Luko Geniušo akademija

1800-aisiais ypatingu įvykiu tapo imperatoriškosios direkcijos leidimu Vienos nacionaliniame rūmų teatre surengta jauno Ludwigo van Beethoveno akademija. Retas kuris atlikėjas tais laikais ryždavosi savo vardu sudominti reiklią Vienos publiką ir ilgam vakarui sukviesti klausytojus. Akademijos, kurios trukdavo apie keturias valandas, skirdavosi nuo įprastų atlikėjų koncertų: pianistas būtinai atlikdavo improvizaciją, jeigu jis būdavo ir kompozitorius (tuo laikotarpiu – dažniausiai), skambėdavo ir jo kūriniai. L. van Beethovenas norėjo supažindinti Vienos visuomenę su savo kūryba.
Spalio 5 ir 6 d. Vilniaus kongresų rūmuose Lukas Geniušas su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko visus penkis L. van Beethoveno koncertus fortepijonui su orkestru. Tai prilygsta Vienos akademijai pagal užmojį parodyti sudėtingą L. van Beethoveno stilistikos panoramą, atlikėjo muzikinės atminties, ištvermės, susikaupimo gebėjimus.
Jauni pianistai šiandien groja sudėtingą repertuarą. Kaip yra sakęs Arthuras Rubinsteinas, XX amžiuje jie oktavas klaviatūroje beria taip lengvai, tarsi iš kišenės žertų. Tačiau problema yra ne gebėjimas demonstruoti išmoktą sudėtingą tekstą, bet, kuriant savas interpretacijas, įprasminti intelektą, emocinį pasaulį ir kompozitoriaus sumanymą.
Jau seniai jaučiau tokį malonumą klausydamasi pianisto. Sunku būna priimti tiesmuką, nespalvingą garsą, manieringą išliaupsintų atlikėjų muzikavimą. Šįkart du vakarus karaliavo muzika – be klausytojams demonstruojamos pozos, bet puikia mokykla besiremiančiu pianizmu. Ne tik klausiausi, bet ir stebėjau, kiek daug šis 23 metų pianistas, trečios kartos muzikų šeimos atstovas, genetiką gebėjo papildyti darbu. Kiek pasisėmė išminties iš jį išugdžiusios puikios pedagogės pianistės prof. Veros Gornostajevos, kad geba taip jausti ir perteikti garso raiškos galimybes, jo artikuliacijų įvairovę, frazavimo subtilybes, kolorito kaitą. Prasmingi, nepaprastai lygūs gamų pasažai, spindinčių trelių kaskados, gyvybingų akordų slinktys. Pianistas jautrus moduliacijoms (pvz., raiškus perėjimas iš mažoro į minorą pianissimo Antrajame koncerte). Žavėjo puiki pedalizacijos kultūra. Pedalizacija kaip kvėpavimas. Bosai, gal tiksliau, kairės rankos faktūra užpildė apatinį muzikinės drobės registrą ryškiai artikuliuotais dialogais, prieštaromis. Ir tik paskutiniuosiuose koncertuose, pasigirdus romantizuotai faktūrai, įsiterpė minkštas tušė. Štai Trečiojo koncerto Largo dalyje fortepijono arpeggio sukūrė gražią erdvę fleitos, fagoto kantilenai. Tačiau meistriškai naudojamas pedalas buvo svarbus muzikos koloristikai, pavyzdžiui, siekiant kartojamam ir forte atliekamam skaidriam motyvui suteikti pastelinį atspalvį.
Lukas gebėjo atskleisti L. van Beethoveno pianizmo stiliaus kelią: nuo veržimosi iš J. Haydno ir W. A. Mozarto įtakų, nuo kameriško muzikavimo link pianistinio simfonizmo (plačiąja prasme) Penktajame koncerte.
L. van Beethovenas buvo puikus pianistas improvizatorius, mirus W. A. Mozartui – ryškiausias. Tačiau koncerto žanras jo kūryboje vystėsi analogiškai simfonijoms ir simfoniniam mąstymui, todėl kartu reikia kalbėti apie orkestrą. Abu vakarus jis buvo labai jautrus pianisto partneris – ne akompanuojantis, bet plėtojantis dialogus, įsiklausantis į „kalbančiojo“ manierą, artikuliacijų tikslumą. Jautri dinamika. Neforsavo nė vienas partneris, žavėjo organiška būsenų kaita, perėjimais.
Puikią kantileną išgirdome antrosiose koncertų dalyse, tačiau savo skausmingumu, sukauptumu ypač išsiskyrė antroji Ketvirtojo koncerto dalis.
Trečiajame koncerte jau ryškėjo kelias link Herojinės simfonijos. Instrumento solo ir simfonijos elementų sintezė. Trečiosios dalys netapo gaivalu. Pokštaujantis, liaudiško šokio charakterį įprasminantis Rondo, briliantinis Antrojo koncerto finalas su akcentu antrojoje takto dalyje ar Trečiojo koncerto, vienintelio minorinės tonacijos (c-moll), savita simfonija su fortepijono solo – visur pasiekta struktūros vienybė.
Orkestras padėjo išryškinti ir poetiką, ir herojinius proveržius, priešpriešas poetiškai lyrikai. Aišku, tokioje skaidrioje, dažnai subtilioje, beprasmio fortissimo nedrumsčiamoje drobėje išplėtotose pučiamųjų partijose pasitaikė netikėtumų…
Koncertus pianistas baigė bisais: F. Chopino Etiudas, susikaupimo įprasminta J. Brahmso kompozicija ir pakartotas Antrojo koncerto finalas. Profesionalumas, nepriekaištinga muzikos jausena, geras skonis, didžiulė meilė savajam menui, pagarba orkestrui ir publikai atveria jaunajam Lukui Geniušui kelius ne tik į tarptautinius konkursus, bet ir į klausytojų širdis.

Lukas Geniušas skambina visus Ludwigo van Beethoveno koncertus
Daiva Tamošaitytė

Lukas Geniušas – tarptautinį pripažinimą pelnęs dvidešimt trejų metų pianistas, su savo laimėjimais kasmet supažindinantis ir didelę savo gerbėjų auditoriją Lietuvoje. Vienas naujausių jo laimėjimų – II premija ypač prestižiniame tarptautiniame F. Chopino konkurse 2010 metais – ženkliai prisidėjo prie koncertų geografijos plėtros. „Po Chopino konkurso prasidėjo visai kitas gyvenimas. Pajutau, kad valdau savo gyvenimo ritmą, galiu spręsti problemas, kad man išeina susitvarkyti su visa labai plačia veikla. Gavau daug pasiūlymų – iš Vokietijos, Brazilijos, Korėjos, Japonijos“, – patirtimi dalijasi atlikėjas. Tačiau Lukas Geniušas – tikrai ne tas virtuozas, kuris savo ateitį matuoja tik laimėtų konkursų viršukalnėmis. Jau dabar jį galime įrašyti į visiškai originalių ir savitai mąstančių fortepijono meno meistrų sąrašą. Tiems, kurie stebi jo kelią nuo jaunumės, matyti, kad pianistas pasiūlymus moka derinti su savo kūrybiniais poreikiais.
Vienas tokių pasiūlymų buvo atlikti visus Ludwigo van Beethoveno fortepijoninius koncertus per vieną vakarą... „Buvo labai smagu prieš metus sulaukti pasiūlymo iš savo vadybininko Italijoje, Genujoje, birželį per vieną dieną pagroti penkis Beethoveno koncertus. Ten du kartus buvau grojęs kitą programą. Iškart pagalvojau: avantiūra. Buvo likę aštuoni mėnesiai, o dar laukė Chopino, kamerinės muzikos programos, solinis koncertas Didžiojoje Maskvos konservatorijos salėje. Negalėjau atsisakyti. Taigi gyvenimas eina, ir staiga reikia išmokti tris naujus koncertus... Pirmąjį kažkada išmokau per tris savaites, sugrojau tris kartus ir pamiršau. Vadinasi, keturi koncertai! Sutikau, bet buvo neįtikėtinai daug kančių... Paskambinau juos Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Vos gyvas likau... Man padėjo artimi žmonės. Galų gale birželio trečiąją sugrojau Genujoje penkis Beethoveno koncertus per vieną dieną, neatgaudamas sąmonės“, – įvykdęs neįmanomą užduotį šmaikštauja pianistas.
Luko darbų apimtis stulbinama: studijos Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, apie keturiasdešimt koncertų per metus. O šalia – „tik“ penki fortepijono grando kūriniai. Beje, kai kurie atlikėjai jo kūrybai skiria visą savo gyvenimą. Ir vis dėlto: ką mums reiškia ši žinia? Pirmiausia – menininko iš pašaukimo atsidavimą savo didžiajai gyvenimo misijai. Ir tai ne tušti žodžiai, kurie skubančiame nūdienos pasaulyje dažnai lieka neišgirsti arba nesuprasti. Ar eilinė publika gali įvertinti tą auką, tuos daugelį metų lėtai ir atkakliai ugdomus įgūdžius, įžvalgas, intuicijas? Be abejo, ne. Svarbu rezultatas. O koks buvo rezultatas?
Vilniaus kongresų rūmuose spalio 5 ir 6 dienomis – per du vakarus – nuskambėjo visi penki Beethoveno koncertai fortepijonui. Pirmasis koncertas C-dur, op. 15. Jau skambindamas pagrindinę temą atlikėjas parodė, kad vadovaudamasis Beethoveno muzikine logika, būdinga akcentuacija, šią muziką girdi ne pagal nusistovėjusius mokyklinius kanonus, bet savaip traktuoja tekstą, renkasi savitą agogiką. Kartu pabrėžtinai atsietai ir abstrahuotai atlieka šalutines temas, todėl vietoj šabloniškai suvokiamų didelių dinaminių ir charakterio skirtumų išgirdome stilingą ir vientisą muzikinį naratyvą. I dalies kadencija taip pat nuskambėjo santūriai. II dalyje išraiškingai ir tempo atžvilgiu visiškai laisvai traktuodamas solo vietas, Lukas pasiūlė kontempliatyvų, giedrą žvilgsnį į lyrinę dalį. Raiškus, ramus skambinimas leido įsiklausyti į kiekvieną detalę, į neskubrų solisto ir orkestro dialogą. III dalį pianistas atliko veržliai ir efektingai, žaismingai ir kartu rimtai. Luko interpretuojamas skaidrus, nuotaikingas koncertas tryško jaunajam Beethovenui būdinga Haydnui artima dvasia ir švelniu lengvu žavesiu, harmonija, aiškia mintimi.
Antrojo koncerto B-dur, op. 19 (sukurto anksčiau, nei Pirmasis), I dalyje, laikydamasis tų pačių principų, Lukas kūrė didesnę intrigą, ką nurodo kiek dramatiškesnė, aktyvesnė kūrinio medžiaga (pirmiausia turiu galvoje sudėtingą kadenciją, kurią pianistas stilistiškai „įaugino“ į visą audinį). Kaip ir Pirmajame koncerte, ypač kerinčiai skambėjo matiniai, pedalu saikingai „sušildyti“ piano epizodai,  vikrūs arpedžio ir gamų pasažai. O kadencijoje buvo gražiai išryškintas kairės ir dešinės rankų partijų savarankiškumas, kuris, beje, buvo girdimas visų koncertų traktuotėje. Tai, mano manymu, apgalvota meninė priemonė, paryškinanti Beethoveną – polifoninio kontrapunktinio mąstymo genijų. Puikiai Lukas išsprendė netikėtumo efektą kadencijos pabaigoje. II koncerto dalis buvo ori, vyriškai griežta lyrika skambėjo it angeliškų žingsnių aidas. Ir vėl: viskas šviežia, išjausta. III dalyje virtuozas puikiai pasinaudojo kompozitoriaus suteikta galimybe sužėrėti smulkia mocartiška technika ir pasimėgauti šokio nuotaikomis. Pabrėžtina, kad kulminacijų efektą, ypač koncertų finaluose, Lukas pasiekia ne tiek dinamika, kiek paryškinta muzikinės kalbos išraiška.
Trečiajame koncerte c-moll, op. 37, ypač išskirčiau ilgą I dalies kadenciją, atliktą įtikinamai, mąsliai, stebinant gilia traktuote, laikantis svarbiausio – improvizacinio – jos paskirties sumanymo. Taip pat išskirčiau II dalį. Nenoriu pasakyti, kad kitos dalys nebuvo tokios pat efektingos ar išbaigtos, kad kaip nors išsiskyrė iš bendro vaizdo. Tiesiog mažiau varžomas tutti ritminių rėmų, Lukas integruoja savo stilių, demonstruoja neeilinę brandą, saikingą išmonę. Pavyzdžiui, III dalis parodė, kad į ritminį „kvadratą“ jo taip lengvai neįstumsi, – blizgančių garsų fejerijoje kaip kertiniai akmenys švytėjo tvirtos apibendrinamos arba klausiamos frazės. Po trijų koncertų pianistas patenkino audringą melomanų prašymą – įkvėptai ir pasigėrėtinai atliko F. Chopino etiudą C-dur Nr. 1, op. 10.
Visi trys pirmąjį vakarą atlikti koncertai pasižymėjo ištobulinta muzikine kalba, idealia teksto ir minties švara bei drąsa, kuri rėmėsi išmintimi imponuojančiu jaunojo virtuozo dialogu su kūrinių autoriumi.
Šioje vietoje galime stabtelėti ir paklausyti, ką sako pats atlikėjas:
– Groju iš skirtingų redakcijų, nepasirenku vieno varianto. Tai gyvas dalykas, gyva medžiaga. Nemanau, kad galime spręsti, kas teisinga, kas ne. Kaip sakė Michailas Pletniovas, kuris paprastai neduoda interviu, bet vieną davė, ir būtent tame interviu atsakė į klausimą, kodėl Beethoveno groja kitas nei įprasta natas: „Pagal mano logiką, – teigė Pletniovas, – būtent taip yra teisinga, nes Beethovenas tose vietose nieko neparašė, ten yra „dėmės.“ Tose vietose yra kiekvieno redaktoriaus interpretacija, ir viskas.  Mano logika tokia, kad kartais pasirenku vieną ar kitą variantą. Deja, nesu matęs Beethoveno koncertų faksimilės. Gal kada nors pasitikslinsiu keletą vietų, kurios man kelia klausimų. 
– Vadinasi, jei Beethovenas „leidžia“, Tu gali vadovautis savo intuicija?
– Taip, absoliučiai. Ne tik „leidžia“. Esu įsitikinęs, kad tik taip ir reikia daryti. Tiems, kam galima. Tai ne saviveikla, bet atlikimas, pagrįstas žinojimu ir didele patirtimi. Ir ne tik mano, bet ir mano močiutės, kuri visą gyvenimą dirbo su šiuo tekstu. Mes kartu jį parengėme. Nenorėčiau pateikti taisyklių, sakyti, koks pedalas yra teisingas... Aš renkuosi tokį pedalą, kokį girdžiu. Kiekvieną kartą, jei norite, kitą pedalą. Tai priklauso nuo salės akustikos, nuo ansamblio, nuo to momento įsitikinimų. Pavyzdžiui, ketvirtąjį koncertą groju nuo šešiolikos metų. Vėliau pajutau, kad pedalas ar štrichas išsisėmė, ir pagrojau naujai, kitu būdu. Būna tokių dalykų, tik nenoriu konkretizuoti. Bet yra bazė, bazinis tekstas, parašytas Beethoveno, ir šito aš nesiimu atsakomybės keisti. Visose redakcijose tai yra parašyta.
– Nebijai tempo laisvės?
– Vertinti reikia truputį kitaip... Neturiu teisės Beethoveno gaidose parašyti ritenuto ar rubato ir meno mosso, kur to nėra parašyta. Galiu vieną kartą taip padaryti, jei tai pagrįsta dramaturgija, jei galiu paaiškinti, kodėl padariau. Bet nedarau drastiškų pakeitimų. Man tai nepriimtina.
– Tau nepriimtinos Afanasjevo ar Pogoreličiaus inovacijos? Pavyzdžiui, Beethoveną groti žymiai lėčiau...
– Man priimtina, ką jie daro kitu aspektu. Jie yra neįtikėtinai talentingi, genialūs žmonės. Pats ateičiau į koncertą ir paklausyčiau, koks jų santykis su menu, man įdomu, ką jie daro. Bet mano  akademinio požiūrio į muziką toks grojimas neatitinka, ypač jei tai Beethovenas ir Chopinas.
– Kiek pianistų atlieka tokius ciklus?
–  Nedaug, gal dešimt penkiolika, pavyzdžiui, Berezovskis. Užvakar vienas pianistas atliko penkis Beethoveno koncertus per vieną vakarą Italijoje (italai mėgsta maratonus). Groja šimtai, bet ne per vieną vakarą. Tai netikslinga.
... Kitą vakarą Kongresų rūmuose atlikti Beethoveno koncertai Nr. 4 G-dur, op. 58, ir Nr. 5 Es-dur, op. 73, patvirtino Luko Geniušo esmines prielaidas. Viskas buvo taip pat preciziška, tobula, profesionalu. Dar pridėčiau: fortepijonas suskambo dangiškai, švelniai, radosi labai subtilus tušė. Tai intrigavo. Prasimušė pro orkestro palydą. Reikia pasakyti, kad pradedant Trečiuoju koncertu solisto ir orkestro ansamblis tapo kur kas darnesnis, atsirado vientisas kvėpavimas, daugiau aistros, lankstumo, emocinio vieningumo. Juk Beethoveno partitūros nėra paprasti akompanimentai, tai organiškas derinys su solistu, vientisa simfoninė medžiaga. Repeticijų svarba – akivaizdi, „valdišku“ akompanimentu neapsieisi. Tai paliudijo Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas orkestras.
Antrąjį vakarą bisui pianistas paskambino J. Brahmso Choralinį preliudą a-moll, op. 122. Po Beethoveno Penktojo koncerto tai buvo tarsi atomazga, ji nuskambėjo itin prasmingai. Bet to neužteko: publikai reikalaujant, solistas su orkestru pakartojo Antrojo koncerto fortepijonui finalą.
Per du vakarus atlikti visi Beethoveno koncertai atskleidė didžiulį potencialą, kurį sukaupė ir išreiškė Lukas Geniušas, suteikdamas ir muzikos mylėtojams, ir profesionalams retų dvasinių akimirkų. Pasiteiravau, kaip įprasta, apie ateitis planus.
– Turiu daug planų, jų visų neišvardinsi. Dabar negrosiu didelių ciklų. Tai labai sureikšminama, ypač Lietuvoj. Ir Vera Vasiljevna (Gornostajeva, Luko dėstytoja ir močiutė. – D. T.) palaiko ciklų idėją, ji man patinka, bet nereiškia, kad dabar turėčiau groti vien penkis Prokofjevo, Rachmaninovo koncertus ir t. t. Man neįdomu daryti vienodus dalykus. Už mėnesio grosiu Lutosławskio fortepijoninį koncertą, kuris yra žiauriai sunkus, vienas sunkiausių iš parašytų fortepijonui (dar nepradėjau mokytis, bet grosiu iš gaidų, nes tai šiuolaikinė muzika...). Daug embrioninių idėjų. Turiu projektų su baletu, Desiatnikovo balete groju solinę fortepijono partiją. Po premjeros Maskvoje sausio mėnesį jį vežame į Paryžių, turėsime šešis spektaklius. Fantastiškas kūrinys. Tai nedidelė projektų dalis, bet dalyvauju, nes man įdomu. Ką norėčiau padaryti pats? Noriu groti Stravinskio „Pulčinelą“, „Apoloną Musagetą“ ir „Kareivio istoriją“. Galutinės formos idėja neįgavo, bet kasdieninių darbų fone galvoju apie tai. Tai būtų stambus tarptautinis projektas.

Pianistą užvaldė dideli ciklai

ASTA ANDRIKONYTĖ
„Man atsivėrė naujos durys, ir aš pro jas žengsiu“, – sakė Lukas Geniušas, 2010-aisiais laimėjęs 16-ojo tarptautinio Fryderyko Chopino pianistų konkurso Varšuvoje sidabro medalį ir prizą už geriausią F. Chopino polonezo atlikimą. Luko gyvenimas nuo tada iš esmės pasikeitė – įvyko milžiniškas profesinis šuolis. Jau kitąmet po konkurso muzikas surengė apie 70 koncertų – grojo ne tik Europoje, bet ir JAV, Brazilijoje. 2012-aisiais koncertų maršrutai iš Senojo žemyno jį nuvedė į Kanadą, Japoniją. Šiemet pianisto laukia debiutas Kinijoje.
Neatsitiktinai vartus į pasaulio scenas L. Geniušui atvėrė F. Chopinas. „Jau nuo vaikystės žinojau, kad kada nors dalyvausiu F. Chopino konkurse Varšuvoje“, – prisipažino pianistas. Mat ilgametė jo mokytoja, taip pat ir močiutė, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorė Vera Gornostajeva visą gyvenimą gilinosi į F. Chopino fortepijoninį palikimą ir troško perduoti jo išmanymą, atlikimo patirtį anūkui ir vienam gabiausių savo mokinių.
Luko gebėjimas perteikti veržlų F. Chopino muzikos polėkį ir lyrizmą, nepaprastas virtuoziškumas kilstelėjo jį į aukštumas, kokių nebuvo pasiekęs joks lietuvių instrumentininkas. Negana to, kaip pabrėžė F. Chopino instituto vadovas Waldemaras Dąbrowskis, nuo pat 1927 metų F. Chopino konkurso lygis nebuvo toks aukštas kaip 2010-aisiais.
Lenkų klasiko muzika tapo L. Geniušo vizitine kortele. Jis skambino F. Chopiną kompozitoriaus gimtadienio proga Varšuvos filharmonijos didžiojoje salėje – tokia garbė suteikiama nedaugeliui. Lenkijoje išleisti jau trys Luko albumai su F. Chopino kūryba, vienas iš jų dvigubas.
F. Chopino programos užkrėtė Luką didelių monografinių ciklų trauka. Dvidešimtmetis pianistas padarė tai, ko ilgus metus Lietuvoje nesiryžo joks fortepijono meistras – per vieną vakarą Nacionalinėje filharmonijoje be pertraukos atliko visus 24 F. Chopino etiudus, sužavėdamas publiką ištverme ir technine meistryste. Pianistui pavyko ir savitai įprasminti dramaturginę kūrinių vienovę.
Netrukus po to Lukas sukėlė furorą Vilniaus fortepijono festivalyje atlikdamas visas tris F. Chopino sonatas. Panašu, kad pianistas užsimojo sau ir kitiems įrodyti galintis įveikti bet kokią viršukalnę.
 „Sąmoningai renkuosi sunkias užduotis – man labai įdomu įprasminti didžiulius ciklus, – aiškino L. Geniušas. – Kartu tai yra savotiškas psichologinis triukas, suteikiantis man energijos ir įkvėpimo sėsti prie fortepijono ir dirbti kasdien su malonumu, neprisiverčiant.“
Pernai Lukas ryžosi į vieną muzikinę drobę suausti visus per 25 metus parašytus Sergejaus Rachmaninovo preliudus. Šį didžiulės ištvermės ir meistriškumo reikalaujantį ciklą pirmieji išgirdo kauniečiai. Šiemet, minint S. Rachmaninovo gimimo 140-ąsias metines, lietuvis pakviestas atlikti preliudus Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje bei kitose šalyse.
„Mažai kas ryžtasi groti tokius didelius ciklus, – pripažino L. Geniušas. – Mane jie traukia, nes leidžia pažvelgti į kompozitorių kūrybos raidą, suvokti ją kaip visumą.“
Jauno pianisto produktyvumas stebina. Per metus Lukas parengia kelias naujas solines programas ir kelis fortepijoninius koncertus su orkestrais. Būna, kad į vieną mėnesį „sukrinta“ dešimt koncertų ir kelios programos.
„Man tai nėra alinantis maratonas, tai – malonumas, – džiaugėsi gausiais koncertų pasiūlymais L. Geniušas. – Mėgstu apsikrauti darbu, nes tada jaučiu didesnį stimulą groti. Aš stengiuosi neperžengti savo galimybių ribos. Jei įsipareigočiau groti daugiau, negu galiu, pajusčiau nuovargį. Bet man lieka laiko viskam.“
Lukas net per atostogas ieško poilsio vietos su instrumentu. „Visada yra ir bus ko išmokti“, – teigia pianistas, jau dabar gerbėjų pavadinamas genijumi. Jis prisipažino kol kas nedaug grojęs baroko muzikos, jaučiantis šio stiliaus perteikimo spragų. Bet kol kas nutarė tobulėti kita kryptimi – kibti į Vienos klasiką.
Naujas profesinis 23 metų virtuozo išbandymas – Ludwigo van Beethoveno fortepijoninių koncertų ciklas, aprėpiantis daugiau kaip 20 metų klasiko kūrybos laikotarpį. Balandį „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ L. Geniušo iniciatyva penkis paskutinio Vienos klasiko fortepijoninius koncertus su papildytos sudėties Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), diriguojamu austro Johanneso Wildnerio, per vieną vakarą atliko penki jauni pianistai, suvažiavę į uostamiestį iš skirtingų šalių, tarp jų – ir Lukas.
Birželio mėnesį L. Geniušas pats interpretavo visą ciklą per vieną dieną su Genujos Carlo Felice teatro orkestru, diriguojamu italo Pietro Borgonovo. Premjera įvyko Genujos teatre, muzikas kilo į jo sceną ryte, dieną ir vakare. Šį spalį L. Beethoveno koncertų ciklą per vieną dieną Lukas skambino su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Lietuvoje. 
„Dėl šio projekto teko paaukoti daug kitų sezono koncertų“, – atskleidė pianistas. Mat pasiūlymų banga, užliejusi Luką po F. Chopino konkurso, neslūgsta.
„Jaučiuosi privilegijuotas, kad galiu, kilus netikrumui ar problemoms, gauti geriausių patarimų, kokie tik įmanomi, iš savo šeimos, – džiaugėsi pianistų dinastijos atžala. – Bendravimas su artimaisiais yra visų mano kelionių akompanimentas. Svarbiausiais gyvenimo momentais jaučiu jų paramą. Ji man labai svarbi.“
Kai Varšuvoje vyko F. Chopino konkursas, Luko tėvas Petras Geniušas buvo Amerikoje. Tačiau jis keldavosi 4 valandą ryto žiūrėti tiesioginių konkurso transliacijų internete. Per Ginos Bachauer tarptautinį konkursą Solt Leik Sityje JAV P. Geniušas sūnaus pasirodymus sekė iš Lietuvos ir „šoko iki lubų“, sužinojęs apie Luko pelnytą aukso medalį. Tėvas nuvažiuoja ir į Luko koncertus – klausėsi jo Italijoje, Danijoje, Lenkijoje.
Susitikę pianistai Geniušai gali nuo ryto iki vakaro kalbėtis apie muziką. P. Geniušas, galima sakyti, buvo trečiasis (po močiutės profesorės Veros Gornostajevos ir mamos – Maskvos konservatorijos profesorės Ksenijos Knorrė) neoficialus sūnaus fortepijono mokytojas, kartkartėmis – ir koncertų partneris, bet jis nelinkęs prisiimti Luko karjeros vedlio nuopelnų.
 „Lukas nuo vaikystės daug ką muzikoje matė savaip, buvo labai kūrybingas – ne tik aš, bet ir kiti aplinkiniai iš jo daug sėmėmės. Jis – tikras muzikos intelektualas, labai įdomi asmenybė“, – didžiavosi atžala Nacionalinės premijos laureatas.
Tiesa, muzika L. Geniušui ne visada buvo gyvenimo centras. Jis, kaip visi vaikai, išgyveno kompiuterinių žaidimų maniją, paauglystėje mieliau brazdino gitara Grebenščikovo dainas ir repavo, negu grojo fortepijonu. Tačiau, paragintas tėvo, vaikinas įniko į klasiką ir greitai tapo autoritetu netgi šeimos muzikantams.
Šiandien Lukas skambina Europoje, Azijoje ir Amerikoje, rengia premjerą po premjeros. Gausėja ir aštuonių tarptautinių konkursų laureato L. Geniušo apdovanojimų kolekcija: 2012-ųjų kovą ją papildė Vokietijos pianistų prizas („Deutsche Pianistenpreis“), įsteigtas tarptautinės „Piano Forum“ organizacijos kartu su Vokietijos aukštosiomis muzikos mokyklomis.
Lukas tvirtina, kad menas reikalauja aukų, nors ant jo tarsi pilasi Dangaus malonės. „Nebūna taip, kad atsisėdu prie fortepijono ir man viskas yra aišku. Kasdien braunuosi per klausimų brūzgynus, ieškau atsakymų. Juos randu per didelį darbą“, – neslėpė menininkas, dažnai jaučiantis nepasitenkinimą savimi. „Jei tik užliūliuos gerovė, pradėsiu atsipūsti, menui galas“, – juokavo Lukas.
 „Aš tikiu, kad mano lavinimosi ambicijų niekada neišstums karjera ir pinigai – mokysiuos visą gyvenimą: ne tik grosiu, bet ir skaitysiu, seksiu, kas vyksta aplinkui, bendrausiu su intelektualais“, – dėstė pianistas po savo didžiosios pergalės Varšuvoje. Toks jo kredo. Lukas visada prisimena savo pirmojo mokytojo Aleksandro Belomestnovo, kuriam jaučiasi už daug ką dėkingas, žodžius: „Menki rūpestėliai, tokie kaip šlovė ir pinigai, neįkrauna gyvenimo patirties.“
L. Geniušas prisiekė eidamas meno keliu visada atstovauti Lietuvai: „Kaip muzikantas aš atstovauju rusų pianistinei tradicijai. Bet kaip piliečiui ir asmenybei man svarbu, kad mano laimėjimais didžiuotųsi Lietuva.“ Lukas aktyviai dalyvauja Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūros programoje – jau surengė rečitalį Karalių rūmuose Varšuvoje, rugsėjį su Čiurlionio kvartetu koncertuos Norvegijoje ir Švedijoje.
Deja, pirmininkavimo proga išleistame „Lietuvos kultūros gide“ Luko Geniušo pavardės nėra. Negi Lietuva nepripažino ją populiarinančio Maskvoje gimusio ir augusio lietuvių pianisto? Netiesa. Gausi gerbėjų auditorija nekantriai laukia kiekvieno Luko pasirodymo Lietuvoje.