Birštono vasaros menų akademija: džiaugsmas dalytis

2014 Nr. 9–10 (440–441), Eleonora Bačytė

PIRMĄ KARTĄ ČIA SUSKAMBĖJĘ INSTRUMENTAI – ARFA IR KLAVESINAS, ŠEŠIŲ TEATRALIZUOTŲ KONCERTŲ PREMJEROS, SUSITIKIMAI SU LEGENDINIU DŽIAZO PIANISTU IR KOMPOZITORIUMI VIAČESLAVU GANELINU, DIRIGENTU MODESTU PITRĖNU IR EUROPOS OPEROS TEATRUOSE DAINUOJANČIU BOSU ALMU ŠVILPA – TOKIAIS ATRADIMAIS RUGPJŪČIO PRADŽIOJE GYVENO BIRŠTONAS. ANTRĄ KARTĄ KURORTE SURENGTA VASAROS MENŲ AKADEMIJA JOS DALYVIAMS IR BIRŠTONIŠKIAMS DOVANOJO NEĮKAINOJAMĄ VERTYBĘ – GYVO BENDRAVIMO DŽIAUGSMĄ.

„Muzika gyvuoja tik tada, kai ja dalijamasi. Su kuo daugiau žmonių, ypač tuo pačiu degančių ir kuriančių, ja pasidalysi, tuo daugiau galimybių tobulėti pačiam, tuo sveikiau muzikai, o tada ir bendruomenė klesti. Bet kokie akademinės bendruomenės susibūrimai yra svarbūs žmonėms, kurie rimtai žiūri į savo profesiją, myli meną. Nėra tiek daug progų išgirsti kolegų pastabų, profesionalų patarimų – įsisukęs į kasdienybės rutiną kasdien nešoksi į automobilį, kad susitiktum ir pasišnekėtum, išgirstum nuomonę apie save ir kitus. O čia, Birštone, turėjome progą dešimt dienų būti kartu, gyventi tuo, kas svarbu visiems šios akademijos dalyviams“, – džiaugėsi doktorantas Mykolas Bazaras, Birštono vasaros menų akademijoje tobulinęsis su savo broliais Motiejumi ir Benediktu, taip pat pianistais.
Antrą kartą Lietuvos muzikų sąjungos kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija ir Birštono savivaldybe surengtoje Vasaros menų akademijoje kūrybinėmis idėjomis dalijosi apie 50 muzikų. Dešimt dienų trukusių meistriškumo kursų programoje – atviros vokalo ir fortepijono pamokos, paskaitos, vakariniai koncertai, susitikimai ir diskusijos. Klausytojai susitiko su kompozitoriumi ir džiazo pianistu V. Ganelinu, dirigentu M. Pitrėnu, dainininku A. Švilpa, akademijos dalyviams kursus vedė tarptautinį pripažinimą pelnę atlikėjai ir pedagogai: pianistas Jerome´as Lowenthalis iš JAV, dainininkas Vladimiras Prudnikovas, pianistas Gabrielius Alekna, koncertmeisterė Nijolė Ralytė. Maža to, popietėmis į paskaitas apie viešuosius ryšius kvietė Nika Puteikienė, kai kuriuos Lietuvos muzikos istorijos puslapius atskleidė muzikologė Vera Badjanova. O po visų dienos darbų atlikėjai skubėdavo į „Vakaro serenadas“ „Eglės“ sanatorijoje, kur jos gyventojai, kiti kurorto svečiai ir birštoniečiai gėrėjosi jaunųjų menininkų kūrybiškumu, klausėsi, ko jie tądien išmoko, ką spėjo patobulinti.
„Iš pradžių maniau, kad atvykęs atsipūsiu, o čia – pamoka, repeticija, koncertas vienas kitą veja. Dešimt vasaros dienų nenuėjo veltui“, – džiaugėsi Birštono vasaros menų akademijos svečias iš Latvijos pianistas Dainis Tenis, pasirinkęs ne panašius kursus Latvijos mieste Siguldoje, o Birštone.
Šiemet Birštono akademija turėjo ir naują programą „Tarp natų“, kurios dalyviai bandė ieškoti kitokių, teatralizuotų klasikinės muzikos pateikimo formų. „Mėginome ieškoti kelio, kad ir jaunam žmogui, įpratusiam prie judesio kupino populiariosios muzikos atlikimo, per klasikinės muzikos koncertą būtų pakankamai regimųjų efektų, kurie papildytų skambėjimą“, – sakė projekto sumanytoja Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.
Įgyvendinti programą „Tarp natų“ A. Žigaitytė-Nekrošienė pakvietė režisierę Mariją Simoną Šimulynaitę, kuri subūrė jaunų muzikos atlikėjų komandą: scenografes ir kostiumų dailininkes Pauliną Nešukaitytę, Vitą Eidimtaitę, Simoną Finkelšteinaitę, Julija Charsiką, vaizdo instaliacijų kūrėjus Pijų Balkaitį, Kazimierą Šalčiūną, šokėjas Vestą Gineitytę, Iriną Nazarenko. Akademijos dalyviai parengė šešis teatralizuotus muzikinius spektaklius, kuriuose, pasak režisierės, muzikos atlikimui suteiktas vizualus dėmuo.

Pamokos – ir kūrybos, ir gyvenimo
„Tuoj pradėsime anūkus mokyti“, – juokėsi dainavimo pedagogas V. Prudnikovas ir pianistė N. Ralytė, kai į Birštono vasaros menų akademiją iš Vokietijos šiemet atvyko jų mokinio A. Švilpos duktė Kristina, kitąmet ketinanti studijuoti vokalą, ir ne kur nors kitur, o Vilniuje, V. Prudnikovo klasėje.
Profesorių, scenos karjerai jau rengiančių savo mokinio Vytauto Juozapaičio dukterį Ievą, laukia kitos dinastijos atstovė ir dar būrys mokinių – vien šiuo metu V. Prudnikovo klasėse Vilniuje ir Kaune mokosi apie 25 studentus, o norinčių mokytis ba tobulintis – dar kelis kartus tiek. Birštono vasaros menų akademija – puiki proga pasinaudoti profesoriaus patirtimi. Šiemet Birštone tobulinosi devyni vokalistai, atvykę iš įvairių miestų, jų amžius – nuo 11 iki 25 metų. Tačiau tai dar ne visi mokiniai – išgirdę, kad Birštone pamokos atviros, susipažinti su profesoriaus darbo metodais, pasikonsultuoti suskubo ir pedagogai iš įvairių Lietuvos vietų. Jų šiemet buvo apie dešimt.
Vieną dieną Birštono kultūros centre galėjai matyti tokį vaizdelį: iš dainavimo salės sklinda pratimų, dainų ir arijų garsai, o visa tai iš lauko stebi birštoniškė, priplojusi nosį prie lango stiklo. Šiaip jau ji turėjo tvarkyti gėlyną prie Kultūros centro, bet, išgirdusi muzikos garsus, negalėjo atsispirti pagundai pasmalsauti, iš kur jie sklinda, ir įstrigo prie lango.
Ir kaip neįstrigsi? V. Prudnikovas, scenos žmogus, teatrą moka sukurti ir savo vokalo klasėje. Štai studentė dainuoja Mikaelos ariją iš operos „Karmen“. „Kas čia per isterija? – suklūsta maestro, išgirdęs pernelyg agresyvų jaunosios dainininkės balsą. – Čia juk turi būti kontrastas. Ką Mikaela veikia? Ji eina pas kontrabandininkus, o ten narkotikai, paleistuvystė, vagystės... Jūs Mikaelą sulyginote su jais.“
„Nors tu žiaurus, aš vis tiek tave myliu...“ Žiaurus ne todėl, kad koks girtuoklis, o kad dviem dienoms vietoj vienos išvyko į medžioklę. „Ak, kaip man skaudu – miegosiu viena“, – intonacijomis ir judesiais V. Prudnikovas kitą dainininkę moko perteikti egzaltuotas operetės herojės emocijas.
O štai į priekį žengia vienuolikmetė moksleivė ir bando klausytojus įtikinti, kaip „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“. Tačiau dėstytojui taip neatrodo: „Čia ne tykiai – čia kalnų upė.“
Ir taip žingsnis po žingsnio, su žaismingai kandžiais ir visiškai neįžeidžiamais komentarais, po dešimt kartų kartojant tą pačią frazę, fragmentą ir visą kūrinį ieškoma idealaus varianto. Kaip pavyko, tuoj pat išbandoma scenoje – šiemet Birštono vasaros menų akademijos dalyviai kasdien koncertavo po du kartus: didesnis koncertas kurhauze arba Kultūros centre, o jau sutemus – pusvalandžio „Vakaro serenada“ „Eglės“ sanatorijos fojė prie įspūdingos gyvų augalų sienos. Klausytojai užimdavo visus fojė minkštasuolius, baro kėdes ir net laiptus.
Galbūt kas nors skeptiškai šyptelės – anoks čia koncertas viešbučio fojė, tegul ir su specialiai iš Kauno atgabentu fortepijonu. Tegul šypsosi skeptikai, bet ne profesorius V. Prudnikovas. Kad ir kur koncertuotum, viskas turi būti aukščiausio lygio. Ir kai vieną kartą per koncertą „Eglės“ sanatorijoje jo mokiniai netinkamai įėjo į sceną, dainuodami ansamblyje jautėsi kaip solistai ir dar sumaišė lietuvių liaudies dainos žodžius, maestro net pajuodo iš pykčio. Ką po pasirodymo jis kalbėjo studentams, žino tik jie. Prisipažino tik tiek: „Tokio rūstaus profesoriaus dar nematėme.“ O profesorius net kitą dieną nepraleido progos priminti: „Ariją kiekvienas kvailys gali padainuoti, o tu padainuok liaudies dainą!“
Taigi jei nori tapti profesionalu, niekada nedaryk sau jokių nuolaidų, į nieką nežiūrėk pro pirštus. Tokias pamokas gavo Birštono menų vasaros akademijos studentai. Viena jų – Evelina Pilipavičiūtė, Birštone tobulinusi ir vokalą, ir koncertmeisterės įgūdžius. Ji į akademiją atvyko jau antrą kartą. Kas čia atviliojo? „Turime puikią progą mėnesiu anksčiau pradėti sezoną, atgauti formą, dešimt dienų paeiliui gauti V. Prudnikovo pamokas. Tai – neįtikėtina. Mokslo metais turime dvi pamokas per savaitę, o čia kasdien lavina tavo balsą, išklauso kūrinius, taiso interpretacijos klaidas. Praleisti tokią progą būtų paprasčiausiai neišmintinga“, – sakė E. Pilipavičiūtė.

– Kuo patraukli šių metų akademija?
– Didelis pranašumas, kad turėjome tiek daug koncertų. Per pirmąjį apšyli, jaudiniesi, kitas jau lengvesnis, trečiame, žiūrėk, pradedi scenoje daryti tai, ko iš tavęs reikalaujama klasėje. Nebesiblaškai dėl to, kad jaudulys eina per visą kūną. Paruoši kūrinį klasėje su profesoriumi ir tuoj pat neši į sceną. Puikus koncentratas.
– Ar per šias dešimt dienų parengėte kokį nors naują kūrinį?
– Beveik visi kūriniai, kuriuos dainavau koncertuose, nauji. Žinoma, nepradėjau jų čia mokytis nuo nulio, bet dirbti su profesoriumi V. Prudnikovu pradėjome čia.
– Ar esate kur nors tobulinusis anksčiau?
– Ieškojau meistriškumo kursų, vasaros akademijų kitose šalyse, bet studentui tai labai brangu. O čia puiki proga pasitobulinti už prieinamą kainą.
– Birštone Jūs ir dainavote, ir akompanavote. Ar studijuojate dvi specialybes?
– Fortepijono studijas jau baigiau, dabar siekiu antro bakalauro laipsnio profesoriaus V. Prudnikovo klasėje. Tačiau džiaugiuosi, kad turiu progą pasikonsultuoti su pianiste profesore N. Ralyte – ji išnarsto mane po narelį, duoda taiklių pastabų. Viskas tik į naudą.
– Su kuo siejate savo ateitį?
– Man patinka ir vienas, ir kitas dalykas. Groju jau dvidešimt metų, o dainininkė esu dar tik pradedančioji. Dainuoti be galo mėgstu, bet turiu ir planą B. Koncertmeisterio darbas stabilesnis, nors akompanuojant man kartais pritrūksta to, ką patiri stovėdamas scenoje, kai į tave nukreiptos prožektorių šviesos, klausytojų akys. Nežinau, ar ateityje dainuosiu, bet kad turėjau progą mokytis vokalo su tokiu puikiu pedagogu, bus labai geras bagažas gyvenimo kelyje.
 

V. Prudnikovas: „Svarbu, kad žmonės atrastų save“
Profesorius V. Prudnikovas antrus metus dėstė Birštono vasaros muzikos akademijoje, vadinasi, mato šio renginio prasmę, juolab kad uždarbis čia – menkas masalas. Tad kas traukia?

– Dabar mano pagrindinė veikla krypsta į pedagogiką. Man tai buvo įdomu jau nuo tada, kai baigiau Konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Jei nebūtų Birštono, būtų kita vieta – su studentais ir dainininkais profesionalais dirbu kiekvieną vasarą. O Birštono vasaros menų akademija yra gražus ir prasmingas Lietuvos muzikų sąjungos renginys, suteikiantis daug informacijos jauniems atlikėjams, prailginantis jų mokslo metus. Dalyviai gauna labai daug: peržiūrime repertuarą, partijas, atkreipiame dėmesį į techninius dalykus, kartais net balsą keičiame, jei matau, kad pedagogai veda dainininką ne ta kryptimi. Čia kalbame atvirai ir kritiškai – nesvarbu, kad žmonės jauni, jie turi žinoti visą tiesą, būti savikritiški. Jei studentai jau nuo rugpjūčio pradžios įsitraukia į vokalo pratybas, dalyvauja koncertuose, kurie čia rengiami kasdien, jie laimi beveik du papildomus mėnesius mokslo. Kiti ateis rugsėjį ir tik apie spalį pradės dainuoti. O šie jau pasirengę naujiems ieškojimams.
– Žmogų, turinį tiek gyvenimo patirties kaip Jūs, sunku kuo nors nustebinti, bet ar buvo kokių nors atradimų šioje Vasaros akademijoje?
– Aš žinau viską, kaip ir kur eina Lietuvos vokalo menas, koks yra lygis, tad mane sunku kuo nors nustebinti. Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijoje yra apie 40 vokalo studentų, o aš su kokiais 35 esu dirbęs, ir ne kartą. Apie Lietuvą nėra ko ir kalbėti – dirbau su daugeliu, ne tik su savo klase. Be to, dirbu su solistais Kauno muzikiniame teatre, ruošiame naujas programas, spektaklius, partijas. Gana intensyvu, bet man tai teikia didelį malonumą. Taigi nelabai turėjau atradimų, bet man svarbu, kad žmonės atrastų save. Jeigu kam nors kas nors pavyko, jaučiu pasitenkinimą.
– Dauguma Vasaros akademijos klausytojų yra Jūsų studentai. O kodėl kiti nevažiuoja?
– Vytauto Didžiojo universitetas yra Birštono vasaros menų akademijos partneris, jo studentams taikomos nuolaidos, todėl jų čia ir daugiau. Bet šįmet buvo studentų ir iš Panevėžio, Birštono, Kauno muzikos mokyklų, iš Vokietijos. Taigi geografine įvairove negalime skųstis. O dirbdamas Vilniuje, be savo studentų, nuolatos sulaukiu atvykėlių iš Minsko, Maskvos, Sankt Peterburgo. Apie Rygą ir Taliną nė nekalbu – jie mūsų broliai. Atvyksta žmonės, norintys pasitobulinti arba turintys problemų, tokie, kuriuos reikia „gydyti“, statyti ant kojų. Turiu ryšių su daugeliu solistų, tad ir Birštono vasaros akademija, manau, ilgainiui darysis vis labiau tarptautinė.
– Kaip vertinate tokią politiką, kad Kultūros taryba šiam renginiui neskyrė nė cento?
– Man atrodo, kad taryba ko nors nesuprato ar neįsigilino, nes tokio projekto negalima nefinansuoti. Jis labai svarbus jaunimui.
 

Pianistų traukos centras – J. Lowenthalis
Šiemet į Birštoną susirinko 14 pianistų – pateko ne visi pageidavusieji. Nors vienas akademijos sumanytojų yra tarp Lietuvos ir JAV migruojantis pianistas Gabrielius Alekna, nėra ko slėpti: šiemet didžiausias traukos centras buvo pianistas ir pedagogas iš JAV Jerome´as Lowenthalis, buvęs G. Aleknos mokytojas Juilliardo mokykloje Niujorke, atvykęs į Birštoną jo kvietimu. J. Lowenthaliui jau 82-ji, bet jis keliauja po visą pasaulį veždamasis didžiulės gyvenimo, kūrybos ir pedagoginės patirties bagažą, kuris visai neapsunkina maestro – sėdęs prie fortepijono pademonstruoja tokią jėgą ir energiją, kad dažnas jauniklis gali tik seilę varvinti.
Prašalaičiai Birštone galėjo matyti, kaip garbusis maestro tarsi koks antikos išminčius su jaunaisiais diskutuoja prie alaus bokalo Kultūros centro kavinėje, vaikšto į akademijos studentų koncertus ir domisi viskuo, kas vyksta aplinkui. Paklaustas apie Birštono vasaros menų akademijos dalyvius, maestro neslėpė: „Sutikau labai talentingų ir kupinų vaizduotės, imlių mokinių. Žinoma, kiekvienas gali turėti daugiau gerų savybių, jas tobulinti, bet man svarbiausia – jų atvirumas ir noras sunkiai dirbti, išgirsti patarimus. Stengiuosi sustiprinti mokinių supratimą, kaip padriki garsai tampa visuma ir kaip muzika komunikuoja. Kiekviena situacija, kiekvienas mokinys ir kūrinys yra atskiras atvejis, todėl klausausi žmonių ir galvoju, koks sprendimas geriausias. Man neįdomu studentams sakyti rutina tampančių komplimentų, kad štai šiandien tu pagrojai labai gerai. Mokiniai dažnai klaidingai mano, kad gera pamoka yra tuomet, kai mokytojas pagiria. Gera pamoka yra tuomet, kai ko nors išmoksti. Todėl ir savęs nuolat klausiu – kas turi būti kitaip, ką galima padaryti kitaip.“
G. Alekna savo mokytoją apibūdino kaip tolerantišką pedagogą, kuriam svarbu parodyti, kad muzikoje egzistuoja daug įvairių kelių, pasirinkimų. Kursų dalyviai negalėjo atsidžiaugti galimybe pabendrauti su tokia ryškia asmenybe.

Mykolas Bazaras: „J. Lowenthalis buvo pianistų kursų ašis. Tai tarptautinį pripažinimą turintis žmogus, atlikėjas, jo pamokos įdomios nuo pirmos iki paskutinės akimirkos, jis visada turi ką pasakyti apie kūrinį, visą laiką ieško ir randa. Man tai buvo, ko gero, vieną kartą gyvenime pasitaikanti proga išgirsti pasakojimus apie pianistus ir kitas garsias asmenybes, su kuriomis jam teko bendrauti. Jo dėstytojas buvo Williamas Kapellas, anksti anapilin išėjęs amerikiečių pianistas (31 metų žuvo aviakatastrofoje skrisdamas iš koncerto Australijoje). Amerikiečių kompozitorius ir pianistas Aaronas Coplandas jam dedikavo keturių bliuzų ciklą fortepijonui. Iš pirmų lūpų išgirsti apie W. Kapellą, gauti kuo daugiau informacijos apie jam skirtą kūrinį – nežinau, kas gali būti įdomiau gyvenime. Ir dar Lietuvoje, šalia namų.“
 
Dainis Tenis, Latvijos J. Vītolo muzikos akademijos studentas: „Savo ateitį sieju su Amerika, ketinu ten studijuoti. J. Lowenthalis davė daug patarimų, kaip patekti į tokią mokyklą, į kurią noriu įstoti. Labai įdomus žmogus, fantastiškas pianistas ir fantastiškas pedagogas. Jo žinios begalinės. Tu gali kalbėti apie bet ką, jis atsakys tiesiai, ką apie tai mano. Kai ko jis gal ir neišmano iki galo, bet bus šį bei tą girdėjęs, tuos grūdelius sugretins su faktais, kuriuos gerai žino, ir pasakys savo nuomonę. J. Lowenthalis mane praturtino gal ne kaip muzikantą, o kaip žmogų, paskatino kitaip pažvelgti į daugelį dalykų.“

Kamilė Zaveckaitė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientė: „J. Lowenthalis – nuostabus senelis ir mokytojas, mes visi jį dieviname. Net jei groji jam nežinomą kūrinį, jis visada randa ką pasakyti, nes yra vaikščiojanti enciklopedija. Jis žino, kur tavo pliusai, kur minusai. Mes grojame jau daugmaž parengtus kūrinius, tereikia sudėlioti taškučius ant i, ir jis visada tai puikiai padaro. Padirbi su juo, po to viską atmintyje atgaivini ir jau kitą dieną gali eiti į sceną. Po J. Lowenthalio pamokų labai pasitaisė mano garsas. Grojau Maurice´o Ravelio „Kartuves“ iš ciklo „Nakties Gasparas“. Tai lėta, masiniam klausytojui sunkiai prieinama, gal net migdanti pjesė, bet, padirbusi su J. Lowenthaliu, po koncerto sulaukiau maloniausių atgarsių. Viena klausytoja pripažino, kad pjesė sudėtinga, bet ji klausiusi mano skambinimo ištemptomis ausimis ir išplėstomis akimis. Manau, visa tai J. Lowenthalio nuopelnas, nes jis sugebėjo surasti tokį garsą, kad net man pačiai labai patiko mano pasirodymas. O į Birštono vasaros menų akademiją atvykau antrą kartą, nes ruošiuosi rečitaliui Prancūzijoje, bandau aprėpti didelę programą, todėl reikia pasisemti kuo daugiau žinių. Pernai turėjau tris pamokas po 60 minučių su G. Alekna, šiemet – dvi su G. Alekna ir dvi su J. Lowenthaliu. Tai gana daug. Be to, šiemet ypač daug koncertavome: per dešimt dienų aš į sceną lipau keturis kartus. Taigi pliūpsnis žinių, pliūpsnis patirties. Viskas aukščiausio lygio.“
 

Klausytis muzikos žiūrint
Birštono kultūros centro artistinė rugpjūčio pradžioje virto teatro gamybinėmis dirbtuvėmis. Ant stalo stovėjo siuvamoji mašina, draikėsi audinių atraižos, kampe gulėjo spygliuotosios vielos ritinys, o nuo palangės gąsdino makabriškai atrodantis statybininko šalmas perpjautu viršugalviu ir iš jo tarsi smegenys išvirtusia putplasčio mase (vėliau ji virto žaismingu barokišku peruku, apkaišytu gėlėmis). Net pusmaišis obuolių čia buvo atgabentas ne artistų vitaminų atsargoms papildyti, o scenografijai paįvairinti. Čia dirbo teatralizuotų koncertų ciklo „Tarp natų“ kūrybinė komanda. Ką jie čia veikė, kokia šio projekto esmė ir idėja? Šito klausiau jos autorės A. Žigaitytės-Nekrošienės.
„Per daugelį metų lankantis koncertuose man pradėjo pabosti kai kurie dalykai. Pavyzdžiui, eidami į sceną žmonės labai neįdomiai, neišradingai rengiasi. Pamatęs Mūzą Rubackytę arba „Kronos“ kvartetą iš JAV, supranti, kad gali būti ir kitaip. Ši mintis skatino galvoti, kad ne visą laiką turi būti juoda ir balta apranga.
Antra, muzikoje yra retorikos, kalbėjimo. Bet labai dažnai talentingų, puikiai grojančių Lietuvos muzikantų koncertuose ta natose užfiksuota muzikinė retorika dingsta. Grodami jie pamiršta, kad turi kalbėti, kilstelėti akis nuo natų, bendrauti, koncertų salėse nėra dialogo tarp atlikėjų, tiesioginio žmogaus dalyvavimo, instrumento valdymo visu kūnu.
Važinėdama po mokyklas ir stebėdama ten rengiamus koncertus, muzikos pamokas, pamačiau, kad grynas skambėjimas nebepajėgus išlaikyti šiandieninio vaiko, paauglio dėmesio. Jam tai visiškai nebeįdomu, nes jis pripratęs prie judėjimo, mirgėjimo, jam turi būti penki šeši sluoksniai kokio nors vyksmo, kad tam tikrą laiką galėtų išsėdėti. O ir suaugusiųjų dėmesį lengviau išlaikyti, kai scenoje yra kai kas daugiau, ne tik gryna muzika. Tuo įsitikinau matydama publikos reakciją į violončelininko Davido Geringo programą „Bach Plus“ Vokietijoje (turėjome net kelis koncertus), kurioje jo atliekamą muziką papildė profesionalus baleto šokis“, – pasakojo A. Žigaitytė-Nekrošienė.
Taip kilo mintis muzikos atlikimą teatralizuoti, suteikti jam vizualumo, kad muzikos būtų klausomasi žiūrint ir matant ne tik baltai ir juodai tarsi pingvinai apsirengusius muzikantus, bet visą spektaklį. Dar pernai A. Žigaitytė-Nekrošienė pirmą kartą pateikė projektą Kultūros rėmimo fondui. Finansavimo negavo, bet idėjos nelaidojo. Atsirado, kas ja susidomėjo, todėl Lietuvos muzikų sąjunga paskelbė idėjų konkursą – muzikantai turėjo siūlyti koncertų, kuriuos būtų galima paversti vientisu spektakliu, projektus. 
„Juokaujama, kad koncertų programos sudaromos pagal formulę „Brahms, Čaikovskij i Litovskij“ – būtinai turi būti rusiškas, vokiškas ir lietuviškas kūrinys. Ir šis kratinys – jau koncertas. Mes priešinamės šiai rutinai, pasiūlėme ieškoti kūrinių, susietų bendros koncepcijos ir dramaturgijos“, – aiškino A. Žigaitytė-Nekrošienė.
Konkursui buvo pasiūlyti net 37 projektai, iš jų Lietuvos muzikų sąjungos komisija atrinko šešis. Juos perkelti į sceną ryžosi choreografė ir režisierė, Baltijos baleto trupės įkūrėja Marija Simona Šimulynaitė.
„Tarpdiscipliniškumas – šiuolaikinių menų, tarp jų ir muzikos, judėjimo kryptis. Tai, ką darėme Birštone, – projektų koordinavimas, režisūra, scenografija, choreografija, yra mažas žingsnis kryptimi, kuria jau seniai turėtų eiti muzikos pasaulis“, – teigė režisierė.
Dešimt dienų Birštone su projektu „Tarp natų“ M. S. Šimulynaitei – pragariško darbo metas. Juk per tiek laiko teko sukurti šešis spektaklius, turinčius savo idėją, scenografiją, kostiumus, grimą, vaizdo projekcijas, judesį, apšvietimą. Režisierė nevaizdavo atliekamo kūrinio siužeto tiesiogiai. „Nebūtina atliekant „Madrigalą Donelaičiui“ avėti vyžų. Stengiuosi užčiuopti, kas yra tarp J. S. Bacho „Fugos meno“ natų, kokia muzikos dvasia, mąstau, kaip muzikos emociją išversti į vaizdinį, veiksmą“, – aiškino ji.
Anot A. Žigaitytės-Nekrošienės, kūrėjų drąsa pranoko lūkesčius – regis, iš nieko atsirado šeši spektakliai. Pavyzdžiui, programoje „Arfos glissando“ bandoma atskleisti šalto ledo, krištolo formą, moderniosios arfos ir fleitos technines ir spalvines galimybes. Garsus pratęsia šokis, kurio judesius įvaldė ne tik profesionalės I. Nazarenko ir V. Gineitytė, bet ir muzikės Joana (arfa) ir Vita (fleita) Daunytės. Programos „Passione amorosa“ („Meilės aistros“) kūrinius muzikantų ketvertas – Rūta Lipinaitytė (smuikas), Donatas Bagurskas ir Dainius Rudvalis (kontrabosai), Indrė Baikštytė (fortepijonas) – atlieka vilkėdami tokius scenos kostiumus, lyg patys būtų virtę muzikos instrumentais, o kūriniai atskleidžia skirtingą penkių šalių (Turkijos, JAV, Italijos, Rusijos ir Lietuvos) kompozitorių požiūrį į meilę ir aistrą. Styginių kvartetas „Bass Arco“ (violončelininkai Domas Jakštas, Tomas Ramančiūnas, Tomas Šatas ir kontrabosininkas D. Rudvalis) su aktoriumi Petru Venslovu ir šokėjomis „Madrigale Donelaičiui“ atskleidžia amžininkų – Kristijono Donelaičio ir Johanno Sebastiano Bacho – kūrinių gelmėse slypinčią filosofiją.
O štai vokalisčių Julijos Karaliūnaitės (sopranas) ir Martos Lukošiūtės (mecosopranas) su pianiste Rūta Blaškyte įkūnijami romantiniai prancūzų operos personažai atsiduria... kalėjime, originaliai perteikiamas skirtingo temperamento moterų meilės jausmas, dainininkių balsus papildo daugybė scenoje paslėptų ginklų. Kardus, durklus ir kirvius keičia tikroji ir baisiausia karo grėsmė, apie kurią net pati Birštono vasaros menų akademiją rengiančios Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kalbėjo tyliai. Styginių kvarteto „Mettis“ smuikininkai Kostas Tumosa ir Bernardas Petrauskas, altininkas Karolis Rudokas ir violončelininkas Rokas Vaitkevičius atgaivina ir klausytojams suteikia galimybę išgirsti Belos Bartóko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus abiejų pasaulinių karų metais kurtą muziką. Pasaulį sukrėtusius įvykius pabrėžia kamufliažinė atlikėjų apranga, apkasus imituojanti scenografija ir jų fone rodomi dokumentiniai vaizdai.
Šeštasis „Tarp natų“ koncertas dovanoja ramybę ir grožį. „Affetti musicali“ muziką galima pamatyti ir užuosti: gėlėmis ir tiuliu pasipuošęs trio „Chiaroscuro“ tarsi sklendžia ant debesėlio, įsipainioja į juokingus meilės trikampius, daužo širdis ir puikiu balsų bei klavesino deriniu atneša baroko dvelksmą. Vokalistei Rūtai Vosyliūtei išilgine fleita pritaria Ieva Baublytė, klavesinu – Vilimas Norkūnas. Scenografės pasistengė, kad scenoje netrūktų gėlių, o kostiumų dailininkės atlikėjų drabužiams sunaudojo net 60 metrų tiulio. Už atlikėjų spindinčioje sienoje vaizdo instaliacijų autoriai atgaivino barokinius paveikslus – juose sutūpę angelai iš tiesų pradėjo skraidyti.
 

M. S. Šimulynaitė: „Nėra ribų, nėra žodžių „negaliu“, „neįmanoma“

– Toks akademinės muzikos pateikimas kaip projekte „Tarp natų“ Lietuvoje yra beveik naujas, anksčiau būta vos vieno kito bandymo kurti teatralizuotą koncertą. Su kokiais iššūkiais susidūrėte? – pasiteiravau režisierės M. S. Šimulynaitės, ant kurios pečių gulė didžioji projekto našta.
– Kurdami teatralizuotą koncertą stengiamės išvengti tokios formos, kai muzikantai groja, o artistai fone ką nors veikia. Norėjosi, kad viskas būtų sujungta į bendrą visumą. Mane pirmiausia suintrigavo muzikos psichologinės linijos paieška tarp natų ir gebėjimas tą liniją sujungti su vaizdu – scenografija, kostiumais, šviesomis. Reikėjo tarp natų surasti neapčiuopiamą stygą, pajusti ją.
Per dešimt dienų teko sukurti šešis teatralizuotus koncertus, per dieną repetuoti keturis projektus neatsikvepiant. Svarsčiau: „Mirsiu ar nemirsiu, išgyvensiu ar ne?“ Buvo sunkių momentų, bet susirinkau gerą kūrybinę grupę, kuri labai padėjo. Vis dėlto sprendimus reikėjo priimti pačiai čia ir dabar, suktis labai greitai. Maža to, sužinojau, kad reikės pačiai kurti ir apšvietimo dizainą. Tad teko ir prie pulto sėdėti, žibintus sukinėti, filtrus dėlioti. Bet likau gyva. Naktimis klausydavausi kitos dienos projekto muzikos, dienomis repetuodavau. Išgyvenau.

– Visų šešių spektaklių skirtinga muzika, instrumentai, žanrai ir stiliai. Ar kiekvieną kūrėte kaip atskirą epizodą, ar ieškojote kokios nors jungiamosios grandies, bendro vardiklio, pseudopoetiškai šnekant, raudonos gijos, kuri eitų per visu kūrinius?
– Visus kūrinius sieja jau vien tai, kad juos kūrė vienas žmogus. Nori nenori, bet aš turiu savo braižą, stilių. Muzika skirtinga, ir kiekvienam kūriniui stengiausi rasti adekvačią vaizdinę formą, bet nuo savęs niekur nepabėgsi – mano autografas liko. Specialiai bendro vardiklio neieškojau, atvirkščiai, norėjau, kad spektakliai būtų kuo įvairesni.

– Šiame projekte kuriate spektaklius, bet dirbate ne su muzikinio teatro artistais. Pastarieji prie režisieriaus pripratę, jie žino, kad turi paklusti jo valiai. Muzikantai patys sau režisieriai, jie gali pasakyti: „Groju tai, kas patinka, darau tai, ką noriu.“ Ar lengvai radote bendrą kalbą? O gal reikėjo įveikti pasipriešinimą arba net priversti klausyti?
– Visko buvo, visko tikėjausi ir visko gavau. Jauni atlikėjai paslankesni, nors kartais ir jie kažko bijo, nepasitiki savimi, kompleksuoja, vengia eksperimentuoti. Jie nepratę stilizuotai pakelti stryką ir palydėti jį žvilgsniu, nemoka scenoje bendrauti ar net paflirtuoti vienas su kitu. Sako: „Kaip man dabar pasikasyti nugarą stryku grojant Johanną Sebastianą Bachą? Manęs akademijoje nemokė vaidinti – mokė groti smuiku!“ Įveikti stagnaciją nėra lengva. Bet aš toks žmogus, kad randu kompromisą ir su šaldytuvu. Tyliai, ramiai, tvarkingai padarau, kad muzikantai patys suprastų, jog to reikia. Pavyzdžiui, seserys Daunytės pačios norėjo veiksmo, judesio, šokio. Tad suteikiau joms galimybę groti ir stovint, ir gulint, ir aukštyn kojomis. Kiti atvirkščiai – priešinosi, nors pagaliau vis tiek padarė taip, kaip prašiau, paskui patys džiaugėsi.

– Kas buvo pirma inscenizuojant kūrinius – muzika ar kokia nors režisūrinė idėja?
– Pirmiausia klausydavausi muzikos tol, kol šaudavo į galvą idėja. Tada ją iškristalizuodavau iki tam tikro vaizdo. Bet daugiausia darbo buvo čia ir dabar, salėje, – ką kosmosas atsiuntė, tą ir dariau.

– Gal galima žvilgtelėti į Jūsų kūrybinę virtuvę, atskleisti kurio nors spektaklio kūrimo užkulisius? Antai publiką, atėjusią pasižiūrėti programos „Romantiniai prancūzų operos personažai“, šokiravo veiksmo vieta – kalėjimas, drastiški erotiniai ir kruvini epizodai. Ar norėjote provokacijos, ar turėjote kitokį sumanymą?
– Visų ten skambančių arijų herojės – kenčiančios moterys. Jeigu kenti, kentėk iki galo, virsk 300 metų senumo zombiu, kuris nori mirti, bet dėl meilės negali. Spektaklis sumanytas kaip valandą trunkanti operos pabaiga. Herojės žudosi, viena kitą žudo, bet niekaip nenužudo, vis kankinasi, o tos meilės kaip nebuvo, taip nėra. Joms sunku, skaudu, jos pabunda tarsi iš košmaro ir vėl tas pats: nemyli, paliko, mirė. Šios temos tarp natų man asocijavosi su krauju, skausmu, kalėjimu. Tą ir parodžiau.

– Operos solistė Elīna Garanča yra prisipažinusi, kad dūris į nugarą pastumia pirmyn. Kas Jus pastūmėja eiti vadinamuoju kūrybinių ieškojimų keliu, kas neduoda ramybės ir kokią žinutę norite pasiųsti žiūrovams?
– Visa ko variklis yra meilė ir kosmosas. O dėl žinutės... Kuriu labai skirtingus kūrinius: nuo šokio spektaklio pagal „Depeche Mode“ muziką iki nacionalinio baleto, nuo klasikinės iki šiuolaikinės operos. Tačiau visada norisi, kad po kūrinio žiūrovas susimąstytų apie tai, kas jis ir koks yra. Man svarbiausia, kad įsižiebtų diskusija ir žmonės apie ką nors mąstytų.

– Į projektą „Tarp natų“ įdėta daug darbo, kūrybinių jėgų, lėšų, bet koks nors užkietėjęs melomanas sako (girdėjau tai Birštone): „O kam visa tai? Muzika savaime yra gėris ir grožis. Kad ją išgirstum ir pajustum, nereikia jokių reginių, vertimosi per galvą.“ Ką į tai atsakytumėte?
– Ir upė gražiai teka, jai nieko nereikia. Bet pateka pilnatis, pakyla rūkas ir nustembame: „Kokia graži upė, koks gražus miškas, kaip mėnulis šviečia.“ Muzika kaip ta upė, bet pažvelgi į ją per saulėtekį, saulėlydį, audrą, romantišką vidurdienio ramybę ir ji jau kitaip atrodo.

– Ar toks vizualizuotas projektas kaip „Tarp natų“ nebyloja, kad akademinė muzika perima popmuzikos atradimus? Juk sieti muziką su vaizdais pirmiausia pradėjo Michaelas Jacksonas, Madonna ir jų bendražygiai?
 – Klasika yra klasika ir visada tokia išliks, ar ją pateiksi su vaizdo projekcijomis, ar be jų. Bet jeigu norėsi sudominti klasikine muzika XXI amžiaus paauglį (o projektas „Tarp natų“ turi ir edukacinių ambicijų), ji bus patrauklesnė, pateikta tarsi su prieskoniu. Jeigu mezgi ryšį su žmonėmis, kurie „Facebook“, „YouTube“ prisižiūri visko daugiau, negu reikia, turi taikytis prie tam tikrų jų poreikių.

– Ar manote, kad tokia akademinės muzikos ateitis?
– Taip. Jos gali labai greitai nebereikėti. Kaip ir knygų, kaip ir visko. Sėdėsime prie kompiuterių ir niekam nieko nebereikės. Nei tekančios upės, nei pilnaties, nei rūko nuo Nemuno.

Tokios pranašystės skamba nuo antikos laikų... O kas lengviausia, maloniausia ir kas sunkiausia buvo dirbant prie projekto „Tarp natų“? Gal surasti storapadžius batus, kurių reikėjo programos „Karas ir muzika“ atlikėjams ir kurių projekto vadybininkai ieškojo po visą Birštoną, pradėdami nuo policininkų?
– Aš kiekvieną spektaklį kuriu kaip paskutinį, atiduodama visą savo vidų, nepalikdama nė kruopelės atsargos. Nė vienas nebuvo lengvas. Visi lygūs kaip vaikai.

– Ką Jums, kaip menininkei, davė šis projektas?
– Turbūt suvokimą, kad spektaklį galima pastatyti per dieną. Susipažinau su daugeliu žmonių ir supratau, kad muzikantai gali būti ne mažiau sumanūs nei profesionalūs aktoriai, tik reikia juos išlaisvinti, paskatinti, jiems leisti ir duoti. Pažintis su žmonėmis, kurių kiekvienas turi savo energetiką, įkraunančią ir mane, ko gero, buvo viena didžiausių vertybių.
Man pačiai atradimas buvo tempas. Sako, kad Tibeto vienuoliai gali eiti kiaurai sieną. Aš po tų dešimties dienų jaučiausi kaip Tibeto vienuolis. Nėra ribų, nėra žodžių „negaliu“, „neįmanoma“. Viskas taip įmanoma, taip paprasta, tik reikia daryti, daryti, daryti ir bus.

 

 

Beethovenui 250
Traviata