Dainininkės ir pedagogės gyvenimo kelias

Spalio 29 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko vakaras-koncertas, skirtas prof. Irenos Laurušienės gyvenimo ir kūrybos puslapiams pasklaidyti. Vakaro moto – dainuoti! Taip vadinasi ir Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės parengta monografija, kurią išleido asociacija „Kultūros studijos“.
Vakare dainavo profesorės mokiniai: Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Julija Stupnianek, Eglė Klimaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Chorinio dirigavimo katedros vedėjas doc. Dainius Puišys, Deividas Staponkus, Povilas Butkus, muzikos mokyklos „Lyra“ jaunių chorui „Cantus gracilis“ dirigavo doc. Rolandas Aidukas, LMTA mišriajam chorui – D. Puišys. Profesorę pagerbė svečiai iš Lenkijos – prof. Bogdanas Makalas su savo mokiniais Marcinu Krupa ir Jakubu Michalskiu, kolegė iš Maskvos – Gnesinų muzikos akademijos Solinio dainavimo katedros vedėja doc. Jekaterina Starodubrovskaja. Nuotaikingame koncerte skambino pianistai Artūras Anusauskas, Aleksandra Žvirblytė, Giedrė Eriksonė, Aušra Motuzienė, Nijolė Baranauskaitė, Virginija Blotnienė, Živilė Survilaitė. Vakarą vedė knygos autorė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.

Rašyti apie menininką – suvokti jo patirtį, pajusti gyvenimo kelio vingrumą, įgimčių reikšmingumą kuriant savąjį likimą – visada sudėtinga. Žmogus – slaptingas pasaulis, kuriame sunkiai perskaitomos vidinės refleksijos. Vienam scenos žmogui reikia kasdienės tylos, ramybės, savęs pajautimo laukiant įkvėpimo, kuris gali ateiti scenoje. Kito brandinamos gyvenimo patirtys scenoje sprogsta emocijomis, išsilieja naujomis prasmėmis, estetinėmis reakcijomis. Kaip tai pasiekti? Ko ir kaip reikia mokytis? Patirčių refleksijų, spalvingų jų interpretacijų, kūrybiškumo, technologijų, jautrumo garsui, žodžiui, emocijai? Bet kaip nelengva pedagogui perduoti jauniems, smalsiems studentams, mokiniams tai, kas suteiktų jiems technologinių pagrindų kūrybai, kas išlaisvintų pojūčius, emocijas. Dainininkė, žinoma pedagogė prof. Irena Laurušienė kaskart prieš save mato tik asmenybės pradmenis. Diagnozuoja ir pradeda dirbti.
Dainininko profesija ypač sunki, nes tai – kūno, psichikos, intelekto, dvasinės stiprybės, atkaklaus charakterio, užsispyrimo, darbštumo, įvairiapusės ištvermės kuriama harmoninga sandrauga. Laiko reikalaujantis ugdymo procesas. Pradedančiam dainuoti suteikti konkrečios informacijos, žinių – maža. Reikia laiko, gerų empatiškų santykių, kad žinias mokinys, studentas perimtų intelektu, dvasinėmis pagavomis ir jos taptų dainininko savastimi.
Jauniems menininkams ypač svarbus nepaliaujamas darbas. Jis ir iš pedagogo reikalauja ne tik tvirto charakterio, bet ir sinerginių santykių su ugdomuoju. Jautrumo, pagarbos ir reiklumo. Kantrybės, ugdančios toleranciją, gebėjimo dirbti ir su tinginiais, ir su besistengiančiais, ir su neimliais studentais. Dėstytojui menininkui kartais sunku nereaguoti į vidutinybių ambicijas, į atsainias reakcijas ar demonstratyvų abejingumą. Ne vieni iškilaus pedagogo klasėje praleisti studento metai išugdo tikrą abiejų bendrystę, jau vėliau pasireiškiančią malonia artimo žmogaus jausena. „Mes susitikome, kad aš tau atiduočiau visą savo išmintį, visas žinias ir meilę“, – toks šūkis tiktų virš dainavimo mokytojo durų.

Irenos Jakubėnaitės-Argustienės-Laurušienės mamos giminė kilusi iš Kėdainių krašto. Bajorai Rachlevičiai turėjo turtų ir sotų gyvenimą. Bet kur turtai, ten nesantaika. Atrodė, kad Anapilin išeidama senolė pasiėmė viską, dukrai paliko tik keturis vaikus. Bet toji netrukus motiną nusivijo iš pasakos, liko keturi našlaičiai. Irutės mama Jadvyga – mažiausia ir jauniausia. Vaikai gerai sugyveno, vienas kitam padėjo, ypač vyriausioji, teta Stasė, ištekėjusi už Lietuvos gynėjo savanorio Maldžiaus. Šis, Gudžiūnuose gavęs žemės, pradėjo statytis namus.
Susirinkdavo kaime pas Stasę iš visų pašalių kas gyvas Lietuvoje buvo, kas nespėjo darbo ieškodamas Australijon, Amerikon nukakti. Pro vaikystės langą skverbėsi meilė gyvasčiai, gamtai, pagarba darbui. Mažoji stengdavosi su visais spėti. Jos sveikatą namiškiai saugojo, matė greitai nuvargstančią. 
Šiandien I. Laurušienės atmintyje gyvi ir kiti sentimentai – seneliui Povilui Jakubėnui. Jo žemės buvo kitame Lietuvos pakrašty, Biržų krašte. Išeidamas Anapilin senelis nusinešė daug šeimos, Jakubėnų giminės paslapčių. Irenai, kaip ir daugeliui tos kartos palikuonių, niekas atvirai ir išsamiai visų sudėtingų gyvenimo peripetijų nepasakojo, bijojo. Patylomis minėdavo kažkokius gimines Biržuose, Rygoje, Amerikoje, vėliau Australijoje... Biržuose, Kudirkos g. 54-ajame name, Jakubėnas su žmona – Baba Emilija – užaugino du sūnus.
Karas – ne tik mūšiai, tai ir skausmingi praradimai. Jam dar nepasibaigus, abu Jakubėno sūnus prarijo nežinia. Dabar senelis vaikščiojo savo šiltame delne stipriai laikydamas mažosios Alberto dukrytės Irenos, švelniai vadinamos Rūtele, rankutę. Mergaitę, taip ir nespėjusią pamatyti tėvo, motina išgelbėjo iš bombarduojamo namo Kaune. Senasis Jakubėnas, inteligentiškas, labai tvarkingas žmogus, dabar jai buvo ir tėvas, ir visas pasaulis, visi atsakymai į nežinomybės klausimus.
Mama patikėjo vaiką seneliams, su jais Irena gyveno Kaune nuomojamame name. Laukdavo švenčių, kalėdinės eglutės ir ant jos liaunų šakelių kabančių apelsinų, saldainių. Babos vaišės – nenusakomo skanumo...
Tėvas Albertas Jakubėnas, sako, buvęs prie meno: mėgo piešti, smuikavo ir dabar atminimą saugančiu smuiku, namuose buvo ir fisharmonija. Iki šiol likusios saloninės muzikos natų stirtos tikriausiai jam pravertė ir Kaune, kur likimas neilgam susiejo su išsirinktąja dailia kirpėja. Tikriausiai ir senelis mėgo muziką, nes vaikaitei į Kauną nugabeno pianiną ir pats persikraustė. Nuo ketverių metukų nutarė mokyti skambinti fortepijonu.
Tačiau vaikystės laimei atėjo pabaiga. Mama nutarė muzikalią, ritmišką, plastišką mergaitę leisti į Juozo Naujalio dešimtmetę muzikos mokyklą, tačiau aplinka nebuvo Irenai palanki. Baigusi septynias klases įstojo į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, mokėsi doc. Eugenijos Matiukienės fortepijono klasėje.
Puikiai baigusi mokyklą, gavo rekomendaciją studijuoti Konservatorijoje. Prof. Jakovo Ginzburgo klasėje tobulino muzikinį mąstymą, muzikos interpretacijos subtilybes, pianizmo technologiją. Jau dirbo Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje koncertmeistere. Tačiau nelemta avarija pakeitė profesinės veiklos kryptį, Irena Jakubėnaitė tapo dainininke. Didelės įtakos turėjo dainininkės, pedagogės Onos Kavaliauskienės asmenybė. Ji paskatino muzikalią koncertmeisterę mokytis dainuoti. Dėstydama įprasmino Ninos Karnavičienės danavimo mokymo metodologijos principus, kurie buvo suformuoti geriausios europinės vokalo mokyklos meistrų. O. Kavaliauskienė buvo sukaupusi didelę nototeką, joje reikšmingą vietą užėmė retai atliekami kūriniai. Formuodama repertuarą atsižvelgdavo į studento individualybę, jo temperamentą, estetines nuostatas, polinkius.
Absoliuti klausa, puikus muzikinis išsilavinimas Irenai leido sukurti išskirtines Vytauto Laurušo Koncerto balsui, kantatos „Liepsnoja naktis“ (kompaktinėje plokštelėje įrašyta su Vilniaus kvartetu) interpretacijas. Jos buvo puikiai įvertintos JAV, Lenkijoje, Rusijoje ir kituose kraštuose. Įrašyti lietuvių kompozitorių S. Vainiūno, A. Bražinsko, V. Laurušo kūriniai, kuriuos ji rengė su autoriais ir dainuodavo susitikimuose su gausia klausytojų auditorija visoje Lietuvoje.
Didžiulį dėmesį dainininkė skyrė edukacinei veiklai. Rengė naujas kompozitorių Anatolijaus Šenderovo, Vlado Švedo, Valentino Bagdono muzikines pasakas, kitus kūrinius.
Atsimintini koncertuose, televizijos studijoje jos atlikti kūriniai su kameriniais ansambliais: Sergejaus Rachmaninovo romansai su fortepijoniniu trio (Virginija Dabkutė, Paulius Juodišius, Arūnas Palšauskas), Franzo Schuberto „Piemuo uolose“ (su Saule Eidukonyte ir Algirdu Budriu), Jurgio Karnavičiaus kūriniai sopranui ir altui (partneris – Petras Radzevičius). Parengta Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ literatūrinė muzikinė kompozicija – visa Tatjanos partija. Su puikiu sceniniu pajautimu klausytojams pristatyti operečių fragmentai.
 
Prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su kompozitoriumi V. Laurušu. Po daugelio metų prof. I. Laurušienė pasakojo: „Kantatoje „Liepsnoja naktis“ – daugybė balso raiškos priemonių, apie kurias nebuvau ir girdėjusi. Daug emocinių niuansų, laisva ritmika, daug kalbamo teksto. Iš kalbėjimo reikėdavo pereiti į dainavimą. Mokėjome dainuoti rečitatyvus, bet tokios muzikos – ne. Aš eidavau pas savo dėstytoją, nes dainininkui nuolat reikalinga toji ausis iš šono. Naujos raiškos priemonės mūsų atlikėjams dar nebuvo žinomos, Filharmonijos solistė Irena tebuvo dainavusi tik labai sudėtingą Rodiono Ščedrino kūrinį „Trys solfedžio“. „Man buvo labai sunku, – sakė dainininkė, –neturėjau patirties analizuoti naujos muzikos klavyrų, ieškoti nebe teksto, bet savito intonacinio įprasminimo būdų. Negaudama tonacinių ženklų turėjau pasitikėti savo klausa. Buvo labai įdomu dirbti, nes balsas traktuojamas instrumentiškai. Artistiniais pojūčiais ieškant prasmių reikia galvoti ir apie vokalinę techniką, apie tai, kaip tas prasmes realizuoti.“
To prof. I. Laurušienė šiandien moko savo studentus – būsimuosius solistus ir choro dirigentus. Šias pareigas LMTA Choro dirigavimo katedroje ji perėmė iš doc. O. Kavaliauskienės.
Solinio dainavimo katedroje jai buvo lemta turėti labai nedidelę klasę, bet ir joje išugdyta ne viena sėkmingai teatruose dirbanti dainininkė. JAV sėkmė lydi operos solistę Jūratę Švedaitę-Walling. Liuba Chuchrova buvo priimta stažuotis į Londono Guildhallo aukštąją muzikos ir dramos mokyklą, 1997 m. tapo tarptautinio Maggie Teyte konkurso Londone nugalėtoja, pelnė galimybę surengti solinį koncertą Londono teatre „Covent Garden“. 2000 m. Mėrbišo festivalyje (Seefestspiele Mörbich) pakviesta dainuoti Safi partiją Johanno Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Dabar dainuoja Ciuricho operos teatre.
Vokalinę I. Laurušienės mokyklą sėkmingai perėmė Julija Stupnianek. 2000 m. vasarą ji pelnė trečiąją premiją J. Dichlerio konkurse Vienoje, o rudenį Maskvoje tapo tarptautinio dainininkų konkurso „Romansiada 2000“ trečios vietos laimėtoja, Lietuvoje – Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkų konkurso nugalėtoja. Danijoje pastatytoje W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ dainavo Fiordilidži partiją. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre parengė Violetos partiją G. Verdi „Traviatoje“, Rozinos G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Mėgstamiausias solistės vaidmuo – Liu G. Puccini operoje „Turandot“.
Nuo 1996 metų profesorė ir mokytoja ekspertė I. Laurušienė savo žinias perduoda jaunajai dainininkų kartai, Vilniaus vaikų muzikos mokyklos „Lyra“ mokiniams. Jie gali būti ramūs – mokytoja „ras“ jų balsus, talentingus nuves į didžiąją sceną.
Prof. I. Laurušienė – tarptautinių dainininkų konkursų žiuri narė, dažnai – pirmininkė. Portugalijoje, Ukrainoje, Italijoje, Lenkijoje yra vedusi meistriškumo kursus. Su savo auklėtiniu, dabar docentu, mokytoju ekspertu Rolandu Aiduku surengė Miko Vaitkevičiaus operų vaikams pastatymus, organizavo pirmuosius Antano Kučingio, Elenos Čiudakovos jaunųjų dainininkų konkursus.