Missa Misericordiae. Visada gyventi

2013 Nr. 5–6 (424–425), Elvyra Kučinskaitė

Algirdas Martinaitis. Missa Misericordiae.
Valstybinis choras VILNIUS, Grigališkojo choralo ansamblis SCHOLA CANTORUM VILNENSIS, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Povilas GYLYS.

 

Įspūdis
Tuojau padarysiu klaidą: rašydama muzikos leidiniui prisipažinsiu, jog man atrodo, kad
klausantis Mišių negirdėti kompozitoriaus muzikos yra didis kūrėjo laimėjimas,
ženklas, kad garsų „medžiaga" buvo pasitelkta taip nuovokiai ir išmaniai, jog
atvedė klausantįjį prie paties Garsų Šaltinio. Klausydama Mišias kaip muzikos
žanrą negaliu jame neieškoti specifinio dvasinio judesio, atspindinčio religinį-dvasinį
vyksmą. Manau, jei kompozitoriui pavyksta
toje kitoje tikrovėje rastis, ją išgirsti ir tik jam būdinga kalba užrašyti
jos skleidžiamus garsus, kūrėjas gali būti tikras, kad kūrinys blogesniu atveju
pasitarnaus kaip priemonė esmingam žmogaus ir Dievo dialogui nujausti,
geriausiu - tam dialogui rastis ir vykti. Ypatingos ir to dialogo dedamosios - labiau
širdimi nei lūpomis savo gyvenimo misteriją išpažįstantis žmogus bei absoliučia
klausa ir besąlygišku priėmimu apdovanojanti Dievo tyla. Abipusė akistata ant
gyvybės ir mirties ašmenų, visada laimint gyvenimui - čia ar anapus.

Būtent taip girdėjau Algirdo Martinaičio „Missa Misericordiae", kurių įrašą
kompaktinėje plokštelėje  „Muzikos barai"
šįkart yra parengę savo skaitytojams. Perdėčiau sakydama, kad nesigrožėjau
atpažįstama martinaitiška muzikine kūrinio kalba ir galia, jo sutelktumu ir
vientisumu, laimimu organiškai sujungiant naujus muzikinės medžiagos impulsus ir
įvairias citatas (paties kompozitoriaus ankstesnės kūrybos - taip pat), kad
nesižavėjau nepertraukiamu giliu garso kvėpavimu, sunertu iš choro ekspresijų ir
grigališkojo choralo atolydžių, bet vis dėlto neabejotinai stipriau už visa tai
lietė patirtis, kad klausydama vidine klausa girdžiu Esantįjį, vėl ištiktą
žmogaus, ir žmogų, ištiktą Esančiojo. Beje, neabejočiau, kad „Missa
Misericordiae" klausant bet kokios religijos išpažinėjui, šis neišvengiamai jus
čia esant „Dievo skonį". Būtų galima bandyti aiškintis, kaip kompozitoriui ir
atlikėjams pavyksta to pasiekti, t. y. būtų galima skaityti išorinį kūrinio ir
jo atlikimo tekstą, ir tai būtų įdomus užsiėmimas. Tačiau tada kalbėtume tik
apie „skambantį kūną", o ne apie įprastoms juslėms nepasiekiamą dvasinę
vibraciją, vis dėlto esančią giliai mumyse ir tarp mūsų.

A. Martinaičio „Mišiose" girdžiu daug atviro ir nerimastingo šauksmo, reiklaus
beldimo ir neslepiamos rezignacijos, kad, atleidimo durims užsitrenkus, būsi
paliktas ant atgailos slenksčio, intymaus maldavimo ir kažkokio viltingo kovos
ginklų numetimo, pasidavimo nujaučiamai nesitraukiančiai malonei, kuriai
nereikia nei mūsų meilės, nei atgailos įrodymų. Jų reikia mums. Dažniausiai -
tam, kad beįrodinėdami nuvargtume ir pasiduotume apimami besąlygiškos meilės
slėpinio, kad surizikuotume jį išgirsti ir į jį atsiliepti. Gailestingumo
Mišios yra laikas bijoti mirties. Pilnas, gilus, šiapus ir anapus apimantis
laikas, kai galima drąsiai bijoti mirties - verkti, blaškomiems savo padaugintų
tamsos vaizdinių, baisintis savo klaidomis, atgailaujant dėl neatlikto, pykstant
dėl praeinančio, nueinančio, negrįžtančio čia niekada. Galiu drąsiai bijoti,
nes šis  išpažinimas vyksta baimės
iškreiptą veidą atgręžus į baltas Gailestingojo kojas. Švelniam Gailestingojo
veidui nusileidžiant prie mano kojų - plauti mano tamsų. Patirti jų tirštį ir  nenusigręžti? Vienintelis avinėlis, kuris,
atsigėręs iš mirties pėdos, pats virsta ir mus paverčia gyvenimu.

P. S. Neišvengiamos iškalbingosios jungtys: sako, sudainavo Kukutį dainelė? Nutilo Kukutis? Stovėjo stovėjo ant ašmenų, žiūrėjo žiūrėjo veidu į veidą ir nupuolė anapus šypsodamas. Kaip gražiai, sako, manęs liūdit. Kaip gražiai broliškai giedat - Kyrie, Kyrie, Gailestingasai.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!