Lietuviškos liepos prisiminimai

2014 Nr. 11–12 (442–443), Dalia Shilas

19-oji Lietuvos dainų šventė „Čia – mano namai“ subūrė mus, 37 tūkstančius dalyvių nuo 2 iki 94 metų amžiaus iš 11 pasaulio šalių, ir užtvindė mano gimtojo Vilniaus gatves. Aš vykau šokti su Bostono tautinių šokių kolektyvu „Sambūris“. Nors dulkės nuo šokių batelių seniai nušluostytos, tautiniai kostiumai išvalyti, daugelis mūsų vis dar išgyvename Šventės džiaugsmus, pasididžiavimą ir nostalgiją.
„Šokių diena buvo įspūdinga, – prisimena „Sambūrio“ šokėja, Bostono lituanistinės mokyklos direktorės pavaduotoja Eglė Šležas, – bet gražiausi mano prisiminimai yra iš trijų repeticijų dienų. Buvo nuostabu susipažinti su šokėjais iš įvairių šalių ir stebėti, kaip jie repetuoja. Šokių šventėje Lietuvoje dalyvavau pirmą kartą, todėl viskas buvo labai įdomu.“
Dauguma „Sambūrio“ šokėjų yra gimę Lietuvoje, todėl šventės pavadinimas „Čia – mano namai“ turėjo tikrąją prasmę ne tik mums, bet ir mumis besididžiuojantiems artimiesiems ir draugams, kurie atėjo ir pažiūrėti, ir padėti. Esu labai dėkinga buvusiems Vilniaus universiteto, Lietuvos televizijos ir kitiems bendražygiams už nuostabius foto,- ir videoprisiminimus.
„Sambūrio“ šokėjas, Bostono lituanistinės mokyklos buvęs mokinys ir mokytojas Aricas LeBlancas gimė prie Bostono, jau yra lankęsis daugelyje tolimesnių šalių, tokių kaip Meksika ir Australija. „Kaskart išvykus už savo šalies ribų mano gyvenimas įgydavo vis naujų perspektyvų, – sako Aricas. – Kadangi anksčiau nebuvau lankęsis Lietuvoje, kelionė į šokių šventę tiesiog pribloškė. Turėjau galimybę aplankyti vietas, kurias augdamas matydavau knygose, kalbėti lietuviškai šalyje, kur ši kalba yra užgimusi, ragauti valgių ir gėrimų tikrame lietuviškame restorane – niekur kitur šito nepatirsi. Dalyvavimas šokių šventėse visada keičia mano požiūrį į tautinius šokius, bet šioji nustelbė visus mano lūkesčius. Nepaisant ekstremalių oro permainų, šokių repeticijos buvo fantastiškos, programa labai gerai suplanuota. Dar ilgai buvo matyti įdegio žymės, atsiradusios po 12 valandų repeticijų saulėje. Nors važiavau šokti su studentais, teko šokti ir suaugusiųjų grupėje, kadangi pritrūko vieno šokėjo. Visi buvo labai malonūs, besišypsantis ir puikiai pasiruošę.
Labiausiai mane nustebino tiek šventės dalyvių, tiek Vilniaus gatvėse matytų žmonių įvairovė. Sutikome žmonių iš Bostono, Niujorko, Čikagos, Toronto, Argentinos, Anglijos. Daugiausia tai buvo studentai arba jauni profesionalai. Visi draugiški, šnekūs ir nepakartojami. Labai džiaugiuosi, kad priklausau šiai bendruomenei, kuri, nepaisydama atstumo ir sienų, susiburia ir surengia tokią nuostabią, kūrybingą ir savitą šventę. Aš tikiuosi, kad ir toliau galėsiu šokti ir dalyvauti kitoje šventėje“, – sako Aricas.
Tai buvo jau antra kelionė į Lietuvą argentinietei Anielai Onai Remorini Gasiūnaitei, „Nemuno“ kolektyvo šokėjai iš Buenos Airių provincijos Beriso, imigrantų sostinės. „Pirmą kartą Lietuvą aplankiau 2010 metais mokydamasi Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, – prisimena Aniela. – Praėjusią liepą turėjau progą atstovauti Argentinai Dainų ir šokių šventėje kartu su kitais 8 tūkstančiais šokėjų iš viso pasaulio. Aš to niekada nepamiršiu. Tai buvo mano gyvenimo dovana.
Berisas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo viena didžiausių Argentinos lietuvių kolonijų, joje gyveno daugiau nei 3000 imigrantų. Kiekvieną rugsėjį ir spalį lietuvių organizacija „Nemunas“, Imigrantų sąjungos, vienijančios 20 imigrantų bendruomenių, narė, organizuoja Beriso Imigrantų šventę. Įvairios bendruomenės, tarp jų vokiečių, armėnų, kroatų, slovakų, ispanų, baltarusų, airių, ukrainiečių, italų, albanų, bulgarų, graikų ir lenkų, siunčia į šią „Fiesta Provincial del Inmigrante” savo kandidatę – imigrantų karalienę. Šiemetinėje, jau 37-ojoje, šventėje lietuvių bendruomenei atstovavo gražioji 22 metų Aniela Ona. Teisėjai iš 35 Argentinos provincijų išrinko ir karūnavo immigrantų karalienę ir dvi princeses. Aniela gavo antrosios princesės titulą.
Kasmet šioje šventėje dalyvauja daug Argentinos lietuviškų šokių kolektyvų, vyksta dalyvių eitynės, maratonas, sporto varžybos. Dalyviai ir svečiai ragauja vietinių lietuviškų patiekalų ir alaus. Šventė suburia per 70 tūkstančių svečių iš visos Argentinos ir kaimyninio Urugvajaus. Šiemet į šventę iš Lietuvos buvo atvykusi tautiška kapelija „Sutaras“.
 

***
Apsidžiaugiau sužinojusi, kad mano nelietuviai kaimynai taip pat nusprendė aplankyti Lietuvą kelionės į Europą metu. Kai kas iš jūsų galbūt prisimenate mūsų koncertus „Lietuviškos Kalėdos“ Piterboro (Peterborough) miestelyje, Naujojo Hampširo valstijoje, ir Bostono lituanistinei mokyklai, kurioje aš mokau, skirtą koncertą Šv. Petro bažnyčioje Pietų Bostone, Masačusetso valstijoje.
„Lietuva? – klausė mūsų draugai. „Kur ji? Neatsimenu.“ – „Tai maža Baltijos šalis, šalia Latvijos ir nedidelio Rusijos kampelio palei jos sieną“, – priminė jiems nelietuviško choro „Monadnock“ dainininkas Herbas Motley. „Ir ko gi ten važiuoti, kai tiek pasirinkimo Europoje?“ – „Mano atsakymas – draugai ir muzika“, – sako Herbas, kuris Piterboro chore dainuoja kartu su žmona Teri.
„Talentinga sopranė Jūrate Švedaitė iš Konektikuto lyrinės operos su mūsų choru dainavo jau prieš dvejus metus ir kartu su muzikos direktoriumi Jimu Sharrocku padėjo sukurti kalėdinio koncerto programą. Pagrindinis koncerto kūrinys buvo „Magnificat“, sukurtas kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės iš Vilniaus. Choras pasikvietė Kristiną, kad ji padėtų mums pasiruošti ir pati išgirstų savo kūrinį šioje šalyje.“
Herbas labai gražiai aprašė mūsų pirmąjį susitikimą:
„Dar vienas įdomus nutikimas – mūsų pažintis su nauja kaimyne Dalia. „Ką jūs ten veikiate Naujajame Hampšire?“ – paklausė ji. „Muzikuojame, – atsakiau. – Mes ruošiame koncertą „Lietuviškos Kalėdos.“ – „Taigi aš lietuvė ir šoku Bostono „Sambūrio“ tautinių šokių kolektyve“. Dalia kartu su „Sambūrio“ grupe dalyvavo mūsų koncerte Piterbore ir padėjo rengti koncertą Šv. Petro bažnyčioje Pietų Bostone.
Taigi mes turėjome tris drauges – būsimos Lietuvos dainų šventės, įvyksiančios liepos ketvirtosios savaitgalį, dalyves. Vidurvasario išvakarėse buriuotojų varžybos nuvedė mus į Oslą, Norvegiją, ir aš pagalvojau, kada gi vėl būsiu taip arti Vilniaus.
Kompozitorė Kristina Vasiliauskaitė mums buvo atvežusi gražių fotoalbumų, kuriuose matėme nuostabią barokinę architektūrą. „The Lonely Planet Guide“ padėjo suplanuoti kelionę. Buvo labai įdomu, nes nei aš, nei mano žmona nebuvome lankęsi jokioje buvusioje sovietų šalyje. Kelionės metu nuolat susidurdavome su elegantiško baroko pavyzdžiais, išgelbėtais nuo sovietų destrukcijos ir aplaidumo. Šešių dienų pritrūko viskam pamatyti.“
Herbo žmona Teri prisimena: „Mūsų kelionė į Lietuvą buvo labai maloni, įdomi ir, svarbiausia, muzikali. Mes ten viešėjome per nacionalinę šventę, skirtą karaliaus Mindaugo karūnavimui 1253 metais, panašiai kaip mūsų Liepos 4-oji, tik jie švenčia tris dienas. Kartais atrodė, kad esame kokios nors šeimos susitikime: nelabai supratome, kas vyksta, bet kadangi neturėjome išankstinių lūkesčių, tiesiog visur dalyvavome.“
Herbas tęsia: „Senamiestis buvo pilnas tautiniais drabužiais pasipuošusių dainininkų ir šokėjų, laukiančių savo pasirodymo įvairiose miesto centre esančiose scenose po atviru dangumi ir parkuose. Vieno tokio pasirodymo metu pajutome aplinkinių džiaugsmo bangą. Kristina greit pastebėjo šalies Prezidentę, ateinančią su saugumo palyda pasižiūrėti renginio. Tą patį vakarą Katedros aikštę užplūdo per 30000 žmonių, kurie atėjo į Dainų šventės oficialų atidarymo koncertą.“
Teri pasakoja: „Pirmieji pasirodė regioniniais kostiumais pasipuošę choristai, po jų – šiuolaikiškesnės muzikos dainininkai. Tai buvo lietuviškos tapatybės išraiška, o ne turistams skirtas renginys. Mes tiesiog nustebome, kad didžioji dalis susirinkusios minios galėjo pusantros valandos kartu dainuoti visas dainas. Netgi mūsų gidas iš Šaltojo karo muziejaus, kaip vėliau sužinojome, dainavo kartu žiūrėdamas koncertą per TV.“
Po 10 valandų repeticijos – pasiruošimo Šokių dienos pasirodymams, į susitikimą su Motley’iais ir Kristina atskubėjau ir aš. Negalėjo būti geresnės vietos pasveikinti amerikietį kaimyną savo tėvynėje, kaip Katedros aikštė besibaigiant atidarymo koncertui „Dainos namai“!


***
Penktadienio vakarą Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia Vilniuje visus pakvietė į koncertą „Skambėkite, kanklės“. Šiame koncerte skambėjo ir kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės kompozicija „Ateik, gyvoji siela“.
„Koncerte dalyvavo apie 50 kanklininkų ir apie 50 regioniniais kostiumais pasipuošusių choristų, – pasakoja Teri. – Kristinos kompozicija buvo sudėtingesnė nei kitų ir mažiau folklorinė, tikrai labai graži. Negalėjome suprasti lietuviškų tekstų, bet visas koncertas su įvairiais instrumentais, balsais ir bažnyčios akustika buvo labai įdomus.“
„Programėlėje prie mano kūrinio Teri parašė žodį „beautiful“. Ir prie kitų kūrinių taip pat žymėjosi pastabas. Taigi, labai rimtai ir dėmesingai išklausė visą koncertą“, – džiaugėsi Kristina. Po koncerto ji išgirdo, kad jos kompozicija patiko labiausiai.
„Kanklės – unikalus styginis muzikos instrumentas, – komentuoja Herbas. – Kanklės, kuriomis praktiškai groja vien moterys, labai panašios į citrą. Instrumentas grojant laikomas ant kelių. Kristina nutolo nuo folklorinės tradicijos, savo žavingoms melodijoms atlikti ji pasitelkė nedidelį chorą ir klarnetą.
Kitas didelis kultūrinis renginys buvo 3 valandų Šokių dienos programa „Sodauto“ futbolo stadione su 8 tūkstančiais vyrų, moterų ir vaikų šokėjų. Viena jų buvo mūsų draugė Dalia Shilas su Bostono „Sambūrio“ kolektyvu, kuris kartu su mumis dalyvavo mūsų kalėdiniame koncerte. Mes sėdėjome tarp lietuvių kilmės žmonių. Daug kas stebėjosi, kad atvykome neturėdami jokių kitų ryšių su Lietuva, tik muziką ir draugystę. Sužinojome, kad žmonės net ir čia yra girdėję apie mūsų kalėdinį koncertą. Šalia mūsų sėdėjo apie jį girdėjusi pora iš Klivlando.“
„Šokių dienos programa „Sodauto“ buvo panaši į Olimpinių žaidynių atidarymą. Tikiuosi pasidalinti savo videoįrašais su draugais. Programos pabaigoje visi šokėjai ir daug žiūrovų, kaip ir mes, pasipylė į stadiono aikštę kartu fotografuotis. Kai kurie šokėjai tęsė improvizacijas ir mėtė vienas kitą aukštyn. Sunku paaiškinti nemačiusiems“, – sakė Teri.
„Po Šokių šventės jie abu buvo tiesiog ekstazėje, – pasakoja Kristina. – Nors sėdėjome skirtingose vietose, tačiau kai susitikau juos po koncerto, jie tiesiog švytėjo iš pasitenkinimo. Pamaniau, kad nieko panašaus jie gal dar nėra matę – tokia gausybė atlikėjų (o lietuvaitės – tikros gražuolės), tokie puikūs tautiniai drabužiai, pakili, šventiška nuotaika, įdomi, originali choreografija... Tas visuotinis džiaugsmas spindėjo ir atlikėjų, ir žiūrovų veiduose, o koncertui pasibaigus visi tiesiog trykšte tryško nevaldomu džiaugsmu, kas gerai matyti Herbo nuotraukoje, spontaniškai padarytoje kartu su šokėjais.“

 

***
Teri ir Herbas nematė sekmadienio šventės dalyvių eitynių į Vingio parką ir baigiamojo koncerto ten. „Mes dvi valandas važiavome į 20 amžiaus pradžios dvarą, – pasakoja Teri, – kur vyko nuostabus mūsų draugės Jūratės Švedaitės koncertas.
„Baisogala, – pasakoja Herbas, – tai mažas miestelis, dvi valandos kelio į šiaurę nuo Vilniaus. Jame yra 1905 metais pastatytas dvaras, kuriame nuo sovietų laikų įsikūręs Gyvulininkystės institutas. Didingas pagrindinis pastatas turi koncertų salę skliautinėmis lubomis, joje ir koncertavo mūsų draugė Jūratė kartu su baritonu ir puikia akompanuotoja. Jie pasirinko kūrinius iš operos ir muzikinio teatro repertuaro. Nepaprasta!“
Štai kaip tą liepos savaitę prisimena Jūratė Švedaitė, Konektikuto lyrinės opeos solistė: „Mano dviejų mėnesių tarptautinio koncertinio turo po Izraelį, Italiją ir Lietuvą metu buvau pakviesta dalyvauti gimtinėje rengiamuose Tytuvėnų ir Pažaislio tarptautiniuose muzikos festivaliuose. Pažaislio koncertas vyko Kauno filharmonijoje, o Tytuvėnų – Baisogaloje.“
Abiejuose festivaliuose Jūratė Švedaitė koncertavo su savo kolegomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentais baritonu Dainiumi Puišiu ir pianiste Audrone Kisieliūte. Pianistė kartu su J. Švedaite ateinatį kovą koncertuos Konektikuto koledže ir Floridos valstijoje.
„Didžiausia staigmena buvo Teri ir Herbo Motley atvykimas į Lietuvą, o ypač į koncertą atokioje Baisogaloje, – tęsė Jūratė. – Žvaigždės taip lėmė, kad mano amerikiečiai draugai galėjo atvykti ir išgirsti mane tenai.
Tai iš tiesų nuostabi istorija apie meno, muzikos ir kultūros galią, kuri sujungia skirtingų žemynų ir tautybių žmones. Buvau ne tik nustebusi, bet ir nepaprastai susižavėjusi jų noru dar artimiau susipažinti su lietuvių kultūra. Jie buvo taip pakerėti Lietuvos kultūros, kad nusprendė pasisemti daugiau tos patirties…
Jiems viešint Lietuvoje teko drauge eiti į Dainų šventės kanklių koncertą Šv. Jonų bažnyčioje. Manau, kad koncertas jiems paliko didelį įspūdį, o po koncerto jie susipažino su kompozitoriumi Giedriumi Svilainiu, kurio kelis kūrinius „Monadnock“ choristai dainavo kalėdiniame koncerte.“


***
Teri ir Herbas aplankė buvusią požeminę raketų bazę, kurioje įkurtas Šaltojo karo muziejus. Grįždami iš muziejaus į Vilnių jie užsuko į Kauną. Išmaniu istorijos pristatymu svečius sužavėjo Valdovų rūmai, didelį įspūdį paliko Vilnius senamiesčio architektūra.
„Nors šimtai tūkstančių žmonių buvo okupantų nužudyti, dauguma lietuvių su viltimi žiūri į ateitį, o ne gręžiojasi atgal. Ir mes ne šiaip grožimės tautiniais kostiumais ir muzika, o veikiau žavimės jais kaip drąsiu Lietuvos išskirtinumo patvirtinimu“, – sako Herbas.
„Lietuva yra graži, sudėtinga, įdomi šalis, apdovanojanti pasiryžusį ją pamatyti keliautoją“, – apbendrina įspūdžius Teri.


***
Kelionę Lietuvoje tęsiau mokydama sūnų lietuvių kalbos, rodydama naujas istorines vietas, tradicijas, maistą ir žmones. Nuo žemdirbio iki prezidento. Kai mes su Kristina Vasiliauskaite ėjome iš perrinktos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracinio koncerto, mano sūnus sušuko angliškai „Labas, Prezidente. Aš iš Bostono“. Jai pasisukus link mūsų, minia džiaugsmingai prasiskyrė ir kažkas tą ypatingą akimirką įamžino fotografijoje. Grįžęs mano sūnus įspūdžiais pasidalino ir Bostono lietuviškoje mokykloje, kurioje jau antri metai aš mokytojauju.
Bastilijos dienos iškilmės Prancūzų ambasadorės rezidencijoje Vilniuje subūrė mano žurnalistikos laikų kolegas ir padovanojo dar daugiau malonių prisiminimų.
Buvo nuostabi lietuviška liepa.

 

 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!