Birštono vasaros menų akademijos svečias Jeromeʼas Lowenthalis

Azijos šalių pianistai turi stulbinantį potencialą klasikinėje muzikoje, sako garsus pianistas Jeromeʼas Lowenthalis. „Jei ne muzikai iš Azijos, JAV meno mokyklos šiandien turėtų užsidaryti arba gerokai nuleisti standartus“, – sako jis.
J. Lowenthalis pasakoja nuolat sulaukiantis klausimo, kaip jaustųsi, jei jo mokiniai pagrotų geriau už jį. Tačiau, pasak pedagogo, taip kartais nutinka ir turi nutikti. „Na, gal tai nenutinka taip dažnai, nes tokiu atveju turėčiau nustoti groti. Bet žmonės daro su muzika tokius dalykus, kokių aš niekada nesugebėčiau, ir tai – nuostabu“, – teigia profesorius.
Šiemet Birštono vasaros menų akademijoje jaunieji Lietuvos pianistai turėjo unikalią progą visą savaitę lankyti šio garsaus Niujorke esančios Juilliardo mokyklos profesoriaus, daugelio tarptautinių pianistų konkursų žiūri nario pamokas. Į Lietuvą J. Lowenthalis atvyko savo mokinio, šiuo metu Niujorke gyvenančio lietuvių pianisto Gabrieliaus Aleknos kvietimu.
Nuo 1991 metų prestižinėje Juilliardo mokykloje Niujorke dėstantis profesorius Jeromeʼas Lowenthalis laikomas F. Liszto, P. Čaikovskio, B. Bartóko ir kitų vėlyvojo romantizmo kompozitorių specialistu. Jis mokėsi amerikietiškosios ir prancūziškosios fortepijono mokyklų subtilybių. Būdamas trylikos, debiutavo su Filadelfijos orkestru, 1963 m. B. Bartóko Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 skambino su žymiuoju Niujorko filharmonijos orkestru.
Profesorius Lowenthalis kaupė patirtį dirbdamas su Leonardu Bernsteinu, Pierreʼu Monteaux, Danieliu Barenboimu ar Seiji Ozawa. Šia patirtimi jis mielai dalijasi su jaunaisiais muzikais.

– Džiugu, kad esate Birštone ir skiriate laiko pokalbiui. Manėme, kad tai Jūsų antrasis apsilankymas Lietuvoje, tačiau...
– Tačiau tai mano ketvirtasis apsilankymas. Svarstau, ar ne penktasis. Pirmąkart į Lietuvą buvau atvykęs gana seniai, grojau su Lietuvos kameriniu orkestru Vilniuje. Tada taip pat vedžiau atviras pamokas Rygoje ir Taline. Atvykau vieno filmavimo tikslu su dviem puikiais mokiniais, vienas jų – Gabrielius Alekna, dabar jau buvęs mano studentas. Kitą kartą lankiausi prieš pusantrų metų, vedžiau atviras pamokas Vilniuje ir Kaune. Man čia labai patinka ir esu laimingas, galėdamas apsilankyti.
 
– Kas gi yra ta jungiamoji grandis, kuri vis skatina Jus grįžti į Lietuvą?
– Tai gana asmeniški dalykai. Galėčiau pradėti nuo vaikystės. Užaugau Antrojo pasaulinio karo metais, domėjausi, kas vyksta Baltijos šalyse, žinojau, kiek žalos jūs patyrėte. Kažkur Baltijos šalyse aš net turėjau giminaičių. Nežinau, ar Lietuvoje, tačiau tai galėjo būti Vilnius. Nepažinojau tų žmonių. Gali būti, kad kai kurie jų pasitraukė, mūsų ryšiai nutrūko. Dalis jų buvo nužudyti per karą. Tačiau visuomet jaučiau ryšį su šia pasaulio dalimi – tai mano asmeninis santykis.
O kalbant apie vėlesnius laikus, turėjau keletą labai gabių lietuvių mokinių – Gabrielių Alekną ir Aidą Puodžiuką. Lietuvių vardai atrodo gana sudėtingi, tačiau jų rašyba atrodo sunkesnė, nei yra iš tikrųjų.
Kad ir kada čia atvykstu, labai džiaugiuosi. Vieta, kurioje dabar esame, ypač graži. O Vilnių vertinu kaip nepaprastai įdomų miestą. Taigi, viską sudėjus, mano jausmai Lietuvai – labai teigiami.

– Birštono vasaros menų akademijoje dirbote su jaunaisiais mūsų pianistais. Kiek žinau, susidomėjimas Jūsų pamokomis buvo didelis, ne visi norėjusieji pateko. Kaip įvertintumėte lietuvių pianistų pasirengimą, meistriškumą? Ko pasigedote?
– Sutikau labai talentingų, kupinų vaizduotės, imlių mokinių. Klausiate apie trūkumus. Žinoma, kiekvienas gali turėti daugiau gerų savybių, jas tobulinti, bet man svarbiausia (ką pastebėjau susipažinęs ir su šiais jaunais pianistais) – jų atvirumas ir noras sunkiai dirbti, išgirsti patarimus. Todėl negaliu apie dalyvius kalbėti neigiamai.

– Juilliardo mokyklą, kurioje dėstote, galima apibūdinti kaip internacionalinę, joje mokosi pianistai iš įvairių pasaulio šalių. Norėčiau paklausti apie fortepijono muzikos tendencijas, pokyčius. Šiandien pastebimas augantis Azijos pianistų potencialas, tarkime, japonų, kinų. Dažnai sakoma, kad šių šalių pianistai pasižymi labai precizišku, technišku atlikimu, bet esą jiems trūksta interpretacijos, kūrybinės laisvės. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte? Kokius pokyčius pastebite, kaip keičiasi fortepijono mokykla?
– Nesusidūriau su daug japonų, jie tikriausiai dažniau vyksta į Europą, bet kiti azijiečiai, pavyzdžiui, kinai ir korėjiečiai, šiandien turi stulbinantį potencialą klasikinėje muzikoje. Dirbu su nemažai studentų iš Azijos šalių ir tikrai nesutinku, kai juos vadina tik techniškais atlikėjais; jų talentas apima viską. Labai daug kas sako – jie geba pagroti tik tai, kas užrašyta natose. Taip, preciziškumas yra vienas iš svarbių azijiečių pianistų bruožų, tačiau, kaip ir bet kur kitur, tarp jų rasime muzikų, turinčių ir seklią, ir be galo lakią vaizduotę. Šiandien būtent muzikų iš Azijos potencialas ir susidomėjimas Vakarų klasikine muzika išsaugo ją. Drąsiai sakau, kad, jei ne muzikai iš Azijos, JAV meno mokyklos šiandien turėtų užsidaryti arba gerokai nuleisti standartus.

– Kodėl?
– Nėra pakankamai aukščiausios klasės muzikų. Daug keliauju ir tai pastebiu visur. Prieš kelerius metus teko bendrauti su grupe Kinijos pedagogų, atvykusių į Juilliardo mokyklą. Jie stebėjosi, kuo Juilliardo mokykla ypatinga, kad sulaukia tiek užsienio studentų dėmesio, kad kinų pianistai važiuoja čia mokytis. Juokavau, neva pagrindinis skirtumas, kad Kinijoje visi studentai yra kinai, o Juilliardo mokykloje tik pusė studentų – kinai. Žinoma, tai nėra visa tiesa, bet tokios tendencijos.
Amerika niekada neturėjo tokių gilių kultūrinių tradicijų kaip Europa, Amerikoje visais laikais didelę įtaką turėjo atvykėliai, kurie čia atvežė ir muzikos tradicijas. XIX a. 2-oje pusėje tai buvo vokiečių muzikai, amžiaus pabaigoje – iš Rytų Europos emigravę žydai, ir vėliau, jau XX amžiuje, pabėgę nuo Hitlerio režimo. Šiandien tokį vaidmenį atlieka muzikai iš Azijos, ir turime būti jiems dėkingi už muzikinės kultūros lygį Amerikoje mūsų dienomis.

– Europoje žinome stiprias, tarkime, rusų, prancūzų fortepijono mokyklas, tačiau šiandien, kai pasaulis tampa vis labiau globalus, studentai keliauja, ar galime kalbėti apie tokias tautines fortepijono mokyklas? Gal muzika, jos atlikimas universalėja?
– Aš taip manau. Dažnai galvoju, ar tikrai viską galime sudėlioti pagal tautiniu pagrindu suskirstytas mokyklas. Pavyzdžiui, prancūzų mokykla. Mokiausi pas legendinį prancūzų pianistą, vieną svarbiausių vardų jų fortepijono muzikoje – Alfredą Cortot. Jo grojimo stiliaus tikrai negalėčiau apibūdinti jokiomis kategorijomis, kurias žmonės mini kaip prancūzų mokyklos bruožus, tarkim, aiškumą, protą ir nepriekaištingą skonį. Bet tai nereiškia, kad A. Cortot nebuvo prancūzas.
Pamenu, diskutavome su gana nacionalistiškai šiuo požiūriu nusiteikusia bičiule prancūze. Ji man aistringai aiškino, kad prancūzų kompozitorių muziką pagroti gali tik prancūzai. Tai skamba juokingai. Bet, kita vertus (noriu būti labai atsargus tai sakydamas), egzistuoja kultūriniai skirtumai. Į pedagogiką, kaip ir kitas sritis, mes, amerikiečiai, žvelgiame pragmatiškiau nei europiečiai. Kai mums kas nors nepatinka, nepavyksta, sakome, kad šitaip neišeina, vadinasi, reikia bandyti kitaip. O prancūzai sakytų, kad taip negalima daryti, reikia būtent taip, kaip reikalauja nusistovėjęs kanonas. Rizikuoju taip apibendrindamas, bet mano patirtis leidžia sakyti, kad čia ir yra skirtumai tarp europiečių ir amerikiečių mąstysenos. Amerikiečiai yra kur kas pragmatiškesni, o europiečiai – principingesni.

– Galbūt turite galvoje, kad amerikiečiai atviresni?
– Taip, bet vėlgi noriu būti labai atsargus taip sakydamas, nes atvažiavęs į vasaros meistriškumo kursus Lietuvoje irgi sutikau atvirus ir imlius žmones. Kaip ir sakėme, pasaulis tampa vis globalesnis, pianistams nebeegzistuoja šalių ribos, kultūrinė apykaita gana intensyvi. Tarkime, mano mokinys Gabrielius Alekna mokėsi Lietuvoje, vėliau – Amerikoje. Dabar, nors gyvena Niujorke, vis sugrįžta į Lietuvą ir, be abejo, čia atveža tai, ką išmoko, pastebėjo gyvendamas Amerikoje. Tad tokie procesai, mokslai, žmonės keičia Lietuvos muzikinę kultūrą. Šiandien ji yra pasaulio dalis, nebeturi ir nebegali būti uždara.
Darbas su Rytų Europos atstovais yra mano patirties ir praeities dalis. Matote, mes, amerikiečiai, visi mokėmės kartu su europiečiais. Ir mes patys dažniausiai turime europietiškų šaknų. Ir ne tik tai – juk mūsų mokytojai dažniausiai buvo ar yra europiečiai. Tai žmonės, kurie pabėgo, pavyzdžiui, Hitlerio laikais, jų yra tikrai daug.
Taigi, nuo vaikystės esame gana gerai susipažinę su europietiškomis pažiūromis. Aš taip pat dirbau su amerikiečiais, dirbau su žmonėmis iš daugelio Europos šalių. Žmonės perdeda kalbėdami apie skirtumus. Žinoma, prancūzai turi daugiau vienokių savybių, vokiečiai – kitokių, žmonės iš Kalifornijos – dar kitokių. Tačiau diskutuojant apie F. Chopino Baladės niuansus, šie skirtumai susilieja, ir kuo labiau gilinamasi į muziką, tuo mažiau lieka skirtumų. Be abejonės, skiriasi mokymo principai. Amerikietiškoji mokymo sistema, kaip ir visa Amerika, yra pragmatiškesnė nei europietiškoji. Pavyzdžiui, jei amerikiečių pedagogams kas nors nepatinka, jie dažnai sako: „Tai neveikia“. O prancūzų pedagogai sako: „Taip daryti negalima!“ Tą žinau, nes pats studijavau Paryžiuje.
Ne tik savo studijose, bet ir kitur pastebėjau, kad Prancūzijoje egzistuoja griežtos taisyklės. Tai tikrai ne amerikietiškas požiūris. Pavyzdžiui, kinų muzikiniame mąstyme dar prieš keletą dešimtmečių buvo labai ryški Rusijos įtaka. Tačiau dabar taip nėra – egzistuoja savitas kiniškas požiūris, kuriame juntamos viso pasaulio įtakos. Apskritai pasaulis tampa vis globalesnis.
 
– Gera tai girdėti. O kaip manote, ar muzika menininkui gali tapti atostogomis?
– Neišgirdau, ar paminėjote pašaukimą, ar atostogas? Tai tikrai yra pašaukimas. O ar tai atostogos? Ne. Juk mes esame įpratę daug iš savęs reikalauti, niekada negalime tiesiog mėgautis muzika. Visada esame įsipareigoję atlikti muzikoje išsikeltus uždavinius.

– Klausimas, kuris kilo klausantis Jūsų: ar manote, kad muzika gali būti universali? Tai kalba, kuria dalinamasi pasaulyje. Taigi, ar tai gali būti universali kalba?
– Daugelis žmonių vadina tai universalia kalba, tačiau aš nemanau, kad ji universali. Mano nuomone, muzika yra tarptautinė kalba, o tai – visiškai kitas dalykas. Kitaip tariant, muzikinės kalbos sienos ‒ ne Atlanto vandenynas, Ramusis vandenynas ar Rio Grandės upė. Tačiau kalba nėra universali. Egzistuoja skirtingos muzikos kalbos, lygiai kaip yra ir skirtingų verbalinių kalbų. Kiekviena muzikos kultūra kuria savo lingvistinius simbolius. Vakarų Europos muzikoje, kurią grojame, yra daug ženklų, tam tikrų lingvistinių simbolių. Dauguma jų yra nespecifiniai, tačiau gali turėti daug reikšmių. Tačiau, pavyzdžiui, Beethoveno muzikinė kalba skiriasi nuo populiariosios muzikos. Tos kalbos gali viena iš kitos ką nors pasiskolinti – kaip anglų kalba gali pasiskolinti iš prancūzų ir atvirkščiai. Manau, svarbu suvokti šią skirtį. Daugelis politikų, kalbėdami viešai, pabrėžia, kad muzika – universali kalba, rodanti, jog neegzistuoja skirtumai. Tai netiesa. Muzika nekuria taikos pasaulyje. Ir tikrai niekada to nedarys. Štai egzistuoja nuostabus orkestras „Divan“. Tai Danielio Barenboimo orkestras, kurį jis įkūrė su Edvardu Saidu. Šiame orkestre groja izraeliečiai ir palestiniečiai. Manau, tai yra gražu. Tai tikrai neatneš taikos, ir niekas nemano, kad galėtų. Barenboimas ir Saidas tikrai nesitiki, kad taip įvyks. Tačiau jie suburia žmones vienam tikslui.

– O kaip nepasiklysi ir neprarasti savo veido, kai poveikį daro daugybė skirtingų mokyklų, skirtingų profesorių?
– Geras klausimas. Net ir aš pats (ne dėl to, kad taip norėjau, bet dėl to, kad taip susiklostė aplinkybės) mokiausi iš daugelio skirtingų mokytojų. Nekalbu apie keliavimą iš vienų kursų į kitus. Tai buvo mano nuolatiniai mokytojai. Taigi, pagaliau atsirinkti tenka pačiam. Kartais esu truputį sunerimęs, kad jauni ir jau vyresni muzikai šiandien jaučia turintys nuolat gauti pamokų. Žinau, dažnai tai yra tiesiog praktinis būdas gauti mokslinį laipsnį. Tačiau aš pats buvau studentas iki dvidešimt šešerių. Mokiausi, kad nereikėtų privalomai tarnauti amerikiečių armijoje. Nebijau dabar to garsiai pasakyti, nes esu aštuoniasdešimt dvejų ir niekas manęs nebeims į tarnybą. Taigi, baigdamas studijas turėjau geriausius, pasaulinio lygio mokytojus, tačiau nebenorėjau daugiau pamokų. Man buvo labai svarbu būti savimi.
Besimokydamas buvau labai pareigingas – visada grodavau taip, kaip patardavo mokytojai. Maniau (taip manau ir dabar), kad nereaguodamas į mokytojų pastabas švaistysiu laiką. Jei mokytojas ragina groti tam tikru būdu, reikia taip ir groti. O mano mokytojai buvo tikrai nuostabūs muzikai. Tačiau tada pagalvodavau: ką aš darau tik dėl to, kad taip liepė mokytojai, o ką dėl to, kad pats būtent taip suvokiu muziką. Tai buvo labai svarbus procesas. Pianistinės technikos mokiausi iš labai skirtingų mokytojų, kurie davė skirtingų patarimų. Tačiau suvokiau, kad kai kurių iš jų patarimai, suderinus su kitomis idėjomis, man labai tinkami. Ir pats, būdamas mokytojas, dalinuosi šiomis idėjomis. Tačiau neperšu to kaip vienintelės atlikimo galimybės. Mėginu duoti pastabų studentams, kai matau, kad jie daro ką nors tikrai netinkama ar pažeidžia muzikos dvasią. Tačiau visada yra daugybė interpretavimo galimybių. Aš nesakau: „Turi daryti taip ir taip.“ Pats grodamas nereikalauju iš savęs tokių dalykų. Kartais svarstau, kaip būtų geriau atlikti vieną ar kitą kūrinį, tad kodėl studentui turėčiau liepti daryti dalykus, dėl kurių pats dvejoju? Tačiau drąsinu juos mąstyti apie muziką. Nėra vieno mąstymo būdo, bet mokinys gali rasti skirtingų mąstymo krypčių. Tada jis veikiausiai viską sudės, apdoros ir ras savo būdą.

– Šiandien muzikos pasaulyje labai daug skirtingų konkursų, festivalių, studentai dalyvauja kursuose. Ar egzistuoja teisingas ir neteisingas kūrinio atlikimo, interpretavimo būdas?
– Viskas visada gali būti svarstoma. Yra dalykų, kurie kartais nėra neteisingi, tačiau jie gali būti nepriimtini. Tačiau tikrai nemanau, kad yra vienas atlikimo būdas. Žmones kartais supainioja mintis, kad klasikinės muzikos atlikėjas, skirtingai nuo džiazo ar liaudies muzikos atlikėjo, turi groti tiksliai tai, kas parašyta. Mes, žinoma, stengiamės tiksliai perskaityti natų tekstą, tačiau mūsų išsilaisvinimo esmė yra tai, kad užrašyta informacija gali turėti tūkstančius skirtingų suvokimo kelių. Muzika yra kaip kalba. Jei deklamuosiu posmą, pavyzdžiui, parašytą angliškuoju jambo pentametru: „Būti ar nebūti – štai mįslė“, – juk nekaposiu visko tiksliai pagal šį rašymo stilių. Taip nedarysiu ir muzikoje. Shakespeareʼo pjesėje „Karalius Lyras“ yra eilutė, kuri turi aiškų jambo žingsnį. Ir toji eilutė, kai karalius Lyras kalba nusivylęs, skamba taip: „Niekada... Niekada... Niekada!..“, ją teatre, žinoma, turėtų sakyti geras aktorius. Tačiau esmė ta, kad akcentas dedamas ant netinkamo skiemens. Taip labai dažnai yra ir muzikoje. Tai daro atlikimą įdomų ir savitą. Kiekvienas kūrinys turi tam tikrą struktūrą ir detales. Klausimas: kaip ir kiek norima išryškinti detales, o kiek – visą struktūrą? Čia ir yra skirtumai tarp vieno ir kito atlikėjo. Ar žinote prancūzų lingvistą Rolandʼą Barthesą? Visada labai mėgau jo veikalus. Yra tokia nedidelė knygutė pavadinimu „Sur Racine“ („Apie Rasiną“ – XVII amžiaus dramaturgą). Barthesas rašė recenziją apie vieną Rasino pjesę, kurią atliko garsūs prancūzų aktoriai. Jam labai nepatiko, kad buvo ieškoma prasmių visose detalėse – jis norėjo jausti bendrą pjesės struktūrą. Taigi, recenzijoje jis daro išvadą, kad dėmesys detalėms – tai buržua ženklas (Barthesas tuo metu buvo marksistinių pažiūrų). Jis atkreipia dėmesį į muziką, kuri jam atrodo labai svarbi. Kaip minėjau, man patinka Barthesas, bet jis man padėjo suvokti būtent tai, ką aš mąsčiau, tik jis viską išsakė priešingai.
Tiesą sakant, aš puikiai jaučiuosi vadinamas buržua, tai manęs visai neerzina. Noriu girdėti detales bendroje struktūroje. Struktūra privalo būti, antraip nesuvoksi detalių. Tačiau juk detalės ir padaro reiškinį įdomų. Vienam studentui šiandien sakiau: yra žymus austrų teoretikas Heinrichas Schenkeris. Jis naudoja įdomią analizės techniką, kuri vis dar labai populiari. Jis visą muziką pavertė tam tikromis progresijomis. Kažkas man sakė, kad Arnoldas Schönbergas perskaitė jo esė apie Beethoveno Herojinę simfoniją ir tarė: „Bet juk dabar prapuolė visi įdomiausi dalykai...“ Ir aš tai puikiai suprantu – jei supaprastini viską iki esmės, nelieka įdomumo. Būtent taip aš galvoju apie muziką.
 
– O ką galėtumėte pasakyti žmogui, kuris teigia, kad jį ar ją kankina įkvėpimo stygius? Ar apskritai tikite įkvėpimu? O gal labiau grynu darbu?
– Norėčiau žinoti, ką tiksliai turite galvoje... Sakykime, kad tikiu vaizduote. Neinu pas Apoloną prašyti įkvėpimo, kad išspręsčiau savo problemas, viskas vyksta mano mąstyme. Aš netikiu natūraliu superįkvėpimu, tačiau kiekvieno žmogaus mintyse, tikiu, yra tuneliai, takai ir tam tikros paslaptys, kurie gali būti atveriami. Tai ir vadiname įkvėpimu. Manau, kad tai ateina ir praeina.
Ką aš sakau savo studentams? Nelaukite įkvėpimo dirbti, nes įkvėpimas gali užklupti, kai mėgausitės pikniku su savo vaikinu ar mergina. O aš noriu, kad tai nutiktų, kai esate prie fortepijono. Piknikai, žinoma, taip pat geras dalykas (juokiasi), bet darbas kartais vyks be įkvėpimo. Ir staiga ištiks lūžis, kai skambindamas pajusite įkvėpimą, pagausite idėją, suvoksite, kaip turėtų suskambėti pasažas.
 
– Ar įkvėpimo trūkumo nevadintumėte tingumu?
– Nieko nevadinu tingumu. Nevartoju šio žodžio, nemanau, kad žmonės būna tingūs.

– Kaip jau minėjote, galbūt taip yra dėl tų sudėtingų žmoguje esančių tunelių, galbūt kartais jie tiesiog užsidarę dėl to, kad žmogus nesijaučia laisvas?
– Visiškai teisingai. Dėl to noriu padrąsinti studentus jaustis laisvai, leisti vaizduotei laisvai klajoti...

– Ar mokiniai visame pasaulyje vienodai smalsūs?
– Fortepijono mokinių pasaulis yra tarptautinis. Jie gana panašūs, kad ir kokioje šalyje būtų. Šiuo metu keliauju po daugybę festivalių ir stebiuosi, kokie panašūs muzikų požiūriai. Tai, kas mane labai stebina ir džiugina, yra noras suvokti senąsias atlikimo tradicijas. Tai yra interneto gyvavimo rezultatas. Kai buvau mokinys, klausėmės gyvo muzikos atlikimo ir atlikėjų iš labai netolimos praeities įrašų. Tačiau dabar Youtube visi gali pasiklausyti seniai išėjusių atlikėjų. Paryžiuje studijavau pas Alfredą Cortot. Šiandien mane stebina, kiek daug jaunų žmonių nori išgirsti apie Cortot, išgirsti jo muzikos kūrinių atlikimą. Šis smalsumas visur panašus. Ką tik buvau Vokietijoje, prieš tai – Filadelfijoje, dar prieš tai – Pietų Hamptone, Idianoje, o iš čia keliausiu į Kiniją. Ir aš žinau, kad mokiniai smalsaus visuose kraštuose.

– Paminėjote internetą. Kaip manote, ar internetas gali pavogti dalį auditorijos iš koncertų salių?
– Nežinau... Kodėl turėčiau turėti nuomonę apie tai? Viename interviu prieš porą savaičių kažkas manęs pasiteiravo, kokia yra muzikos ateitis. O aš atsakiau: „Nežinau“.
Ar po trisdešimties tūkstančių metų žmonės gros Beethoveną? Tai neatrodo įmanoma, bet aš juk nežinau. Manau, kad šiandien turime tai, ką turime. O atsakant aiškiau – su internetu neturiu ypač glaudaus ryšio, esu šiek tiek senamadiškas. Žinoma, naudojuosi elektroniniu paštu, bet nepraleidžiu daug laiko prie interneto. Vis dėlto manau, kad internetas yra labai svarbus muzikų gyvenime. Žinoma, tai gali užverti vienas galimybes, tačiau kartu atverti daug naujų.

– Norėtųsi šiek tiek pažvelgti į Jūsų karjerą. Žinoma, joje svarbią vietą užima Niujorkas, bet nemažai laiko praleidote ir Europoje. Mokėtės Prancūzijoje, dirbote Izraelyje. Kaip galima suprasti iš Jūsų pasisakymų, prancūzų kultūra Jums padarė didelį poveikį?
– Taip. Ir pirmiausia – literatūra. Gal keista, bet nuvykęs į Prancūziją išmokau žavėtis prancūzų kultūra, nesijausdamas tarsi būčiau atskirtas nuo jos, svetimas. Buvo laikas, kai maniau, kad gyvensiu Paryžiuje, bet tai buvo neįmanoma. Šiandien galiu pasakyti, kad man tikrai patinka gyventi Niujorke. Ir vienas svarbiausių dalykų, kuris man patinka, kad visi, vos išlipę iš lėktuvo, pasijaučia niujorkiečiais. Nesvarbu, ar gerai kalba angliškai, ar ne, jie vis tiek jaučiasi taip, nes Niujorkas labai įvairus, pilnas skirtingiausių žmonių. O Prancūzijoje tikriausiai niekada taip nepasijusi. Taigi vėl tos skirtingos kultūrinės platumos.

– Kodėl nusprendėte ne tik koncertuoti, bet ir mokyti kitus?
– Tai yra tiesiog du mano veiklos aspektai. Kai dirbi su mokiniais, esi priverstas pats būti kur kas tikslesnis, atidesnis, pavyzdžiui, daug atsakingiau mąstai, kaip reikėtų atlikti kūrinį. Kai esi tik atlikėjas, daugiau vadovaujiesi jausenomis, dažniausiai galvoji – gerai, padarysiu taip ar taip. Tačiau kai dirbi su kitu žmogumi, jauti milžinišką atsakomybę. Juk pasakai jam – daryk taip, ir, jei ta idėja bloga, keliausi pragaran.

– Jūsų mokinys Juilliardo mokykloje garsus pianistas G. Alekna Jus apibūdino kaip tolerantišką pedagogą, kuriam svarbu parodyti, kad muzikoje egzistuoja daug įvairių kelių, pasirinkimų. Ką Jums, kaip pedagogui, dar svarbu perteikti, parodyti savo mokiniams? Į ką mokytojas turėtų stengtis atkreipti dėmesį?
– Stengiuosi sustiprinti mokinių supratimą, kaip padriki garsai tampa visuma ir kaip muzika komunikuoja. Kiekviena situacija, kiekvienas mokinys ir kūrinys yra atskiras atvejis, todėl klausausi žmonių ir svarstau, koks sprendimas geriausias. Man neįdomu sakyti studentams rutina tampančius komplimentus, kad štai šiandien tu pagrojai labai gerai arba kad tu šiandien blogai groji. Mokiniai dažnai klaidingai mano, jog gera pamoka yra tuomet, kai mokytojas pagiria. Bet gera pamoka yra tuomet, kai ko nors išmoksti. Todėl ir savęs nuolat klausiu – kas turi būti kitaip, ką galima padaryti kitaip. Žinoma, negalime nuneigti pagrindinių atlikimo principų, kanono. Atlikėjui svarbūs du dalykai: suvokti, kas parašyta natose, kokia pagrindinė kompozitoriaus žinia, ką ir kodėl tas kompozitorius sako, bet taip pat atlikėjas turi interpretuoti – pažvelgti, kas jam svarbu tame kūrinyje, pasitelkti savo jauseną, vaizduotę.
Manęs nuolat klausia, kaip jaustumėtės, jei jūsų mokinys pagrotų geriau už jus. Taip nutinka ir taip turi nutikti. Na, gal tai nenutinka taip dažnai, nes tokiu atveju turėčiau nustoti groti. Bet žmonės daro su muzika tokius dalykus, kokių aš niekada nesugebėčiau, ir tai – nuostabu. Ir savo mokiniams kartoju, kad visada atsiras žmonių, kurie padarys geriau už tave. O aš noriu mokytis iš savo mokinių, iš to, ką jie daro, ir visų pirma iš to, ką galiu jiems pasakyti, ką sugebu suformuluoti apie muziką, atlikimą. Kontaktas su jaunais žmonėmis būtinas. Kol esame jauni, turime labiau tiesioginį, atviresnį ryšį su meno šaltiniais. Noriu pasakyti, kad daugiau atviro, impulsyvaus užsidegimo, įkvėpimo rasime ankstyvuosiuose Ludwigo van Beethoveno darbuose, kaip ir ankstyvojoje Frédérico Chopino ar kitų menininkų kūryboje. Bet kai kalbame apie L. van Beethoveno didybę, unikalumą, galvoje turime jo vėlyvuosius darbus. Taip yra todėl, kad žmonės bręsta ir ima reikalauti iš savęs daugiau, nepasiduoda pradiniam impulsui. Akivaizdu, kad Beethovenas bręsdamas dėjo vis daugiau pastangų, kad išgrynintų savo pranešimą. Atlikėjai daro tą patį. Jau nebeturiu to impulsyvaus ryšio, tad man svarbu jį atrasti savo mokiniuose.

– Kažin, ar kalbant apie interpretaciją korektiška vartoti tokius apibūdinimus, bet ar galima sakyti, kad egzistuoja teisinga ir neteisinga kūrinio interpretacijos?
– Tai yra tai, ką sakiau apie Europą ir Ameriką. Klausimas – ką galima ir ko negalima daryti. Kadaise dalyvavau atrankos komisijoje, žiūrėjome atlikėjų vaizdo įrašus. Sėdėjau greta nuostabios prancūzų pianistės, kuri vis sakė – ne, taip negalima atlikti šio kūrinio. Ir tai buvo patirtis, kuri leidžia taip teigti – štai kur skirtumas. Amerikoje „teisingumo“ kriterijus mums nėra toks svarbus, nors, be abejo, yra tam tikros ribos. Tuomet galima kelti ir estetinius klausimus. Pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas. Tuo laiku, kai jis kūrė, fortepijono dar nebuvo, ir daugelis jo kūrinių, kuriuos šiandien skambiname fortepijonu, parašyti klavesinui. Tad galime klausti, ar tai korektiška, ar neiškraipome autoriaus idėjų? Žinoma, kai groji, tarkime, XVIII a. parašytą kūrinį, jį atlieki savaip. Kitas klausimas, kurį kartais pateikiu savo mokiniams, – ar gali ką nors daryti kitaip, nei užrašė kompozitorius. Gali, jei tai, ką darai, yra geriau. Tai įdomūs klausimai.
Ir dar vienas dalykas apie tuos skirtumus. Kadaise buvau žiuri narys kamerinės muzikos festivalyje Nyderlanduose. Surengėme koncertą Amsterdame ir vėliau su ta programa visą savaitę važinėjome po kitus miestus. Mūsų grupėje buvo keli olandai, kurie rūpinosi kelione, tačiau nuolat pasiklysdavome. Bičiulio amerikiečio tada paklausiau, kodėl mūsų kolegos neranda kelio savo šalyje. Jo atsakymas buvo – pažiūrėk, kaip jie suvokia erdvę. Amerikoje rodydamas kelią sakai – važiuok iki trečio šviesoforo, tada suk kairėn ir važiuok, kol pasieksi sankryžą, tuomet suk dešinėn. O Europoje tau pasakys – važiuok tiesiai šiuo vingiuotu keliu, kol turėtum tolumoje pamatyti besiganančias avis ir bažnyčią. Žavu, bet labai tikėtina, kad rezultato taip ir nepasieksi. Ką tai turi bendra su muzika? Šia prasme L. van Beethovenas yra absoliutus amerikietis. Jis tarsi sako – čia turi būti crescendo, čia sustoji, padarai šitą, dabar šitą. Ir jei nori, kad pavyktų, turi elgtis būtent taip. O Robertas Schumannas sako – paskubėk, kiek gali, dabar ne taip greitai, truputėlį lėčiau, jei gali. Kas tai? Emocijos. Europiečiams labai svarbu emocijos.

– Jūsų, kaip atlikėjo, karjera išties įspūdinga: koncertai su daugybe orkestrų, dirigentų, įvairių skirtingų epochų, stilių kompozitorių kūriniai. Kas Jums svarbu sudarant repertuarą, programas? Kaip renkatės kūrinius?
– Mėgstu būti eklektiškas, kiek tik įmanoma. Esu parengęs nemažai ir atskirų kompozitorių programų, bet toks kelias manęs labai nedomina, o sudarydamas programą pirmiausia stengiuosi, kad man pačiam būtų įdomu. Kartą mano mokytojas A. Cortot planavo surengti prancūzų kompozitoriaus Pierreʼo Boulezo koncertą ir norėjo, kad pagročiau pirmą jo sonatą. Tai buvo 1958-ieji ir tuo metu tai buvo gana nauja muzika. Pradėjau sunkiai dirbti, ir kai A. Cortot asistento paklausiau, kaip sekasi organizuoti koncertą, jis atsakė, kad teko jį atšaukti, nes buvau vienintelis, nusprendęs groti P. Boulezo muziką. Ta muzika buvo nauja, atlikėjams ji buvo gana didelis iššūkis. Čia turiu omenyje, kad neretai atlikėjai renkasi lengvesnį, geriau pažįstamą kelią. Programą sudarinėju gana ekscentriškai, repertuaras yra mano sprendimas, ir čia jau viskas pri-klauso nuo mano pastangų, ar pavyks įtikinti auditoriją, kad toks pasirinkimas galimas.

– Ar siūlytumėte jauniems muzikams keliauti ir atrasti įvairias mokyklas bei skirtingus požiūrius, juos prisitaikyti sau?
– Manau, kad labai svarbu pastebėti skirtingus požiūrius. Ne tik muzikoje. Matote, kai baigiau Juilliardo mokyklą, dalyvavau konkurse Fulbrighto stipendijai gauti ir ją gavau. Tačiau jos atsisakiau. Pamaniau: „Kodėl turėčiau keliauti į Paryžių, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose turiu tokių nuostabių mokytojų?“ Tačiau kai tik tai padariau, iškart pagalvojau, kad man veikiausiai susisuko galva... Taigi kitais metais bandžiau vėl, gavau stipendiją ir išvykau į Paryžių. Buvau priblokštas, kokį suvokimo apie pasaulį pokytį patyriau ten gyvendamas. Galbūt šiandien tai nebūtų taip ekstremalu. Prancūzų kategorizavimas ir hierarchinė sistema man buvo neįprasti dalykai – buvau pragmatiškas amerikietis. Pamenu, keliaujant laive kažkas man pasakė, kad tinkama pietų valgymo tvarka tokia: pradėti nuo užkandžio, tuomet rinktis pagrindinį patiekalą, vėliau – sūrį, vaisius, pabaigoje – kavą. O aš atsakiau, kad tai juokinga, kad nėra tinkamos ar netinkamos pietų valgymo tvarkos. Tačiau tada supratau kitokio mąstymo būdo egzistavimą ir svarbą. Man tai buvo puikus nubudimas.
Visada drąsinu studentus keliauti svetur. Ne dėl muzikinių idėjų pasikeitimo, nes muzikos pasaulio žmonės visur tie patys, tačiau dėl kultūrų skirtumų. Net jei šiandien 2014-ieji, skirtingose pasaulio dalyse egzistuoja skirtingi mąstymo būdai.

– Ši vasara Jums – intensyvus laikas, kiek žinau, keliaujate iš vieno renginio į kitą.
– Taip, 45 vasaras praleisdavau pianistų vasaros kursuose Santa Barbaroje, o šiemet nusprendžiau praleisti kiek kitaip – keliauju po daugybę festivalių. Iš pradžių keliavau po Ameriką, tuomet nusipirkau lėktuvo bilietą aplink pasaulį: iš Niujorko skridau į Hamburgą, paskui į Vilnių, iš čia skrisiu į Pekiną, po to į Seulą. Man pačiam tokia kelionė kelia nuostabą, bet dar labiau stebinu aplinkinius, kai jie išgirsta tokius mano planus.

– Dėkojame už skirtą laiką ir labai įdomius atsakymus. Tikimės, kad šis Jūsų apsilankymas Lietuvoje (ketvirtasis ar penktasis jis būtų) tikrai ne paskutinis – atvyksite čia dar ne kartą.
– Visada būna paskutinis kartas. Tačiau tikiuosi, kad manasis dar tolimoje ateityje. Dėkoju.

Interviu su profesoriumi Jeromeʼu Lowenthaliu parengtas pagal LRT laidas „Muzikinis pastišas“ ir „Kultūros savaitė“.
Profesorių kalbino žurnalistės Gerūta Griniūtė ir Raminta Jonykaitė