros, teisės akto projektas išanalizuotas labai smulkiai, kruopščiai. Į daugelį pastabų mes jau atsižvelgėme, bet viena pastaba labai įdomi - kam valdybai, kuri ir šiaip yra ekspertų sambūris, dar reikia ekspertų komisijų? Ar ne geriau ekspertus pasitelkti tuomet, kai kyla kokia nors problema vertinant vieną ar kitą projektą? Bet čia jau reikia žinoti darbo specifiką - jei kolegos teisininkai pamatytų bylų dydį, mastą ir skaičių... Aš, beje, prieš septynetą metų pats esu buvęs KRF ekspertas. Tai kai man atvežė tas bylas, širdis nukrito į kulnus. Tai buvo 800 ar 900 projektų, kuriuos reikėjo įvertinti per gana trumpą laiką. Tad kai kurie dalykai susiję su darbo specifika. Į teisininkų pastabas daugeliu atveju mes atsižvelgiame, bet į kai kuriuos dalykus neįmanoma atsižvelgti, nes, tarkime, jeigu valdybai tektų vertinti 3 500 projektų, tai arba jų algos turi būti milžiniškos ir visą laiką jie turėtų praleisti darbe, arba jie rezignuotų ir vienas po kito išsilakstytų. Tad manau, kad tas išorinių ekspertų būrelio kiekvienai sričiai buvimas yra neginčytinas. Tada valdyba būtų kaip amortizuojantis, aptariantis organizmas (ką daro ir KRF taryba), o direktorius rašytųsi po du kartus patikrinto sprendimo. Ir tai nebūtų vieno, kad ir labai įtakingo, žmogaus sprendimas. Šis modelis daug kartų patikrintas ir pas mus. Beje, nemanau, kad KRF dirba blogai, esu įsitikinęs, kad jis dirba gerai ir šitą gerą praktiką galima pritaikyti didesniu mastu. Toks ir yra tikslas.

8. Projekto trečiajame skirsnyje nustatyta tarybos struktūra yra diskutuotina. Šio skirsnio 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarybą sudaro valdyba ir administracija, o pagal 2 šio straipsnio dalį tarybai vadovauja vienasmenis valdymo organas įstaigos vadovas - valstybės pareigūnas. Pagal projekto 6 straipsnį valdybos, kaip koordinuojančio organo, pirmininkas yra įstaigos vadovas. Atkreipiame dėmesį, kad projekto nuostatos, nustatančios valdybos statusą, sudarymo tvarką, jos narių atliekamų paslaugų apmokėjimą, darbo tvarką, suponuoja, kad valdyba savo prigimtimi negali būti struktūrinis pačios biudžetinės įstaigos - Lietuvos kultūros tarybos - padalinys, tačiau pagal 6 straipsnyje suformuluotus įgaliojimus ji akivaizdžiai dubliuoja tarybos vadovo (įstaigos vadovo) funkcijas - tiek valdyba, tiek įstaigos vadovas yra organai, koordinuojantys tarybos veiklą (projekto 6 str. 1 d. ir 10 str. 2 d. 1 p.), kai kurie valdymo klausimai būtų sprendžiami kolektyviai, kartu lieka neaiškus įstaigos vadovo atsakomybės už įstaigos veiklą klausimas. Toks biudžetinės įstaigos valdymo modelis neatitinka Biudžetinių įstaigų įstatymo (Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnis) bei Vyriausybės įstatyme nustatytų įstaigų prie ministerijų valdymo nuostatų, pagal kurias įstaigoms prie ministerijų vadovauja vienasmenis valdymo organas (Vyriausybės įstatymo 30 straipsnis).

Diskutuotinas projekto 5 straipsnio 3 dalyje keliamas reikalavimas asmeniui, pretenduojančiam tapti tarybos vadovu, turėti ne mažesnę nei 5 m. veiklos kultūros ir meno srityje patirtį, nes „veikla kultūros ir meno srityje" yra pernelyg abstrakti ir plačiai interpretuojama formuluotė.

J. K.: Mūsų pokalbyje jau ne kartą nuskambėjo palyginimas su Mokslo taryba kaip turbūt viena iš sėkmingiausiai veikiančių tokio tipo institucijų, ji dažniausiai minima kaip skaidrumo pavyzdys. Tą skaidresnį Mokslo tarybos modelį lemia teisinis pagrindas ar tai, kad ji atskaitinga Seimui, o gal čia svarbiausia mentaliteto dalykai, gal ten susirinkę žmonės kažkodėl sėkmingiau sprendžia reikalus?

A. G.: Man visada rūpėjo mokslo ir meno skirtumai, esu domėjęsis mokslo filosofija, apgynęs filosofijos daktaro disertaciją. Manau, jog pati veiklos sričių prigimtis lemia, kad mokslo projekto vertinimo kriterijai yra nepalyginamai aiškiau apibrėžti negu meno. Tikriausiai su tuo sutiks visi čia esantys. Aišku, ginčijasi ir mokslininkai - kuris žurnalas prestižinis, kuris atradimas reikšmingesnis, vyksta karai tarp humanitarų ir fizinių mokslų atstovų. Bet mokslo projektui kur kas lengviau suformuluoti kriterijus ir priimti sprendimą, nei įvertinti tapybos darbą, muzikos kūrinį, filmą, dėl ko kyla daugiausia nesutarimų, laužomos ietys ir galų gale vis tiek gauni kritikos laiškų, kodėl skirta ne tam, o tam, reikalaujama pagrįsti ir pan. Man mokslininkai atrodo kaip viena padoriausių visuomenės grupių. Jų etosas, jų darbo principai tarsi leistų manyti, kad moksle yra aiškios, apibrėžtos žaidimo taisyklės, kurios, normalu, kartais pažeidžiamos, juk jie žmonės, taip pat pasiduoda silpnybėms, bet, ko gero, šioje srityje daugiau apibrėžtumo. O kultūra subjektyvi, dar Kantas sakė, kad skonio sprendimai yra individualūs, o ne universalūs. Vien tas pasakymas jau parodo skirtumą tarp meno ir mokslo.

V. S.: Be abejo, galima sutikti, kad čia yra prigimtinės skirtybės, kad paprasčiau įvertinti mokslo produkciją, o ne kultūros reiškinį. Bet ne tik tai. Mokslo tarybos sėkmę lemia ne jos atskaitomybė Seimui, nes ta atskaitomybė yra tik metinės ataskaitos pateikimas. Mes galime diskutuoti, vertinti, kalbėtis, bet tas ryšys su Seimu yra tik toks. Antra vertus, galime prašyti jų, kaip ekspertų, išvadų. Atskirais atvejais tą ir darom, ypač dėl europinių dokumentų. Tačiau esmė, manau, yra labai aiškios procedūros. Mokslo tarybos veikloje taikomos procedūros iš esmės yra perkeliamos ir į Kultūros tarybą: ekspertai, jų parinkimo tvarka, valdyba. Mokslo tarybos veikla grindžiama absoliučiu viešumu, ji kartais net vadinama mokslo ministerija. Kitas dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį - Mokslo taryba šitas funkcijas gavo tik patvirtinus Mokslo ir studijų įstatymą. Vadinasi, ši taryba sėkmingai veikti pradėjo labai greitai, nuo 2010 m. Tai geras pavyzdys, kad institucija gali greitai įsibėgėti ir pasiekti puikiausių rezultatų bei įgyti visuomenės pasitikėjimą. Aišku, netrūksta ir kritikos, ypač kai Valstybės kontrolė įsisuka, bet čia jau metodologijos klausimai, kurie kartais pernelyg išpučiami. Tad aš visiškai tikiu ir Kultūros tarybos sėkme ir manau, kad kuo greičiau tą įstatymą Seime patvirtinsime, kuo aiškiau jausime atidų ir kritišką, bet remiantį kultūros srities žmonių požiūrį, tuo mums visiems bus geriau.

A. G.: Dar pridurčiau sakinį dėl pinigų. Vis dėlto kiekiai pinigų, kuriais šiandien disponuoja mokslas ir kultūra, labai skirtingi, o kiekviena deficito situacija didina nepasitenkinimą, kelia stresą, skatina įtarinėjimą, kaltinimus ir pan. Štai Suomijos meno taryba visiškai patenkina 40% paraiškų, mūsų KRF - 14%, tai yra trigubai mažiau. Tad streso, nepasitenkinimo yra kur kas daugiau. Ir tai, kad į šį fondą gali kreiptis biudžetinės įstaigos, yra ydinga sistema, nes siejasi su krize, kai buvo karpomi biudžetai.

J. K.: Bet dabar, kai steigiamas naujas darinys, būtų puiki proga ištaisyti trūkumus?

A. G.: Bet taisymo būdas tik vienas - skirti pakankamai lėšų valstybinėms biudžetinėms įstaigoms, ir visų pirma nacionalinėms, tai ne kartą esu sakęs. Nacionalinės įstaigos tą statusą turi ne be reikalo, nacionaliniai muziejai, filharmonija, opera yra prestižinės įstaigos, jos turi blizgėti. Šiandien neblizga nė viena, visos stokoja lėšų. O stokoja daugiausia kūrybiniams projektams. Na, sakoma, kad tam yra privatūs rėmėjai, tokie fondai kaip KRF, užsidirbtos lėšos. Žinoma, kūrybiniams projektams lėšų niekada nebus pakankamai, bet kai jų trūksta labai daug, tai sukuria nuolatinio streso ir iškreipto modelio situaciją.

V. S.: Mokslo institutams skiriamas bazinis finansavimas administravimui, o visai kitai mokslinei veiklai lėšos gaunamos per konkursus. Mokslo taryba finansuoja tik projektinius konkursinius darbus.

J. K.: Biudžetinių organizacijų kūrybinių projektų finansavimo eilutės išnyko krizės metu, turbūt 2009-aisiais. Tad kodėl reorganizuojant ministerijos darbą, steigiant Kultūros tarybą, nebūtų galima tų eilučių gražinti, o konkursus palikti nepriklausomiems renginių ir projektų rengėjams?

A. G.: Dabar negaliu pateikti tikslios statistikos, bet ne vieną tokią eilutę mes „atgaminome", pavyzdžiui, jaunųjų menininkų kūrybos skatinimui nebuvo palikta nė lito, o šiandien, rodos, yra 580 000 Lt. Po 2009 m. šoko, kai reikėjo drastiškai mažinti biudžetą, šiandien kai kas jau atgaivinta. Bet vis vien visi projektai atrenkami konkurso būdu. Komiteto pirmininkas minėjo, kad mokslo institutai gauna bazinį finansavimą - darbuotojų atlyginimams, šildymui, elektrai, šiukšlių išvežimui, tačiau privalo įrodyti, jog mokslo projektas yra tinkamas, jog tai ne pseudoprojektas, jį turi vertinti ekspertų grupė ir pasakyti, kiek lėšų verta skirti. Dėl tokios tvarkos turbūt galima ginčytis, bet manu, kad taip garantuojamas stabilumas. Štai mes turime tęstinių festivalių programą, joje labai daug, net 18, renginių, bet jei festivalis vertingas, įgyja prestižą, jo rengėjai trejus metus gali gyventi ramiau, skiriama tam tikra suma, kuri priklauso nuo biudžeto galimybių.

J. K.: Bet pagal tarptautinę praktiką festivalių kontraktai dažnai numatomi kur kas toliau į priekį. Ar dėl to nemanoma diskutuoti?

A. G.: Galima svarstyti, bet mūsų kultūros sistemoje tai bene vienintelis pavyzdys, kai nesiorientuojama į biudžetinius metus, o finansavimas skiriamas trejiems metams.

J. K.: Tik neaišku koks...

A. G.: Deja, taip. Bet mėginimas nustatyti fiksuotas sumas - „Poezijos pavasariui" tiek, Pažaislio festivaliui tiek - nesulauktų Finansų ministerijos palaikymo. Tai galiu drąsiai sakyti remdamasis daugybe diskusijų, nes viską lemia mūsų ekonomikos nestabilumas. Konstitucinis Teismas pasako, kad privalu grąžinti sumažintas pensijas, ir tai yra ta realija, kuri biudžetinėms įstaigoms liepia 4 % susimažinti biudžetą. Tokia tikrovė.

V. S.: Dar papildyčiau. Niekaip negaliu sutikti su tais, kurie ir viešojoje erdvėje labai garsiai kalba, kad kultūrai per dvidešimt metų Lietuvoje niekada nebuvo gerai, kad jie supratę, jog Lietuvai kultūra nėra reikalinga ir pan. Man atrodo, čia savinieka ir saviplaka užsiimančių kai kurių kultūros žmonių nuomonė. Istoriškai žiūrint valstybės parama didėja, gausėja ir tos paramos formų įvairovė. Na, krizė ištiko ir meno žmones, ir pensininkus...

J. K.: Čia aš nesutikčiau, nes meno žmonės ją pajuto kelis kartus stipriau, jei turėsime galvoje mokesčius, autorinių sutarčių apmokestinimą...

V. S.: Taip, bet ir meno žmonės dabar „įsocialinti", „įsodrinti", kas yra be galo svarbu. Šiuo požiūriu jiems padidėjo ir valstybės įsipareigojimai.

A. Ž-N.: Analizuojant lėšų paskirstymą projektams jau seniai kyla klausimas, ar ne metas pradėti vertinti investicijų tikslingumą. Prieš dešimtį metų Margarita Starkevičiūtė atliko tyrimą - išanalizavo teatrų ir koncertinių įstaigų finansavimą ir jų gautas pajamas už publikai parodytus renginius. Iš tiesų labai reikalingas departamentas, kuris analizuotų, kaip įsisavinamos lėšos. Apmaudu, kad nei skiriant lėšas projektams, nei formuojant teatrų ir koncertinių įstaigų biudžetus niekas neklausia ir neanalizuoja - už kiek galima padaryti kiek? Ir tada, kai gali panagrinėti finansavimo lenteles (dažniausiai netyčia, nes nėra tradicijos vienoje vietoje skelbti visas dotacijas), pamatai renginių kokybei neadekvačias lėšas. Čia geriausiai tiktų VEKS renginių finansavimo analizė...

Jau apie dešimt metų sklando keistos nuostatos, kad tik kažkoks abstraktus kultūros vadybininkas, neaišku, kokius mokslus baigęs, neaišku, kokią patirtį turintis, yra geriausias kultūros proceso valdytojas, vadovas. Pagal finansavimo dydžius lyg ir galėtume numanyti, kas iš tiesų valdo kultūrą (bet ar turėtų valdyti?). Tačiau jeigu paklaustume konkrečiai: kas iš tiesų pastaraisiais dešimtmečiais atlikta? Kiek naujų vardų pagarsinta Lietuvoje ir už jos ribų? Kiek meno reiškinių (ne renginių! Ir dar gausiai finansuojamų) atsirado? Kokioms 10 ar 20 metų perspektyvoms šiandien padėti pamatai? Kokios edukacinės sistemos sukurtos menininkams ir publikai ugdyti? Tad ir vėl kreipiu dėmesį į sritį, kuriai pagal Kultūros tarybos įstatymą kyla grėsmė - į menininkų ir kultūrininkų sambūrius - asociacijas, kongresus. Nė vienoje pasaulio šalyje fondai nefinansuoja biudžetinių (t. y. valstybės išlaikomų) įstaigų. Fondų lėšos skiriamos nevyriausybiniams, pelno nesiekiantiems dariniams. O dabar kūrėjai menkai dalyvaus ne tik Kultūros tarybos valdyme (numatytas atstovavimas lygiais pagrindais ir pavieniams asmenims, ir asociacijoms), bet ir skirstant lėšas. Paanalizavę visus kultūros įstatymų projektus, matysime, kad juos kuriant, svarstant, tobulinant aktyviai dalyvavo MKA. Ir LATGA, ir AGATA, ir SRTRF, ir Seimo teisėkūros atstovai... Šiandien Kornelijui Plateliui esame dėkingi ne tik už kūrybinių sąjungų atstovavimą kuriant teisės aktus, ginant jų nuomones, bet ir už unikalų Meno kūrėjų asociacijos ir Švietimo ir mokslo ministerijos projektą AKIM (Aukštosios kultūros impulsai mokykloms). Laimėjus finansavimą projektui, visi buvome kviesti teikti užsiėmimų mokyklose programas. Šiandien jos skelbiamos Meno kūrėjų asociacijos svetainėje. Panagrinėjusi visus siūlymus, su nuostaba galiu pasakyti, kad norėčiau dalyvauti absoliučiai visuose susitikimuose - labai įdomios temos, dėstymo programos. Taigi dar kartą galime konstatuoti, kad asociacijose (sąjungose) susibūrę patys kūrybingiausi, išradingiausi, nenustygstantys menininkai, turintys ką pasakyti ir galintys kalbėti. Ir ta visą Lietuvą aprėpianti programa numatyta vykdyti laisvalaikiu... Vadinasi, turime tikrai pilietiškai nusiteikusių menininkų, kurie mato prasmę burtis į asociacijas. Tačiau ši visuomeniškiausia dalis Kultūros tarybos įstatyme neatstovaujama...

11. Projekto 7 straipsnyje įtvirtinta tarybos valdybos narių rinkimo ir skyrimo į pareigas tvarka nedera nei su Biudžetinių įstaigų įstatyme, nei Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintais biudžetinių įstaigų darbuotojų skyrimo į pareigas principais.

A. G.: Mes gavome pastabą iš teisininkų, kad pirmenybę teikiame asociacijoms, o menininkams tarsi nesudarome galimybės dalyvauti tarybos veikloje, ir tai esą galėtų pažeisti Konstituciją, lygiateisiškumo principą, nes valdybos rinkimuose kaip tik ir dalyvauja asocijuotos struktūros, pirmu smuiku giežia LMKA - kaip stambiausia asociacija, po savo stogu telkianti bene visų sričių kūrėjus. Aišku, Lietuvos kultūros savivaldos kolegija, kuri į kultūros projektų finansavimo procesus įtraukia regionų kultūrininkus, taip pat svarbi. Bet dėl asocijuotų kultūros struktūrų ne vienus metus vyksta debatai. Kai kurie jas smerkia kaip sovietmečio liekaną, bet aš taip nemanau, nes su asocijuotomis struktūromis kur kas lengviau spręsti daugelį dalykų, gauti ekspertinę nuomonę ir vykdyti projektus. Kai vis dėlto nereikia vartyti telefonų knygos ir ieškoti, kam čia skambinti, o pati asociacija deleguoja savo atstovus kad ir į Just. Marcinkevičiaus įamžinimo komisiją. Kaip reikėtų rasti žmogų, tarkim, Dailininkų sąjungoje, jei sąjunga nežinotų, kurie atstovai yra pajėgūs diskutuoti dėl konkrečių dalykų. Kultūros politikos formavimui asociacijos, be abejo, yra labai svarbios, nors valstybė jas šiandien ganai menkai remia. Bet aš taip pat nenorėčiau užsiimti savinieka ir saviplaka, kaip sakė komiteto pirmininkas, ir laukti šiek tiek geresnių laikų. Jau šiandien esama kultūros atsigavimo ženklų: kalbama apie didelės koncertinės salės, modernaus meno centro, didele dalimi finansuojamo iš privačių lėšų, statybą, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybos projektą, daugybę regioninių kultūros centrų projektus... Jie rodo, kad žmonės nenusimena, mąsto apie ateitį ir turi pagrįstų lūkesčių.

J. K.: Ar aš teisingai supratau, kad kūrybines sąjungas, LMKA matote labiau kaip kultūros ministerijos partneres kultūros formavimo lygmeniu, o ne siejamas su naująją Kultūros taryba?

A. G.: Ne, ir asociacijų prašome deleguoti ekspertus. Mes turime naujovę - meno kūrėjo statusą, kurį taip pat suteikia ekspertų komisijos. Bet asociacijų vaidmuo jokiu būdu neapsiriboja biurokratiniu posėdžiavimu. Tai yra labai konkretus žmonių sambūris, į kurį priimami jau nusipelnę menininkai, nes negali tiesiog iš karto po studijų ateiti ir tapti nariu, sakykime, tai yra tam tikras kokybės filtras. Asociacijos deleguoja tarybos rinkėjus, vadinasi, daro įtaką, įstatymo projekte netgi rasite asociacijų pavadinimus.

K. P.: Deleguoja vieną rinkiką. Išrenkama 20 kandidatų, iš kurių ministras pasirenka 10.

9. Projekto 6 straipsnyje reikia aiškiai apibrėžti valdybos narių teisinį statusą, jų darbo apmokėjimo pagrindus, tarnybos ar darbo santykių įteisinimo formą ir t. t.

23. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 9 straipsnyje reikėtų apibrėžti minimų tarybos ekspertų statusą, jų teisinių santykių su taryba įteisinimo formas, jų atliekamas funkcijas, atsakomybę. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad pagal siūlomą reglamentavimą ekspertams keliami beveik tokie pat reikalavimai kaip patiems valdybos nariams, todėl iš esmės jų atliekamas ekspertinis vertinimas bus dubliuojamas.

V. S.: Pora pastabų dėl asociacijų. Galvodami apie Kultūros tarybos valdybos formavimą, teisinius aspektus, orientavomės į skėtines organizacijas, antraip būtų labai didelis sąrašas institucijų, kurios galėtų deleguoti atstovus. Taigi aiškiai dominuoja skėtinės organizacijos. Meno kūrėjų asociacija aprėpia visą kūrybinių organizacijų lauką, kaip, tarkim, Kultūros ir meno taryba iš esmės reprezentuoja visą kultūros lauką. Antra, įstatymas iš esmės įteisina iniciatyvos galimybę bet kam - tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys gali siūlyti kandidatus į valdybą, į ekspertus, kitaip sakant, niekas nėra pastūmėtas į šoną. Trečias dalykas - visos asociacijos yra reikalingos ministerijai, kad padėtų formuoti kultūros politiką, diskutuoti dėl prioritetų, jos niekur neprapuola. Įstatymo projektas gana lankstus ir tuo požiūriu, kad čia aiškiai išvardijama, kas deleguoja rinkikus - viešosios įstaigos, asocijuotos struktūros, taip pat ir tos organizacijos, kurios nepakliūva į sąrašą, gali būti reprezentuojamos atskiros institucijos, net pavieniai kūrėjų. Tad variantas pasirinktas pakankamai lankstus ir aiškus. Be abejo, dėl valdymo modelių, ką gerb. Audronė ir sako, taip, mes vertinsime Teisės departamento pastabas, nes jeigu neturėdami argumentų neatsižvelgsime į pastabas, Seimas tokio įstatymo negalės priimti.

A. Ž-N.: Sakote, kad ir pats asmuo gali siūlytis, teikti kandidatūras. Bet ką tik Konstitucinis Teismas sukritikavo Aukštųjų mokyklų tarybų sudarymo modelį, pagal kurį švietimo ir mokslo ministras kaip tik ir pasirinko daugiausia pasisiūliusių asmenų, o ne asociacijų pasiūlytų... Prisimindami dar ir VEKSO administravimo principus ir lėšų paskirstymą (diskusijose ne kartą įžvelgėme VEKS modelio panašumus su numatoma Kultūros taryba) galime tik džiaugtis, kad panašias nuostatas įžvelgia ir Teisės departamentas.

V. S.: Bet čia veiks atrankos mechanizmas. Siūlyti gali ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, bet toliau veiks atrankos mechanizmas, tam yra rinkikų sudaroma kolegija ir t. t. Nebus taip, kad noriu ir kuo nors tampu. Vis tiek kompetencija bus vertinama, nes įstatymo projekte surašyti kriterijai, kuriuos turi atitikti pretendentai į valdybą, į ekspertus. Nematyčiau čia analogijos su aukštųjų mokyklų tarybomis - ten išorės atstovai buvo teikiami arba galėjo dalyvauti viešame konkurse, kurį skelbė Aukštojo mokslo taryba. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo nenorėčiau diskutuoti, kadangi jau baigiame parengti Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, bet požiūris į valdymą ir autonomiją yra konceptualus dalykas, gali skirtis ir sampratos, ir koncepcijos.

J. K.: Norėčiau grįžti prie lyg ir smulkaus, bet, mano nuomone, gana svarbaus klausimo. Kultūros tarybos įstatymo projekte trumpai užsimenama apie lėšų panaudojimo kontrolę, bet ji visiškai nedetalizuojama. Norėčiau paklausti ministro, kaip tai bus reglamentuota, nes, pavyzdžiui, visi matome didžiąją Kultūros rėmimo fondo silpnybę - į regionus nenuvažiuosi ir lengvai nepatikrinsi, kaip vykdomi šokio ar muzikos projektai, ministerija tokių patikrinimų nerengia. SRTRF-ui tai daug paprasčiau - prieš akis turi leidinį ar internetinį portalą ir per vieną vakarą gali labai daug ką sužiūrėti. O dėl renginių regionuose - jei buhalterija teisingai sutvarkyta, to ir pakanka.

A. G.: Tai vienas svarbiausių klausimų ir turbūt viena priežasčių, kodėl steigiama taryba, nes ministerija nori atsikratyti nebūdingų funkcijų, kaip mes sakome, nenorime būti kasa. O stebėsenos ir statistikos skyrius ar net departamentas yra būtinybių būtinybė. Šiandien ministerija neturi jokių galimybių vertinti projektų pagrįstumo - nėra nei žmonių, nei lėšų. Taip, mes turime audito skyrių, kuris valstybines organizacijas tikrina įvairiais aspektais, bet funkcijų atskyrimas leistų vertinti kur kas išsamiau, kaip minėjo Audronė Žigaitytė, už kiek galima padaryti kiek. Šiandien tai tikrai iššūkis, nes labai dažnai iš projekto sąmatos visiškai neaišku, ar ji pagrįsta. Tai ypač svarbu kino srityje, nes kinas nepaprastai brangus menas. Greta kino specialistų, kurie gali estetiniu požiūriu įvertinti scenarijų arba nufilmuotos medžiagos kokybę, visada sėdi praktikai, kurie žino, kad operatoriaus darbui reikia maždaug tiek lėšų, o dekoracijoms - tiek, ir jeigu prašoma dvigubai didesnės sumos, ji netiksli. Kita vertus, kai paklausėme suomių, kaip jie reaguoja į kritiką tų, kurie negavo rėmimo ir reikalauja paaiškinti kodėl, tai demokratiškieji suomiai atsakė, kad jie neteikia tokių paaiškinimų, nes nesugebėtų kiekvienam iš šešių tūkstančių interesantų asmeniškai pateikti detalaus išaiškinimo, kodėl jų projektas, paroda ar koncertas nebuvo paremti. Neturėčiau daug vilčių, kad tą darys ir Kultūros tarybos nariai ar valdyba, kad jie siuntinės elektroninius laiškus ar rengs viešus susitikimus ir aiškins savo sprendimus. Aišku, konsultacijos vyks, bet tik ne tokios detalios, kaip galbūt daug kas norėtų.

A. Ž-N.: Bet juk galima pasitelkti Europos Sąjungos projektų finansavimo patirtį: jau teikiant projektą žinoma, į kokias lėšas pretenduoji, yra balų sistema, pagal kurią bus vertinama, ir internete po kiekvieno svarstymo atsiranda informacija, ar pateko projektas į kitą etapą, kiek balų surinko. Įdomu pasižiūrėti, kokie projektai teikiami, kaip jie vertinami. Aiškumo kur kas daugiau, nei skirstant lėšas SRTRF ar KRF...

A. G.: Balų sistemą, be jokios abejonės, galima pasiūlyti ir tarybos valdybai, tikrai nematyčiau priežasties, kodėl kriterijų tinklelis negalėtų būti aiškesnis nei iki šiol.

A. Ž-N.: Finansavimo lygiai (pavyzdžiui, iki 50 000 Lt, nuo 50 000 Lt iki 100 000 Lt ir pan.) galėtų būti nustatyti jau šiandien, KRF skirstant lėšas šių metų projektams. Nes šypseną kelia tai, kai tarpusavyje konkuruoja 230 narių atstovaujanti asociacija ir tik ką studijas baigusio asmens įsteigta viešoji įstaiga arba kai tarptautinis 60 000 Lt vertės projektas gauna vos 3000 Lt... Jei vietoj numatytų 60 000 Lt gautum 50 000 Lt,
projektą nesunkiai koreguotum ir jį įgyvendintum, bet už 3000 Lt nepakviesi nė vieno profesorius iš užsienio...

V. S.: Labai džiaugiuosi, kad ir Audronė sako pozityvų dalyką. Tokia taryba turi pradėti veikti, nes darbo jai labai daug. Net vis keliama problema, kad iki šiol neturime aiškiais kriterijais, aiškiais rodikliais pagrįstos finansuojamų projektų stebėsenos, būtų tarybos priedermė. Po diskusijų turėtų atsirasti kriterijai, balai ar kas nors kita. Galbūt rasis ir pastangų apskritai tobulinti finansavimo mechanizmą, skaidrinti tvarkas, nes dabar, kaip sakote, poreikis toks, o duoda tiek. Kitas, kuris galbūt nevertas, vis vien gauna.

A. G.: Noriu nuraminti meno žmones, taip pat ir pašnekovus, kad daugelis dalykų, kurių jūs pasigendate aiškinamajame rašte ar pačiame įstatymo projekte, atsiras tarybos nuostatuose. Juos rengs tie dešimt ar vienuolika žmonių, kurie ir turės susitarti, ar reikia balų, ar reikia ataskaitų, ar internete turi būti skelbiami aiškūs kriterijai ir pan.. Manau, šiuos klausimus reikia palikti valdybai ir būsimos tarybos direktoriui, nes tokios smulkmenos nėra įstatymo objektas. Todėl aš visada buvau pasirengęs kalbėtis ir nusileisti dėl detalių, bet nėra abejonių, kad tokios institucijos reikia. Komiteto pirmininkas, išvardijęs švietimo kokybę prižiūrinčių įstaigų sąrašą, geriau už mane pasakė, kad ir kultūrai būtinos tokios institucijos ir funkcijos - analizė, stebėsena, įvairių duomenų rinkimas, taip pat ir tarptautinėje erdvėje, jų lyginimas.

J. K.: Paskutinį žodį norėčiau paprašyti tarti mažai kalbėjusį LMKA pirmininką K. Platelį. Pokalbio pradžioje išdėstėte tam tikrus nuogąstavimus. Ką galėtume pridurti po daugiau nei valandos diskusijos? Ar jus nuramino valstybės pareigūnų atsakymai?

K. P.: Tokius atsakymus girdžiu ne pirmą kartą, ir jie visą laiką mane ramina. Ir vis labiau jaučiuosi apramintas... Ateitis parodys, kaip visa tai veiks. O iš tikrųjų čia nieko labai nauja nėra kuriama, paprasčiausiai tvarkoma tai, kas iki šiol daroma. Tiek KRF, tiek ministerijos programos vykdytos dalyvaujant ekspertams. Dabar tiesiog mėginama sukurti naują struktūrą, tikėkimės, kad ji kultūrai duos daugiau naudos negu žalos. 