Europos pianistų konkursas su lietuviškais akcentais

Šių metų spalio 9–20 d. Prancūzijoje, Normandijos miestuose Uistrehame (Ouistreham) ir Kane (Caen), vyko IV Europos pianistų konkursas. Renginys labai glaudžiai susietas su šį pusmetį Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Lietuvos muzikine kultūra: III ture, kurio programą sudarė fortepijoniniai kvintetai, pianistams talkino Čiurlionio kvartetas, o finale fortepijoninius koncertus atliekantiems solistams akompanavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Be to, rengti konkurso baigiamojo turo transliaciją per „Euroviziją“ buvo patikėta LRT kūrybinei grupei.
Mūsų jauniesiems pianistams konkurse atstovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) magistrantas Paulius Rudokas, o septynių narių vertinimo komisijoje dalyvavo LMTA Fortepijono katedros vedėjas profesorius Jurgis Karnavičius. Profesorių kalbina muzikologas Juozas Antanavičius.

– Konkursai Lietuvos pianistams ir publikai – ne naujiena. Kasmet dešimtys mūsų pianistų dalyvauja įvairaus rango tarptautinėse varžytuvėse užsienyje, dažnai jas laimi. O ir Lietuvoje turime net tris tradicinius tarptautinius konkursus įvairaus amžiaus pianistams: Balio Dvariono, Stasio Vainiūno ir M. K. Čiurlionio. Tačiau šis konkursas, kurį Jūs rengėte ir stebėjote „iš vidaus“, yra kiek kitokio pobūdžio.
– Šiame kas antri metai rengiamame konkurse gali dalyvauti ne vyresni kaip 32 metų Europos Sąjungos gyventojai ir kitų šalių piliečiai, bent dvejus metus gyvenantys ar besimokantys Europos Sąjungoje, taip pat Baltarusijos, Bosnijos, Moldavijos, Makedonijos, Juodkalnijos, Rusijos, Serbijos ir Ukrainos atstovai. Konkursas daugiapakopis: pirmiausia organizacinis komitetas pagal paraiškas ir garso arba vaizdo įrašus (jų buvo pateikta net 114!) atrinko 73 pretendentus iš 28 šalių ir pasiūlė jiems dalyvauti atrankos perklausose pasirinktinai Londone, Paryžiuje, Berlyne, Milane, Maskvoje arba Vilniuje.
Vilniaus perklausa (joje dalyvavo lietuvių ir užsienio pianistai) vyko liepos 18 d. Muzikos ir teatro akademijos salėje. Pretendentai turėjo atlikti laisvai pasirinktų kūrinių 30 minučių trukmės programą. Iš keturių lietuvių dalyvauti konkurse Prancūzijoje buvo išrinktas akademijos magistrantas Paulius Rudokas.
Atrankose išrinkta 20 kandidatų ir 5 atsarginiai, kurie buvo pakviesti dalyvauti konkurse, tradiciškai rengiamame dviejuose šiaurės vakarų Prancūzijos miestuose. Laimingiesiems konkurso finalininkams teko įveikti net tris etapus.
Visi dalyviai buvo įkurdinti vietos gyventojų šeimose ir galėjo pasilikti Uistrehame iki konkurso pabaigos nepriklausomai nuo savo rezultatų. Ypatinga tai, kad šio konkurso pusfinalyje ir finale solistams akompanuoja ne vietinis simfoninis orkestras ir styginių kvartetas, bet kitų ES šalių, šiemet – Lietuvos, kolektyvai. Konkurso Garbės komitete buvo Lietuvos Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, jis konkursui nusiuntė sveikinimo laišką ir nugalėtojui skyrė papildomą 7000 eurų premiją. Ją konkurso uždarymo ceremonijoje Grand Prix laimėtojui įteikė Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė. Garbės komiteto nariai taip pat buvo Ministro Pirmininko patarėjas Remigijus Motuzas, ambasadorė Jolanta Balčiūnienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė bei LMTA rektorius Zbignevas Ibelhauptas. Taigi Europos Sąjungos Tarybos pirmininkė Lietuva pirmininkavo ir šiam meno konkursui.
Konkursas išskirtinis ir tuo, kad jį inicijavo privatus asmuo – visuomenės veikėjas, vadybininkas, diplomatas ponas Yvesʼas Robertʼas, jo idėją palaikė Europos Komisijos Prezidentas José Manuelis Barroso, Normandijos regionų vadovybė. Jaunystėje fortepijoną studijavęs melomanas Y. Robertʼas yra konkurso spiritus movens, jo steigėjas ir organizacinio komiteto pirmininkas.
– Pritarti solistams Europos pianistų konkurse buvo pakviesti net du mūsų kolektyvai – Čiurlionio kvartetas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Kas lėmė šį sprendimą – Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai ar Lietuvos muzikų prestižas Europoje ir didžiulė mūsų orkestro patirtis akompanuojant pianistams tarptautiniuose Lietuvos konkursuose?
– Matyt, lėmė tai, kad Lietuva šį pusmetį pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Tokia yra konkurso tradicija. Kita vertus, organizatoriai norėjo užsitikrinti, kad ansamblis ir orkestras atitiktų labai aukštą šio konkurso dalyvių lygį. Dėl pasirinkimo jie, žinoma, neapsiriko.
– Mūsų kolektyvai šiame konkurse, atrodo, bus labai aukštai iškėlę kokybės kartelę. Ar organizatoriai, norėdami ir ateityje kviesti ES Tarybai pirmininkaujančių šalių kolektyvus, nesusidurs su sunkumais – gal ta šalis neturi stipraus orkestro ar kvarteto...
– Žinoma, taip gali atsitikti.
– Konkursas vyko jau ketvirtą kartą. Ar jis jau įgijo tarptautinį prestižą, juolab kad kviečiami dalyvauti tik Europos šalių pianistai?
– Renginio populiarumą, taigi ir prestižo augimą rodo dalyvių statistika: I konkurse 2007 metais norą dalyvauti pareiškė 23 pianistai, II – 45, III – 78, o šiemet jau 114! Visuose konkurso atrankos turuose pretendentų klausėsi pats Yvesʼas Robertʼas ir konkurso meno patarėjas „Kawai“ atstovas Peteris Grote, o kai kurie žiuri nariai vyko ir į miestų atrankas. Aš pirmininkavau Vilniaus atrankai. Tokia griežta išankstinė atranka garantavo aukštą dalyvių lygį: jau pradedant pirmuoju turu Prancūzijoje mes neturėjome nė vieno, kuris būtų akivaizdžiai silpnas ir kurio klausytis būtų nuobodu. O ribojimasis vien Europos šalių pianistais nėra absoliutus, nes, kaip žinoma, Vakarų Europoje mokosi ar gyvena daug Rytų Europos, Azijos šalių jaunųjų atlikėjų, ir konkurse jie laimėjo kone visas prizines vietas.
Pabrėžtina, kad siekiant atlikėjams sudaryti kiek įmanoma vienodas sąlygas, visi konkursantai visuose turuose skambino tuo pačiu labai gražaus, turtingo, skaidraus skambesio „Kawai“ koncertiniu fortepijonu. (Beje, firma „Kawai“ buvo konkurso rėmėja.)
– Kokie buvo konkurso turų programos reikalavimai?
– Du pirmieji turai vyko Uistrehame. I ture reikėjo solo paskambinti F. Liszto etiudą ir dar vieną etiudą iš nurodytų XIX ir XX a. kompozitorių bei laisvai pasirinktus kūrinius, iš viso iki 30 minučių. II ture – klasikinė sonata, stambus romantinis kūrinys, dalyviui pageidaujant – W. Lutosłavskio kūrinys jo prizui laimėti ir laisvai pasirinkti kūriniai, iš viso iki 60 minučių.
Nuo III turo konkursas persikėlė į Kaną. Pusfinalyje jau muzikuojama su styginių kvartetu. Pianistų konkursuose labai retai visas turas skiriamas išimtinai fortepijoniniam kvintetui. Buvo galima pasirinkti J. Brahmso, A. Dvořáko, C. Francko, R. Schumanno ar D. Šostakovičiaus kvintetą. O finalas – tradicinis, fortepijoninis koncertas su simfoniniu orkestru, pasirinktinai iš L. Beethoveno, F. Liszto, F. Chopino, C. Saint-Saënso, E. Griego, P. Čaikovskio ar S. Rachmaninovo žymiųjų koncertų. Beje, visi finalininkai buvo pasiruošę skambinti F. Chopino I koncertą e-moll... Taigi komisijai ir publikai teko triskart išklausyti tą patį koncertą.
– Pristatykite konkurso žiuri. Turbūt susitikote su senais pažįstamais – žymiais Europos pedagogais? Ar ilgai trukusiame komisijos darbe vyravo objektyvi, draugiška sprendimų atmosfera, ar, kaip kartais būna, vienas ar kitas žiuri narys stengėsi „ištempti“ savo mokyklos atstovą?
– Tarptautinę žiuri sudarė septyni nariai, žinomi pianistai ir pedagogai iš skirtingų šalių: jos pirmininkas Erikas Tawaststjerna (Suomija), Nami Ejiri (Japonija ir Vokietija), Rolandas Kelleris (Austrija), Wojciechas Ṡwitała (Lenkija), Peteris Tuite (Airija), Vladimiras Sultanovas (Prancūzija) ir aš, Lietuvos atstovas. Su žiuri pirmininku Eriku Tawaststjerna mes pažįstami jau bent dešimt metų, daug kartų esame susitikę tiek Helsinkyje, tiek Vilniuje. Jis yra senas Lietuvos pianistų bičiulis, ne kartą dalyvavęs M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno konkursų žiuri, vedęs meistriškumo kursus. Buvo labai malonu bendrauti su šiuo inteligentišku, aukštos kultūros muziku, jis puikiai atliko žiuri pirmininko pareigas. Pabrėžčiau objektyvumo, skaidrumo ir geranoriškumo atmosferą, vyravusią komisijos darbe. Organizatoriai po konkurso netgi pareiškė, kad tai buvo pati nuostabiausia vertinimo komisija konkurso istorijoje.
Klausiate apie žiuri objektyvumą... Pasirašydami sutikimą dalyvauti žiuri darbe, mes įsipareigojome į konkursą nevežti savo studentų. Be to, buvo labai apgalvota, skaidri ir tiksli balsavimo procedūra. Pirmiausia turėjome atrinkti nustatytą skaičių pretendentų, pereisiančių į aukštesnį turą (po I turo – 12, po II – 6, po III – 3). Mes biuletenyje prie dalyvio pavardės paprasčiausiai pažymėdavome „taip“ arba „ne“. Nebuvo jokių diskusijų, aptarimų ar vienas kito įtikinėjimų. Taip ir neturėtų būti: jeigu kiekvienas turime nuomonę, kitas neturi primesti savosios. Balai buvo žymimi tik kaip papildomas rodiklis (25 balų sistema), jei vienas ar keli kandidatai surinkdavo vienodą teigiamų balsų skaičių, tada lemdavo balų suma. Pradedant trečiuoju turu, 6 dalyvių pusfinaliu, kiekvienas žiuri narys pretendentui žymėdavo konkrečią vietą, tad laimėtojus lėmė mažiausia vietas reiškiančių skaičių suma.
Po kiekvieno turo viešai buvo skelbiama rezultatų suvestinė, iš kurios dalyviai (ir nepatekusieji į kitą turą) galėjo matyti, kas iš žiuri narių balsavo už jį, o kas prieš. Taip pat jie turėjo teisę pasikalbėti su bet kuriuo žiuri nariu apie savo pasirodymą ir sužinoti vienokio ar kitokio vertinimo priežastis. Taigi ši sistema eliminuoja galimybę, kad žiuri nariai, pasinaudodami anonimiškumu, galėtų vertinti neobjektyviai.
– Prašom papasakoti apie konkurso laimėtojus.
– Per visas konkurso pakopas užtikrintai žengė kinas Chao Wangas. Finale šeši iš septynių žiuri narių jam skyrė I vietą, taigi jis laimėjo 2013 m. Europos Grand Prix. Laureatas taip pat pelnė „Kawai“ premiją, publikos prizą, premiją už geriausią F. Liszto kūrinio interpretaciją. II premiją laimėjo rusų kilmės Ispanijai atstovavusi Marianna Prževalskaja, o III – Ashley Frippas iš Jungtinės Karalystės. Kitomis premijomis buvo pažymėti rusų pianistai Natalija Sokolovskaja, Violeta Khachikjan ir Markas Taratushkinas.
– O kaip konkurse pasirodė mums jau gerai pažįstamas jaunasis Paulius Rudokas?
– Paulius sėkmingai pasirodė I ture, kaip stiprus profesionalas skambino II, o į III turą nebepateko. Bet pateko į labai garbingą geriausių konkurso dalyvių dvyliktuką. Pauliui tik 24 metai, manau, jam viskas dar prieš akis. Juk tiesa ta, kad studijos akademijoje tik padeda pagrindus, o kas ant jų išaugs, priklauso nuo paties jaunojo menininko, jo pasiryžimo nuolat tobulėti.
– Kaip įvertintumėte bendrą konkurso dalyvių lygį, jų meistriškumą? Apie kai kuriuos tarptautinius konkursus girdėdavome skeptiškų atsiliepimų, esą jie tampa panašūs į sporto varžybas, kai lyderystę lemia kraštutinis virtuoziškumas. Kokie vertinimo kriterijai vyravo šiame konkurse – atlikėjo meninė įtaiga, individualybė ar taip pat ir „sportinis“ meistriškumas? 
– Visų nuomone, konkursas atitiko aukščiausius tokių tarptautinių renginių reikalavimus. Iš 20 atlikėjų, kurie pateko į baigiamuosius turus, 6 ar 8 pianistai yra ryškios asmenybės, kurių buvo labai įdomu klausyti. Neverta kalbėti apie jų meistriškumą, tai savaime suprantama. Bet jie buvo artistai, turintys ką pasakyti klausytojui. Rimtuose tarptautiniuose konkursuose jau nepakanka kūrinius paskambinti švariai, techniškai, skrupulingai laikantis teksto. Aš matau didelį skirtumą, kas konkursuose vertinama šiandien, ir kaip buvo prieš 20–30 metų. Atlikėjas visų pirma turi būti ryški, kūrybinga asmenybė, pavergianti klausytoją savitais meniniais sprendimais. Visų trijų Europos pianistų konkurso finalininkų skambinimas nebuvo tik gerai parengti konkursiniai numeriai – tai buvo puikus, išskirtinis artistinės ir meninės įtaigos kupinas pasirodymas. Nors, pavyzdžiui, laureatui Chao Wangui vos 23-eji... Kaip jis I ture išraiškingu pianissimo skambino lėtą D. Scarlatti sonatą d-moll, F. Chopino Andante spianato ir Didįjį polonezą arba tai, ką jis II ture sukūrė iš C. Debussy „Images“, buvo absoliuti fantastika! O F. Liszto Sonata h-moll – šis grandiozinis pusės valandos kūrinys buvo perteiktas taip įtaigiai ir intelektualiai, kad, atrodo, truko vos minutę! Visi klausėmės užgniaužę kvapą... Įtaigumas, individualumas dabar yra pagrindinis visų solidžiųjų konkursų kriterijus. O vien tik techniškai tobulas, virtuoziškas atlikimas, „sportinis“ meistriškumas nieko nebestebina, jis paprasčiausiai neįdomus. Tai sugeba jau daugelis konkursų pretendentų. Jei atlikėjas negirdi garso spalvų, tembrų, nevaldo skambesio erdvės, garso tęstinumo, neturi laiko pojūčio, jei matai, kad kūrinį jis formuoja labiau rankomis, o ne klausa, protu, emocijomis – jis nepasieks aukščiausio meninio rezultato.
– Ar buvo vertinamas (spaudoje, žiuri narių, klausytojų) lietuvių akompanuojančio „desanto“ – styginių kvarteto ir simfoninio orkestro – pasirodymas?
– Dėl šių kolektyvų nekilo jokių problemų, atsiliepimai buvo labai teigiami. Tie žmonės, kurie galėjo palyginti su praėjusiais konkursais, pabrėžė didelį mūsiškių profesionalumą. Konkurso pirmininkas Yvesʼas Robertʼas pats buvo atvykęs į Lietuvą tartis dėl šių kolektyvų dalyvavimo konkurse, klausė ir mano pritarimo. Teko girdėti, kad prieš dvejus metus konkurse dalyvavo žymus Lamoureux orkestras, bet ne visi buvo patenkinti jo griežimo kokybe. O trečiajame ture, organizatoriams nepavykus pakviesti profesionalaus kvarteto, teko jį sudaryti iš orkestro muzikantų... Vargu ar toks atsitiktinis ansamblis pajėgus tinkamai atlikti tokį sudėtingą fortepijoninį kūrinį kaip D. Šostakovičiaus kvintetas, op. 57. Taip pat didelis organizatorių laimėjimas, kad jie prikalbino Lietuvos televiziją – ačiū jai! – nusiųsti į Prancūziją kūrybinę grupę. Lietuviška komanda su savo technika per visą Europą nuvyko į Kaną ir transliavo konkurso finalą per „Euroviziją“ ir „LRT kultūros“ kanalą, tokiu būdu išplėtė konkurso auditoriją iki šimtų tūkstančių klausytojų ir žiūrovų.
– Kokia, Jūsų manymu, yra panašių konkursų ateitis? Žinome, kad tarptautinė atlikėjo karjera be laimėtų konkursų beveik neįmanoma. Ar konkursų reikšmė ir toliau bus tokia didelė?
– Siekiant artistinės karjeros konkursų vaidmuo, ko gero, šiek tiek mažėja. Nors atlikėjas, kuris ryškią tarptautinę karjerą padaro be konkursų laurų, greičiau yra išimtis. Sovietiniais metais tai buvo išvis neįmanoma. Natūralu, kad jauni atlikėjai domisi konkursais, ryžtasi juose dalyvauti. Jau vien rengimasis konkursui grūdina, padeda kaupti patirtį, leidžia pasitikrinti galimybes. Net nelaimėjus premijos ar diplomo dalyvavimas konkurse, ypač studentui, yra labai naudingas.
– Kaip patirtis šiame konkurse paveiks Jūsų, svarbiausios pianistų kalvės – Muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros vedėjo ir profesoriaus, metodinę politiką ruošiant profesionalius pianistus, vertinamus ir paklausius Lietuvoje ir pasaulyje?
– Štai vienas pastebėjimas. Konkurse dalyvavo šeši pianistai iš Rusijos. Tie iš jų, kurie po studijų Rusijoje tęsė mokslus Vakaruose, ganėtinai skyrėsi nuo studijavusiųjų vien tik Maskvos ar Sankt Peterburgo, nors ir labai prestižinėse, konservatorijose. Pastariesiems būdinga puiki technika, tačiau dažnai jie tuo ir apsiriboja. Dabar tai nedaro didesnio įspūdžio. Ir atvirkščiai, tie rusai, kurie toliau studijavo, pavyzdžiui, Londono karališkoje akademijoje ar Hamburge, Hanoveryje, kūrinius, ypač Vakarų šalių autorių, interpretavo visiškai kitaip. Jautėsi kitoks jų požiūris į muziką, kitoks jos suvokimas. Tokia rusiškosios ir vakarietiškosios mokyklų simbiozė davė labai gerų rezultatų.
Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dalyvauti tokiame renginyje, kur akivaizdžiai matai, kokios yra Europos pianizmo ir jo edukacijos tendencijos, kas ir kaip vertinama. Pasitikrini savo požiūrį, palygini su kolegų iš kitų šalių vertinimo kriterijais. Įdomu, kad po konkurso su kolegomis aptariant dalyvių pasirodymus, mūsų nuomonės dažnai sutapdavo. Tai buvo labai prasmingas savojo credo, savo prioritetų pasitikrinimas, padedantis konkretizuoti Lietuvos pianizmo vystymosi kryptį. Be to, teko išgirsti nemažai labai įdomių, įtaigių interpretacijų, ir tai „atšviežina“ ausis, supratimą dirbant su savo studentais. Gerai, kad jie turi ryžto rengtis konkursams, važiuoti tęsti studijų į užsienį. Profesinės ir gyvenimiškos patirties reikia semtis ne vien savoje auditorijoje. Jei tik sėdėsi namie ir po šešias valandas kasdien skambinsi, labai gero rezultato nebus. Bet jei save ugdysi visapusiškai ir plačiame tarptautiniame kontekste, tada ir tos šešios triūso valandos duos puikių rezultatų.
– Koks artimiausias pianistų konkursas Lietuvoje?
– Artėja Stasio Vainiūno konkursas, jis vyks 2014 m. kovo 31 – balandžio 6 d. Padidinus jo dalyvių amžių iki 30 metų, konkursas tampa brandžių pianistų varžytuvėmis. Tačiau šiuo aspektu jos kiek dubliuoja M. K. Čiurlionio konkursą... Pažiūrėsime, ar tai pasiteisins. Bet galime pasidžiaugti, kad išaugusiai mūsų pianizmo kiekybei ir kokybei jau ankšta net trijų konkursų ribose.
– Ačiū, profesoriau. Sėkmės Jums ir Jūsų mokiniams!