Dirigentui Romui Balčiūnui – 80

2014 Nr. 9–10 (440–441), Gerimantas Statinis

Didysis dūdų revoliucionierius – taip būtų galima apibūdinti Romą Balčiūną remiantis jo kūrybine autobiografija: „Mes ėmėme groti ne tik tradicinę bei klasikinę, bet ir suestradintą muziką, taip pat rengėme teatralizuotus paradus su choreografiniais elementais. Spalvingai apsirengę, gražiai žygiuodami bei darniai grodami, mes patys atsivesdavome žiūrovus į koncertų sales ir čia jau mus pamėgusi publika mielai klausydavosi ne tik pramoginės, bet ir klasikinės muzikos kūrinių. Tai buvo tikra dūdų revoliucija.“ Pasak muzikologo Viktoro Gerulaičio, maestro Balčiūnas pakeitė ne tik tradicinio pučiamųjų orkestro įvaizdį, bet ir įvykdė atlikimo revoliuciją. R. Balčiūno orkestro „Trimitas“ istorinis pėdsakas ryškus ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje imperijoje, Europoje. „Trimitas“ buvo nominuotas Nacionalinių vertybių rinkimuose kaip Lietuvą garsinantis reiškinys, ir visa tai siejama su Romu Balčiūnu, kuris šiemet būtų šventęs savo aštuoniasdešimties metų jubiliejų.
Tikrasis Romo Balčiūno vardas pagal pasą buvo Ramutis, tačiau kolegos ir artimieji jį vadindavo tiesiog Romu. Vardas Ramutis kilęs iš žodžio „ramus“, bet maestro toks nebuvo. Iki paskutinės savo gyvenimo minutės, kurią skyrė orkestrui ir muzikai, jis buvo greičiau vulkanas ar viesulas, nors mokėjo gražiai perteikti ir lyrinę muziką. Buvo ne tik puikus muzikantas, išmanantis pučiamų orkestro subtilybes, tačiau ir įdomus pašnekovas, o repeticijų metu sukurdavo ypatingą aplinką, kurią būtų galima apibūdinti kaip polėkio proveržius, leidžiančius koncerte nevaržomai interpretuoti. Jis skatindavo muzikantus įsijausti į muziką, linguoti į taktą, siūbuoti, o kai muzikantai perlenkdavo lazdą, netgi džiaugdavosi, kad pagaliau suprato, ko iš jų norima. Kartais iš šono visa tai atrodydavo kaip meninis chaosas, bet koncertuose įsitikindavome, kad maestro teisus, nes muzika neturi žiūrovų palikti abejingų.
Romas Balčiūnas gimė 1934 m. kovo 24 d. Mažeikių apskrities Žemalės miestelyje mokytojų šeimoje. Mokėsi Telšių, Klaipėdos vidurinėse mokyklose, 1955 m. baigė Klaipėdos Stasio  Šimkaus muzikos mokyklos violončelės klasę ir Klaipėdos mokytojų institutą. Vėliau įstojo į Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), K. Griauzdės choro dirigavimo ir V. Šlėvio trimito klases. 1956 m. subūrė Pedagoginio instituto Muzikos katedros studentų pučiamųjų orkestrą, 1959 m. – saviveiklinį Vilniaus simfoninį orkestrą, su kuriuo ne kartą yra laimėjęs miesto bei šalies saviveiklos konkursų laureatų vardus. 1960 m. baigė studijas ir tęsė darbą su pučiamųjų orkestrais. 1961 m. Kultūros ministerijos siūlymu suorganizavo koncertinį pučiamųjų orkestrą Druskininkų kurorte, su juo dirbo trejus metus. 1964 m. konkurso keliu tapo Vilniaus kultūros ir poilsio parko profesinio pučiamųjų orkestro vadovu. Šis 1957 m. Vito Žiliaus įkurtas 24 muzikantų kolektyvas buvo pirmasis Lietuvoje profesionalus pučiamųjų orkestras.
Maestro buvo tikras menininkas, jis gyveno muzika, o materialinė gerovė buvo antrame plane. Niekuomet nematavo meno pinigais, todėl buvo gerbiamas muzikantų. Turėjo humoro jausmą, jo auksines frazes mes, muzikantai, užsirašydavome natų paraštėse: „Negirdžiu harmonijos – pamiršau akinius“, „Jūs grojate mezo piano, o man reikia – ankstus rytas...“, „Muzika – tai toks triukšmas, kuris turi patikti žmonėms“, „Džiazas yra sekso muzika“, „Bažnyčioje velniškas aidas“. Matydamas, kad muzikantui nepavyksta pagroti, jis sakydavo: „Grok taip tyliai, kad nesigirdėtų“. Būdavo ir tokių pasakymų: „O kur Petras? – Jam 38 laipsniai temperatūros. – O kodėl ne 40?“ Arba: „Aš buvau nukritęs kaip Vytautas Didysis... nuo dviračio.“ Yra sakęs: „Pajuokauju kartais aštriai, kartais žemaitiškai ir rusiškai...“ Vienas iš tokių pavyzdžių: „Pod zvuki švilpuki – švelniai pirmyn...“ Buvo paprastas ir nemėgo patoso, nevengdavo ironijos, mokėjo švelniai pašiepti kolegas. Kartą kompozitorių Vakarį Lauryną Lopą pristatė šitaip: Karlas Vakaris Maria Laurynas fon Lopas... Visą tai rodo, kad Romo Balčiūno kūrybinė mūza skraidė beribės fantazijos pasaulyje, kartais netgi pasivėlindama nusileisti ant žemės.
Legendinės R. Balčiūno frazės yra sudėtos į dar neišleistą knygą, kurią ranka surašė taip pat per anksti Anapilin iškeliavęs „Trimito“ muzikantas Ričardas Kapučinskas-Vabalėlis.
Su maestro kartu teko dirbti apie 20 metų – repetuoti, koncertuoti, vykti į koncertines keliones, o jose žmonės visapusiškai atsiskleidžia. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais gastrolių buvo daug, kartais praleisdavome vos ne po mėnesį ant ratų važinėdami tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Maestro kelionėse būdavo santūrus, nesikišdavo į administracinį darbą. Jo sritis buvo scena, čia jis jautėsi vienvaldis, niekas neabejojo jo autoritetu. Paskutinių gastrolių metu buvo matyti, kad jo sveikata ne geležinė, kad kelionės jį vargina. Tačiau koncertuose maestro atgydavo, atrodė, kad iš muzikos, kurią atliekame, jis pasisemia energijos. Niekada neparodydavo savo blogos nuotaikos, publikai visuomet darydavo didelį įspūdį. Šiandien nė vienas pučiamųjų orkestro dirigentas negali prilygti maestro talentu, mokėjimu pakerėti publiką žaismingumu, gebėjimu subtiliai valdyti ne tik vieną kolektyvą, bet ir visą Lietuvos dainų šventės jungtinį orkestrą.
Italijoje, San Reme, maestro jausdavosi tarsi Palangoje, kadangi ten esame koncertavę ne vieną kartą. Žmonės atpažindavo Romą Balčiūną, mus sutikdavo ovacijomis dėl jo gebėjimo sukurti gerą nuotaiką ir ją perteikti publikai. Tai užsienyje labai vertinama.
Kelionių metu aš visuomet prašydavau, kad pakeliui aplankytume istorinius ar kitus įdomius objektus, nes muzikantams reikalinga ir platesnė kultūrinė programa. Kartą maestro pyktelėjo („Jums čia ne ekskursija“), bet po to, kai aplankėme Žalgirio mūšio lauką, jis ilgai man primindavo: „Gerimantai, jeigu ne tavo užsispyrimas, būčiau ir nepamatęs tokios mums svarbios istorinės vietos...“
R. Balčiūnas buvo perfekcionistas, visais įmanomais būdais siekdavo muzikinės frazės tobulumo. 1966 metais orkestrui buvo suteiktas skambus „Trimito“ vardas. Trimitas – instrumentas, kviečiantis burtis, veržtis į priekį; toks buvo ir orkestro amplua vadovaujant tikram dūdų revoliucionieriui Romui Balčiūnui. 1967 metais intensyvi ir sėkminga kūrybinė maestro veikla buvo įvertinta nusipelniusio artisto garbės vardu, 1971-aisiais „Trimitui“ suteiktas valstybinio muzikinio kolektyvo statusas.
Romas Balčiūnas dirbo ir pedagoginį darbą – dėstė dirigavimą būsimiems pučiamųjų orkestrų vadovams. Jam buvo suteiktas docento vardas. Nuo 1977 metų vadovavo Muzikos ir teatro akademijos studentų mokomajam pučiamųjų orkestrui, Buvo daugelio konkursų žiuri narys, rajonų ir miestų saviveiklinių kolektyvų konsultantas, dainų švenčių vyriausias dirigentas.
1993 metais Norvegijoje, prestižiniame 11 tūkstančių pūtikų konkurse, kuris buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą, Romas Balčiūnas su „Trimitu“ laimėjo I vietą ir aukso medalį. 1994 metais Vokietijoje vykusiame Europos muzikos dienų konkurse maestro iš 49 dirigentų buvo pripažintas absoliučiai geriausiu ir su „Trimitu“ laimėjo keturis prizus. Kaip pats rašo autobiografijoje, tai buvo lyg ir jo kūrybinio darbo apvainikavimas. 1998 m. Ramutis Balčiūnas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, 2003 m. – Vyriausybės meno premija, 2004 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi.
Prisiminimus apie R. Balčiūną norėtųsi baigti paties maestro žodžiais: „Balčiūnui reikia pastatyti paminklą už kuklią estradinę kultūrą...“

 

Beethovenui 250
Traviata