„Tiesiog eini ir dainuoji...“ Susitikimas su dainininku Merūnu Vitulskiu

2013 Nr. 3–4 (422–423), Laimutė Ligeikaitė

Įsivaizduokite paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios Kauno Šančius, „bachūriuką", einantį neasfaltuotomis gatvelėmis tarp apgriuvusių neaukštų tvorų pro „smetoniškus" dviaukščius, tarp jų ir buvusio geležinkelio viršininko namą, pro neišvaizdžią bažnyčią, paštą, pro kokią nors besikuriančią „vidiakų" žiūrėjimo salę ir pagaliau pasiekiantį mokyklą. Paskui bus pakeistos kokios šešios mokyklos - nepritapdavo dėl ilgų plaukų, užsispyrėliškos nuomonės. Kur iš Šančių likimas nuves šį jaunuolį, kuo apdovanos ir ką atims?

Išties įdomaus, nors dar tik prasidedančio gyvenimo pavyzdys yra Merūnas Vitulskis, atidžiai stebimas visų mūsų, bandančių įžvelgti, kur ir kada jį palietė Aukščiausiasis. Kur - jau visiems aišku. Klausimas „kada" taip pat nesvarbus, nes paprastai tai nutinka gimstant. O žemiškai tai vadinama genais, paveldėjimu. Senelis - žinomas dailininkas Aleksandras Vitulskis, kurio, anksti mirusio, Merūnas, deja, nepamatė (liko kitų žmonių atsiminimai apie jį), bet tarp kurio paveikslų užaugo kaip asmenybė, atrado savyje menininko sielą ir nenumalšinamą laisvės pojūtį. Merūnas jautęs trauką piešti, kurį laiką net mokėsi dailės gimnazijoje. Tačiau keli sutapimai - ir jis jau muzikos kelyje. „Kai dailės gimnazija šventė savo 60-metį, organizavo „dailiokų" chorą, į kurį ir aš nuėjau. Kai užtraukiau, mokytoja pasakė, kad perrėkiu visą chorą ir galbūt man reiktų rinktis kitą mokyklą, muzikos. Buvau ne tik senelio paveikslų paveiktas, žinojau, kad jis turėjo puikią muzikinę klausą, skambino fortepijonu. Pamaniau, kad ir aš galėčiau užsiimti muzika", - apie posūkį pasakoja Merūnas.

Muzika jų namuose buvo dar vienas „gyventojas", darniai pritapęs prie senelio paveikslų. „Labai didelę įtaką man darė močiutė. Nuo vaikystės girdėjau jos dainuojamas lietuviškas dainas, pavyzdžiui, „Palinko liepa šalia kelio", „Ant kalno mūrai", jai sukantis virtuvėje skambėdavo liaudies muzika. Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be lietuviškos muzikos, kur įmanoma, koncertuose ją būtinai dainuoju", - sako Merūnas. Džiaugiasi, kad jį augino trys moterys: mama, močiutė ir teta. Jos ne tik niūniuodavo dainas namuose, bet ir išugdė tam tikrą pasaulėžiūrą, galbūt apsaugojusią nuo tų kitų likimo posūkių, už kurių gali stūksoti tik aklina siena.

Jaukus pokalbis su Merūnu Vitulskiu vyko apsnigtoje Vilniaus Rotušėje vieną sekmadienio, vasario 17-osios, popietę. Koncertą-susitikimą su Merūnu surengė Lietuvos muzikų sąjunga.

Popietę Merūnas ir pradėjo savo mylima lietuviška muzika, padainuodamas keletą jos aukso fondo pavyzdžių: Algimanto Bražinsko „Ugnelę" (Algimanto Baltakio ž.), Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota" (Prano Vaičaičio ž.), Aleksandro Kačanausko „Vai, gražu" (Fausto Kiršos ž.). Visą vakarą dainininką lydėjo puiki koncertmeisterė Birutė Asevičiūtė, kurios biografijoje - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno licenciato laipsnis, stažuotė Štutgarto (Vokietija) aukštojoje muzikos mokykloje, tarptautiniai konkursai ir koncertai su Virgilijumi Noreika, Judita Leitaite, Jovita Vaškevičiūte, Merūnu Vitulskiu ir kitais puikiais dainininkais.

Nuskambėjusios lietuviškos dainos sudarė prasmingą kontekstą pakalbėti ir apie du svarbiausius Merūno dainavimo mokytojus - Joną Antanavičių tuomečiame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete ir Virgilijų Noreiką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje.

Vyresnės kartos operos gerbėjai pamena nemažai puikių dainininko Jono Antanavičiaus vaidmenų -Alfredą „Traviatoje", Hercogą „Rigolete", Pinkertoną „Madam Baterflai", Kavaradosį „Toskoje", Don Karlą to paties pavadinimo operoje, Eriką „Skrajojančiame olande". Pirmosios tenoro pergalės scenoje susijusios su seniausiu Estijoje „Vanemuinės" teatru. Beje, J. Antanavičius yra baigęs Talino konservatoriją.
Jonas Antanavičius Merūnui padarė didelį įspūdį, pirmo susitikimo metu nužvelgęs nuo kojų iki galvos ir paklausęs: „Tai ką, dainuoti nori?" Vėliau žavėjęs savo išlikusiu jaunatvišku balsu, jautrumu, užsispyrimu, žinojimu, ko nori, ko reikia siekti. Merūnui pasisekė, kad turėjo itin profesionalų pavyzdį, autoritetą ir drauge šiltus „tarsi anūko ir senelio santykius". „Sunku rasti mokytoją, kuris atitiktų ne tik tavo siekius, bet ir charakterį. Gal todėl nelabai skubėjau atsisveikinti su savo pirmuoju pedagogu, nenorėjau įžeisti, lyg rodyti, kad man reikia kitko, - sako Merūnas. - Bet Jonas Antanavičius nuramino, kad su manimi pasiekė labai daug ir dabar ramiai gali mane išleisti toliau".

Po kelerių metų tokį apšlifuotą deimantą Jonas Antanavičius „įteikė" Virgilijui Noreikai. Tuo metu profesoriaus dainavimo klasės koncertmeistere dirbusi Birutė Asevičiūtė prisimena, kaip draugiškai ir globėjiškai abu pedagogai bendravo, tarėsi dėl Merūno ateities. Profesorius Noreika ne kartą minėjo, kad Merūnas išėjo tikrai gerą mokyklą pas savo buvusį pedagogą Joną Antanavičių, su kuriuo buvo gerai pažįstamas. Prisimena, kaip J. Antanavičius jam yra sakęs: „Virgilijau, aš tau ruošiu dainininką!" Profesorius pasiryžęs Merūnui perduoti „šį tą iš operinio dainavimo tradicijų, kaip ką reikėtų daryti ir kodėl taip, o ne kitaip. Kas gerai balsui, kas ne. Apie tokius dalykus neperskaitysi knygose, jie perduodami iš kartos į kartą gyvai. Italai juos vadina furberie di canto - dainavimo gudrybėmis", - yra pasakojęs Virgilijus Noreika.

„Kuo daugiau žmogus gyvenime yra nuveikęs, tuo jis paprastesnis, tuo lengviau su juo bendrauti. Tuo dar kartą įsitikinau susipažinęs su Maestro Noreika", - sako Merūnas. Pirmasis jų profesinis susitikimas prasidėjo nuo draugiško rankos padavimo ir Maestro klausimo: „Kaip jautiesi, ar gali dabar prasidainuoti?" Žmogiškai šiltas ir jautrus bendravimas kur kas vertingesnis nei grynas profesinių paslapčių perdavimo-perėmimo procesas. Laimė, yra žmonių, spinduliuojančių tą prigimtinę aristokratišką šviesą, kuria apšviečiami ir šalia esantys. Laimingas, kas turi tokius mokytojus.

„Norėjau iš Maestro išmokti labai svarbaus dalyko - interpretacijos. Tai, ką turi profesorius Noreika - unikalu, to iki galo neišmoksi, bet aš bandau, padeda intuicija. Žinoma, jo patarimus traktuoju savaip, jokiu būdu nesistengiu kopijuoti, nes manau, kad jaunas atlikėjas turi ieškoti savų kelių", - sako Merūnas. Čia dainininką papildė jo scenos partnerė Birutė Asevičiūtė, su kuria parengta daug koncertinių programų: „Nors Merūnas tarsi perima Virgilijaus Noreikos repertuarą, tačiau tos dainos skamba visiškai kitaip, negaliu net jų lyginti. Ir ta pati „Ugnelė" Merūno jaučiama visiškai savitai. Merūnas ieško savo kelio, savo individualumo, kas yra labai pagirtina". O Merūnas priduria, kad jei kada nors bus dainavimo pedagogas, niekuomet nevers kopijuoti savęs, mokytis iš kieno nors įrašų. Jis net operos spektaklius žiūri tik po vieną kartą, kad neįsimintų svetima klišė, kad nepatektų kieno nors įtakon. Antraip gresia pavojus prarasti savo individualumą.

Merūnas šiandien jau įsiliejo į lietuviškos dainavimo aristokratijos gretas ir gražiai tęsia italų mokyklos tradiciją, kurios atstovas yra jo mokytojas Virgilijus Noreika. Atsigręžus į praeitį galima įžvelgti istorinę giją iki pačių italų dainavimo mokyklos šaknų: Virgilijaus Noreikos mokytojas Kipras Petrauskas buvo Stanislavo Gabelio mokinys, Gabelis - didžiojo Camille‘io Everardi mokinys, Everardi - Manuelio Garcijos sūnaus mokinys, o Garcijų dinastija buvo įžymi savo vokalo mokyklomis. Dabar Merūno asmenyje mes matome iš tų senųjų šaknų išaugusį gražų želmenį, kuris, tikimės, skleisis ir pražys, toliau garsins senas tradicijas turinčią lietuvišką dainavimo mokyklą. Bet Merūnas ima ir pasako maždaug taip: „Kad ir kokios mokyklos būtų, tiesiog eini ir dainuoji". Ir vėl dilgtelėjo nuojauta, kad viskas paties Aukščiausiojo jam duota - ir nei atims kas, nei pridės...

Bet atimti galėjo nemažai. Čia kaip tik verta grįžti prie kito Merūno pasaulio, mums labiau matomo, bet, paradoksalu, mažiau pažįstamo. Tai TV šou pasaulis, kuris, be abejo, suteikė dainininkui žinomumo Lietuvoje, tačiau buvo „pavogęs" Merūną iš jo tikrojo kelio, ir visi neramiai laukėme, ar grąžins.

 

- Kaip nutiko, kokiais keliais papuolei į realybės šou „Kelias į žvaigždes" 2006 metais? - klausiu Merūno.

- Gyvenome sunkiai, močiutė mane buvo įsivaikinusi, tad neturėjau finansinės pagalbos iš niekur, o beprotiškai norėjau studijuoti. Dirbau ir statybose, ir dar daug kur, kad galėčiau užsidirbti. Ne mano užsispyrusiam charakteriui eiti ir prašyti. Draugai ėmėsi iniciatyvos ir išsiuntė mano anketą su „gražia" nuotrauka, kur aš ilgais plaukais, į tą realybės šou. Ėjau ten iš dalies dėl finansinių sumetimų, dėl žinomumo - gal pamatęs kas nors pakvies dainuoti ir toliau.

Pakviestas atvykti į peržiūras, dar turėjo pasukti galvą, kur prasimanyti pinigų autobusui, ką sugalvoti įdomesnio, kaip save ten pateikti, kokį įvaizdį susikurti. Ir Merūnas priėjo prie išmintingiausios išvados, kuria vadovaujasi iki šiol: „Nežinau geresnio būdo kaip save parodyti, nei būti tiesiog pačiu savimi".

- Dabar, kiek žinau, tavo požiūris į TV projektus kitoks. Viename pokalbyje esi sakęs, kad po beveik septynerių metų šou versle atsigręži atgal ir neprisimeni, kas ten buvo. Daug projektų, apdovanojimų, laimėjimų. Daug visko, o kartu ir nieko. Nesigaili to laiko? Ar išsipildys daugelio gerbėjų svajonė matyti Tavo karjerą ne kaleidoskopinėje TV, o didžiosiose operos scenose?

- Aš dažnai atsisakydavau ir dabar atsisakau dalyvauti įvairiausiose laidose, o kviečia į daugybę - nuo pigiausių iki brangiausių. Iš pradžių, kai esi jaunas, darai viską, nesirinkdamas. Tik paskui suvoki, kad tai visiškas savęs išbarstymas. Būdavo, tą patį vakarą turėdavau tris koncertus, pusantrų metų kiekvieną dieną mažiausiai po du koncertus - nuo privačių renginių iki didelių salių. Kartais tiesiog nespėdavau nuvykti į kokį nors koncertą, o prodiuseriai numodavo į tai ranka. Man iki šiol gėda prieš tuos žmones, kurie susirinkę manęs nesulaukė. O pinigų po tiek pastangų uždirbta ne tiek jau daug...

Bet viena svarbi pergalė pasiekta ir šiame kontekste. Merūnas „kaltas" dėl lūžio didelės visuomenės dalies (ypač jaunimo) sąmonėje. Jo dėka nemenkai daliai žmonių tas „baisusis" žanras opera tapo ne toks tolimas ir svetimas. Juk ten dainuoja savas vaikinas, toks, kaip jie - tik nuostabaus balso, kurio gali klausyti valandų valandas. Pasirodo, operose dainuoja tokie pat žmonės, jaunuoliai, kurie augina plaukus, meta svorį, kuria šeimas, svajoja apie jaukią buitį... Kad lūžis įvyko, supratau išgirdusi prodiuserio Arūno Valinsko žodžius vienoje TV laidoje. Jo paauglys sūnus po kelių laidų su Merūnu paprašė: „Tėti, tai nuvesk mane į tą operą". Patikėkite, taip pasakė ne vienas vaikas ir ne vienoje šeimoje. Ir tos šeimos nuėjo į operą. Tie žmonės neišjungia televizoriaus ar radijo aparato, kai išgirsta ariją, ne vienas paieško kokio operos perlo You Tube, daugiau sužino apie dainininkus, operos legendas. Sujudęs ne tik jaunimas. Paprasti, su menu nieko bendra neturintys vyresnio amžiaus žmonės (ypač provincijose) irgi eina „to Mairūno pažiūrėt". O nuėję susitinka su galbūt niekada nepažintu muzikos pasauliu. Tikros vertybės kelią į visuomenės sąmonę kartais randa pro „kitas duris".

Kad ir kaip būtų, sveikintinas dabartinis Merūno pasirinkimas apriboti savęs švaistymą prodiuserių naudai ir būti ten, kur jis privalo būti - akademinės muzikos ir operos scenose. Tarsi antrindamos šiai minčiai, vakaro metu skambėjo arijos, kurios puikiai perteikia Merūno talentą, jo balso grožį ir stiprumą: Nemorino romansas „Una furtiva lagrima" iš Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras" - su šiuo vaidmeniu 2010 m. Merūnas debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre; Kavaradosi arija „E lucevan le stelle" iš Giacomo Puccini operos „Toska" - šioje operoje Merūnas rengiasi dainuoti Grace (Austrija).

Džiugu, kad visai neseniai sukurti vaidmenys Nacionaliniame operos ir baleto teatre - Lenskis Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas" ir Alfredas Giuseppe Verdi „Traviatoje" - sulaukė palankių publikos ir spaudos atsiliepimų. „Solisto balsas skambėjo gražiai visame diapazone, pakako ekspresijos ir subtilaus dainingumo, o ten, kur reikalavo muzikos dramaturgija - aistringų garso proveržių. Jautriai ir pagirtinai tiksliai jis dainavo visas arijas ir didelio tikslumo reikalaujančius duetus bei ansamblius. Retai būna, kad klausydamas mūsų scenoje jauno solisto, jaustum tokį pasigėrėjimą ir būtum dėl jo ramus. Net ir matydamas sceninės patirties stygių, nekreipi į tai dėmesio ir viską atleidi!" - rašė muzikologė Živilė Ramoškaitė. Abu vaidmenys 2012 m. buvo įvertinti LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra" įsteigtu „Metų debiuto" apdovanojimu. Vėlgi galime palyginti su Merūno mokytojo Virgilijaus Noreikos debiutu - tie patys vaidmenys! Beje, Alfredą Merūnas rengė ir dainavo Ispanijoje, nacionalinėje Bilbao operoje.

Tačiau pirmasis didžiosios scenos išbandymas įvyko ne Lietuvoje, o Šveicarijoje, kur Merūnas debiutavo sudėtingu Persio vaidmeniu Gaetano Donizetti operoje „Ana Bolein", jį dainavo dešimtyje spektaklių.

- Kaip iš TV ekranų popsą dainuojantis jaunuolis pateko į Šveicarijos operos scenas?

- Mano gyvenime visada lemia atsitiktinumai, man nededant jokių pastangų. Tuomet buvo taip pat. Į Lietuvą atvykęs agentūros „Academia" atstovas ieškojo tenorų. Iš operos ir baleto teatro man paskambino Audronė Juozauskaitė ir pasiūlė svečiui padainuoti. Padainavau, o jis pažadėjo man paskambinti. Ir tikrai, po kiek laiko paskambino ispanė ir maloniai pakvietė bendradarbiauti. Prieš porą metų visą vasarą važinėjau po Europą, po perklausas, turėjau pasirodyti, kas esu, ką sugebu. Tuomet negarsėjau rimtu repertuaru... Įsijungęs You Tube galėjai rasti visokių „O, gražuole", netgi kai dainuoju persirengęs mergaite „Duetuose" ir panašių dalykų. Taigi teko intensyviai ir pasiaukojamai dirbti ir įrodyti, kad galiu dainuoti rimtas arijas. Tam padėjo ir dalyvavimas XIX vokalistų ir instrumentininkų konkurse „Societa Umanitaria" Milane. Patekau į finalinį penketuką, kuriam 2010 m. rudenį buvo surengta klasikinės muzikos turnė po Europą. Po viso to jau pradėjo kviesti vienas kitas teatras.

Pagaliau pakvietė ir mūsų Nacionalinis! Kai jau Merūnas „prasidainavo" Europoje. Na, suprantama, pasižiūri TV ekrane teatro vadovas į Merūną, persirengusį mergaite, ir numoja ranka. Negi tokį kviesi?.. Deja, gyvuoja tas reiškinys - kol užsienyje nors šio to nepasieki, tol savi neįvertina. Turime ryškių pavyzdžių: ir Violeta Urmana, ir Edgaras Montvydas, ir Kostas Smoriginas, ir dar ne vienas.

- Kaip įsivaizduoji, pajauti savo vaidmenį? Kaip išgyveni tą psichologinį portretą? Kokia yra vaidmens kūrimo eiga?

- Lengviausia susieti su vaidmeniu savo paties išgyvenimus. Visada įnešu savo jausmų. Stengiuosi nebūti statiškas, paklūstu, kai režisieriai reikalauja judėti. Tai būtina. Scenoje reikia gyventi, o ne vaidinti. Nežinau, ar galima jausmą tiesiog suvaidinti? Rengti vaidmenį šiais laikais, ko gero, lengviau: su technologijų pagalba gali pasiklausyti begalę to vaidmens interpretacijų, paskaityti literatūros, susisiekti su kolegomis. Iš tos įvairovės išsirenku, kaip maždaug norėčiau pats atrodyti. O kūryba prasideda tuomet, kai išmoksti muzikinę medžiagą. Stengiuosi savaip išgyventi vaidmenį. Pavyzdžiui, „Eugenijus Oneginas" - labai žinoma ir populiari opera, yra begalė ją atliekančių gerų tenorų, puikių vaidmenų, bet aš stengiuosi stipriai „neužsikabinti" už jau susiformavusio Lenskio įvaizdžio, turiu sukurti savo.

 

Merūnas pabrėžė, kad jam ypač svarbu rasti bendrą kalbą su režisieriais. Antai „Eugenijaus Onegino" pastatyme labai smagu buvo dirbti su jaunu operos režisieriumi Vasilijumi Barchatovu. „Mes repeticijose daugiau žvengdavome, negu rimtai dirbome. Kiekvienai scenai atsirasdavo kokia nors humoristinė pusė, kuri darbą labai pagyvindavo, suteikdavo jėgų ilgoms repeticijoms", - sako Merūnas. Apskritai dainininkas džiaugiasi, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bendruomenė - solistai, choras, orkestrantai, pats teatro vadovas - jį labai šiltai priėmė. „Galbūt todėl, kad aš pats juos nuoširdžiai „įsileidžiu" į save?" - svarsto Merūnas.

Dažniausiai su užsienio režisieriais dirbantis Merūnas turi daug gerų prisiminimų ir apie jų darbą, ir apie draugiškumą, paprastumą. Ypač šiltai prisimena režisierių Luigi Picci (Bilbao operoje), scenos partnerę pripažintą žvaigždę Ermonelą Jaho. Tačiau pradžia kartais būna ir nelengva. Vienas režisierius iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjo į kažkokį eilinį dainininką iš Lietuvos, kol Merūnas neuždainavo. Tuomet iš karto pasikeitė ir požiūris, ir bendravimas. „Tiesa, juk dainininkas vertinamas pagal tai, ką jis sugeba padaryti scenoje, o ne iš kur atvyko ar kokia jo pavardė. Kai pavyksta įrodyti savo galimybes, labai džiaugiuosi", - šypsosi Merūnas.

Beje, jis pastebi ir tam tikrą Europos teatrų nacionalizmą, kai atvykęs dainininkas priverčiamas jaustis užėmęs kieno nors vietą. Bet, pasak Merūno, kūryba nugali viską. Kai įsijauti į vaidmenį, kai sekasi dainuoti, sužiba akys ne tik tau, bet ir kolegoms, ir režisieriams. O dabar Europos scenose reikia gyvų, lanksčių, dainininkų, kurie galėtų ir judėti, ir šokti, ir atlikti visus originalius režisierių sumanymus. Pavyzdžiui, dainininkė, dainuodama aukštą natą, tuo pat metu atlieka salto...Susitikimo metu iš salės nuskambėjo klausimas: „Ar Merūnas duoda galvą nukirsti, kad jau nepamatysim jo tose TV laidose?" Galvos nukirsti nedavė, nes dar vienur kitur, sakė, trumpai šmėkštelės. Tačiau išgirdęs, kokie konkretūs dainininko planai netolimoje ateityje, nusiramino ne vienas: argi tokius pasiūlymus aukos dėl ekrano? Štai Austrijoje, žinomame „Saint Margaretten" festivalyje, birželio mėnesį Merūnas dainuos G. Puccini „Bohemoje", kurią statys žinomas režisierius iš Holivudo Robertas Dornhelmas (filmų „Karas ir taika", „Spartakas" ir kt. autorius). Tam vaidmeniui Merūnas augina plaukus, bet nusivyliau pamačiusi jo tvarkingą ir dar trumpą šukuoseną. O taip norėjau išvysti tą vaikiną iš hipiškos jaunystės!.. Estijoje Merūno laukia P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino" pastatymas, yra kalbų apie planus dalyvauti Giuseppe Verdi operoje „Makbetas" Grace. Ne gandas ir tai, kad Merūnas yra pakviestas į perklausą Kalafo vaidmeniui G. Puccini operoje „Turandot" pačioje Niujorko „Metropolitan Opera". Be to, jaudindamasis Merūnas laukia pasaulinio dainininkų konkurso „Operalia" Veronoje rugpjūčio mėnesį, nes tai ypač rimtas startas į didžiąsias pasaulio scenas ir galimybė būti išgirstam paties Placido Domingo.

Jaukus susitikimas su Merūnu, netikėtai sutapus, vyko jo 30-ojo gimtadienio išvakarėse. Prieš jam baigiant koncertą nuotaikingomis italų dainomis (Salvatore Cardillo „Core ʼn grato", bisui - Luigi Denzos „Funiculi, funicula" pritariant visai publikai) ir nuoširdžiai visų sugiedotu himnu „Ilgiausių metų", tokių popiečių sumanytoja ir rengėja Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pasveikino solistą ir įteikė jam vertingą įvairiais metais įrašytų „Auksinių diskų" rinkinį. „Pagal tai, ką Jūs darote scenoje, turėčiau kreiptis „Gerbiamasis Merūnai", bet pagal tai, kaip Jūs tai darote, kreipiuosi „Mielas, mylimas Merūnai", - sveikinimą pradėjo prezidentė. Ji nepraleido progos pakviesti Merūną prisijungti prie Muzikų sąjungos bendruomenės, kurioje yra ir primadonų, dainavusių kartu su Kipru Petrausku, ir būrys jaunų talentingų atlikėjų, ir pasaulinių žvaigždžių, kaip Violeta Urmanavičiūtė.

Daug sunkaus, bet ir malonaus darbo laukia Merūno Vitulskio. Jis jau įprato negailėti jėgų ir ar sveikas, ar sirgdamas suktis visur, kur tik įmanoma: ir vos dienai grįžti iš Ispanijos į Vilnių, kad galėtų užlipti į maestro Virgilijaus Noreikos jubiliejinio koncerto sceną, ir pasirodyti šokių projekte, ir operos vaidmenį parepetuoti, ir užsiimti labdara (neseniai, padėdamas surinkti pinigų organizacijai „Gelbėkit vaikus", paaukojo vazą, primenančią paties solisto biustą), ir dar su Aukščiausiuoju pabendrauti kokio nors koncerto metu... Antai Vilniaus paveikslų galerijos kieme vykusiame koncerte su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru sulig priedainio žodžiais „Kodėl taip lyja? Netark sudie man dar. Kodėl taip lyja?" prapliupo lietus... Merūnas prisiminė ir kitą atvejį: koncertuojant didelio prekybos centro erdvėse, būtent tuomet ir toje vietoje, kur dainavo Merūnas, prakiuro stogas ir ant dainininko pradėjo lyti...

Iš tiesų atrodo, kad talentingus žmones globoja dangus. Lietus mitologijoje laikomas žemės apvaisinimo iš dangaus, gausos simboliu. Senovės lietuvių mitologijoje netgi minimas Lietuvonis - dievas, teikiantis lietų (galimas Perkūno eufemizmas, vartotas XVI a.). Taigi, užaugino Lietuvonis Šančių bernioką į visų mylimą dainininką. Ir vis dar globoja, kartais ant galvos nulyja save primindamas. Galbūt jis ir paskyrė šiam jaunam žmogui visas gėrybes?.. Tačiau svarbiausia, kad žmogus niekados nepamirštų ir turėtų jėgų bei motyvacijos tas gėrybes užsitarnauti. Sėkmingo kūrybinio kelio ir gausaus šilto lietaus, Merūnai!

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!