Keturi žvilgsniai į nuskambėjusią „Gaidą“

NUAIDĖJUS PASKUTINIAMS FESTIVALIO „GAIDA“ GARSAMS IR „SUSIKRAČIUS“ MENINIAMS ĮSPŪDŽIAMS, APIE SPALIO 24 – LAPKRIČIO 9 D. VILNIUJE VYKUSĮ ŠIUOLAIKINĖS MUZIKOS FORUMĄ SAVO MINTIMIS SUTIKO PASIDALINTI AUTORITETINGI MUZIKINIO GYVENIMO DALYVIAI IR STEBĖTOJAI: MUZIKOLOGĖS GRAŽINA DAUNORAVIČIENĖ IR ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ, DIRIGENTAS DONATAS KATKUS IR KOMPOZITORIUS MINDAUGAS URBAITIS.

Gražina Daunoravičienė: „Gaida“ – postmodernizmo pliūpsnis su aukšto lygio svečiais“
Šį festivalį palyginčiau su aštuonioliktąja „Gaida“, kai Vilniuje vyko Pasaulio muzikos dienos. Po jų tarsi buvo justi tam tikras atoslūgis. O šių metų „Gaidos“ festivalio programos aiškiai atsigręžė į aktualesnius autorius, kūrinius, muzikos tendencijas. Savaip simboliška, kad tai išreiškė būtent festivalyje koncertavęs Philipas Glassas ir jo populiariausi kūriniai: elementariausių muzikos struktūrų eksponavimas, begalinis kartojimas ir modifikavimas tarsi nesislapstant deklaravo ironišką paties Glasso santykį su avangardu.
Festivalio programa ganėtinai konceptuali ir ambicinga – visi trys pasirinkti pagrindiniai festivalio autoriai buvo įdomūs, nuo minimalizmo (nors pats Glassas bodisi šia sąvoka) pagaliau atsigręžta į postmodernizmą, bandoma dairytis dabartyje. Labai įdomus buvo Heinerio Goebbelso spektaklis – būtent savo muzikine dalimi ir jos santarve su vizualiuoju planu. Hanna Kulenty – taip pat sėkmingas pasirinkimas. Stiprūs autoriai, puikūs atlikėjai. Iš kviestinių solistų ypač stipriai pasirodė trimitininkas Marco Blaauw, puiki klavesinininkė Goska Isphording, charizmatiškas violončelininkas Gavrielis Lipkindas. Savaip įdomu buvo išgirsti Stradivarijaus smuiką, gaila, kad pati solistė atrodo dar neverta juo groti.
Man patiko, kad ir tarp dirigentų buvo naujų veidų ir vardų. Nors šį kartą noriu ypač pagirti Donatą Katkų ir Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, man jų koncertas Kotrynos bažnyčioje, ko gero, buvo geriausias visoje programoje. Gėrėjausi puikiu orkestro lygiu, interpretacija, koncerto visuma. Ir Glassas su savo ansambliu yra gėris, jo „Dvylikos dalių muzika“ – klasika, vienas pačių ryškiausių XX a. kūrinių. Klausantis jo gyvai atliekamos muzikos galima buvo girdėti kai kurių lietuvių autorių minimalistų muzikos gyvas šaknis. Apibendrindama pasakyčiau, kad šis festivalis – postmodernizmo pliūpsnis su aukšto lygio kviestiniais svečiais. Net pasidžiaugiau, kad festivalis išsitęsė laike, kitaip būtų sunku viską aprėpti.
Iš lietuviškų kūrinių neabejotinas lyderis buvo Onutės Narbutaitės „Ten buvo drugelis?“ Kai jis suskambėjo, pamaniau, Dieve – tokia branda, begalinė garso estetika, individuali koncepcija, meistriškumas. Koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje abiejų moterų kompozitorių – Narbutaitės ir Hannos Kulenty („GG Concerto“) kūriniai buvo neabejotinai stipriausi. Gerą įspūdį paliko Ugnės Giedraitytės „Arco Iris Circular“ ir Rūtos Vitkauskaitės „Ashraga“, žadantys įdomią tolesnę šių jaunų kompozitorių kūrybinę raidą, juk debiutuojančiam autoriui ypač nelengva rašyti simfoniniam orkestrui, kuo įsitikinome išklausę kitas premjeras. Iš užsieniečių labai gaiviai nuskambėjo Hannos Kulenty kūriniai, kurie buvo ir puikiai atlikti. Tarp viršūnių, žinoma, Heinerio Goebbelso estetiškas ir konceptualus „Max Black“, būtent muzikinė-akustinė spektaklio dalis, kuri galėtų puikiai gyvuoti net be reginio. Beveik vizualiu garso virpesių dizainu imponavo Michaelo Gordono „Pekino harmonija“ simfoniniam orkestrui, harmoniškai išgrynintas kūrinys.
Linkiu, kad „Gaidoje“ ir toliau skambėtų aktualiausia muzika – kad vis labiau būtume esamajame muzikos laike. Tada mes jame akivaizdžiai matome ir savo muziką, ar ji tame kontekste skamba taip, lyg būtų sukurta prieš šimtą metų, ar kaip tik atvirkščiai, kaip Onutės Narbutaitės opusas, kuris buvo absoliučiai pasaulinio, paties aukščiausio meninio lygio.
Linkiu kilti aukštai ir dairytis plačiai. Šiais metais „Gaidoje“ buvo pagautas džiuginantis kilimo, skrydžio mostas.

Živilė Ramoškaitė: „Festivalyje buvo įdomių dalykų“
Gerai prisimenu laikus, kai festivalyje trūkdavo publikos, Filharmonijos salėje arba Kongresų rūmuose likdavo daug tuščių kėdžių. Dabar padėtis pasikeitusi: „Gaida“ įsitvirtino Vilniaus festivalių tvarkaraštyje, galima sakyti, ji jau turi savo prisiekusią publiką.
Niekada nebūna, jog visų klausytojų skonis ir interesai būtų vienodi, tad vieni renkasi vienus koncertus, kiti – kitus, tačiau nepaneigsi, kad juos aplanko daug nuoširdžiai suinteresuotos publikos. Nesistebiu, kad kai kuriuose koncertuose vyrauja jauniausia karta, o kituose matai solidaus amžiaus žmones. Festivalis rengiamas ne tik būreliui kompozitorių ir muzikologų, apie tai, manau, mąsto ir tie, kas jį rengia. Tad ir programose matome gana įvairių krypčių kūrėjų darbus. Šiuolaikinis kūrinys – ne Mozarto ar kito laiko patikrinto genijaus muzika. Į kai ką aš žvelgiu kaip į galimybę susipažinti su mažai žinoma kūryba, kai kas, pavyzdžiui, elektroninė muzika ir performansai manęs tiesiog nedomina – turbūt per vėlu į tai gilintis... Tačiau žinau, kad jaunesnei kartai arba vyresniems šios muzikos entuziastams tai gyvybiškai svarbi sritis. Gerbiu jų pasirinkimą ir kūrybines pastangas.
Šiųmečiame festivalyje buvo ir intrigos, ir lietuviškų premjerų, ir šiaip įdomių dalykų. Kadangi nuo senų laikų mėgstu Philipo Glasso muziką, man labai patiko, kad šįsyk jis atvyko su savo ansambliu. Juk daugelis jaunų žmonių, sėdėjusių ir stovėjusių sausakimšoje Kongresų rūmų salėje, nebuvo jo matę ankstesniuose koncertuose Vilniuje, pagaliau tada buvo atliekami ir kiti kūriniai. Neabejotinai tai buvo šio festivalio hitas!
Mane sužavėjo Lietuvos kamerinio orkestro programa su Glasso Trečiąja simfonija ir Algirdo Martinaičio smuiko koncertu (smuikininkė Aisha Syed jį pavyzdingai išmoko, bet ne visai suvokė, apie ką jis), taip pat puikus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas, kuriame išgirdome labai subtilų Onutės Narbutaitės „Ten buvo drugelis?“, nuostabų Hannos Kulenty „GG Concerto“ su virtuoze klavesinininke, naujus Vytauto Laurušo, Ramūno Motiekaičio opusus. Valstybinis simfoninis orkestras parengė solidžią programą su nauja Broniaus Kutavičiaus „Epitafija Orleano Mergelei“, suskambėjusia dar pagaviau ir emocingiau nei pirmasis variantas žiūrint filmą apie Žaną D’Ark (ir tada įsiminė meistriškai kuriama kančios raiška). Šioje programoje man įdomūs buvo ir kiti du kūriniai – Glasso Antrasis koncertas violončelei ir Michaelo Gordono „Pekino harmonija“. Deja, negalėjau būti atidarymo ir uždarymo koncertuose, jų skelbta programa, regis, taip pat turėjo būti įdomi.
Apie pageidavimus ateičiai. Manau, kad festivalio rengėjai visuomet pagal galimybes stengiasi sudaryti kuo geresnę ir įdomesnę programą. Gerbiu jų triūsą ir tikiuosi, kad kita „Gaida“ bus įdomi ir įvairi. Duok Dieve, kad mūsų kompozitoriams pavyktų sukurti naujų gerų veikalų, kurie suskambės kitame festivalyje.

Donatas Katkus: „Gaida“ tapo tikra švente“
Man „Gaida“ pirmiausia patraukli dėl plačios stilistinės įvairovės. Lietuvoje yra įvairių kitų šiuolaikinės muzikos festivalių, kurie užima nedideles savo nišas. O „Gaidoje“ skamba muzika kompozitorių, kurie jau turi stiprias pozicijas savo kraštuose ir pasaulyje, pavyzdžiui, Philipas Glassas. Tokios figūros atvykimas į festivalį išaugina renginio vertę. Tai labai svarbu, nes autoritetų reikia. Juk festivalio vertės nesukursi, jei skambės vien nežinomų vidutinio lygio autorių kūriniai. Pažįstu daug kompozitorių, taip pat ir užsienio, kurie žino „Gaidą“. Akivaizdu, kad festivalis nuosekliai siekia tikro, o ne tariamo pripažinimo. Festivalį, išsikovojusį tokį autoritetą, reikia remti. Keista, kad vis dar yra to nesuprantančių.
Bet kurio festivalio kryptį lemia ne kokia nors valdyba, bet žmogus, stovintis prie jo vairo. Nežinau nė vieno festivalio, kurio stilių, programą lemtų daugelio žmonių komisija. Tada būtų jovalas – prasidėtų intrigos ir pan. Paprastai festivalius rengia autoritetingi, nusimanantys muzikai. Pas mus yra nemažai šiuolaikinę muziką išmanančių žmonių, bet realizuoti savo išmanymą, organizuoti geba labai nedaugelis. „Gaidai“ pavyko, kad jos meno vadovas Remigijus Merkelys yra puikus organizatorius, kuris, sakyčiau, kietai realizuoja savo įsisvaizdavimą. Festivalio vadovui negali atimti šitos teisės, nes „Gaida“ jau yra sukurta kaip didelis, rimtas festivalis. Ar prisimenate, kaip būdavo anksčiau? Kai vykdavo Kompozitorių sąjungos plenumai ar pirmieji „Gaidos“ festivaliai, juose būdavo grojama vien tik Lietuvos autorių muzika, na, kartais pasitaikydavo ir vienas kitas kūrinys iš kitų kraštų. Galiu paliudyti, kad tas totalitarizmas, kai visi turi teisę rodyti savo kūrinius, o kūryboje juk ne visi yra patys geriausi, nieko gera neduoda. Anuomet festivalio renginius lankydavo tik nedidelis žmonių ratas, visi tarsi savi, kompozitorių ir muzikologų bendruomenė. Į atidarymus Filharmonijoje susirinkdavo vos keliasdešimt klausytojų, orkestras scenoje būdavo didesnis. O dabar, žiūrėkite, „Gaida“ tapo tikra švente, žmonės veržiasi į festivalį, jo laukia. Publika taip smarkiai išaugo, kad dažnai net netelpa į koncertų sales.
Diriguodamas Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertą „Gaidoje“ susidūriau su labai miela mano sielai muzika. Aš pats, sakykime, nebūčiau atradęs Hannos Kulenty kūrinio, nebūčiau žinojęs Stefano Gervasoni opuso. Kūriniai buvo mums pasiūlyti, ir visi buvo geri. Man labai patiko savo aurą turinti Ramūno Motiekaičio muzika, Vytauto Laurušo opusus grojame nuolat, o Onutės Narbutaitės kūriniui net specialiai atvyko suomių dirigentas. Beje, apie šį koncertą mane kalbinusi viena žurnalistė prirašė tai, ko jai visai nesakiau, dėl to leidiniui pareiškiau protestą.
Žvilgsnis visuomet būna subjektyvus, festivaliai taip pat vienais metais gali būti geresni, kitais – prastesni, tai natūralu. Aš pats esu Kristupo vasaros festivalio vadovas, visuomet stengiuosi, kad jis turėtų patrauklų vasarinį pobūdį, bet rezultatas ne visada būna nuspėjamas. Manau, reikia džiaugtis visu tuo, kas buvo gera. O „Gaidoje“ kiekvienais metais būna gerų dalykų, ypač šiemet.

Kompozitorius Mindaugas Urbaitis: „Šių metų „Gaidoje“ – gyva atmosfera ir daug jaunimo“
Man festivalio viršūnės buvo keturios: Strasbūro mušamieji, atlikę Gerard’o Grisey „Le Noir de l’Etoile“, „The Philip Glass Ensemble“, Roberto Henke „Lumière“ ir Heinerio Goebbelso „Max Black“. Strasbūro mušamieji – ne tiek dėl paties kūrinio, kiek dėl puikaus atlikimo ir koncerto visumos, o kiti trys dėl to, ką būtų galima pavadinti įdomumu, patrauklumu ir poveikiu. Manyčiau, tai pakankamai daug: jei kiekvienam klausytojui gerų įspūdžių buvo panašiai tiek ir dar jei skirtingų, tuomet festivalį galima laikyti pavykusiu.
Lūkesčiai ateičiai tie patys kaip ir kasmet: išgirsti ką nors, kas pakeistų asmeninę patirtį ir priverstų į žinomus dalykus pažvelgti naujai.