Vlado Jakubėno baletas „Vaivos juosta“ – nacionalinė vertybė

Šis Lietuvai iki šiol nepažįstamas veikalas ilgai gulėjo kompozitoriaus šeimos archyve JAV. 1944 m. pasitraukdamas iš Tėvynės V. Jakubėnas suspėjo pasiimti klavyrą.

BALETO GIMIMO ISTORIJA
XX a. pradžioje senoji lietuvių kompozitorių karta skeptiškai žiūrėjo į baleto meną ir nė nebandė imtis šio žanro. Trukdė nuo seno įsigalėjęs požiūris, kad Lietuva yra dainų šalis. Tai liudija jaunesnės kartos kompozitoriaus, Leipcigo konservatorijos auklėtinio Viktoro Kazimiero Banaičio (1896–1963) mintys spaudoje: „O ką gali duoti baletas – šisai imperatorių, carų, kaizerių, sultonų ir šiaip visokių išlepintų despotų ištaigingo gyvenimo nuolatinis palydovas? <...> Lietuvių tauta gyvena daina ir dainoje. Savo originalių šokių ji beveik neturi. Daugumas ligi šiol žinomų šokių yra svetimos kilmės skoliniai“ (Tema ir variacijos. Naujoji Romuva, 1932 m. gruodžio 11 d.).
Tokią nuomonę sukritikavo literatūrinis žurnalas „Skynimai“. Slapyvardžiu pasirašęs autorius nusistebėjo ir pasišaipė iš autoritetingo kompozitoriaus, bet senamadiškų pažiūrų žmogaus: „Rodosi ponas Banaitis muzikos mokėsi ne pas Balbieriškio zakristijoną, o ir ne pas kitus saviškius, o kažkur užsieny“ (Publicistiškas klumpakojis ir baleto menas. Skynimai, 1933 m. Nr. 1). Įsižeidęs kompozitorius neliko skolingas ir išsiaiškino, kad jo kritikas – pats žurnalo „Skynimai“ redaktorius, lietuvių literatūros klasikas profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius, ir atsikirto straipsniu „Nusidavimai apie nusipamfletinusius profesorius. Lietuviška baletomanija“ (Naujoji Romuva, 1933 m. Nr. 122).
Ši polemika spaudoje V. Jakubėną suartino su bendraminčiu prof. V. Krėve. Galima daryti prielaidą, kad dviejų kūrėjų dialogas virto idėja sukurti tautinį baletą Krėvės apsakymo „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ (1920 ) motyvais. Bet realizuoti nuostabią idėją trukdė kompozitoriaus bičiulio K. V. Banaičio įspėjimas ir dalykinė įžvalga, kad savų originalių šokių Lietuva beveik neturi, tai iš ko galima sukurti tautinį baletą?
Ieškant išeities buvo sumanyta praktiškai patikrinti K. V. Banaičio teoriją. Filharmonijos draugijos valdyba (V. Jakubėnas joje buvo nuo 1932 m.) ir Valstybės teatras paskelbė lietuviško vienaveiksmio baleto konkursą. 1933 m. gegužę Kauno publika pirmą kartą Lietuvos istorijoje pamatė tris lietuviško baleto spektaklius (bent jau tokias pretenzijas): V. Bacevičiaus „Šokių sūkury“, B. Dvariono „Piršlybas“ ir J. Gruodžio „Jūratę ir Kastytį“. Labai galimas dalykas, kad idėjos autorius buvo V. Jakubėnas. Jis pats konkurse nedalyvavo, bet labai domėjosi savo kolegų darbu ir spaudoje recenzavo konkursinius spektaklius (Lietuvos Aidas,1933 m. gegužės 27 d., ir Vairas, 1933 m. Nr. 6).
Ar gimė lietuviškas baletas? Recenzento nuomone, „Muzikos atžvilgiu sumanymas buvo vaisingas. <...> buvo naujovių: dainų temų ir sutartinių perkėlimai šokių sritin <...>, puikios orkestruotės, bet nėra reikiamo choreografinio sprendimo.“ V. Jakubėnas pabrėžia, kad viskas padaryta rusų baleto mokyklos principais (baletmeisteris N. Zverevas), ir apgailestauja, kad kažkodėl iki šiol nepasinaudojame Vakarų Europos baleto pasiekimais: „Ar vertėjo pajudinti visą tą mums svetimą baleto aparatą tam, kad būtų sukurta keletas vykusių šokių?“ (Vairas, 1933 m. Nr. 6). Taigi V. Jakubėnui ir V. Krėvei idėją sukurti tautinį baletą teko atidėti, nes abu autoriai akivaizdžiai pamatė, kad tų kelių pavykusių lietuviškų šokių būtų užtekę tik nacionalinės operos intarpams. Reikėjo laukti geresnių laikų mūsų Valstybės teatre.

CHOREOGRAFINĖS PARTITŪROS BELAUKIANT
Patraukli literatūrinė medžiaga – Krėvės mitinė sakmė „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“ labai tiko tautiniam baletui. Folklorinių ir mitologinių scenų įtaigumas kompozitoriui padiktavo nemažai žavių muzikinės dramaturgijos scenų (Vaivos variacijos su juosta 1 v. 1 pav., Perkūno ir Straublio konflikto scena ir jos finalas, kai įsiutęs Perkūnas sukelia audrą 1 v. 2 pav., nevykusios Perkūno piršlybos ir Vaivos pagrobimo scena (Perkūno triumfas) 2 v., pagrindinių herojų lyrinės scenos 1 ir 3 v. ir kt.). Visa tai reikalavo šokių leksikos įvairovės, ir V. Jakubėnas išradingai pažėrė skirtingų žanrų muzikos – ir klasikos, ir neoklasikos, ir grotesko, ir modernaus šokio ritmų (Mažojo velniuko šokis).
Kurdamas grynai siužetinį baletą, kompozitorius sugebėjo vienodai skirti dėmesio abiem komponentams – ir muzikai, ir fabulai. V. Krėvės aprašyto lietuvių pagoniško miško įvaizdis partitūroje suskambo kaip žaliasis fonas („Miško vienuma“, „Miškas nubunda“). Be to, rašytojo žodžio galia aprašant mitines būtybes kompozitorių įkvėpė sukurti pusdievio muzikanto, improvizacijos genijaus Straublio paveikslą. Tiesa ir tai, kad literatūrinės medžiagos stiprumas kėlė nemažą rūpestį: ar Perkūno personažo ryškumas neužgoš pagrindinių veikėjų? Taigi kompozitorius neskubėjo į sceną ir, padaręs ilgoką pertrauką baleto kūryboje, daug gastroliavo po Europą, sėmėsi patirties. Svetur matyti spektakliai V. Jakubėnui darė poveikį, o kai Valstybės teatre 1936 m. kaip choreografas, romantinių baletų statytojas debiutavo baleto artistas Bronius Kelbauskas, kompozitorius, atrodo, ėmė tikėtis savo baleto pastatymo ir pasinėrė į Vaivos mito gelmes. Jis surado autentišką Vaivoros – vaivorykštės paveikslą ir Krėvės Vaiva jo nebetenkino. Kodėl? Stilizuoto V. Krėvės kūrinio veikėja Vaiva susieta su kaimo žmonių buitimi, jos veikimo laisvė ribota. Ji tik jauna, graži ir labai gabi audėja. Choreografui ir V. Jakubėnui to pasirodė per maža, nes jų idėjų pasaulis buvo kupinas idealybės projekcijų. Būtent todėl juos paviliojo kita Vaiva – kosminė būtybė, deivės personifikacija, gėrio ir grožio simbolis. Tokia Vaiva susieta su tautos dvasios ieškojimais.
Astronomo prof. P. Slavėno lietuviškoje astroarcheologijoje atrasta Vaivora – Vaiva, viena iš Saulės dukterų, baleto muzikoje spinduliuoja ne tik laukinės gamtos galią, bet ir lietuviško dionisiškumo aspektą – dėl muzikos ji galvotrūkčiais leidžiasi į žemę. Taip kompozitorius muzikoje sujungia žemę su dangumi ir savo baleto heroję išaukština kaip nacionalinę mūzą, kuri, klausydamasi muzikos, nuaudžia stebuklingo grožio juostą iš visų vaivorykštės spalvų. Tokio kūrybinio polėkio netrūko ir V. Jakubėnui bei libretą rašiusiam V. Krėvei, nes jiedu nenutraukė darbo net prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.

BALETO MUZIKOS SAVITUMAS
V. Jakubėnui imponavo J. Gruodžio baleto „Jūratė ir Kastytis“ originalumas, jis jaunam kompozitoriui tapo svarbia ieškojimų paskata. Pvz., egzotiškų būtybių scenose (Baltųjų laumių šokiai) apstu ir neoromantikos, ir derminio tautinės muzikos kolorito. Balletblanc (baltojo baleto) scenose V. Jakubėnas išvengė prancūzomaniško mėgdžiojimo (silfidės ar vilisos), sugebėjo būti savitas: pasinaudojo Rytų Prūsijos lietuvių mitologija, kurioje baltosios laumės, pasak M. Pretorijaus, yra sėkmės ir talento globėjos. V. Jakubėnas jas traktuoja kaip mėnulio vaivorykštes, pasirodančias tik per pilnatį lyjant, kai mėnulis pasislėpęs už debesų. Pasak astronomo P. Slavėno, tie lietaus lašeliai mėnulio šviesoje atrodo kaip balti lankai ir liaudies sakmėse reiškia laumių šėlsmo metą, kai jos vilioja vyrus menininkus. Būtent tokią baltųjų laumių apraišką patiria ir V. Jakubėno baleto herojus Straublys. Tai savotiškas lietuviškasis Orfėjas, bet Straublys nežūsta, kovodamas su Perkūnu jis demaskuoja šio piktavališkas galias. Taigi lietuviško mitinio muzikanto nesupainiosime su jokios kitos tautos dainiumi. Vaiva ir Straublys, atrasti lietuviško matriarchato mitų gelmėse, baleto muzikoje figūruoja kaip ypatingos nūdienos asmenybės, kurių neįveikia blogio jėgos (Vaivos mirties-reinkarnacijos scena 3 v. 2 pav.).
Visų baleto veikėjų muzikinės charakteristikos raiškios, o finalo muzikinė dramaturgija nenusileidžia garsiausių pasaulio muzikinių lyrinių dramų kulminacijoms. V. Jakubėnas sugebėjo visas dieviškąsias reikšmes per muziką nukelti į žemę ir atvirkščiai – žemiškus dalykus sudievinti. Sureikšmindamas akustinio prado galią (Straublio – mitinio muzikanto – paveikslas), kompozitorius teigia ir savo estetines pažiūras – muzika yra magija (vokiečių romantikų estetinė mokykla). Mortifikuodamas savo heroję (Perkūnas nutrenkia Vaivą 3v. 2 pav.) finale V. Jakubėnas vainikuoja Vaivą kaip kūrybinės energijos simbolį – jos siela danguje sušvinta spalvingu vaivorykštės lanku ir traukia menininkų akis. Vaiva ir Straublys pagal V. Jakubėną yra tai, kas įkūnija menininko prigimtį.
Logiška, kad baleto muzikoje estetinio idealizmo dozė nulėmė Vaivos metafizinę esmę, todėl choreografinės partitūros kūrėjams linkėtina Vaivą parodyti ne tik kaip estetinį subjektą, bet ir akcentuoti jos ypatingą prigimtį, jos gebėjimą kerėti, žavėti, jaudinti, įkvėpti. Tik taip atgimsta karų sunaikintos tautos, nes Tėvynė ir moteris – mūza yra to paties skliauto žvaigždės. Kadangi V. Jakubėnui gerai pavyko susieti mitą, astronominį folklorą ir metafiziką su moderniosios muzikos raiškos priemonėmis ir geriausiais lietuvių liaudies muzikos bruožais, šio kūrinio premjera gali tapti reikšmingu įvykiu nacionalinio baleto istorijoje.