Daina kaip žaliuojantis ąžuolas

1969 m. spalio 23 d. Lietuvos muzikiniame pasaulyje veiklą pradėjo profesionalus Kauno valstybinis choras, kuriam nuo pat pradžių iki šių dienų vadovauja Kauno miesto garbės pilietis profesorius Petras Bingelis. Šių metų spalio 24 d. choras savo 45 metų jubiliejaus proga kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko Karolio Szymanowskio kantatą „Stabat Mater“ ir žinomus chorus iš Giuseppe Verdi, Vincento Bellini, Richardo Wagnerio, Pietro Mascagni operų.
Gausus kauniečių repertuaras skamba visoje Lietuvoje ir užsienyje, choras yra vertinamas ir kviečiamas koncertuoti daugelyje šalių. Kauno valstybinis choras yra parengęs kone 200 didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių: kantatų, oratorijų, sceninių operų, mišių ir pasijų, nuo viduramžių iki moderniosios muzikos laikų.
Jubiliejaus proga Kauno valstybinio choro meno vadovą ir dirigentą prof. Petrą Bingelį kalbina Ingrida Rudaitytė.

– Kodėl nusprendėte savo gyvenimą susieti su muzika?
– Sunku pasakyti. Turbūt tai buvo pirmo įspūdžio iš dainų šventės Šiauliuose poveikis. Kai buvau vaikas, dalyvavau ten ir pamačiau, kaip gražiai diriguoja mūsų dirigentai. Tada sau pasakiau: „Aš irgi noriu“. Nuo to laiko pradėjau domėtis dirigento profesija, mokytis.

– Iš kur semiatės jėgų, kas padeda nesustoti?
– Man padeda daug metų praktikuojama joga. Jogos sistema žmogų padaro laisvą ir tikrą. Žmogus daro nedaug, bet jis daro tiek, kiek žino, kad padarys. Taip pat žmogus turi žinoti, ko jam reikia ir ko jis nori. Nereikia savęs apsunkinti, pavyzdžiui, sveiku gyvenimo būdu, jei taip gyvendamas kankiniesi. Turi būti jaučiamas saikas ir matoma perspektyva: kas bus su manimi toliau?

– Kokias svarbiausias savybes turi turėti dirigentas?
– Arturo Toscanini yra pasakęs: dirigentu reikia gimti. Kodėl jis neturėjo mokinių? Nes išmokinti neįmanoma. Italų dirigentas sakė, kad dirigavimas yra ne mojavimas, tai – muzikavimas. O muzikavimo dovaną gali gauti tik su motinos pienu. Jeigu tu tą dovaną turi, tai turi. Išmokinti dirigavimo technikos nereikia daug laiko, bet kaip išmokinti žmogų muzikuoti?
 
– Kas 1969 m. paskatino Kaune suburti naują muzikos kolektyvą?
– Toks buvo vyriausybės sprendimas. Pokario metais muzikos kolektyvai iš Kauno buvo perkelti į Vilnių – orkestras, operos teatras, jame liko tik nedidelis muzikinis teatras. Buvo poreikis muzikuoti, kurti, skleisti dainavimą, steigti daugiau kolektyvų. Juk Kaunas yra tarsi chorinės muzikos lopšys: Juozas Naujalis, pirmoji dainų šventė ir t. t. Tad buvo nuspręsta, kad čia turi būti valstybinis choras, kuris propaguotų tarybinių lietuvių ir kitų kompozitorių muziką. Mane, ką tik baigusį Lietuvos konservatorijoje chorinį dirigavimą, paskyrė vadovauti šiam chorui.

– Ar buvo didelė atranka?
Taip, didelė (iš 10 ar 11 kandidatų), ir aš ją laimėjau, nors visai to netroškau. Baigęs Lietuvos konservatoriją labai norėjau vykti mokytis simfoninio dirigavimo į Sankt Peterburgą, Lietuvai ten buvo skirta vieta. Iš pradžių kelis kartus atsisakiau pradėti kurti chorą Kaune, tačiau pagaliau sutikau, nebuvo kur dėtis. Po kelerių metų supratau, kad žmogus, turintis patirtį, nebūtų to ėmęsis, nes praktiškai tuščioje vietoje reikėjo sukurti kolektyvą, tai buvo pragariškas darbas. Choro dainininkų nebuvo, niekas jų neruošė. Iš pradžių pagrindą sudarė tuo metu labai populiarių mėgėjų chorų dalyviai. Buvo sunku rasti žmonių, kurie bent suprastų muzikinį raštą. Vėliau, ieškodami dainininkų, su kolega pervažiavom visą Lietuvą, apėjome visas bažnyčias. Rasdavome nemažai tinkamų choristų, tačiau Kaune jie neturėdavo kur apsigyventi.

– Kokie buvo lūkesčiai?
– Visa Lietuva laukė, kas čia įvyks, kas bus. Ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai reikėjo kolektyvo, kuris galėtų atlikti stambios formos vokalinės muzikos kūrinius, nes tuo metu buvo tik radijo choras, apkrautas tarybinėmis dainomis. Iš karto supratau, kad reikia tokio choro, kuris galėtų atlikti viską, ko negali kameriniai, mėgėjų chorai.

– Prašyčiau prisiminti pirmuosius koncertus.
– Pirmajame koncerte skambėjo įvairios miniatiūros ir mažos apimties kūriniai a cappella. Su panašia programa mes koncertavome dvejus metus, o 1971 m. gruodį atlikome W. A. Mozarto „Requiem“. Čia mums buvo pirmas išbandymas su garsiais solistais ir dirigentu iš Vokietijos. Taip prasidėjo kelias, kuriuo iki šiol einame. Po mišių atlikimo iš kitų kolegų gavau kritikos, kad štai susikūrė valstybinis choras, turįs dainuoti tarybinių lietuvių kompozitorių muziką, o jie gieda Mozarto „Requiem“.

– Kas pradžioje, augant chorui, buvo svarbiausia?
– Pakeliauti, išgirsti panašaus lygio chorus. Mus pradėjo kviesti į Maskvą, Sankt Peterburgą. Kiekvienais metais važiuodavome ten po du kartus, atlikdavome sakralinę muziką, įvairias Bacho, Händelio oratorijas. Važiuodavome kartu su Latvijos valstybiniu choru, mus labai gražiai priimdavo. Pirmieji koncertai tokiose salėse mums padėjo augti, tobulėti, siekti aukščiausių rezultatų.

– Kas svarbiausia dirbant su choru? Kas sunkiausia?
– Partitūrą, kurią mokosi choristai, vadovas nori įgyvendinti, tad būnu jiems reiklus, kad pasiektume rezultatą. Sunkiausia dirbti su vokalu – tai tragiškai sunkus darbas. Kiekvieną dieną susirinkus reikia ieškoti garso, dainininkų instrumento. Atlikėjas negali iš futliaro išsiimti balso ir uždainuoti. Kartais prasidainavimo pratimai nesiseka, neskamba, tada chorą reikia paleisti, negalima toliau dirbti. Žmogaus balsas yra pats brangiausias. Be to, choristą reikia įtikinti, kad jis suprastų, išmoktų, galėtų dainuoti nuoširdžiai – tai nelengvas darbas.

– Ar jubiliejiniai metai kuo nors skiriasi nuo kitų?
– Manau, kad ne. Tai graži šventė, bet mes niekuo kaip ir neišsiskyrėme, nestebinome šiais metais. Mūsų tikslas kitoks – kiekvieną programą atlikti profesionaliai, kad gerai skambėtų garsas.

– Ką dar norėtumėte atlikti, ko nesate dainavę?
– Beveik visą įžymiąją klasiką – Beethoveną, Händelį, Mozartą mes esame dainavę. Bet dar neteko atlikti fantastiško grožio Händelio oratorijos „Izraelis Egipte“. Tikiuosi, pavyks šią svajonę įgyvendinti.

– Ką manote apie šiandieninį chorų gyvenimą Lietuvoje?
– Šiuo metu Lietuvoje didelis chorinės kultūros nuosmukis. Palyginkime Lietuvos ir kaimyninių šalių chorus. Estijoje yra apie 8 tūkst. dainuojančių vyrų, o pas mus nėra nė vieno tikro vyrų choro. Latvijoje chorinis dainavimas gyvuoja ir žydi visomis spalvomis. Lygis aukštas ir jis tik kyla. Galbūt Lietuvoje reikia chorų artistų mokyklos.

– Kaip vertinate televizijos šou „Chorų karai“?
– Baisu. Nesuprantu, kuo čia dėti chorai, kam tai vadinti chorų karais? Tai neturi nieko bendra su choriniu dainavimu, chorine kultūra. Čia yra šou, ir tiek. Kiek žinau, Kaunas ne vieną kartą yra laimėjęs šį projektą. Po pergalės choras yra kviečiamas į savivaldybę, apdovanojamas. Aš esu tarybos narys, tad man irgi teko dalyvauti. Žinoma, choras užlipa scenon padainuoti. Klausau laimėtojų ir galvoju: nei intonacijos, nei garso, nei kokybės. Kaip jie laimėjo? Be elektros, įrašų nieko negali padainuoti. A cappella – net įsivaizduoti sunku. Čia ne choras, tai balsų ir choro įvaizdžio gadinimas.

– Kodėl taip yra?
– Svarbiausia yra tinkamas požiūris, jis turi ateiti iš valdžios. Ankščiau visur turėdavo būti chorai: gamyklose, kolūkiuose, mokyklose, visi privalėjo dainuoti. Tai bent šiek tiek palaikė chorinį dainavimą. Dabar net mokyklose nėra chorų, atsiranda tik vienas kitas fanatikas, kuris pats ką nors bando daryti. Daina – ne tik melodija ir harmonija, tai didelis dvasinis turtas, kaip žaliuojantis ąžuolas, kuris suleidęs šaknis praeityje, stiebiasi savo aukšta viršūne ateitin. Nupjaukit viršūnę ir šaknis, kas liks? Medis bus pasmerktas supūti. Tad jeigu mes nedainuosime, nepropaguosime to, viskas išnyks.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad dabar visi gyvena tik projektais: vienas, antras, trečias. Visur aplinkui tik projektai. Jie ateina ir praeina, o nuolatinio darbo nėra, viskas po truputį nyksta, išsibalansuoja. Kaip mes išlaikysime chorų lygį, jei nededame ilgalaikių pastangų ir daug darbo? Pastovumas leistų įsišaknyti pagrindams ir toliau aplink puoselėti muziką. O kur asmenybės? Su projektais jos nebus išlavintos. Tai turi būti nuolatinis, kruopštus, apgalvotas darbas.

– Kokį matote Kauno valstybinį chorą ateityje?
– Atvirai kalbant, man jau reikia išeiti, užleisti vietą jaunimui.
Viskas nėra taip paprasta. Reikia daug kantrybės ir supratimo dirbant su tokiu choru, todėl atidžiai žiūrim, ieškom, kas galėtų stoti prieš jį. Yra du choristai dirigentai, jau bandantys padirbėti, pažiūrėti, kaip sekasi. Man svarbiausia, kad tas, kuris perims šį nuostabų chorą, toliau eitų tik aukštyn, išlaikytų lygį, koncertų skaičių ir bendrumą. Per visus choro gyvavimo metus pats darbas ir idėja nuėjo labai toli, tad norisi, kad nesibaigtų prasmingas kolektyvo gyvenimas, kad jis ir toliau dainuotų.

– Kokia Jūsų gyvenimo prasmė?
– Visada žmogus gyvenime ko nors nori, siekia. Tas siekimas ir yra prasmė. Kiekvienas atlikėjas, menininkas žino: jo buvimas mene yra amžina kova be pabaigos. Amžina kova ieškant esmės, prasmės, įgyvendinant siekius. Pabaigos nėra. Menininko gyvenimas – amžinai besitęsianti pradžia siekiant tikslų, kurie šioje žemėje nėra pasiekiami.