Akimirka nesustabdoma…

2014 Nr. 9–10 (440–441), Gražina Daunoravičienė

Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė (g. 1954) 1978 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA), prof. Algirdo Ambrazo muzikos teorijos klasę. 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją tema „Lietuvių muzikos ritmo sutartiniškoji tradicija“. 1978–1981 m. dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) Muzikos teorijos katedroje. Nuo 1981 m. Rūta Gaidamavičiūtė yra LMTA Muzikos teorijos katedros pedagogė, dėsto klasikinės polifonijos kursą bei specialybę muzikologams. Nuo 1998 m. – docentė.
Nuo studijų metų Rūta Gaidamavičiūtė dalyvauja mokslinėse Lietuvos ir tarptautinėse konferencijose, yra paskelbusi per 30 mokslinių straipsnių, parašiusi daugiau nei 200 straipsnių Muzikos enciklopedijai. Lietuvos dienraščiuose, savaitraščiuose ir žurnaluose muzikologė yra paskelbusi apie 150 kūrybinio pobūdžio publikacijų, pokalbių su kompozitoriais, muzikologais, muzikantais, parašiusi apie 100 muzikos kūrinių bei koncertų recenzijų, parengusi apie 70 radijo ir televizijos laidų.
1988 m. Rūta Gaidamavičiūtė pelnė Kultūros fondo ir M. K. Čiurlionio draugijos premiją.
Moksliniai interesai: šiuolaikinė lietuvių muzika, ritmo problemos, liaudies ir profesinės muzikos ryšiai.
Gražios sukakties proga jubiliatę kalbina kolegė prof. Gražina Daunoravičienė


SVARBIAUSI DARBAI

Knygos, sudaryti leidiniai
Juozas Antanavičius. Tarp muzikos, mokslo ir kalnų. Sudarytoja Rūta Gaidamavičiūtė. Vilnius, 2010.
Rūta Gaidamavičiūtė. Muzikos įvykiai ir įvykiai muzikoje. Vilnius, 2008.
Rūta Gaidamavičiūtė. Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso. Vilnius, 2007.
Rūta Gaidamavičiūtė. Nauji lietuvių muzikos keliai. Vilnius, 2005.
Rūta Gaidamavičiūtė. Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais. Vilnius, 2005.
Osvaldas Balakauskas. Muzika ir mintys. Sudarytoja Rūta Gaidamavičiūtė. Vilnius, 2000.
Menotyra. Studies in Art [mokslo darbų žurnalas]. Vilnius, 1997.

 

- Nuo ankstesnio mudviejų pokalbio prabėgo lygiai dešimt metų. Nežinau, kaip Tau atrodo, bet aš į dekadą žmogaus gyvenime žvelgiu pagarbiai, kaip į reikšmingą ir netrumpą atkarpą sąmoningo gyvenimo kelyje, kurių ne tiek jau daug mums duota. Įdomu pakalbėti, kaip kito, brendo Tavo įžvalgos, požiūriai, vertinimai. Kaip liudijimai jie vertingi mums visiems.
- Lyg ir būtų ką padėti ant stalo, per tą laiką išėjo šešios knygos, dar visokių straipsnių... Tik nežinia, kaip čia su ta branda. Gal geriau būtų išsaugoti pagavos jaunatviškumą. Kai bandai koja kojon eiti su naujausia muzika, pirmiausia rūšiuoji – verta ar neverta klausyti. Už ko užkliūva ausis, kyla noras giliau pasinerti. Galvoji, kad į tą reikės vėliau atidžiau pasižiūrėti, bet naujas srautas neša tolyn. Nežinau, ar čia branda didėja, ar meno situacija prastėja, bet vis rečiau kyla noras imti ir apkabinti kompozitorių (-ę), nes tokiu būdu kartais daugiau pasakai, nei samprotaudamas, koks įdomus kūrinys.


- Labiausiai, žinoma, norėčiau kalbėtis apie muziką, muzikologiją ir mūsų profesinę viešumą. Ne Beethoveno ar Brahmso muziką, nors nuoširdžiai abejoju, ar išdidžiai įkopę į XXI a. priekalnį, mes iš tiesų išgirstame, kas joje skamba. Kažkas įžvalgiai diagnozavo negrįžtamai prarastą mūsų jautrumą subtiliems muzikos būviams – kad ir kontrapunkto balsų kontrastui, kokį suvokė ir kūrė baroko kompozitoriai. Ar pajėgiame net ir romantikų jausmų bedugnę seikėti jų egzistenciniais matais? Juk jie sudegdavo neperžengę trisdešimties arba žūdavo kovodami garbės dvikovose... Tad kokią muziką manai geriausiai suvokianti, į ją įsiskverbusi ir pamilusi?
- Tai kad tekstuose viskas kaip ant delno. Šį dešimtmetį daugiausia gėriau iš Kutavičiaus ir Bartulio šulinių, vis dar panirdavau į minimalizmą, bet žvalgiausi ir po jaunesnių (Ramintos Šerkšnytės, Ramūno Motiekaičio) bei visai jaunų (Egidijos Medekšaitės, Justės Janulytės) pievas, įdomu buvo apibrėžti Fausto Latėno, Ričardo Kabelio valdų ribas. Visada gaila, kad negali visiškai panirti ir atsidėti vieno kūrinio išgyvenimams ir studijoms. Žavi akimirka nesustabdoma...

- Kai įsižiūriu į svarbiausius Tavo raštų personažus, kyla įspūdis, kad Tave visada domina tai, kas muzikalu, kas gimsta iš spontaniško įkvėpimo, ne spekuliatyviai ir racionaliai, kas peržengia apsidraudėliškas baimes ir įprastumo mene ribas. Ne veltui vienoje iš Tavo knygų atsispindi visas Bartulis.
- O ne, ir jo aš „pagavau“ tik nedidelę dalį. O iki racionalių dalykų smagu prisikapstyti, ypač tada, kai iš pirmo žvilgsnio to visai nesitiki. Ir tada supranti, kad Bartulis, kaip ir Kutavičius, dažniausiai nėra improvizuotojas – jis labai gražiai viską numato ir suskaičiuoja, bet tuo „nepribaigia“ muzikos ir pats lieka gyvas...

- Solidarus postmodernistinės žvalgos bei intonacijų muzikologo žvilgsnis. Priešingai, mane dažniau domino kuriantis intelekto pradas, spontanišką įkvėpimą bei modernybės įžūlumą sugėrę meniniai akibrokštai. Šių jungčių požiūriu šalia Čiurlionio ir Kutavičiaus lietuvių muzikoje nerandu jiems lygių. Kaip manai, kas dar iš lietuvių kompozitorių kuria muziką, tobulai balansuojančią ties šia sandūra?
- Nei Čiurlionis, nei Kutavičius man nesiasocijuoja su įžūlumu – labiau su drąsa pasinerti į savo pajautas bei vidinius garsinės materijos traukos dėsnius, atsiduoti tam, kuo tiki, nes norinčiųjų pažerti akibrokštų, man rodos, visai kita išeities pozicija, tai labiau noras sulaukti dėmesio neturint tos vidinės laikančiosios šerdies. Ankstyvasis Urbaitis taip pat buvo labai radikalus, nors ne be darnos. Ryčio Mažulio ne vienas kūrinys iš racionalių struktūrų nepastebimai išveda į begalybę.

- Rašydama muzikologinius tekstus ir leisdama savo knygas galbūt kažkuo iš naujo įsitikinai, gal nusprendei kitaip arba pamatei, ko anksčiau net nesitikėjai? 
- Galutinai supratau, kad į viską, kas įdomu, tikrai nespėsiu įsigilinti ir nuolat kamuojuosi apsispręsdama, ko reikėtų iš anksto atsisakyti. Artėjantis laikas balansuos tarp „dar taip“ ir „jau nebe“, ir joks modernizmas čia jau nieko nebepadės. Šitas dešimtmetis iš tiesų buvo toks intensyvus, kad liko dar labai daug užmestų meškerių. O netikėčiausia, kad menas ir gyvenimas, kadaise buvę tarsi nesusisiekiantys indai, vis labiau tampa vienu dalyku.

- Kur žingsnis po žingsnio vingiuoja lietuviška muzika? Ar jauti jos judėjimą, juk taip svarbu eiti pirmyn, nestoviniuoti, galbūt net įsivaizduoti šio kelio kelrodžius... Ar matai visa tai?
- Tame kelyje kiekvienas turi savo prasidedantį ar besibaigiantį kelelį, ir kai stebi kokią nors jo atkarpą, labai svarbu, į ką būtent susitelki. Nuojauta kužda, kad visi laukia posūkio, kurio dar nematyti, kuris atvers dar neregėtą peizažą. Žvalgai jau turbūt išsiųsti. Būtų artimas Šarūno Saukos požiūris, kad „kryptys savaime nėra vertybė, vertybė yra asmenys“.

- Visada daug bendraudavai su įvairių kartų kompozitoriais, sugebėdavai su jais įsikalbėti, kaip sakoma, atverti sielas. Gal priartėjai prie muzikos įkvėpimo, kompozitoriaus darbo proceso, mūzų plazdėjimo arba tiesiog kūrinio radimosi paslapčių? Juk tave domina Schuberto tipo herojai: sakoma, kad jis net miegodavo nenusiimdamas akinių, bijodamas nespėti užrašyti sąmonėje suskambusios muzikos.
- Man pačiai kartais miegant iššoka kokia mintis, ieškoma formuluotė. Visa bėda, kad domina įvairūs herojai – vieni dėl to, kad bandai išpažinti tą pačią religiją, kiti dėl to, jog neįsivaizduoji, kad taip galima matyti pasaulį, taip girdėti. Supratau, tas, kuriam duota padaryti – padarys nepriklausomai nuo to, ar kas bandys jį atverti, bet mums, kurie esame šalia, norisi suvokti, kas dar nesuvokta. Tą darau ir dėl nuolatinio mūsų kultūros fragmentiškumo. Kaip būtų smagu, kad, tarkim, būtų buvę prakalbinti Sasnauskas ir Čiurlionis. Klausimų, ko gero, liktų ne mažiau, bet jie jau būtų arčiau tikslo.

- Kaip manai, kodėl kūrybinės virtuvės receptai ir komponavimo ritualai visuomet buvo taip rūpestingai neperregimomis užuolaidomis dangstomi nuo svetimų akių? Kodėl taip įslaptinamas, mistifikuojamas kompozitoriaus darbas?
- Nemanau, kad jis mistifikuojamas. Jis iš tiesų mistiškas, nes mintis vis tiek rašoma ne visų vartojama kalba. Čia taip paslėpta, kad lyg ir yra visiems prieš akis, o iš tiesų mato tik kelios poros akių. Kai tą pamatytą parodo, jau yra tikimybė suvokti ir kitiems. Nors niekada negali žinoti, kieno girdėjimas rezultatyvesnis, teisingesnis, juk jis nepriklauso nuo to, kiek žodžių po to gali pasakyti.

- Galime juk į kompozitorių žvelgti kaip į bet kurį mirtingąjį, kaip į žmogų, kuris užsidirba sau duoną rašinėdamas penklinėse. Gal ko nors kito jis nemoka, nesugeba arba net nenori imtis? Ar pagrįstai jo darbas išaukštinamas tarsi dieviška kūryba?
- Kaip ir visame kame, nelygu kurio... Ir, matyt, nemažai priklauso nuo to, kiek jis yra prisijungęs prie kūrybos šaltinio. Be to, ne visiems būtina būti renesansiškoms asmenybėms. Nemanau, kad dabartinė epocha linkusi adoruoti jų nemirtingumą, daug kas ieško kaip tik mirtingumą ištveriančiųjų paliudijimo. Aišku, rašantiems taikomąją muziką labiau tiktų būtent Tavo nurodytasis būdas.

- Ar nepastebi, kad tai, kuo mes gyvenome, taip nuoširdžiai domėjomės, analizavome, sekėme kiekvieną naują kūrinį ar pasakytą žodį, mūsų jaunimui atrodo pernelyg svetimos, tiesiog kitos kultūrinės epochos aktualijos. Juos domina visiškai kiti dalykai. Gal mes apsirikome ir užsiėmėme ne tuo, kas iš tiesų reikšminga? Ar jauti muzikologų kartų kaitos dvasinius lūžius ir posūkį?
- Matai, jei pradėsi gyventi pagal tai, kaip, kas ir kam atrodo svarbu, negalėsi ir įkvėpti. Patyriau daug fantastiškų sąlyčio su muzika ir žmonėmis akimirkų ir už jas galiu tik dėkoti. Šios dienos jaunieji iš šono atrodo pragmatiškesni, bet gal tiesiog giliau slepia savo lūžius. Be to, mes, kaip dėstytojos, matome visą jaunųjų srautą, o kartai kaip visada atstovaus asmenybės. Mūsų atėjimo į muzikologiją metu apskritai buvo per daug sureikšminama profesinė veikla. Gyvenime turi likti gyvenimo.

- Gal gali nurodyti muzikologijos studijų Lietuvoje patrauklumo menkėjimo priežastis? Juk beveik neabejoju, kad, jei reikėtų viską pradėti iš naujo, nedvejodama kartotum gyvenimą. Bet kodėl mūsų jaunimas mąsto kitaip?
- Jie turbūt mažiau dėmesio skiria adoravimui, daugiau mąsto apie galimą specialybės įžeminimą konkrečioje darbo (veiklos) vietoje. Čia ne tiek jaunimo, kiek kultūros politikų, strategų kliauda. Be to, kai taip išsiplėtusios išorinio pasirinkimo galimybės, sunkiau girdėti vidinės būtinybės imperatyvą. Deimantas Narkevičius kalba apie tvyrantį garsinį sąvartyną. Gal dabartiniai jaunieji nenori leisti savo gyvenimo jį rūšiuodami?

-  Sakoma, kad karalių sukuria svita ir garbintojų minia. Kalbant apie kompozitorius, galima tarti, kad juos įteisina mokyklos ir mokytojai, tačiau kartu tie, kas sutinka klausytis jų muzikos, kas nori ja žavėtis, tyrinėti, apie tai viešai liudyti. Kaip manai, kur įsikuria muzikologas su savo darbais: tampa kompozitoriaus svitos nariu ar garbintojų minios personažu? Ar prisipažintum pati įsitaisiusi kurio kompozitoriaus svitoje?
- Pirmiausia esu lietuvių muzikos garbintojų svitoje. Man džiugu dėl kiekvieno atsiradusio įdomesnio kūrinio, o kai koks kompozitorius tokį sukuria ne vieną, iš jo vis geresnio jau lauki ir toliau. Tavo palyginimas su karaliais mūsų situacijai nelabai tinkamas, ji artimesnė kokiems basiesiems karmelitams, kuriais iš tolo galima žavėtis, bet pasiryžti sekti – rizikinga.

- Ar, nuoširdžiai kalbant, nejauti slopstančio lietuvių muzikos kūrybinio tonuso? Nekalbu apie fizinius opusų kiekius, bet mąstau apie profesionalumo nugludintas individualybes. Ar neatrodo, kad jaunieji kompozitoriai kiek stokoja kūrybinių ambicijų, noro lyderiauti, dar jauname amžiuje būti karūnuojamais?
-  Čia kaip ir su tais jaunais muzikologais – negali būti iš kiekvieno kurso po kelias ryškias asmenybes. Kartais jos būna kelios tik per kelis dešimtmečius. Tų daigų aš matau, juos turbūt kur kas geriau jaučia bendraamžiai. O slopstantis tonusas, manau, ne jaunųjų, o epochos ženklas, tikiuosi, tai tyla prieš būsimą proveržį.

-  Kokią muziką pripažintum tarsi savo pačios sukurtą, rezonuojančią Tavo pačios dvasines vibracijas? Kartu gal galėtum atskleisti esminį, nefiziologinį skirtumą tarp muzikos girdėjimo ir klausymosi?
- Pastebėjau, kad po atostogų esu gerokai tolerantiškesnė ir galiu įžiūrėti daugiau gerų dalykų, o sezonui baigiantis pradeda erzinti beviltiškumo apraiškos. Kaip savo klausausi grigališkojo choralo, Bacho, liaudies muzikos, o šiuolaikinė lietuvių kūryba man užpildo naujumo geismo nišą. O dėl girdėjimo, tai čia kaip ir su svetima kalba – kai jau pradedi pagauti atskirus žodžius, mintis, pasidaro įdomu klausytis, kol jau ištobulėji tiek, kad pradedi domėtis tik elitiniais kalbėtojais.

-  Beveik neabejojau, kad į klausimą atsakysi kalbėdama apie naująją lietuvišką muziką.
- Nenorėčiau atkartoti savo straipsnių minčių. Kas nors kiek skaitė, ir taip žino. Čia kaip ir meilėje – nepaslėpsi. Tikrai lietuviška muzika man daugiau kalba, nes geriau žinau jos panoramą, o ir „dialektas“ artimesnis.

- Ko gero, gyvenime būna taip: žengi pirmą žingsnį, paskui – antrą, trečią. Net ir klaidžiojant iš jų formuojasi individualus kelias. Ar gali suskirstyti savo muzikologinį gyvenimą ir veiklą panašiais žingsniais? Kuriuos iš jų pripažintum svarbiausiais? Galų gale, ar atsigręžusi atgal pastebi tokių, kurių jau dabar norėtum išsižadėti?
- Matyt šiuo atžvilgiu nesu kritiška ir labai atsižadėti neturiu ko. Gal nebent nereikėjo kokių smulkių darbelių daryti, bet ir jie gausina patirtį. Etapais taip pat nelabai galiu suskirstyti, nes beveik visą laiką paraleliai ėjo dvi linijos – viena labiau mokslinė, apibendrinamoji, kita – stebėjimo, pradinės medžiagos rinkimo, bendravimo su autoriais. Tiesa, anksčiau labiau domėjausi bendraamžių ir mūsų mokytojų karta, o dabar ateina laikas ir mokiniams.

- Ar kartais nesigaili, kad praeityje neįžvelgei ir neįvardijai kokio tuomet dar niekam nežinomo būsimo lietuvių muzikos grando? Jei taip, tai kokio?
- Nesu tiek susireikšminusi, kad atlikčiau pranašo vaidmenį (dažniausiai jie blogai baigia ir dar pasirodo esą netikri). O čia juk tektų nurašyti gyvus žmones. Kiek atsimenu, visada palaikiau visą įdomesnę muziką ir tarsi jokių staigmenų neįvyko, lyg ir nieko nepražiūrėjau. Kažkam lemta būti Marcinkevičiumi, o kažkam Geda, bet mes, nors ir labai pasitikėdami savimi, negalime iš anksto numatyti, kas taps Donelaičiu.

- Rašydamas kasdienį laišką tėvui Leopoldui Mozartas koncerto žanro esmę nusakė kaip muziką, skirtą žinovams ir profanams džiuginti, bet pridūrė, kad tik žinovas supras, kodėl jis liko patenkintas, o profanas – ne. Iš tiesų, muzikologo išsilavinimas tarsi pagrindžia tą supratimą, jo nuomonės svarumą, apriorinį teisingumą. Tačiau ar Tavęs kartais neslegia tas profesijos suteiktas visažinystės, neklystamumo įgaliojimas?
- Niekada netaikiau į neklystančiųjų rangą. Kai kyla abejonių, stengiuosi dar kartą paklausyti. Sunkiausia būna, kai turiu dvejopų argumentų, kai kūrinyje yra ir įdomių dalykų, ir klišių. Tuomet bandau į diskusiją įtraukti kolegas. Kur kas blogiau, kad mūsų garsovaizdį labiau lemia ne kompozitorių ir muzikologų, o atlikėjų mentalitetas. O jis, kaip žinoma, gerokai konservatyvesnis.

- Ne paslaptis, kad mūsų profesinėje viešumoje ir privačioje erdvėje nuolat kalbama apie vadinamosios aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ dabartį. Kadangi esi pačioje organizacinėje festivalio šerdyje, ar neatrodo, kad pastaraisiais metais slopsta pirminių impulsų bei sudėtų vilčių energetika? Pradinės festivalio koncepcijos teisingumą įrodė ne viena puiki realizacija, tačiau situacija pakitusi, ir tai mums ne juokais rūpi. Ar pritartum, kad viena iš „Gaidos“ nuosmukio priežasčių – didesnių organizatorių ambicijų stoka, informacinis badas, kažkoks kūrybinis nuovargis ar išsekimas, tiesiog nemeilė festivaliui?
- Festivalis, kaip ir bet kas gyvenime, negali eiti nuolatinio gerėjimo kryptimi. Gera yra tai, kad jis vyksta, kad nuolat būna kas nors ypatinga, ką norėtųsi pakartoti, kad jis išlaiko tam tikrą nenuspėjamumą. Manau, kiekvienos kartos klausytojai turi savo vilčių. Be to, ir pasaulio geros muzikos aruodas nėra neišsemiamas. Dabartinio informuotumo sąlygomis apskritai daug kas yra žinoma a priori. Nesutikčiau, kad „Gaida“ smunka. Ji tiesiog yra kitokia, negu gal Tu įsivaizduoji. Vienintelio, ko man gaila, tai kad jame nėra didelė lietuviškos muzikos dalis. Iš festivalio kompozitoriams ir muzikologams jis pamažu perauga į šventę žymiai platesnei naujo garsyno pasiilgusiai bendruomenei, bet tame taip pat galima įžiūrėti pliusą. Aš nekantraudama kiekvieną rudenį laukiu „Gaidos“.

- Jau ne vieni metai nepasiteisina mūsų išsvajotas naujausios lietuviškos kūrybos patikrinimo tarptautiniame aktualios kūrybos kontekste lūkestis. Su kokiais kelerių pastarųjų metų „Gaidoje“ skambėjusiais opusais buvo galima ją lyginti? Nebent su dešimtmečiais senstelėjusiu avangardu? Akivaizdu, kad jau nuo Pasaulio muzikos dienų, t. y. 18-osios „Gaidos“ programų, baigia išnykti toji iš tiesų šiandien sukurta užsienio muzika. Ar nepastebi šios skriaudos festivaliui ir mūsų muzikinei kultūrai?
- Pasaulio muzikos scenose dabar skamba tiek visko daug ir visokių pakraipų skoniams... Esu labiau linkusi matyti, kuo festivalis apdovanoja. Organizuok ką nors šalia, ir nuo to mūsų sezonas tik praturtės. Metas nebesitelkti į „Gaidą“ kaip į vienintelį išganymą. Reikia stiprinti kitus festivalius. Jei kas mėnesį būtų bent po du gerus šiuolaikinės muzikos koncertus, „Gaida“ būtų atpalaiduota nuo neįvykdomo uždavinio patenkinti visus visų lūkesčius. Minėtos Pasaulio muzikos dienos yra šiek tiek kitaip sumanytos, į jas kūrinius siūlo atskirų kraštų komisijos, paskui juos atrenka rengiančioji šalis. Jeigu po jas važinėtum kasmet, pamatytum, kad itin originalios muzikos stinga visur. Pagaliau, jeigu grįžtume prie Tavo minėto istorinio konteksto, tai keliems festivaliams atrinktum muzikos, tarkim, iš kokio XVIII a.? Kiek ji nesikartotų?

- Vis dėlto panašu, kad mūsų kompozitorių profesionalumas dėl informacijos, tarptautinių kontaktų susilygino su senųjų muzikinių kultūrų kompozitoriais.
- Man tikrai ne gėda dėl lietuviškos muzikos. Manau, jei sąlygos leistų, ir daugiau autorių galėtų atsidėti didesniems sumanymams, jei prasiplėstų „Gaidos“ lietuviškoji dalis, vaizdas būtų dar geresnis.

- Kaip manytum, kurie iš naujųjų pastarosios dekados opusų bus pakelti į lietuviškos muzikos klasikos rangą? Ir apskritai, kokie kūriniai sudaro XX a. lietuvių muzikos klasikos sąvadą?
- Nenorėčiau čia surikiuoti visų visiems žinomų kūrinių. Jeigu bandyčiau atsakyti sąžiningai, turėčiau dabar keletą mėnesių užsidaryti ir vėl viską išklausyti iš naujo. Tą klasikos sąvadą dažnai koreguoja ir šalutinės aplinkybės, atlikėjų skoniai, instrumentinės sudėties įprastumas ir pan.

- Arnoldas Schönbergas dar 1931 metais nepasigėdijo („Style and Idea“) išvardyti kompozitorių, iš kurių mokėsi – tai buvo Bacho, Mozarto, Beethoveno, Wagnerio, Brahmso, Mahlerio, Strausso ir Regerio muzika. Jis sakėsi imitavęs ir išplėtojęs visa, ką tik matė vertinga kitur. Visi juk turime savo kelrodžius, kuriais sekėme, norėjome lygiuotis, rašyti kaip jie, vėliau gal net pranokti – kažkas panašaus į Haroldo Bloomo revizuojančius „įtakos baimės“ santykius. Iš ko mokeisi Tu, tapdama muzikologe?
- Mokiausi ne tik iš muzikų. Kiek spėjau, domėjausi visu meno lauku, įvairių sričių pasiekimais. Visada vertinau individualų rašymą. Be žinomų muzikologų, man labai svarbios buvo Alfonso Andriuškevičiaus, Viktorijos Daujotytės, Alberto Zalatoriaus ir daugybės kitų mintys. Bet dar svarbesni man gyvenimiškos išminties mokytojai. Jei nuo manęs priklausytų, švietimą reformuočiau būtent šia linkme.

- Dėkodama už pokalbį sveikinu užkopus ant dar vienos savo gyvenimo viršukalnės.

 

 

Beethovenui 250
Traviata