Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis

„Viskas prasidėjo nuo trijų dienų Utenos muzikos mokyklos renginio, o išaugo į tradicinį mėnesio trukmės kasmet rudenį vykstantį regioninį muzikos festivalį“, – džiaugėsi šiemet jau aštuonioliktą kartą Aukštaitijos vargonų muzikos festivalį organizuojanti Utenos muzikos mokykloje fortepijono ir vargonų mokytoja dirbanti Zita Lukošiūnienė. Ji negaili dėkingumo žodžių buvusiam savo dėstytojui Leopoldui Digriui: „Jei ne jis, nebūtų nei manęs kaip vargonininkės, nei vargonų muzikos festivalio“. Jau įpusėjus koncertų ciklui domiuosi festivalio priešistore ir jo beveik dviejų dešimtmečių metamorfozėmis.

Festivalio organizatorė – L. Digrio auklėtinė
Zarasų rajone Antalieptės miestelyje gimusi Z. Lukošiūnienė baigė Dusetų muzikos mokyklą, vėliau – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. „Pirmoji mano darbo vieta – Kupiškio muzikos mokykla. Jau turėdama darbo patirties įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir baigiau fortepijono, vargonų specialybes“, – pasakoja nuo 1989 metų Utenoje gyvenanti ir 25 metus Muzikos mokykloje dirbanti pašnekovė. Nuo 1997 metų ji kasmet organizuoja Aukštaitijos vargonų muzikos festivalį. Paklausta, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė festivalio idėja, ji prisiminimų labirintais grįžta 25 metus atgal. „Atmintyje likęs lemtingas mano profesoriaus Leopoldo Digrio kolokviumas“, – sako Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio direktorė ir meno vadovė. Po stojamųjų egzaminų dėstytojas mėgdavęs studentų paklausinėti toli gražu ne tik apie muziką. „Per stojamąjį kolokviumą ir manęs jis paklausė, kokius laikraščius skaitau, ką laisvalaikiu veikiu. Aš ir pasakiau, kad mano tėvelis Jonas Jurgelėnas – bažnyčios vargonininkas, kad ir aš šventadieniais dažnai būnu kartu su juo, pati savarankiškai esu pramokusi griežti vargonais“, – prisimena Z. Lukošiūnienė. Tąkart dėstytojas labai susidomėjęs studentės pomėgiu griežti vargonais ir paklausęs, ar ši nenorėtų pas jį mokytis. Tuoj pat buvo nuneštas prašymas mokytis pas L. Digrį. Bėgantis laikas, pasak pašnekovės, iš atminties neištrynė vertingų pamokų, o pagarba ir suvokimas, kiek daug dėstytojas jai davęs, tik didėja: „Iš L. Digrio išmokau tiek daug dalykų: punktualumo, pagarbos kitam, pedantiškumo, disciplinos“, – vardijo vargonų specialybę vėliau pas L. Digrio auklėtinį Balį Vaitkų baigusi muzikė.
 
Utenos muzikos mokykloje – pirmieji festivalio akordai
Z. Lukošiūnienė Utenos muzikos mokykloje vaikus griežti vargonais moko nuo 1996 metų. Jos iniciatyva 1995 m. pabaigoje į mokyklą iš Jungtinių Amerikos Valstijų Alentauno miesto atkeliavo kompiuteriniai firmos „Allen“ vargonai. Pašnekovė pasakoja: „1995 metų pabaigoje, man dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, atsirado galimybė nusipirkti vargonus. Aš bendravau su Dainiumi Sverdiolu, kuris tuomet populiarino kompiuterinius vargonus Lietuvoje. Jis žinojo, kad Utenos muzikos mokykloje, mano darbovietėje, dar nėra šio muzikos instrumento ir klausė: „Gal norėtumėte įsigyti?“ Aš taip apsidžiaugiau ir iškart šia žinia pasidalijau su tuometine Utenos muzikos mokyklos direktore Jane Barčiene. Mes kreipėmės į Utenos miesto savivaldybę. Kaip džiugu, kad savivaldybė sutiko tuos vargonus pirkti – vis dėlto jie kainavo net 11 tūkstančių dolerių – dideli pinigai tais laikais buvo. 1995 metų pabaigoje vargonai buvo atvežti į Utenos muzikos mokyklos salę. Na, ir užgrojo, ir groja iki šiol!“ – džiaugėsi Z. Lukošiūnienė, prisimindama, kad nuo tada prasidėjo dažni profesoriaus L. Digrio ir jo mokinių koncertai. „Kartą L. Digrys manęs klausia: „Gal norėtum suorganizuoti vargonų renginį, trunkantį kelias dienas? Ir tu pagrosi, ir tavo mokiniai, ir svečių pakviesime.“ Nė minutės nedvejodama sutikau“, – pasakoja pašnekovė ir priduria iškart supratusi, kad tai galimybė suteikti klausytojams progą išgirsti klasikinę vargonų muziką, atliekamą profesionalių atlikėjų, ir suburti rimtosios muzikos mėgėjus. 1997-ųjų pavasarį, balandžio 25-ąją, Utenos muzikos mokykloje nuskambėjo pirmojo vargonų muzikos festivalio akordai. Tiesa, dvejus metus renginys vadinosi „Vargonų dienos“ ir vyko tik Utenos muzikos mokykloje.

Festivalis auga, tradicijos išlieka
Prisimindama pirmąjį renginį, Z. Lukošiūnienė pasakoja: „Tai buvo savaitgalis – penktadienis, šeštadienis ir sekmadienis. Pirmą dieną dainavo Utenos muzikos mokyklos choras, aš griežiau vargonais, pasirodė ir mano mokiniai. Na, o sekmadienį grojo pats L. Digrys. Turėjo dainuoti ir Virgilijus Noreika, bet prieš dieną ar dvi skambina L. Digrys ir sako: „Noreika neatvažiuos, mat turi rimtų balso problemų“. O mūsų choras jau buvo pasiruošęs pritarti V. Noreikai... Mane ramino, kad vietoj V. Noreikos atvažiuos Vladimiras Prudnikovas, bet juk jis – bosas, o choras ruošėsi pritarti tenorui“, – su šypsena pasakoja Z. Lukošiūnienė. Po metų, 1998-aisiais, festivalis vyko jau keturias pavasario dienas. Muzikavo Utenos muzikos mokyklos jaunieji vargonininkai Renata Bugvilionytė, Renata Stasiulionytė, Jolita Urbonaitė, Gediminas Štikonas. Skambėjo ir profesionalų atliekama muzika: vargonais griežė Bernardas Vasiliauskas, Balys Vaitkus, saksofonu grojo Petras Vyšniauskas. Na, o 1999 metais buvo įkurta viešoji įstaiga „Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis" ir renginys nuo to laiko kasmet organizuojamas tik rudenį. „Nuo tų metų jis gavo Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio vardą ir išsiplėtė tiek savo geografija, tiek apimtimi. Šiandien galime džiaugtis, kad koncertai rengti ne tik Utenos apskrities bažnyčiose, bet ir už apskrities ribų: Rokiškyje, Biržuose, Panevėžio ir Trakų rajonuose bei Vilniuje, – kalbėjo pašnekovė pabrėždama, kad tradiciškai renginys pradedamas ir baigiamas Utenos muzikos mokykloje. – Tik šie metai išmimtis: festivalis persikėlė į kitas erdves, mat mokykloje pradėta renovacija.“ Kai renovacijos darbai bus baigti, atidarymo bei uždarymo koncertai vėl vyks Utenos muzikos mokyklos salėje.“ Tradicijas, pasak pašnekovės, išlaikyti labai svarbu. Ji pabrėžė, kad Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje daugiausia skamba vargonai, bet žmonės turi progų išgirsti ir kitų muzikos instrumentų.
 
Organizaciniai rūpesčiai gula ant vieno žmogaus pečių
Paklausta, kaip sekasi koncertui ieškoti rėmėjų, pašnekovė šypteli: „Tu belsk, ir tau visada bus atidaryta! Aš esu užsispyrusi. Jei man reikia, žinau – gausiu. Net krizės laikais, kai buvo išties sunku ir festivaliui skirtame biudžete tebuvo keli tūkstančiai, nenuleidau rankų.“ Aukštaitijos vargonų muzikos festivaliui pagalbos ranką dažnai tiesia Utenos rajono savivaldybė. Z. Lukošiūnienė džiaugiasi, kad suprantama, jog festivalis reikalingas – tiesa, ne masėms. Šiemet festivalį rėmė ir Lietuvos kultūros taryba. „Kasmet rėmėjų tenka ieškoti man pačiai: skambini, prašai, ir kas kiek gali, tiek paremia. Pinigų ant lėkštutės niekas neatneša ir nepadeda – turiu tiek, kiek pati susirenku“, – sako pašnekovė ir priduria, kad nors dabar finansiškai nėra lengva, bet praeityje likę dar sunkesni metai. Pasak jos, būta ir taip: pinigų yra tik pirmam koncertui, o festivalio trukmė – mėnuo.
 „Manęs dažnai klausia, kaip viską spėju. O aš tiesiog darau ir spėju. Ir naktimis gerai miegu. Stengiuosi nieko nedaryti paskubomis ir paskutinę dieną. Man pavyzdys buvo L. Digrys – jis viską iš anksto planuodavo. Dabar aš, kaip kad jis man anksčiau, noriu būtų pavyzdys savo mokiniams“, – sako Z. Lukošiūnienė, festivalyje kasmet koncertuojanti ir pati. Dažnai su mama muzikuoja ir jos vaikai: dukra Zelma studijuoja solinį dainavimą, sūnus Adomas – saksofonininkas. „Ir šiemet kartu muzikuosime. Jau natos rikiuojasi...“, – rodydama ranka į ant stalo sudėtas natas sako pašnekovė. Ji pasidžiaugė, kad jau keletą metų festivalį globoja Lietuvos Respublikos Seimo narė Milda Petrauskienė. Ji ne tik prisideda prie paties festivalio, bet ir aktyvina bažnyčių vargonų restauravimo darbus. Vienas iš festivalio tikslų yra skatinti dvasininkiją restauruoti vargonus ir puoselėti juos kaip didelę kultūros paveldo vertybę. „Dabar bažnyčios viena po kitos ima restauruoti vargonus“, – džiaugiasi Z. Lukošiūnienė. Išgirdusi klausimą, ar ne Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis visa tai paskatino, ji sako: „Aš labai norėčiau tuo tikėti, bet neketinu nuopelnų prisiimti sau.“

Festivalio svečiai – Lietuvos ir užsienio muzikantai
Šiemet festivalio atidarymo koncertas vyko sakralioje erdvėje – Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Tiesa, gausiai susirinkusiems žiūrovams koncertavo ne vargonų virtuozai, o Baltijos gitarų kvarteto muzikantai. Kaip kilo mintis pradėti festivalį be vargonų muzikos? „Tai mano sumanymas: kaip jau minėjau, festivalio centre visada liks vargonai, bes bus koncertų, kuriuose šio instrumento negirdėsime“, – sako Z. Lukošiūnienė, į 18-ąjį Aukštaitijos muzikos festivalį pakvietusi garsių Lietuvos muzikų. Sudeikiuose koncertavo maestro Virgilijus Noreika, Užpaliuose – Judita Leitaitė, dusetiškius džiugino Lietuvos edukologijos universiteto miršrusis choras „Ave vita“, rokiškėnus – sakralinio teatro spektaklis G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, o į baigiamąjį koncertą buvo pakviestas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras.
Festivalio istorijoje ryškų pėdsaką paliko ne tik tradiciniai koncertai, bet ir operos, baleto spektakliai. Taip pat yra dalyvavę ne tik Lietuvos atlikėjai, bet ir svečiai iš užsienio: fleitininkas Carstenas Hustedtas, obojininkė Stefani Bloch, vargonininkė Ulrike Lausberg, vargonininkas Vytenis Vasyliūnas iš Vokietijos, smuikininkė Audra Sharp iš Kanados, Maskvos jaunųjų talentų kvintetas, violončelininkė Toril Syrrist-Gelgota ir altininkas Povilas Syrrist-Gelgota iš Norvegijos, trimitininkas Toddas Cravenas ir trombonininkė Laurie Penpraze iš JAV. Festivalyje yra skambėję ir Asmik Grigorian, Rafailo Karpio, Liudo Mikalausko balsai, groję ryškiausi instrumentininkai – saksofono legenda Petras Vyšniauskas, smuiko virtuozas Martynas Švėgžda von Bekkeris, perkusijos meistras Saulius Aglys-Stanevičius. Vargonais Utenoje ir Aukštaitijoje muzikavo Bernardas Vasiliauskas, Gediminas Kviklys, Virginija Survilaitė, Balys Vaitkus, Jurgita Kazakevičiūtė, Vidas Pinkevičius, Jūratė Landsbergytė ir kt.

Klausytojus reikia ugdyti
Pirmieji koncertai sulaukdavę kur kas mažesnio lankytojų skaičiaus, o dabar dvidešimtojo gimtadienio link keliaujantis Aukštaitijos vargonų festivalis jau yra radęs ir savo klausytoją, ir įsitvirtinęs tarp didžiausių šalies muzikos renginių. „Klausytojų kiekvienais metais gausėja. Labai malonu, kad į Utenos apskrities mažuosius miestelius koncertuoti atvyksta profesionalūs atlikėjai, žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, – sako pašnekovė. Festivalis, anot jo vadovės, jau turi savo publiką. Atskira kategorija yra jaunimas, kuris retai savo iniciatyva eina į tokius renginius. „Daugiausia savo laisvalaikio jaunimas, pripažinkime, skiria technologijoms, gyva muzika jiems nėra prioritetinis dalykas. Bet jei jie turi autoritetingą muzikos mokytoją, jis gali juos paveikti taip, kad jie ateis į koncertus. Štai pavyzdys: Utenos muzikos mokykloje dirbo nuostabi šviesaus atminimo mokytoja Zenona Gylienė. Ji dažnai savo mokiniams skirdavo užduotį – nueiti į koncertą, kuris vėliau per muzikos pamoką bus analizuojamas. Mokytoja yra sakiusi, kad nepasitaikydavo mokinių, kuriems koncertas būtų nepatikęs. Vadinasi, mums, pedagogams, vaikus reikia skatinti eiti į koncertų erdves ir padėti pažinti tai, kas jiems dar svetima“, – įsitikinusi muzikė. Jos nuomone, dabar dažnai visi drąsūs lipti ant scenos, bet būtina suprasti, kad ir koncertų lankymas, ir gyvos muzikos klausymas taip pat yra mokymosi, auklėjimosi priemonė.
Grįžtamasis ryšys iš festivalio klausytojų Z. Lukošiūnienei labai svarbus: „Būna, mieste su manimi sveikinasi tie, kurių, rodos, nepažįstu. Išgirsti jų padėkas visada taip gera! Juk kiekvienam žmogui būna ir liūdnų akimirkų, ir tada pradedi mąstyti, dėl ko darai, ką darai. Paprasto – ne įtakingo, ne valdžios – žmogaus padėka įkvepia ir motyvuoja nenuleisti rankų“, – šypsodamasi pokalbį baigia Z. Lukošiūnienė, šiemet švenčianti savo 50 metų jubiliejų.

Virgilijus Noreika
„Labai geras koncertas buvo Sudeikiuose. Ir publika buvo puiki“, – prisimindamas šiemet rugsėjo 7 dieną Sudeikių kultūros centre vykusį Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio koncertą sakė maestro V. Noreika. Jis pasidžiaugė, kad pasitraukęs iš didžiosios scenos dažniau turi galimybių nuvykti į mažuosius Lietuvos miestelius. „Kai atvažiuoji į mažą miestelį, rodos, salėje visa to miestelio inteligentija susirinkusi. Ir nors dažniausiai publikos nėra gausu, aš esu labai patenkintas.“
Maestro nuomone, publikos palaikymas labai svarbus: „Kai sulaukiu grįžtamojo ryšio iš klausytojų, žinau, kad mano darbas įvertintas.“ Didžiausias įvertinimas, kai visa salė koncerto metu nutyla. Vieno garsaus dainininko maestro yra klausęs: „Kodėl tu rodai, kad tau plotų? Ar nenori, kad publika girdėtų, kaip dainuoji? Ar tu taip blogai dainuoji?“
V. Noreika džiaugėsi, kad koncertus lanko ir jaunimas: „Tiesa, didžioji dalis klausytojų – vyresnio amžiaus, bet ir jaunimas vaikšto į gyvos muzikos koncerus“. Pasak dainininko, tokie renginiai kaip Aukštaitijos vargonų muzikos festivalis labai reikalingi, nes menas ir muzika vienija tautą. „Džiugu, kad į Aukštaitijos vargonų muzikos festivalį kviečiami aukščiausio lygio menininkai, jie publiką džiugina ir mažuose Lietuvos miesteliuose. Jei atlikėjams pavyksta publiką įtikinti tuo, ką jie nori pasakyti muzikos kalba, klausytojai patenka į bendrą nacionalinės kultūros erdvę“, – įsitikinęs V. Noreika.

Judita Leitaitė
„Apie šį festivalį sužinojau iš savo geros draugės ir renginio sumanytojos Zitos Lukošiūnienės“, – sakė jau tris kartus Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje koncertavusi Judita Leitaitė. Ji yra dainavusi ir renginio atidaryme, ir uždaryme, o šiemet – Užpalių Švč. Trejybės bažnyčioje. Pasak jos, tokie festivaliai reikalingi. „Ir duok, Dieve, kad būtų daugiau tokių entuziastingų muzikos mylėtojų kaip Zita Lukošiūnienė.“ Žmonės, pasak J. Leitaitės, džiaugiasi galėdami savo mažose bažnytėlėse išgirsti tiek įvairios muzikos ir sulaukti tokių įžymių atlikėjų kaip maestro Virgilijus Noreika, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Baltijos gitarų kvartetas ir daugelis kitų. „Aš koncertuose stengiuosi perteikti žmonėms savo sielos šilumą, supažindinti su naujais kūriniais, parinkti programą, kuri pažadintų klausytojų dėmesį. Na, kad ir močiutės, jau labai garbaus amžiaus, džiaugtųsi ir nesigailėtų pasilikusios po mišių koncerte. O ar gali būti dar kas šviesesnio, kai po koncerto atėję žmonės dėkoja, kartais ir ašarą nusišluosto, dovanoja gėlių, linki sveikatos, kai matai jų akyse nesuvaidintą džiaugsmą“, – mintimis dalijosi J. Leitaitė.

Saulius S. Lipčius
Baltijos gitarų kvartetas Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje šiemet grojo pirmą kartą. Jų koncertas vyko Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje rugsėjo 4 d. „Šiame renginyje man du kartus jau yra tekę koncertuoti su savo tėvu Sauliumi Lipčiumi, Čiurlionio styginių kvarteto violončelininku. Jei neklystu, tai vyko prieš 14 metų“, – prisiminimais dalijosi Baltijos gitarų kvarteto gitaristas Saulius S. Lipčius. Pasak jo, tokie festivaliai labai reikalingi, mat atlikėjai turi progrą koncertuoti rečiau lankomose erdvėse. „Muzika pasiekia ir tą klausytoją, kurio be šio festivalio galbūt ir nepasiektų. Asmeniškai man, šiame festivalyje koncertavusiam jau tris kartus, įsiminė, kad kiekvieną kartą pasirodymai vyko išskirtinėse, ypatingose vietoje, o publika būdavo itin nuoširdi ir išsiilgusi muzikos. Mūsų kvartetas savo koncertuose stengiasi būti įvairus ir perteikti visą paletę jausmų, emocijų, muzikinių idėjų. Mūsų programa įvairi ir spalvinga – nuo nuotaikingos, teatrališkos muzikos iki subtiliausių opusų. Esame pastebeje, kad klausytojai po mūsų koncertų išeina kupini emocijų ir pakylėti. Tai labai džiugina ir įkvepia naujiems darbams“, – sakė Saulius S. Lipčius.
 
Kąstytis Barisas
Lietuvos edukologijos universiteto mišrusis choras, vadovaujamas doc. Kastyčio Bariso, Aukštaitijos vargonų muzikos festivalyje dažnas svečias. „Į festivalį visada kviečia jo direktorė Zita Lukošiūnienė. Festivalyje choras „Ave vita“ dalyvauja trečią kartą. Pirmą kartą giedojome Utenos senojoje bažnyčioje, 2001 m. – Užpalių Švč. Trejybės bažnyčioje. Mūsų nuomone, tokie festivaliai labai reikalingi. Smagu susipažinti su kitais kolektyvais, pabendrauti su žmonėmis, kurių gyvenime muzika užima svarbią vietą. Muzikos kalba klausytojams norime perteikti malonumą, kurį dainuodami jaučiame patys.“