Vytauto Laurušo gyvenimo veidrodyje: muzika, statybos, politika

Su kompozitoriumi kalbasi Anatolijus Lapinskas

– Jūsų gyvenimo istorijoje tarp visų garbingų ir atsakingų darbų daugelį dešimtmečių tęsėsi darbo Lietuvos konservatorijoje gija, šios veiklos viršūnė – 1983–1994 metais eitos rektoriaus pareigos. Tokia pačia raudona gija galima būtų laikyti ir daugiau nei pusės amžiaus Jūsų narystę Kompozitorių sąjungoje. Čia viršūne reikėtų laikyti sąjungos pirmininko pareigas 1972–1989 metais.
Šiuose darbuose dirbdamas Jūs pergyvenote ne vieną anų laikų valstybės vadovą, tik tais laikais būdavo ne prezidentai, bet gensekai ir pirmieji sekretoriai. Su jais Jums irgi teko bendrauti.
Pažvelkime į Jūsų gyvenimą per tų darbų prizmę, prisiminkime dešimtmečius, kupinus ne tik meninės, bet ir administracinės, politinės veiklos, kuri rėmėsi sukaupta sąžiningo gyvenimo praktika, patriotizmu, žmogiškų vertybių visuma. 

KONSERVATORIJA
– Pradėkime nuo konservatorijos.
– Didžiausia mano gyvenimo dalis susijusi su Lietuvos konservatorija, kur dirbau per 40 metų. Iš įpratimo ją ir dabar taip vadinu, nors 1992 m. ji pavadinta Lietuvos muzikos akademija, 2004 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje studijavau 1949–1956 metais, o nuo 1961 m. čia prasidėjo mano pedagoginė veikla: dėsčiau solfedžio, harmoniją, vėliau instrumentuotę, dar vėliau kūrybą. Būtina pabrėžti, kad beveik visą darbo konservatorijoje laikotarpį turėjau ir kitus svarbius darbus – vadovavau Operos ir baleto teatrui, Kompozitorių sąjungai, keliolika metų buvau LTSR aukščiausiosios tarybos deputatas, o reikšmingiausiais Lietuvai 1989–1990 metais – TSRS liaudies deputatas.
Eidamas visas tas pareigas jausdavau sąžinės graužimą, nes kūrybai likdavo tik laisvas nuo tiesioginio darbo laikas. 2003 metais, sukaupęs daugiau kaip 40 metų pedagoginį stažą, nutariau atsisakyti šio prasmingo ir kūrybingo darbo Muzikos ir teatro akademijoje ir pagaliau susitelkti kūrybai. Šiandien galiu pasidžiaugti visu pluoštu sukurtų opusų, kurie dažnai atliekami ir susilaukia aukštų vertinimų, o išleisti kompaktiniai diskai populiarina mano muziką po visą pasaulį.
Kartu, neslėpsiu, dabar nemažai laiko skiriu Lietuvos ir pasaulio įvykių stebėjimui, nepriklausomos Lietuvos raidos apmąstymams, dažnai prisimenu ankstesnius savo Tėvynės istorijos laikotarpius, kurių įvykiuose aktyviai teko dalyvauti ir man.

REKTORIUS
– Kaip atsidūrėte rektoriaus poste? Gal lėmė noras realizuoti dar vieną statybų superprojektą – pastatyti naujus konservatorijos rūmus?Jums juk sekėsi tokie dalykai?
– Gal pradėkime nuo tolimų 1983 metų rudens dienos, kai mane išsikvietė Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Be didelių įžangų pradėjo: konservatorijos rektorius Jurgis Karnavičius (šias pareigas ėjęs net 34 metus!) išeina į užtarnautą poilsį, būsi rektorius.
Perkūnas iš giedro dangaus! Sakau, kad negaliu, turiu rimtą darbą, be to, sveikata ir visa kita. „Kiek turėjai infarktų?“ – klausia. Sakau: „Nė vieno!“ – „Tai matai, mes su dviem infarktais dirbam, o jis be infarkto negali. Nieko, nieko, dirbsi!“
Supratau, kad spyriotis neverta, pirmasis nesileido į jokias diskusijas. Tačiau formalus paskyrimas turėjo būti ne LKP CK, bet TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos. Pasirodo, Griškevičius net mūsų ministrui Henrikui Zabuliui nieko nebuvo sakęs, „paskyrė“ mane aplenkdamas ministeriją. Man dar sėdint Griškevičiaus kabinete, jis duoda nurodymą CK sekretoriui Lionginui Šepečiui paskambinti Zabuliui ir paprašyti „viską sutvarkyti“. Netrukus ministras skambina man, kviečia užeiti.
Įeinu, o jis, žiūriu, susikrimtęs kaip per laidotuves. Bet atsigavo ir pradėjo smarkiai, net griežtai: „Ką tu sugalvojai, kur lendi?“ O aš visai ramiai sakau, kad pats nesiveržiu, man ir taip gerai – esu Kompozitorių sąjungos pirmininkas, galiu skirti laiko kūrybai. „Vis tiek, galėjai atsisakyti.“
Nesupratau, kodėl ministras kalba taip piktai. Tik vėliau lyg ir paaiškėjo, esą jis turėjęs savo kandidatą, o Griškevičius jį aplenkė. Aš tuomet sakau ministrui: „Gerai, galiu nebūti rektoriumi.“ Tada jis pakeitė toną: „Palauk, palauk, neskubėk!“ Ir puolė skambinti į Maskvą savo viršininkui – sąjunginiam aukštojo mokslo ministrui. Tuomet net nežinojau, kad Lietuvos konservatorijos rektorių turi patvirtinti Maskva. O iš ten sako, kad jau poryt atvažiuočiau.
Nuvažiuoju į Maskvą, susirandu ministeriją. Mane vedžioja pas ministro pavaduotojus, kitus viršininkus. Klausia, kodėl palieku Kompozitorių sąjungos pirmininko postą ir einu į rektorius, juk būsiu valdininkas, biurokratas. Atsakau, kad nelaikau rektoriaus posto vien biurokratiniu darbu, juk konservatorija yra plačios meninės ir mokslinės veiklos židinys. Maskva, tiksliau, TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos kolegija, mane patvirtino.
Kitas daugiadienės skyrimo epopėjos etapas – jau Lietuvoje. Niekam čia nieko nesakiau nei apie paskyrimą, nei apie kelionę į Maskvą. Bet viską sužinojo CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigizmundas Šimkus, o netrukus jau ne tik jis...
Po kelių dienų sutinku kolegą kompozitorių Eduardą Balsį, jis irgi jau žino. „Tai ką, juk sakei, kad neisi į rektorius, o dabar jau be penkių minučių rektorius.“ Aiškinu, kad man pačiam tai buvo netikėta, neradau argumentų atsisakyti, negi turėjau draskytis... Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.
1983 metų spalio, atrodo, 14 dieną ministras Henrikas Zabulis mane kaip rektorių pristatė tuometinės konservatorijos vadovybei. Tai vyko rektoriaus kabinete. Man ruošiantis kalbėti prof. Jurgis Karnavičius tyliai šnibžda: „Nesiremkit į stalą, nes nugrius...“ Ilgametis konservatorijos rektorius J. Karnavičius buvo menininkas, buitiniai reikalai jam buvo svetimi. Todėl kai atėjau, reikėjo ne tik stalą sutaisyti – remonto laukė visi rūmai, užgriuvo daugybė kitų darbų.
Mano vadovavimo konservatorijai metais (1983–1994) brendo Lietuvos laisvės sėkla, tai budriai sekė to meto vadovybė, ir aš ne kartą buvau kviečiamas pasiaiškinti į „Baltuosius rūmus“.
Vyksta diplominiai aktorių spektakliai, kaip visada įdomūs, jaunatviški. Tuose spektakliuose studentai mėgdavo improvizuoti, įtraukti vieną kitą to meto politinę aktualiją. Staiga esu kviečiamas į Centro komitetą. Pasirodo, „žvalgai“ pranešė, kad konservatorijos spektakliuose „gausu tarybinę tikrovę žeminančių elementų“. Tačiau kurso vadovą Joną Vaitkų studentai gerai vertino, šio režisieriaus spektakliai teatruose buvo aukščiausio meninio lygio. Šie argumentai padėjo, šiaip taip išplaukėme...

EDUARDAS BALSYS
– Su Eduardu Balsiu bendravote ne vieną dešimtmetį, kasdien pasivaikščiodami nueidavote kelis kilometrus. Bet Jums teko organizuoti ir jo laidotuves...
– Gyvendami Žvėryne su Balsiu vos ne kiekvieną rytą aštuntą ar net pusę aštuonių eidavome pasivaikščioti per tiltą į Vingio parką. Suprantama, kalbėdavomės, taip pat ir apie konservatorijos reikalus, abu juk dirbome Kompozicijos katedroje. Vieną 1983 metų pavasario dieną kalbėjomės ir apie Jurgį Karnavičių, sklido kalbos, kad jis greitai paliks rektoriaus postą.
„O ką, jei tau pasiūlytų būti rektoriumi?“ – paklausė. Aš atsakiau, kad ir dabar man neblogai, esu Kompozitorių sąjungos pirmininkas, griežtų darbo valandų nėra, darbo vieta čia pat, o ir pats darbas be didelių stresų, žodžiu, palankus kūrybai. Apie rektoriaus pareigas negalvoju. Balsys mane atidžiai išklausė ir mes išsiskyrėme.
Manyčiau, kad pats Balsys galėjo būti rektoriumi, juk daug metų vadovavo Kompozitorių sąjungai, buvo ilgametis Kompozicijos katedros vedėjas, profesorius. Kita vertus, jam galbūt trūko lankstumo bendraujant su žmonėmis, kaip vadovas jis kai kada būdavo kategoriškas. Bet jo autoritetas tarp muzikų buvo didelis. 
Su Balsiu mes labai gerai sutarėme, dažnai net kūrybiniais sumanymais dalindavomės. Atsimenu, pirmą kartą Balsį aplankiau jo ką tik gautame bute Kaštonų gatvėje. Jis nuėjo ieškoti kavos, o aš smalsumo vedamas pradėjau apžiūrinėti knygų lentynas. Atkreipiau dėmesį į nedidelę butaforinę vištytę, ją palietus iškrito kiaušinis. Bandau tą kiaušinį į vištytę įdėti, bet nesiseka. Manau, dabar atėjęs Balsys pamatys, kad aš po jo valdas šniukštinėjau. Tačiau sugrįžęs jis į tą vištytę ir jos padėtą kiaušinėlį, mano laimei, neatkreipė dėmesio.
Kai Druskininkuose įkūrėme kūrybos namus, Balsys labai juos pamėgo ir dažnai ten važiuodavo. 1984 m. rudenį jis paprašė į Druskininkų kūrybos namus nuvežti sąjungos automobiliu, tačiau parvežti atgal neturėjome galimybės. Galbūt dėl to jis iš vakaro jautėsi neramus – kaip čia dabar bus su tuo grįžimu, kaip reikės nuvažiuoti į autobusų stotį, sužinoti tvarkaraščius.
Ryte namų tvarkytoja Antanina Jurkšienė žiūri, kad jo buto užuolaidos užtrauktos, o jis pats neišėjo, kaip įpratęs, pasivaikščioti. Tuomet Antanina pasikvietė muzikologę Oną Narbutienę ir abi nuėjo pasižiūrėti. Užeina, žiūri – Balsys miręs. Stresas, smūgis visai Kompozitorių sąjungai – mirė Eduardas Balsys.
Man teko būti laidojimo komisijos pirmininku. Atsimenu, ėjom pranešti žmonai Adai, kad mirė jos vyras. Kai pasakėm, puolė į neviltį, ašaros, raudos... Žmonai jis buvo visas gyvenimas, šeimai taip pat buvo viskas. Nusprendėme pašarvoti Akademiniame dramos teatre. Palaidojome Antakalnyje, menininkų kalnelyje. Žmona Ada Balsienė mirė po 12 metų – 1997-aisiais.

VIETOJ INTERMEDIJOS
– Prisimenu, kadaise tarp kompozitorių sklandė toks beveik anekdotas: vienas aukšto ūgio kompozitorius atėjo pas Kompozitorių sąjungos pirmininką E. Balsį prašyti tarpininkauti, kad jis galėtų nusipirkti lengvąjį automobilį „Volga“. Mat jis netelpantis į mažesnį. O „Volga“ tais laikais buvo prestižinis automobilis. Tačiau Balsys esą tam kompozitoriui pasakė: „Volga“ važinėju tik aš ir Juzeliūnas. O jūs važinėkite „Žiguliais“...
– Tas kalbas teko ir man girdėti. Taip, Balsys ir Juzeliūnas važinėjo naujomis „Volgomis“ (prieš tai turėjo „Pobedas“). Taip likimas susiklostė, kad jie abu papuolė į avarijas ir naujas mašinas sudaužė, turėjo remontuoti.
Apskritai tarybiniais metais įsigyti lengvąją mašiną buvo didžiulė problema, nes sąjungai būdavo skiriama viena per metus. Suprantama, lengvosios mašinos buvo tik tarybinių markių: „Volga“ – tuometinis limuzinas, „Žiguliai“ ir „Moskvičius“. „Volgą“ buvo ypač sunku gauti. Ji būdavo skiriama tik personaliai, bet tarpininkaujant Kompozitorių sąjungai vis dėlto ją buvo įmanoma nusipirkti. Beje, Balsys dėl jos turėjo pats važiuoti į Gorkio automobilių gamyklą...

Kai aš buvau išrinktas Kompozitorių sąjungos pirmininku, pasakiau savo kolegoms: galite važinėti net ir su „Čaikomis“ (didžiulė vyriausybinė mašina), žinoma, jeigu turite tiek pinigų, man vis tiek, juolab kad aš pats jokios mašinos neturėjau. Kita proga dar pridūriau: ne tik pirkite kokias norite mašinas, bet ir rašykite kokią norite muziką. Esate baigę konservatoriją, žinote, kaip ją reikia rašyti, čia jūsų problema. Mano kaip pirmininko reikalas – sudaryti jums tinkamas sąlygas: statyti butus, kūrybos namus, kaip sakoma, stiprinti bazę, kad visi kompozitoriai turėtų geras kūrybines sąlygas. Ir pildžiau tuos įsipareigojimus.

JUOZO GRUODŽIO ŠIMTMETIS
1984 metai, Juozo Gruodžio šimtmetis. Aš buvau minėjimo komisijos pirmininkas. Iškilmėse dalyvavo CK sekretorius Lionginas Šepetys ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Česnavičius. Juzeliūnas savo kalboje Gruodį pavadino tautinės mokyklos pradininku. Žodžiai „tautinė mokykla“ sukėlė neįtikėtiną politinę reakciją: kokia dar gali būti tautinė mokykla?
Supykęs Šepetys per pertrauką su niekuo neatsisveikinęs išėjo. Aišku, kitą dieną mane ir Juzeliūną kviečia į CK. Žinomi šios įstaigos veikėjai Sigitas Renčys su Valerijonu Baltrūnu mus, tiksliau, Juzeliūną tarkuoja dėl tos tautinės mokyklos, kad čia vos ne antitarybinis poelgis. O Juzeliūnas jiems atsikerta. Sėdžiu ir galvoju: Šepetys liepė, tai jie kaip klapčiukai bando Juzeliūnui įkasti, tik nežino kaip.
Kai su Juzeliūnu išėjome, sakau, čia juk pasityčiojimas: nebuvo dėl ko prisikabinti, tai prisikabino dėl „tautinės mokyklos“. Juk ir kompozitorius Michailas Glinka laikomas rusų klasikinės muzikos nacionalinės mokyklos kūrėju, o juk nacionalinis tai ir yra tautinis. Tačiau rusams tokie žodžiai nekeldavo alergijos, o Lietuvos valdžia jų bijojo labiau už viską. Suprantu Renčį, Baltrūną, bet Šepetys juk buvo platesnio požiūrio žmogus, tikrai galėjo nesilaikyti privalomų dogmų.

NEPASTATYTŲ RŪMŲ STATYBA
– Žinau, kad nuo pirmųjų rektoriaus darbo dienų ėmėte galvoti apie naujus konservatorijos rūmus. Kaip ten buvo, kodėl jų nepavyko pastatyti? Juk iki tol buvote pastatęs Operos teatrą, Kompozitorių sąjungą ir didžiulį gyvenamąjį namą kompozitoriams, Druskininkų kūrybos namus. Kas sutrukdė: Maskva, Lietuvos valdžia ar kokios nors prastos idėjos stūmikai?
– Maskva čia niekuo dėta, Lietuvos valdžia buvo „už“, deja, kai kurios karštos, bet kartu įtakingos galvos, siekusios neva apsaugoti kultūros paveldą, iš tikrųjų tik pakenkė mūsų kultūrai. Tik pradėjęs eiti rektoriaus pareigas ėmiausi konservatorijos rūmų problemos. Su aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministru Henriku Zabuliu ilgai svarstėme įvairiausius variantus. Galvojome plėsti esamus centrinius rūmus, bet išsiaiškinome, kad plėstis negalima, nes per mažas žemės sklypas. Galutinis sprendimas – statyti naujus aukštosios muzikos mokyklos poreikius atitinkančius rūmus.
Išrinkome vietą Žvėryno rajone ant Neries kranto šalia cerkvės, senojo tilto (dabar Eduardo Balsio skveras). Paruošėme grandiozinę projektinę užduotį: dideli mokomieji korpusai, 2000 vietų koncertinė salė (jos statybą pažadėjo remti kultūros ministras Dainius Trinkūnas), 400 vietų mokomasis teatras, kuriame galima būtų statyti ir operos spektaklius. Šiam projektui įgyvendinti skvero sklypo neužteko, reikėjo uždaryti Vytauto gatvės atkarpą ir sklypą pratęsti iki Karaimų gatvės.

Projektuoti naujus konservatorijos rūmus pakvietėme Vytautą Edmundą Čekanauską. Tai buvo žymus to meto architektas (mirė 2010 m.). Pagal jo projektus buvo pastatytas Kompozitorių miestelis Žvėryne, Parodų rūmai senamiestyje, dabartiniai Vyriausybės rūmai. Naujų konservatorijos rūmų projektavimo darbų Čekanauskas ėmėsi su didžiuliu entuziazmu. Tris mėnesius niekas jo nematė, jis užsidaręs savo dirbtuvėse Antakalnyje ne tik ant popieriaus išbraižė projektą, bet ir savo rankomis padarė įspūdingą didelį maketą.
Aš jau buvau sunerimęs, kur dingo Edis (mes jį taip draugiškai vadinome) – nei skambina, nei rodosi. Vieną 1985 metų rudens dieną atsidaro rektorato durys ir į kabinetą įeina Edis, visas švytintis. Aš dar mėginu priekaištauti: „Kur buvai, laikas bėga, o apie projektą nieko negirdėti.“ Jis sako: „Skubiai važiuojam pas mane.“ Atvykstame į jo dirbtuvę, o čia ant didžiulio stalo puikuojasi naujieji konservatorijos rūmai. Įdomiausia, kad rūmų viduryje suprojektuotas uždaras kiemas, kur vasarą vyktų koncertai ir spektakliai po atviru dangumi.

– Taigi, projektą turėjote, o valdžios pritarimą?
– Ilgai nelaukęs pasiprašiau priimamas pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus. O jis labai apsidžiaugė, kad naujųjų konservatorijos rūmų projektas jau baigtas. Tokiai statybai pirmasis jautė sentimentą, nes tada, kai CK kėlėsi į naujuosius rūmus, jis konservatorijai buvo pažadėjęs atiduoti senuosius CK rūmus. Deja savo pažado taip ir nepajėgė įgyvendinti, todėl rėmė naujųjų rūmų statybą. Jis pasakė: „Kaip tik trečiadienį renkasi CK biuras, laukiam jūsų maketo.“
Mudu su Čekanausku didžiulį maketą šiaip ne taip atvilkom į CK rūmus. Svarstymas praėjo puikiai, Čekanausko projektas susilaukė gero įvertinimo. Abu iš CK išeiname geriausios nuotaikos. Viskas – naujųjų konservatorijos rūmų statybą pradedame. Maketą vežame į konservatoriją, kad galėtų susipažinti jos bendruomenė.
Deja, tolesni darbai taip sklandžiai, kaip tikėjomės, nesiklostė. Miesto valdžia prieštaravo Vytauto gatvės tarp Mickevičiaus ir Liubarto gatvių uždarymui. Čekanausko kolegos architektai pakėlė triukšmą, kad naujųjų konservatorijos rūmų projektas neapsvarstytas Architektų sąjungoje.
Pagaliau buvo nuspręsta statybą padalinti į tris etapus, pirmiausia prie Neries statyti tik mokomąjį korpusą. Toje vietoje buvo keli gyvenamieji pastatai, iškeliamiems jų gyventojams jau buvo paskirti butai, konservatorijos vadovybėje atsirado prorektorius naujųjų rūmų statybai. Atrodė, kad statybos pajudėjo, bet Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kuris ėmėsi pertvarkyti Lietuvą ir sėkmingai tai darė, manyčiau, šiek tiek persistengė. Buvo įsteigta kultūros paveldo komisija, jai vadovavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Romualdas Ozolas. Toje komisijoje buvo architektų, kurie iškėlė niekam tikusį šūkį „Žvėryne – tik medinė architektūra“.
Kvailesnio sprendimo negalėjo būti, konservatorijos statyba buvo sustabdyta. O tie Žvėryno mediniai namai – vasarnamio tipo, jie buvo pasmerkti sugriūti. Kai dabar pavaikštai po Žvėryną ir pamatai naujus, gražius daugiaaukščius namus, supranti, koks kvailas buvo tos paminklosaugos komisijos sprendimas. Tarp tų naujųjų statinių nė kiek ne blogiau būtų atrodę ištaigingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmai. Deja, jie liko tik maketo pavidalu.
Dabar, prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vairo stojus žymiam pianistui profesoriui Zbignevui Ibelhauptui, vėl ketinama statyti naujus akademijos rūmus. Aš tikiuosi, kad energingas vadovas sėkmingai įgyvendins gražius planus ir šalia Balio Dvariono muzikos mokyklos ir Čiurlionio menų gimnazijos iškils įspūdingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmai.

KOMPOZICIJOS KATEDRA
– Žodis „kompozicija“, greta visų kitų jo aiškinimų, reiškia tam tikrų elementų ryšį, jų suderintą tarpusavio santykį. Taigi konservatorijos Kompozicijos katedra bent jau teoriškai irgi turėtų būti tam tikras suderintas mechanizmas, katedros dėstytojai ir studentai turėtų būti darni visuma. E. Balsio vadovavimo katedrai laikais, esu to liudininkas, ypatingų bendravimo disonansų lyg ir nebūdavo.
– Tą patį galėčiau patvirtinti ir aš, tuomet dirbęs katedroje. Deja, staigi jos ilgamečio vedėjo Eduardo Balsio mirtis sukrėtė ne tik Kompozicijos katedrą, bet ir visą konservatorijos bendruomenę.
Iškilmingai palaidojome vieną žymiausių šiandieninės Lietuvos kompozitorių, puikų pedagogą, profesorių. Ir tada iškilo klausimas, kas gali tapti naujuoju katedros vedėju. Man nekilo jokių abejonių – katedros vedėju turi būti paskirtas Eduardo Balsio bendražygis habilituotas daktaras prof. Julius Juzeliūnas. Katedros vedėjo kandidatūrą turėjau derinti su ministru Henriku Zabuliu.
Ministras, keista, J. Juzeliūno kandidatūrą atsisakė tvirtinti. Taip ir nesupratau, kur buvo susikirtę ministro ir profesoriaus keliai. Po ilgų svarstymų H. Zabulis pasakė, kad katedros vedėju skiria mane. Nepaisydamas to, kad turiu rektoriaus pareigas, jis užsispyrė ir paskyrė mane. Toks variantas tenkino ir Kompozicijos katedros narius. Tačiau katedros vedėju man teko būti ne taip ilgai.
Vieną dieną skambina ministras H. Zabulis ir sako turįs naują katedros vedėją – prof. Rimvydą Žigaitį. Toks esąs sekretoriaus L. Šepečio sprendimas. R. Žigaitis ilgai vadovavo Valstybinei filharmonijai ir dirbo gerai, kartu buvo Muzikos teorijos katedros profesorius. Bet, matyt, atėjo laikas pertvarkai, ir jo buvo atsisakyta.
Tuomet L.Šepetys ir nutarė be didelio skausmo R. Žigaičiui perkelti jį į konservatoriją, paskirti Kompozicijos katedros vedėju. Iš pradžių toks variantas man atrodė nepriimtinas, maniau, kad R. Žigaitis sunkiai įsitvirtins tarp tuometinės Kompozicijos katedros pedagogų bei studentų. Bet, pasikalbėjęs su Rimvydu (mes buvome ilgamečiai draugai), nutariau sutikti, ir jis buvo paskirtas katedros vedėju.
Dirbo jis tikrai gerai, turėjo daug įdomių sumanymų. Užmezgė glaudžius ryšius su Maskvos konservatorijos Kompozicijos katedra, surengė mūsų studentų kūrinių koncertą Maskvos konservatorijos mažojoje salėje. Maskvos profesūra labai šiltai sutiko jaunųjų lietuvių kompozitorių kūrybą.
Tačiau nemaža dalis katedros pedagogų vis tiek nebuvo patenkinti vedėju. Rektoratas, gelbėdamas padėtį, į Kompozicijos katedrą perkėlė visus kompozitorius, dirbusius kitose katedrose, kur jie dėstė teorinius dalykus. Dabar katedra pasidarė didelė, joje reiškėsi nuomonių įvairovė, tikėjau, kad tai R. Žigaičiui išeis į naudą.
Vis dėlto katedros posėdžių atmosfera nepasitaisė. Nuo senų laikų susiklostę konfliktiški profesorių J. Juzeliūno ir R. Žigaičio santykiai lėmė, kad posėdžiai virsdavo ištisiniais jų ginčais, o mes būdavome tų bevaisių ginčų liudininkai.
Kartą katedros posėdžio atmosfera buvo tiesiog grėsminga. Tuomet aš nutariau paremti R. Žigaitį matydamas, kad tas jo puolimas neturi jokio rimto pagrindo, yra grindžiamas tik tuščiomis kai kurių katedros narių ambicijomis. Rezultatas buvo netikėtas ¬– visa ugnis atsigręžė į mane.
Skubiai buvo sušauktas katedros posėdis esamai padėčiai apsvarstyti, kuriame dalyvavo ir studentai. Tame posėdyje nutarėme dalyvauti ir mes – rektoratas. Posėdyje iniciatyvą perėmė studentai, žinoma, ne be kai kurių pedagogų nurodymų. Davė tie studentai mums pylos išdidžiai marširuodami po auditoriją. Mokė, kaip reikia tvarkyti konservatoriją. Teikė radikalius pasiūlymus, kaip pertvarkyti mokymo procesą katedroje. Mes sėdim – nei juoktis, nei verkti klausantis jų postringavimo.
Tokia nei karo, nei taikos padėtis tęsėsi iki 1988 m. vasaros pradžios – Sąjūdžio gimimo.

– Susikūrus Sąjūdžiui, atmosfera turbūt dar labiau įkaito?
– Tikrai taip, įsikūrusi konservatorijos Sąjūdžio grupė, vadovaujama Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario prof. J. Juzeliūno, pradėjo kovą dar karštesniu – jau politiniu – pagrindu ir griebė jautį už ragų: reikia iš kėdės išversti rektorių.
Tuomet susimąsčiau dėl R. Žigaičio kaip katedros vedėjo ateities. Ryžausi atvirai su Rimvydu pasikalbėti: sakiau, kad neaišku, ar aš laimėsiu rinkimus, o mano pralaimėjimo atveju Kompozicijos katedros šulai jį išstums be gailesčio ir jis gali likti visai be darbo.
Pasiūliau jam parašyti atsistatydinimo prašymą, o aš jį pažadėjau perkelti į Muzikos teorijos katedrą. Žinoma, jį tas pokalbis sujaudino, bet po nakties svarstymų jis mano pasiūlymą priėmė ir iki mirties dirbo šioje katedroje. Kompozicijos katedra vedėju išsirinko prof. Osvaldą Balakauską.

KAIP (PER)RINKO REKTORIŲ
– Lavina pradėjo slinkti: studentai pareikalavo atleisti Žigaitį (už ką – net neaiškino), o 1988 m. rugsėjo pirmąją per mokslo metų atidarymą Donatas Katkus atsistojo salės gale ir ėmė šaukti: „Užtenka, studentai turi būti ne statinės žinioms sukrauti, bet mąstančios asmenybės“. Ir iš viso: reikia rinkti naują rektorių. Aš nesutrikau, atsistojau ir sakau: gerai, rinkime naują rektorių. Taip pasibaigė audringa rugsėjo pirmoji, prasidėjo naujo rektoriaus rinkimų kampanija.
Konservatorijos susirinkime nutarėme, kad rektorių rinks visas dėstytojų kolektyvas ir tam tikras procentas studentų. Rinkimų kampanijos „motoru“ tapo konservatorijos Sąjūdžio grupė, daugiausia Kompozicijos katedros dėstytojai ir studentai. Studentų iniciatyva įkuriamas studentų parlamentas, ant konservatorijos sienų beveik kasdien keičiami šūkiai: „Galas autokratui!“ (suprask, man), „Raudonasis telefonas tyli“ (čia turimas galvoje vyriausybinis telefonas), „Mums reikia jauno rektoriaus“.
Kompozicijos katedros studentams, kuriantiems vis naujus šūkius, išmonės netrūko. Ateina pas mane pedagogai, skundžiasi: kaip leidžiate tokį balaganą? Aš sakau – nei leidžiu, nei neleidžiu, tokia yra rinkimų kampanija, o aš tik jos dalyvis, vienas iš kandidatų. Kitas kandidatas buvo prof. Jurgis Dvarionas. Sąjūdis, abejodamas, ar jų iškelta kandidatūra į rektorius bus lygiavertė Laurušui, paskutinę minutę pateikė dar ir Juliaus Juzeliūno kandidatūrą. Bet jis jau pirmųjų rinkimų debatų metu pranešė, kad savo kandidatūrą atsiima Jurgio Dvariono naudai. 
Aktyvi rinkimų kampanija vertė mane stiprinti savo komandą. Į rinkimų kovą įsijungti pakviečiau savo ilgametį draugą, ištikimą naujų sumanymų Kompozitorių sąjungoje bendraautorių konservatorijos prorektorių Juozą Antanavičių. Deja, išgirdau: „Aš tavęs remti negaliu, nes esu pažadėjęs laikytis neutralumo, be to, tau noriu pranešti, kad jeigu tave perrinks rektoriumi, aš iš prorektoriaus pareigų atsistatydinsiu.“ Tokia buvo trumpa ir aiški jo kalba.
Kita netikėta atrakcija – rinkimų dieną prof. J. Juzeliūnas pareikalavo ant visų biuletenių dėti ne tik konservatorijos, bet ir raudoną Sąjūdžio antspaudą, kurį kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys galėjo atsinešti. Turbūt manyta, kad tai paveiks rinkimų rezultatus Jurgio Dvariono naudai: bus apsisaugota neva nuo padirbtų biuletenių, antra – tai svarbiausia, – kad kiekvienas, gavęs biuletenį su žėrinčiu raudonu Sąjūdžio antspaudu, susimąstys, ar balsuoti už Sąjūdį, ar už Laurušą...

Galutiniai rinkimų rezultatai: laimėjau aiškia persvara – gavau 63 proc. balsų. Kiek prisimenu, buvo gruodžio 25 diena, šv. Kalėdos. Tada jos viešai dar nebuvo švenčiamos. 17 val. į didžiąją salę gausiai susirinko konservatorijos bendruomenė, buvo oficialiai paskelbti rektoriaus rinkimų rezultatai. Rinkosi visi, nes tai buvo pirmi ir paskutiniai tokio masto rektoriaus rinkimai. Pranešus apie mano pergalę, salė prapliupo karštais plojimais.
Aš atsistojau ir pasakiau, kad rinkimai baigėsi, dėkoju už pasitikėjimą, nejaučiu jokių nuoskaudų, kviečiu visus susitelkti naujam darbų etapui. Po rinkimų visi liko savo vietose, taip pat ir prorektorius Juozas Antanavičius.
  
KAIP NUVERTĖ KOMPOZITORIŲ SĄJUNGOS PIRMININKĄ
– Puikiai atsimenu, kaip karštymetis iš konservatorijos persimetė į Kompozitorių sąjungą. Vėl įnirtinga kampanija, vėl kaltinimai autoritarizmu. Negi nematėte, kad vyksta atkakli kova dėl „didelės valdžios“? Nors Jūs tos valdžios visai nerodėte, tik rūpinotės kompozitorių gyvenimo gerinimu, o apie kokius nors kūrybos varžymus negalėjo būti net kalbos. 
– Supratau ir mačiau, kad „aktyvių kompozitorių“ sambūrį apėmė azartas: nepasisekė (visos konservatorijos pastangomis!) nuversti rektoriaus, tai nutarė atsigriebti Kompozitorių sąjungoje. Įdomiausia, kad tam reikalui Sąjūdis pasitelkė... CK. Paskutinėmis 1988 m. dienomis į konservatoriją užsuka ne bet kas – Justas Vincas Paleckis, CK Kultūros skyriaus vedėjas. CK skyriaus vedėjas ne mane kviečiasi, bet pats ateina! Sako, atėjau čia su tokia misija: ar negalėtumėte parašyti prašymo atsisakyti sąjungos pirmininko pareigų, Šepetys prašo...
Bet kokiu pagrindu ir kokia proga? Pasirodo, į CK buvo nuėjęs Juzeliūnas, aiškino, kad vyksta perestroika, todėl reikia persitvarkyti ir Kompozitorių sąjungai, esą Laurušas toliau vadovauti negali. Sakau, mielieji, aš tiek jėgų atidaviau sąjungai – ir kompozitorių namas Vilniuje, ir kūrybos namai Druskininkuose stovi, visiška kūrybos laisvė. Sutinku išeiti, bet tik po suvažiavimo, taip, kaip numatyta įstatuose.
Bet Paleckis neatstoja. Tada sakau: šaukim suvažiavimą, galima ilgai ir nelaukti. Netrukus skambina, kad su mano siūlymu sutinka ir prašo paskelbti datą, kad bus suvažiavimas. 
Suvažiavimą surengėme netrukus, sausio pabaigoje. Buvo ne mažiau audringas nei mano vertimas konservatorijoje. Tik šį kartą aš jau nepretendavau į pirmininkus. Kaip ir konservatorijoje, Katkus svaidėsi revoliuciniais šūkiais: „Baigėsi Laurušo epocha!“ O pavymui muzikologė Irena Mikšytė šaukia: „O butus tai iš Laurušo gavot!“
Jaunystės metais Donatas buvo labai aktyvus kovotojas. Kovojo bet kur ir bet kada, savo nuomonę rėždavo iš peties. Su amžiumi jis labai pasikeitė. Šiandien Donatas Katkus – profesorius, Šv. Kristoforo orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas, solidus ir draugiškas kolega. Aš jam esu dėkingas už tai, kad nemažai mano kūrinių pasaulį išvydo jo dėka.   
Kitas aktyvus to meto (bet ir dabar) veikėjas kompozitorius Rimantas Janeliauskas turbūt prisiminė alchemiją: „Išgryninome konservatoriją, išgryninkime ir Kompozitorių sąjungą!“ Betgi konservatorijoje toks eksperimentas nepavyko, kažkodėl to neprisiminė... 
Išrinkome tarybą, į ją patekau ir aš. Kitą dieną renkame prezidiumą. O čia akibrokštas: naujasis sąjungos pirmininkas J. Andrejevas pareiškia: „Aš kategoriškai prieš naujas sąjungos patalpas“. Jos buvo naujajame sąjungos name: dvi salės, įrašų studija, kabinetai darbuotojams. Tada toks Andrejevo sprendimas mane labai nustebino ir ligi šiol liko neaiškus. Nejaugi jis jau tada galvojo apie patalpų nuomą?!  

PERIPETIJOS MASKVOJE
– Laisvės vėjas pūtė vis stipriau. Ir jau ne kažkurios aukštosios mokyklos ar kūrybinės sąjungos, bet visos Lietuvos mastu. Tauta reikalavo konkrečių veiksmų – Lietuvos prisikėlimo, sugrįžimo į laisvų Europos šalių šeimą. Vis dėlto teko pripažinti: be derybų su Maskva laisvės bylos nelaimėsime. Viena iš tokių vietų tapo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame Sąjūdis per pirmą kartą vykstančius laisvus rinkimus nutarė dalyvauti. Kartu buvo renkami deputatai ir nuo visuomeninių organizacijų, tarp jų buvo ir TSRS kompozitorių sąjunga. Kaip Jūsų pavardė atsirado deputatų kompozitorių sąraše?  
– Prisipažinsiu – gana sudėtingai. 1989 metų vasarį į Lietuvos kompozitorių sąjungą atskriejo komanda iš Maskvos – reikia rinkti kandidatus į TSRS deputatus, bet ne tiesiogiai, o pradžioje pateikti Lietuvos kandidatus bendram TSRS kompozitorių sąjungos sąrašui, paskui Maskvoje bus išrinkta dešimt deputatų, atstovausiančių visos plačiosios tėvynės kompozitoriams.
Beje, iš pradžių TSRS liaudies deputatus buvo siūlyta rinkti tik per partines organizacijas, bet vėliau atsitokėta, kad tai nebus demokratiška, todėl nutarta (čia Maskva smarkiai rizikavo), kad rinks ir visuomeninės organizacijos. Tarp daugelio tokių buvo ir Kompozitorių sąjunga. Sąjūdžio nutarimu šie rinkimai nebuvo ignoruojami, nes kol Lietuva nėra laisva, tol Maskvos faktorių reikia išnaudoti, todėl ir verta dalyvauti rinkimuose.
Kompozitorių sąjungos susirinkime Juzeliūnas pasiūlė Maskvai pateikti Kutavičiaus, Balakausko ir Andrejevo kandidatūras, tačiau Antanavičius apsižiūrėjo: šie mūsų delegatai Maskvoje tikrai nepraeis, vienintelis to gali tikėtis Laurušas. Pusė sąjungos tarybos narių – Sąjūdžio entuziastai – pašoko iš vietos: mums jo nereikia! Ką gi, važiuojame į Maskvą, į Kompozitorių sąjungos valdybos posėdį, kartu su manimi – Antanavičius ir Tamulionis kaip TSRS sąjungos valdybos nariai.
Norint būti išrinktam į Maskvos sąrašą, reikėjo gauti mažiausiai du trečdalius valdybos narių balsų, t. y. 95 iš 140. Tačiau tame valdybos posėdyje dalyvavo tik 102 nariai, taigi, norint surinkti reikalingų balsų skaičių, reikėjo, kad už kandidatą balsuotų vos ne visi posėdžio dalyviai. Misija, kaip dabar sakoma, buvo sunkiai įmanoma.
Nuvažiavom, o čia siurprizas: mane iškėlė Rusijos ir Gruzijos kompozitorių sąjungos. Taip daryti buvo leidžiama – kiekviena „broliška“ respublika galėjo siūlyti bet kurios kitos respublikos kompozitorių. Klausiu Antanavičiaus ir Tamulionio, ką man daryti. Nepatogu – Lietuva neiškėlė, o Rusija ir Gruzija iškėlė. Jie sako, būtinai dalyvauk, jei išrinks, bus bendra sėkmė.
Posėdyje balsavimas atviras, rankų pakėlimu. Andrejevas, Balakauskas ir Kutavičius nepateko, iki L raidės nieko neišrinko. Balsuoja dėl manęs, skaičiuoja, skaičiuoja – 96! Pirmas, kuris praėjo, visi mane sveikina. Bet iš viso iškelia 12 kandidatų, paskui dar bus suvažiavimas, kuris turės išrinkti 10, nes toks skaičius nustatytas rinkimų įstatymu, vadinasi, 2 turės atkristi.

– Logiškai mąstant, visi Lietuvos kompozitoriai tuo turėjo džiaugtis.
– Deja, įvyko priešingai. Parvažiuoju namo – o čia skandalas: kas iškėlė Laurušą? Rusija! Mums tokių nereikia – dūzgė Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai, Sąjūdžio aktyvistai. Man skambina Maskvos rinkimų komisijos: kas čia darosi su ta Lietuva – nenutylantys skambučiai su ta pačia melodija: mums nereikia Laurušo, jeigu Rusija jį iškėlė, tegul jį ir pasiima.
Artėjo TSRS kompozitorių sąjungos suvažiavimas. Iš Maskvos pranešė: kiek norite, tiek važiuokite, todėl susidarė neįtikėtinas norinčiųjų skaičius – daugiau nei 30! Per visą mūsų sąjungos istoriją tiek kompozitorių į Maskvą nebuvo važiavę. Aš, Antanavičius ir Tamulionis važiuojame viename vagone, visi kiti, atsiskyrę nuo mūsų, kitame vagone. Aišku, tai buvo sąmoningas sprendimas – „aktyvūs draugai“ galėjo dar kartą aptarti susidariusią padėtį. 
Nuvažiavome, o ten prasidėjo tų mūsiškių lakstymai (t. y. agitavimai prieš mane) pas įvairių respublikų – Kirgizijos, Azerbaidžano ir daugelio kitų – atstovus. Jie skambina man ir stebisi, sako, ateina lietuviai ir aiškina, kaip reikia balsuoti, svarbiausia – neužmiršti išbraukti Laurušo.
Prasideda balsavimas, tarp 400 suvažiavimo dalyvių – 30 lietuvių. Skelbiami rezultatai: pirmuoju numeriu pagal surinktų balsų skaičių – Laurušas! Visi vieningai balsavo už Laurušą, išskyrus... 30 lietuvių. Visi šaukia: „Bravo, Vytautas!“ Antras buvo Eduardas Mirzojanas, trečias – Rodionas Ščedrinas, dešimtas – Tichonas Chrenikovas. O aš – pirmas.
Lietuviai iš karto nuščiuvo. Prieinu prie Balakausko, matau, kad jis čia vadovas, sakau, Osvaldai, šiandien 6 valandą visų laukiu atstovybės viešbutyje. Nupirkau dėžę degtinės ir užkandos. Visi atėjo. Sakau: viskas, duokim vienas kitam ranką, išgeriam ir baikim visą tą karą. Visi sako – gerai.
Išgėrėm, susitaikėm, parvažiavome jau viename vagone. Taip prasidėjo mano, TSSR deputato, karjera, kuri buvo neatskiriamai susijusi su svarbiausiais Lietuvos atgimimo įvykiais ir galutiniu jo rezultatu – nepriklausomybės paskelbimu ir įtvirtinimu. Džiaugiuosi, kad prie to aktyviai prisidėjau.