„Kuo daugiau nuomonių – tuo įdomiau“

2013 Nr. 11–12, Audronė Žiūraitytė

~~Taip teigia šįmet 90-ties sulaukusi „Muzikos barų“ skaitytojams iš straipsnių pažįstama baleto metraštininkė Aliodija Ruzgaitė. Baleto artistė, teatrologė, pedagogė džiaugiasi galėjusi savo žinias ir patirtį perteikti baleto mylėtojams, plačiau ir giliau juos supažindinti su įvairių šokio meno formų kūrėjais. Kadaise iš Australijos gauti baleto vaizdo įrašai, apsilankymas JAV, pažintis su pasaulio šokio garsenybių (Geor¬geʼo Ba¬lan¬chi¬neʼo, Marthos Graham) kūryba, jų darbo procesu, taip pat ba¬le¬to li¬te¬ra¬tū¬ros ir įra¬šų studijos Lin¬col¬no cen¬tro bib¬lio¬te¬ko¬je Niujorke, be abejo, ir ankstesnė patirtis sudarė rašinių pagrindą.
„Skaitytojus, – prisimena jubiliatė, – supažindinau su Ba¬lan¬chi¬neʼo kūryba, su Danutės Nasvytytės spektakliais, kurie iš esmės buvo uždrausti. Labai daug skaitydavau. Dabar pusę knygų išdalinau rašantiems apie baletą. Džiaugiuosi, kad jų būrys, pradedant Helmutu Šabasevičiumi, gausėja. Svarbu skelbti publikacijas apie šokėjus, nes jų gyvenimas scenoje labai trumpas. Gal atsiras galimybių ir Lietuvoje leisti žurnalą, panašų į „Dancing Times“, – susimąsto A. Ruzgaitė. Naujausias 2013 m. numeris, Jūratės Terleckaitės pristatytas, pirmiausia perskaitomas mokytojos, o tik vėliau mokinės. „Būtina, kad išliktų esami žurnalai, kita kultūros spauda, skelbianti straipsnius apie baletą, jis pasaulyje tebėra labai populiarus. „Bravissimo“ perskaitau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, – tęsia baleto žinovė, – o jei ką nors nuveikiau „Muzikos barų“ labui, esu dėkinga Audronei Žigaitytei-Nekrošienei, kuri, sutikusi mane gatvėje, pasiūlė atverti žurnalo baleto rubriką. Tuomet, sukaupusi nemažai patirties ir žinių, galvojau, kur dar galėčiau pritapti, ir netikėtai gavau šį man itin patrauklų pasiūlymą. Anksčiau plačiau pažinti baletą ir skleisti apie jį įvairias žinias trukdė vienokios (geležinė uždanga. – A. Ž.), o dabar – kitokios, su mano negalia susijusios priežastys. Dar 16 metų po 1991-aisiais atliktos klubo sąnarių operacijos vaikščiojau, bet po kritimo mano būklė blogėjo ir dabar jau sunkiai keliuosi iš lovos.“
Tačiau A. Ruzgaitę aplankantys mato, kad prie skausmus kenčiančios baleto metraštininkės lovos – ne vaistų, o knygų, žurnalų apie teatrą, baletą krūvos. Čia pat radijo imtuvas, telefonas, prieš akis – TV ekranas. Gebėjimas skaityti, ekrane stebėti kultūros naujoves, bendrauti, sužinoti apie kultūrinio gyvenimo naujoves pakėlus telefono ragelį ar susitikus su kolegomis, mokiniais – didžiausia šių dienų paguoda ir džiaugsmas.
„Nėra lengva kalbėti apie baletą, ¬kultūros dabartį, – pasiskundė A. Ruzgaitė, – nes jau daug metų ne tik teatre nesilankiau, bet ir nežinau, kaip atrodo mano gatvė (Vokiečių. – A. Ž.). Pro langą matau, kaip tūno Barboros statula, sakyčiau – barokinė, atėjusi iš laikų, kai ėmė kilti baletas. Dabar baletu domiuosi žiūrėdama į televizoriaus ekraną. Džiaugiuosi, kad matau prancūzišką „Mezzo“ kanalą. Ne viskas patinka, ypač naujausi pastatymai, kuriuose suplakami visi stiliai, prarandamas muzikos ir šokio ryšys, nesakau judesio, bet šokio. Tai, mano nuomone, gerokai, nuskriaudžia baleto artistus. Žiūriu ir operą, kartais palinguoju galvą ir, saugodama akis, išjungiu televizorių.
Daugelis didžiųjų baletmeisterių jau išėję. Stebint šių dienų kontekstą į pirmą vietą iškyla Johnas Neumeieris. Jo „Dama su kamelijomis“ dabar pastatyta jau penktą kartą. Pastebimai per tuos penkis pastatymus pažengę baleto artistai, tobulėja jų technika ir aktorinė raiška. Įspūdingas ir prancūzų bei rusų baleto šokėjų meistriškumas. Kai žiūrėjau į Nataliją Osipovą ir Ivaną Vasiljevą, pati, būdama šokėja, stebėjausi, negalėjau suprasti, kaip pasiekiamas toks sukinių, šuolių tobulumas, kaip tokius sudėtingus piruetus ir šuolius apskritai įmanoma atlikti. Kai jie susieti su muzika, tai jau ne sportas.
Dar nemačiau naujausio mūsų teatro pastatymo apie M. K. Čiurlionį, tikiuosi per kultūros kanalą jo sulaukti. Kita vertus, gyvi spektakliai – tai ne įrašai, kurie technologiniu požiūriu sensta. Tuo įsitikinau žiūrėdama filmą-baletą „Eglė – žalčių karalienė“ (1965.¬ – A. Ž.). Nepažinau savęs! Blogas apšvietimas labai sumenkina filmuojamo baleto vertę. Žiūrovas galėjo nusivilti, o juk buvo vertingų V. Grivicko, taip pat B. Kelbausko pastatymų.
Savo gyvenime sutikau daug įdomių žmonių, patyriau neišdildomų įspūdžių. Šiandien džiaugiuosi mūsų trupe ir tuo, kad iš Venesuelos grįžo Rūta Railaitė ir jai vadovauja. Daug parsivežė minčių, dirbti tikriausiai nelengva, bet baletas ieško, o tai labai svarbu. Jei bus gerų pastatymų, augs ir trupė, atsiras jaunimo, talentingo muzikai, baletui, apskritai menui.
Noriu padėkoti visiems, kurie prisiminė senutę, peržengusią 90 metų slenkstį. O tokių buvo tikrai daug. Manęs neužmiršo ir Kauno M. ir K. Petrauskų muziejus, ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, kurio archyve galima pamatyti didelį mano portretą. Namuose jis netilpo. Šio paveikslo atsiradimo istorija gana įdomi. Jau buvau garbingo amžiaus (63 metų, portretas tapytas 1986 m. – A. Ž.), kai kaunietė dailininkė Konstancija Tulienė paprašė papozuoti. Vargau 4 ar 5 valandas, kol autorė dirbo, nenorėjo išleisti išvažiuoti į Vilnių, nes turėjo viską per vieną susitikimą padaryti. Malonu, kad ir LNOBT mane pagerbė. Jubiliejaus proga iš teatro direktorius gavau labai gražų padėkos raštą, mano jubiliejui buvo dedikuotas „Silfidės“ spektaklis, surengta parodėlė, išspausdintas pokalbis „Bravissimo“. Audrius Musteikis „Lietuvos žiniose“ man paskyrė net kelis straipsnius.
Esu labai dėkinga mane globojančioms savo mokinėms – Deimantei Kupstaitei, Jūratei Terleckaitei, kolegėms Lili Navickytei, Irenai Mikšytei, kurios man skambina ir informuoja apie viską, kas įdomesnio. Tik invalidas gali suprasti mano nuoširdų dėkingumą už tai, kad gulėdamas lovoje nesi užmirštamas.
„Muzikos barų“ skaitytojams linkėdama laimingų naujųjų metų, sunkiai perprantu, kad bus jau 14-ti metai. Tai dar vienas, naujas etapas. Svarbu, kad menas nebūtų sustingęs, kritikai nebijotų ir aštresnės, bet būtinai pagrįstos kritikos. Turime talentų ir tarp atlikėjų, ir pasiaukojančiai dirbančių kritikų. Jie praturtina skaitytoją nuomonių, požiūrių, temų įvairove. Linkėčiau mažiau skaitalo apie virtuvę ir neskoningai aprengtas ir išdažytas paneles, o daugiau įdomių straipsnių apie kultūrą, meną, baletą.

Užrašė Audronė Žiūraitytė


Aliodija Ruzgaitė. „Prisiminimų blyksniai“. Sudarė Alė Šimkienė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 244 p.


Aliodija Ruzgaitė – Lietuvos baleto amžininkė. Šiam menui ji atidavė daugiau nei septynis dešimtmečius – nuo 1932 metų, kai susižavėjusi pirmuoju Lietuvoje pastatytu baletu – L. Delibesʼo „Kopelija“ – pradėjo mokytis žinomo pasaulyje baleto artisto ir pedagogo Anatolijaus Obuchovo studijoje Kaune, iki pat šių dienų – rašydama knygas, straipsnius apie baletą spaudai, enciklopedijoms ir žinynams.
A. Ruzgaitė baleto šokėjos karjerą pradėjo 1940 metais. Dirbdama teatre baigė lituanistikos studijas, pradėtas dar neuždarytame Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vėliau teatrologijos studijas Maskvoje. Baigusi šokėjos karjerą dėstė šokio pagrindus būsimiems aktoriams, ilgus metus dirbo M. K. Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriuje. A. Ruzgaitės knyga „Prisiminimų blyksniai“ – tai mūsų baleto istorijos dalyvės ir metraštininkės užfiksuoti unikalūs Lietuvos baleto ir visos kultūros istorijos epizodai, liudijimas iš pirmų lūpų.
Lietuvių baleto pasaulyje ją vadindavo greitąja pagalba – susirgus bet kuriai solistei ji galėdavo per porą dienų paruošti kolegės vaidmenį ir eiti į sceną. Ir tapti nepamirštama. Po septynių dešimtmečių, atiduotų šokio menui, ilgametis scenos partneris ją pavadino lietuvių baleto signatare. Nes ji buvo viena iš tų, dėl kurių fanatiško atsidavimo savo profesijai buvo atkurtas tremčių ir emigracijos sunaikintas lietuvių baleto branduolys.
Jos pasirodymą Palangoje vasarotojai vadindavo tikrąja sezono pradžia. Nes jos mylimas miestas prie Baltijos daug metų buvo neįsivaizduojamas be tų laikų stiliaus ir mados karalienės.
Ją iki šiol vadina Lialia. Kas žino, kodėl išliko nuo kūdikystės prigijusi meili pravardė? Gal kaip kontrastas aristokratiškai laikysenai, antikinės deivės stotui ar pietietiškam jos šoktų personažų temperamentui?
Kalbant apie A. Ruzgaitę lengviau pasakyti, kas ji nebuvo lietuvių balete, negu išvardyti, kas buvo ir yra: solistė, pedagogė, du aukštojo mokslo diplomus įgijusi baleto kritikė ir istorikė, nepailstanti švietėja nuo tų laikų, kai pasaulio šokio meno naujienos vargiai prasiskverbdavo pro geležinę politinės scenos uždangą.
A. Ruzgaitės prisiminimų knygoje atsiskleidžia prieškario Kauno Laisvės alėjoje prasidėjusi mergaitės iš inteligentų šeimos didžioji gyvenimo promenada, įspūdinga jos sutiktų žymiausių Lietuvos ir pasaulio baleto šokėjų, choreografų, kitų menų atstovų portretų galerija. Sklaidant knygos puslapius kartais atrodo neįtikėtina, kiek galima patirti ir pasiekti per vieno žmogaus gyvenimą.
„Ji nedvejodama atsakė, kad net jei žinotų, jog visą karjerą šoks paskutinėje kordebaleto linijoje, vėl rinktųsi šį kelią...“, – prisimena baleto artistas Petras Skirmantas.
„Ji buvo šokio maniakė. <...> Tas žvėriškas, fanatiškas darbas paliko nuostabių prisiminimų“, – sako baleto artistas Henrikas Kunavičius.
„Pamatęs Kiprą Petrauską jausdavai, kad eina „aš – opera“. Lygiai taip pat Lietuvos baletą ilgus dešimtmečius reprezentavo balerina Aliodija Ruzgaitė“, – rašo baleto kritikė Jūratė Terleckaitė.
„Jos gyvenimas – tai atvejis, kai profesija sutampa su pomėgiu. Ruzgaitė <...> buvo savita mūsų baleto asmenybė. Tokių charakterių balete reta. Tokie menininkai turi ryškų „aš“, – sako muzikologas Edmundas Gedgaudas.
„Ruzgaitė labai gražiai atrodė, kaip kokia antikinė nimfa – dailiai nuaugusi, aukšta, būdavo į ką pasižiūrėti. Ji nerodydavo jokių sceninių kaprizų, nekeldavo jokių trinčių, kurių kartais pasitaiko tarp žvaigždžių“, – teigia dirigentas Saulius Sondeckis.
„Matant jos šokio išraišką, plastiką, viduje sukildavo emocijos, jausdavausi lyg šampano taurę išgėrusi“, – prisimena operos solistė Irena Jasiūnaitė.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!