Improvizacijos meistrė Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin

~~Šiais metais Lietuvos nacionalinė filharmonija švenčia pagrindinėje salėje esančių firmos „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“ vargonų 50-metį. Pirmasis šiai sukakčiai skirtas koncertas įvyko spalio 16 dieną, solinę programą atliko pasaulyje žinoma vargonininkė iš Prancūzijos Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin.

Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin nuo 1985 m. yra antros pagal dydį Paryžiaus Šv. Sulpicijaus (St. Sulpice) bažnyčios, taip pat Šv. Žano Baptisto de La Salio (Saint Jean Baptiste de La Salle) bažnyčios vargonininkė. Jos muzikiniai pasiekimai įvertinti Prancūzijos kultūros ministerijos apdovanojimu. 1990 m. Sophie-Veronique tapo pirmąja moterimi vargonininke, pripažinta tarptautinio Šartro vargonų improvizacijų konkurso laureate (II premija). Šiuo metu vargonininkė dėsto improvizaciją ir interpretaciją Londono karališkajame koledže. Vargonininkė yra įrašiusi Bacho, Mendelssohno, Brahmso, Francko, Rheinbergerio, Messiaeno, Grunenwaldo, Rotho vargonų muzikos kompaktinių plokštelių, ji laikoma viena geriausių savo kartos improvizatorių. Koncerte Vilniuje klausytojai galėjo mėgautis J. S. Bacho, C. Francko, A. Renaud, J.-J. Grunenwaldo, D. Bédard’o, Ch. M. Widoro kūriniais bei nuostabia improvizacija, kuriai temas klausytojai galėjo užrašyti išdalintuose lapuose.
Dieną po koncerto atlikėją kalbinau Prancūzų kultūros centre, įsikūrusiame Vilniuje, Didžiojoje gatvėje.

– Pirmiausia norėčiau paklausti, kaip pradėjote atlikėjos kelią. Ar Jūsų šeimoje buvo muzikų?
– Taip, mano mama buvo fortepijono mokytoja, tėtis grojo fleita, senelis buvo violončelininkas, jis įkūrė muzikos mokyklą mano gimtajame Nogent-le-Rotrou miestelyje. Ši muzikos mokykla dabar pavadinta senelio vardu. Mano brolis taip pat yra violončelininkas.
– Kodėl pasirinkote būtent vargonus?
– Ilgai studijavau fortepijoną – jo pamokas lankyti pradėjau būdama penkerių ir studijas tęsiau iki dvidešimties metų. Tačiau būdama keturiolikos bažnyčioje išgirdau vargonus, tai buvo vox celeste (lot. dangaus balsas) vargonų registras. Vargonų skleidžiami garsai ir spalvų įvairovė paliko man labai gilų įspūdį. Vargonus pasirinkau dar ir dėl to, kad mano fortepijono mokytoja buvo bjauri – nepaprastai griežta, žnaibydavo rankas ir mušdavo per pirštus. Savo tėvams pasakiau, kad jei studijuosiu konservatorijoje, norėčiau groti ir kitu instrumentu, nes kiekviena fortepijono pamoka buvo labai sunki emociškai.
Vargonus pradėjau studijuoti Le Mano konservatorijoje (l’École Nationale de Musique du Mans). Le Mano miestelis yra 68 kilometrai nuo vietos, kurioje gimiau. Paauglystėje būdavo sunku keliauti traukiniu iki konservatorijos ir atgal, kai draugai tuo metu veikdavo ką nors įdomaus, tačiau mano mama buvo griežta ir į diskusijas nesileisdavo. Dabar jai už tai galiu padėkoti.
– Kaip pradėjote vargonuoti bažnyčioje?
– Savo gimtajame miestelyje vargonais pradėjau griežti būdama keturiolikos metų. Vėliau, kai atvykau studijuoti į Paryžių, grojau įvairiose bažnyčiose, o 1983 metais tapau pagrindine vargonininke Šv. Žano Baptisto de La Salio bažnyčioje, nes ten susipažinau su vargonininku, kuris ir pasiūlė šį darbą. 1985 m. dalyvavau konkurse ir tapau asistuojančia didžiųjų Šv. Sulpicijaus bažnyčios vargonų vargonininke, ten dirbu iki šiol. Taigi jau keturiasdešimt metų esu bažnyčios vargonininkė (juokiasi).
-Kada pradėjote koncertuojančios vargonininkės karjerą?
– Kai man buvo 18–19 metų, grojau savo miestelio bažnyčioje ir aplinkiniuose miesteliuose. Esu tikra, kad Dievas padėjo man tapti Šv. Sulpicijaus bažnyčios vargonininke. Groti tokiais nuostabiais vargonais, kurie yra žinomi visame pasaulyje, tikra dovana. Ten susipažinau su daugybe žmonių ir todėl pradėjau vis daugiau koncertuoti pasaulyje.
– Kada ir kodėl susidomėjote improvizacija?
– Improvizuoti pradėjau paauglystėje skambindama fortepijonu. Tuo metu klausydavau daug muzikos, populiarių dainų ir čia pat prisėdusi prie fortepijono galėdavau pagroti melodiją draugams. Melodiją kartodavau, bet jau ką nors joje pakeisdama. Mokydamasi Paryžiaus konservatorijoje nusprendžiau studijuoti ir improvizaciją. Per trejų metų kursą mokiausi improvizuoti visokių formų kūrinius – simfoniją, preliudą, fugą, tokatą, kantileną ir kt. Improvizuojant dėstytojo pateikta tema būdavo privaloma laikytis klasikinės formos, nesvarbu, ar improvizacija romantinio, ar modernaus stiliaus. Improvizacijoje labai svarbūs muzikiniai pagrindai, tik tada gali jaustis laisvas. Nėra taip, kad groji bet ką ir bet kaip – turi žinoti, kur link vedi muzikinę mintį, kaip pradėsi ir kaip baigsi improvizaciją, ne mažiau svarbi ir trukmė. Mano dėstytojas pasakydavo, kad improvizacija turi trukti dešimt minučių, o tai reiškė, kad ne aštuonias ir ne dvylika. Taip aš improvizuodama pradėjau „gerbti“ laiką.
– Kiek žinau, Prancūzijoje pamaldų metu improvizuoti vargonais yra vienas pagrindinių vargonininko uždavinių.
– Prancūzijoje tai sena tradicija. XIX a. pabaigoje C. Franckas Paryžiaus konservatorijoje dėstė tris kursus, iš kurių du buvo skirti improvizacijai ir tik vienas interpretacijai, o tai rodo, kad improvizacija buvo labai svarbi. Pamaldos bažnyčioje tuo metu trukdavo gana ilgai ir beveik nebūdavo tylos momentų. Vargonininkas turėdavo užpildyti kelių minučių tarpus, o rasti būtent tokios trukmės muzikinių kūrinių sunku. Štai kodėl improvizacija buvo tokia svarbi ir tokia liko. Šią tradiciją tęsiu ir aš.
– Ar skiriasi improvizacija koncerte ir per pamaldas?
– Labai geras klausimas. Taip, tai nėra tas pats. Koncerte galiu improvizuoti populiariomis temomis (niūniuoja „Dviejų gaidelių“ melodiją). Žinoma, pamaldų pabaigoje galiu groti tokią pat tokatą kaip ir koncerte. Bet bažnyčioje dažniausiai improvizuoju grigališkojo choralo arba giesmės, kurią gieda choras, tema. Labai mėgstu improvizuoti pagal tekstus. Bendradarbiauju su aktoriais, kurie skaito tekstą, o tuo metu aš improvizuoju. Taip pat kelis kartus esu improvizavusi paveikslų temomis.
– Prašyčiau papasakoti apie savo pedagoginę veiklą.
– Karališkajame Londono koledže jau šešerius metus dėstau improvizaciją ir interpretaciją. Prieš tai mokydavau privačiai. Šiuo metu turiu 10 studentų iš Italijos, Amerikos, Danijos, Švedijos, Vokietijos. Pradžioje studentai bijo improvizuoti, tačiau vėliau išlaisvėja ir jiems puikiai sekasi. Problemiška, kad dabar studentas vargonininkas mieliau renkasi groti koncertus, nei dirbti bažnyčioje ir improvizuoti. Darbas bažnyčioje nėra lengvas, kartais sekmadienį būna ir penkerios mišios...
– Koks Jūsų mėgstamiausias kompozitorius?
– Maurice’as Ravelis. Labai mėgstu jo muziką. Taip pat mėgstu Poulenco, Francko, Widoro, Mendelssohno, Duruflé, Bacho, Rheinbergerio ir daugelio kitų kompozitorių muziką, bet išskirčiau būtent romantinio stiliaus kompozitorius.
– Vilniuje esate ne pirmą kartą...
– Kai atvykau pirmą kartą, buvau sužavėta šio miesto grožio, nuostabių pastatų. Grojau Šv. Kazimiero bažnyčioje, labai daug žmonių po šv. mišių pasiliko koncerte. Buvau maloniai nustebinta.
– Dėkoju už pokalbį

Kalbėjosi Paulius Grigonis