Paryžiaus dienoraščiai (5)

Sugrįžimas į areną

Naujieji metai prasidėjo rudenį. Dar nespėjus pagelsti medžių lapams geriausios pasaulio koncertų salės paskelbė naują sezoną ir ėmė galynėtis, kurioms pavyko sudaryti daugiau kontraktų su klasikinės muzikos žvaigždėmis. Nors tradicijos išlieka, todėl kaip ir kiekvienais metais Paryžiuje vėl galime išgirsti Marthą Argerich, Danielį Barenboimą, Renaud Capuçoną, Lang Lang ar Yo Yo Ma. Siaubingai išlepinta publika.
Sugrįžus po vasaros atostogų, visuomet galima išgirsti ką nors netikėta, atsiranda ką papasakoti. Naujienas, sklandančias vis dar vasariškai melsvame Paryžiaus danguje, būtų galima apibūdinti keletu žodžių – kai kas liūdna, kai kas nauja ir Maximas Vengerovas.
Visai neseniai Paryžiaus orkestro vyriausiasis dirigentas estų kilmės Paavo Järvis pranešė, kad priėmė labai sunkų sprendimą 2016 metais, pasibaigus kontraktui, palikti šį postą ir pereiti į Brėmeno kamerinį orkestrą (Kammerphilharmonie), kuriam diriguoja jau dvidešimt metų. Turint galvoje, kad genialiajam Paavo Järviui greitai bus patikėtas ir Tokijo NHK simfoninio orkestro vadovavimas, žinia apie pasitraukimą iš Paryžiaus orkestro dirigento posto ne vien tik nuliūdino – galime didžiuotis sėkminga tarptautine Baltijos šalies atstovo karjera. Pagaliau prieš akis dar du kupini įspūdžių Paryžiaus orkestro sezonai su Paavo Järviu.
Pereikime prie dar vienos svarbios žinios klasikinės muzikos pasauliui.
Berlynas garsus savo filharmonija, Vilnius didžiuojasi savąja, net Šiauliai yra ją turėję, o štai Paryžiuje tokios įstaigos nebuvo. Tačiau per keletą metų baisiajame šiauriniame Paryžiaus rajone (nes tik ten dar yra likę vietos statyboms) pastatytas filharmonijos pastatas, ir štai visi sulaikę kvapą laukia didžiojo gala koncerto, įvyksiančio kitų metų sausį. Koncertas žada būti ypatingas, mat jame pasirodys naują rezidenciją gavęs Paryžiaus orkestras bei garsiausi Prancūzijos atlikėjai – smuikininkas Renaud Capuçonas ir pianistė Hélène Grimaud. Reikia tikėtis, kad Paryžiuje atsiras ne tik naujas pastatas, bet ir puikios akustikos salė, mat šiuo metu tokia iš esmės yra tik Bastilijos opera (Opéra Bastille), inauguruota 1989 metais, ir Pleyelio salė.
Naujas Paryžiaus orkestro sezonas buvo pradėtas nešokiruojančia ir jau daug sykių girdėta programa: Albertʼo Rousselio Simfonija Nr. 3, Mauriceʼo Ravelio choreografine poema „Valsai“ bei Johanneso Brahmso Koncertu smuikui, op. 77. Taip, koncertu smuikui, ir čia derėtų sustoti.
Maximas Vengerovas grįžo koncertuoti į Pleyelio salę, ir svarbiausias klausimas naujųjų mokslo metų pradžioje susitikus su ilgai nematytais studijų draugais buvo: „Ar jau turi bilietą į Vengerovo koncertą?“ Norint prisiminti, kada garsiojoje salėje paskutinį kartą pasirodė garsiausias pasaulio smuikininkas, reikėtų grįžti į 2006 metus, kai diriguojant Esai-Pekkai Salonenui Maximas Vengerovas atliko Šostakovičiaus Pirmąjį koncertą.
Įsivaizduokite tobulą griežimą. Na, beveik tobulą, nes, kaip sakoma, tobulumo ribų nėra. Maximas Vengerovas, taip lengvai įeinantis į salę, nebederina savo 1727 metų Stradivarijaus ex-Kreutzer, viskas atlikta jau užkulisiuose. Prasideda orkestro įžanga. Publika seka kiekvieną smuikininko gestą, žvilgsnį, šypseną, daugelis žmonių jį gyvai girdi pirmą kartą. Ir prisimins visą gyvenimą. Šiais laikais mažai ką pavyks sužavėti briliantine technika, virtuoziškumu. Konkurencinė kova tarp smuikininkų tiek pakėlė meistriškumo kartelę, kad norint pasiekti aukštumų 24 Paganini kaprisų neužteks.
Šiame koncerte labiausiai sužavėjo Maximo Vengerovo garsas. Saldus, trapus, jaudinantis, stingdantis, dainuojantis, valingas... Nuostabioji Brahmso koncerto pirmosios dalies lyrinė tema buvo atlikta dangiškai, o sunkūs, visų smuikininkų pirštus laužantys trijų ar keturių garsų akordai pagriežti be jokio šiurkštumo ir draskymo, būdingo šiuolaikiniams interpretatoriams, siekiantiems padaryti kuo didesnį įspūdį žiūrovams.
Skambant trečiajai daliai šventinė finalo tema kėlė liūdesį, nes smuikininko pasirodymas ėjo į pabaigą. Žinoma, kaip ir priklauso, Maximas Vengerovas į sceną buvo iškviestas mažiausiai dešimt kartų ir laimingiems klausytojams pats prancūziškai pranešė su Paryžiaus orkestru padarysiantis „un cadeau“ – dovaną – ir bisui atliksiantis J. Massenet „Meditaciją“. Kalbant apie šį kūrinį neretai sakoma: atsibodęs, nieko nauja, visi jau jį grojo šimtus kartų. Tačiau tai, ką pasiūlė smuikininkas ir nuostabi orkestro arfininkė, preciziškai ir jautriai jam akompanavusi, buvo aukščiau visų vertinimų. Kūrinys dėl tobulo Vengerovo garso nuskambėjo taip šviežiai, tarsi būtų girdimas pirmą kartą. Visi norėtų taip groti, bet ši vieta jau užimta.
Po koncerto publikai nusileidus į fojė laukė dar viena staigmena – Maximas Vengerovas dalins autografus! Tai buvo puiki galimybė ne tik iš arti pamatyti atlikėją, bet ir persimesti vienu kitu žodžiu ar tiesiog išreikšti dėkingumą už koncertą. Smuikininkas pasirodė kaip itin mielas žmogus, skleidžiantis gerą nuotaiką, tad dabar tik lieka laukti dar vieno jo sugrįžimo ir koncerto su Paryžiaus orkestru naujoje filharmonijos salėje.
Vasara baigėsi, ir tuo mes labai džiaugiamės, nes ruduo žada būti įdomesnis, spalvingesnis ir labai muzikalus!