Gabrielius Alekna – tarp Niujorko ir Kauno

2014 Nr. 9–10 (440–441), Gerūta Griniūtė

– Smagu, kad sutikote pasikalbėti apie muziką ir gyvenimą. Dalį laiko Jūs praleidžiate JAV, dalį – Europoje, konkrečiai, Lietuvoje. Matote ir jaučiate skirtingų miestų kultūrinį pulsą. Koks, Jūsų nuomone, yra esminis skirtumas tarp kultūrinio gyvenimo JAV ir Lietuvoje arba Niujorke ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose?
– Labai įdomus ir platus klausimas. Iškart atsakyčiau, kad nesu idealus žmogus apibendrinti. Vis dėlto mano tikslas lankantis koncertuose ar vartojant muziką yra labai asmeniškas. Niekada nesistengiu apžvelgti ar rašyti, tai – žurnalistikų ir kritikų darbas. Mano draugė Žibuoklė Martinaitytė nuolat rašo labai įdomius apžvalginius straipsnius apie šiuolaikinės muzikos vyksmą Niujorke. Aš tiek koncertų tikrai neaplankau. Ir Lietuvoje neturiu tiek daug laiko būti koncertuose. Pagrindinė mano gyvenamoji vieta yra Niujorke, o atvažiavęs į Vilnių ir Kauną, kur dirbu VDU Muzikos akademijoje, praleidžiu laiką dėstydamas arba ruošdamasis koncertams. Na, bet jeigu kalbėtume apie Niujorką, jis sužavi savo begaliniškumu. Tai ištisas pasaulis – jame galima rasti viską. Manhatanas, kuriame gyvenu, nėra toks didelis geografiškai, bet sukuria tokį įspūdį, kad jis visko pilnas, jauti, jog negali jo aprėpti.
Perskaitęs Žibuoklės Martinaitytės straipsnius suvoki, kiek šiuolaikinės akademinės muzikos entuziastui yra galimybių. Ji pati tik mažą dalelę suspėja aplankyti. Niujorkas galbūt neturi tiek profesionalių aukščiausios klasės klasikinės muzikos orkestrų kaip Londonas, bet yra labai daug ansamblių, gausybė salių, ir ne tik tų pagrindinių, bet ir alternatyviųjų, kuriose vyksta taip pat labai įdomūs dalykai. Dažnai dar įdomesni, su dar didesnėmis žvaigždėmis arba su labai įdomiais muzikais. Aš visų erdvių nesu aplankęs – vien sužinoti, kas tą dieną vyksta, yra nelengva. Vilniuje šia prasme yra daug žmogiškesni masteliai. Ypač jei čia gyveni, daug lengviau dalyvauti tame kultūriniame gyvenime kaip klausytojui.
 
– Tada pasiteirausiu, ar Niujorke neatsiranda pojūtis, kad menininkas su savo idėja yra lašas vandenyne?
– Na taip, lašas, o gal žuvytė vandenyne (juokiasi). Tikrai neturime iliuzijų, kad kiekvieno iš mūsų veikla tokioje didelėje erdvėje bus pastebėta. Bet kartu ta gausybė vykstančių dalykų ir jų kokybė sukuria labai didelę energiją. Visi tai žino, ir netgi tie, kurie aplanko Niujorką trumpai, tą pajaučia. Viskas vyksta labai greitai, labai intensyviai. Dėl to tai yra gera vieta mokytis ir dirbti. Motyvuojanti ir stimuliuojanti vieta. Mūsų didmiesčių gyvenimas anaiptol ne toks intensyvus.

– Dirbate pedagoginį darbą, turite studentų JAV ir Lietuvoje. Ar jaučiate skirtumą, kurie iš jų laisvesni reikšdami savo idėjas, domėdamiesi, klausdami jiems rūpimų dalykų?
– Taip tiesiogiai lyginti savo studentų negaliu, nes Niujorke dėstau privačiai, ne konservatorijoje ar universiteto aplinkoje. Galėčiau prisiminti, koks jausmas buvo Juilliarde ir koks ten buvo studentų santykis su dėstytojais. Kodėl Niujorkas man atrodė tinkama vieta studijuoti palyginti su kai kuriais Vakarų Europos centrais, kur labai pabrėžiama tradicinė mokykla, pavyzdžiui, Vienos klasikų? Juilliarde labai tarptautiška aplinka, amerikiečiai neturi tokios aiškios tapatybės kaip europiečiai. Be to, mano buvusio dėstytojo Jeromeʼo Lowenthalio metodai yra daug liberalesni, jis nesiekia parodyti vieno kelio, labiau pabrėžia, kaip nereikėtų daryti. O tada pataria, paskatina, parodo, kaip ieškoti įvairių kelių, alternatyvų. Tas dėstymas ne autoritarinis, jis skatina ieškoti. Netgi egzaminuose ar įvairiuose konkursuose nėra modelio, kuris būtų vienintelis aprobuotas.
Sunku lyginti Lietuvos mokyklas su tokia kaip Juilliardo, nes čia studentai patenka po labai didelio tarptautinio konkurso. Jie būna įdėję labai daug darbo ir labai daug entuziazmo, trokšta mokytis, todėl yra atviresni ir daugiau ieškantys, labiau atsidavę, smalsesni. Žinoma, ir mūsų mokyklose, tiek Vilniuje, tiek Kaune taip pat yra labai įdomių ir kūrybingų jaunų žmonių. Visada džiaugiuosi su jais bendraudamas, pats esu įkvepiamas jų. Tačiau tai atskiros asmenybės, nebūtinai jos lemia mūsų mokyklų atmosferą.
Muzikos studijos užsienyje gal šiek tiek lankstesnės nei Lietuvoje. Bet aš visada pabrėžiu, kad Lietuvoje suteikiamas labai stiprus teorinis ir amato pagrindas visiems muzikams. Dėl to labai naudinga tuo pasinaudoti ir įgyti tą stiprų stuburą, išmokti savarankiškai dirbti. Nes be to visi ieškojimai ar suteikiama laisvė gali nieko neduoti.

– Lietuvoje muzikos pradedama mokytis nuo septynerių metų ar paauglystėje, bet kad žmogus vėliau pats nuspręstų pradėti mokytis groti – tokios tradicijos dar nėra. Žinau, kad Amerikoje, kaip ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse, populiaru laisvalaikiu, net sulaukus garbaus amžiaus, mokytis muzikos. Kaip manote, kodėl Lietuvoje to nėra?
– Lietuvoje to nebuvo, tačiau po truputį atsiranda. Girdžiu iš savo pažįstamų, draugų, kad jie turi tokių mokinių. Aš labai žaviuosi žmonėmis, kurie tam ryžtasi. Pats esu turėjęs tokių suaugusiųjų, kurie ilgai dirba, bet laisvalaikiu groja fortepijonu. Matyt, toks radikalus veiklos pakeitimas jiems yra poilsis ir dvasinė įkrova.
Lietuvoje, nežinau, ar tai gerai, ar blogai, labai akcentuojamas profesionalumas ir koncentravimasis į vieną sritį (gal tai sovietinės sistemos palikimas?). Jeigu vaikas pradeda mokytis ir jam sekasi fortepijonas, jis skatinamas rimtai į tai žiūrėti ir tam skirti visą savo laiką. Amerikoje (dabar tai galima pastebėti ir Lietuvoje) vaikai vežiojami iš smuiko pamokų į karatė, iš ten į baletą, iš baleto į šaudymą, paskui į šachmatus, papildomas matematikos pamokas... Muzika būna viena iš dešimties sričių, kurioje jie ką nors daro daugiau dėl savo tėvų ar kad būtų užsiėmę. Na, aišku, ir tam, kad suprastų, kas jiems patinka, į ką norėtų gilintis. Dėl to yra labai didelė tolerancija mėgėjiškumui.
Ir tarp suaugusiųjų populiaru būnant, pavyzdžiui, šešiasdešimties, ko nors imtis: šokti tango, mokytis kalbų, skambinti fortepijonu. Lietuvoje žmonės gėdijasi pradėti ką nors nauja, nes tai parodytų jų silpnumą: kaip gali trisdešimties mokytis groti fortepijonu, jeigu tavo šešerių metų dukterėčia moka skambinti geriau nei tu. Norisi iškart pateikti rezultatą.

– Kodėl, Jūsų nuomone, studentams pravartu išvykti pasisemti žinių iš skirtingų profesorių, į skirtingas šalis?
– Aš manau, kad reikia rasti kuo daugiau dalykų, iš kurių galima pasimokyti. Žinoma, turime labai daug pavyzdžių, kai genialūs muzikos atlikėjai turėjo tik vieną mokytoją, kuris nei prieš tai, nei po to niekam nebuvo žinomas,o kiti mokėsi pas daugelį pačių žymiausių muzikos pasaulio figūrų. Kiekvieno kelias kitoks, tačiau aš pats, jeigu yra galimybė ko nors pasimokyti iš pedagogo, visada tokia proga pasinaudočiau. Apskritai muzikos atlikėjams reikia nuomonės iš šalies, klausytojo, kuris išsakytų savo nuomonę. Kiek besistengtume, kiek besimokytume save girdėti, vis dėlto tas procesas, kai tuo pačiu ir atliekame, ir klausome savęs, toks girdėjimas jau yra paveiktas tam tikrų triukšmų, mūsų smegenys negali perdirbti visos informacijos. Aišku, šiais laikais yra įrašai, galima save įsirašyti, bet vis dėlto nuomonė iš šalies labai pagreitina progresą, atskleidžia įvairiausius matymo kampus, kuriais tu gali įvertinti savo atlikimą.
Puiku, kad į Birštoną atvyksta Niujorkas ir studentai gali pasimokyti neišvykdami iš Lietuvos. Tai – vienas iš privalumų, kurie galėtų ir dažniau įvykti Lietuvoje. Tačiau tai ne visada įmanoma, todėl studentams labai įdomu išvykti į kitas pasaulio šalis, pamatyti viską savo akimis. Vien tai, kad žmogus atsiduria kitoje aplinkoje, labai stimuliuoja mąstymą, girdėjimą.

– Su profesoriumi Lowenthaliu kalbėjomės apie tai, kaip nepamesti savo braižo, individualumo muzikoje, savo muzikinio veido mokantis pas skirtingus profesorius ar perimant skirtingų mokyklų patirtį. Kaip pasiekti, kad atlikėjas neprarastų individualumo ir žinotų, ką pasiimti ir ko atsisakyti?
– Na, aš nemanau, kad individualumas gali būti pametamas: štai ėmiau vakar ir pamečiau, šiandien nerandu. Jis kaip tik išryškėja mokantis ir sugeriant įvairias įtakas. Iš to ir susidaro mūsų tapatybė. Kiekviena nauja patirtis padaro mus tuo, kuo esame.

– Kas Jus labiausiai įkvepia? Tikriausiai semiatės idėjų ir įkvėpimo ne tik iš muzikos?
– Šis klausimas labai dažnas. Kaip mes pritaikome kitą patirtį, kitas žinias muzikoje. Man labai patinka viena iš Danielio Barenboimo minčių, kurias jis dėsto savo interviu ir knygose: galima ir reikia labai daug išmokti iš muzikos ir pritaikyti gyvenime. Muzikoje trys ar keturi balsai gali visiškai išreikšti save vienu metu kalbėdami, vienas kitą papildydami, dialogo ar pokalbio forma. Tai nesuvokiamai nuostabus dalykas, nes gyvenime to nėra. Štai jūs klausiate, aš atsakau, mes dviese, o juo labiau keturiese nekalbame vienu metu, nes vienas kito negirdėtume ir nesuprastume, negalėtume savęs išreikšti. O muzikoje tai yra įmanoma. Arba taip, kaip šalutiniai, mažiau reikšmingi elementai muzikoje įgyja centrinę prasmę, kaip orkestre obojaus ar klarneto solo, kurį seka visas orkestras, baigiasi, tada prasideda kitas solo, visi kiti klauso kito instrumento, ir tas pats obojus seka kitas linijas – iš to galima semtis labai daug įkvėpimo gyvenimui. O iš kur ateina idėjos ar gebėjimas tobulėti – tai iš dalies paslaptis, o iš dalies – viskas tame dalyvauja. Aš manau, kad svarbūs ir visai su menu nesusiję dalykai, ne tik perskaityta knyga ar pamatyta paroda, bet ir domėjimasis tuo, kas vyksta pasaulyje, socialinėje, politinėje sferoje, kaip keičiasi žmonių bendravimas, kaip keičiasi pasaulis globalioje aplinkoje.

– Ar muzika gali tapti rutina? Ir ką daryti, kad taip nenutiktų?
– Muzika rutina negali tapti. Rutina gali tapti konkrečios muzikos praktika ar praktikavimas. Vienas iš tokių įsivaizduojamų scenarijų – jei tenka groti S. Rachmaninovo koncertą fortepijonui Nr. 3 penkiasdešimt kartų per metus ir dvidešimt metų iš eilės. Tada tai tikrai gali tapti rutina. Bet nedaug kam iš mūsų tai gresia. Vakar su profesoriumi Lowenthaliu ir kitais pianistais turėjome labai įdomų pokalbį, viena iš temų buvo apie didelius konkursus ir apie tokių konkursų laimėjimą. Profesorius labai nuoširdžiai ir rimtai pasakė, kad tikrai yra geriau pralaimėti, nei laimėti tokį konkursą, nes dažniausiai to žmogaus gyvenimas ir karjera sužlugdomi užgriuvus įsipareigojimams.

– Pats žmogus nesugeba su tuo susidoroti?
– Taip, jis nėra pasiruošęs, jis perdega. Paskui visi koncertai pereina kitam to paties konkurso laimėtojui. Vėlgi, daugelio muzikų, o ir mano paties projektų, koncertų, festivalių realybė yra tokia, kad tai toli nuo rutinos. Dažniausiai mokaisi labai sudėtingą programą, ją atlieki vieną ar du kartus, o po savaitės turi groti visiškai kitą programą, tada vėl grįžti prie ankstesnės ir pan. Kaip tik kartais labiau norėtųsi šiek tiek rutinos, protingesnio tvarkaraščio. Bet tai yra prabanga.
 
Paminėjote koncertinę veiklą, tai iškart pasiteirausiu: kokiems kūriniams, programoms tariate „ne“?
– Labai retai taip atsitinka. Būna, kad matau, jog fiziškai nespėsiu parengti kokios nors programos, negalėsiu būti toje vietoje ir tuo metu. Taip buvo ir praėjusiais metais, kai gavau labai įdomų pasiūlymą iš Klaipėdos – atlikti vieną iš Beethoveno koncertų su Klaipėdos kameriniu orkestru labai įdomiame projekte, kur kiti lietuvių atlikėjai grojo kitus koncertus. Bet aš po savaitės Amerikoje turėjau groti solo programą, teko atsisakyti skaudama širdimi...

– Kūrinių, kurie Jums atrodytų neįdomūs ar per sudėtingi, nėra?
– Programas pasirenki pats. Žinoma, jei programa manęs nedomina, tenka atsisakyti. Fortepijono repertuaras toks platus, jame tiek geros muzikos, kad viso gyvenimo neužtektų tai muzikai atlikti. Atlieki tai, kas artima, arba tai, kas subjektyviai itin vertinga. Tačiau tikrai ne viską būtina groti.

– Kokie iššūkiai laukia žmogaus, nusprendusio eiti muziko keliu?
– Kartais pagalvoju, kad jeigu nebūčiau gimęs ir iki paauglystės gyvenęs dar Sovietų Sąjungoje, net nežinau, ar būčiau pasirinkęs muziko kelią – būtų per daug kitų pasirinkimų. Tada kultūros žmonės buvo pakankamai gerbiami, o finansine prasme visų galimybės buvo daugmaž vienodos. Šiais laikais taip nėra, ir ypač Vakarų pasaulyje. Pas mus jau įsitvirtino nuomonė, kad muziko specialybė labai nepatraukli. Todėl labai gerbiu kiekvieną studentą, kuris mokosi muzikos akademijoje ar universitete, savo gyvenimą sieja su muzika. Jie tai daro iš tokio... gero fanatizmo. Rinkoje muzikų perteklius, gal tik muzikos mokytojų reikia ir reikės.
Studijuojantiems muziką noriu palinkėti nuolat lygiuotis į pačius aukščiausius, tarptautinius standartus. Orientuotis į tai, kas vyksta kitose šalyse, kur daugiausia entuziazmo, pavyzdžiui, į Aziją. Kokios yra programos, kiek žmonės dirba, kiek jie skiria tam energijos. Gyvendami globaliame pasaulyje, jei to nepaisysime, nerasime vietos.
Kitas patarimas: muzikos pasaulyje, kaip ir daug kur kitur, labai svarbu išmokti bendrauti, užmegzti kontaktus, nes daugiausia koncertų galimybių atsiveria būtent dėl ryšių. Tokia yra žmogaus psichologija: kiekvienas nori į savo koncertų seriją pakviesti, ką jis pats pažįsta ar ką rekomendavo jo geras draugas. To reikėtų mokyti nuo mažens – gebėjimo bendrauti, pateikti savo meną, uždegti žodžiais, savo idėjomis, projektais, nuolat ieškoti galimybių.

– Vėl žvilgterint į JAV ir į Lietuvą: ar Lietuvoje trūksta mokymo būti ne tik atlikėju, bet ir vadybininku? Ar Amerikoje jaunas žmogus yra ruošiamas rinkai?
– Ruošiamas, ir vis daugiau. Juilliarde tai akcentuojama. Yra muzikos verslo kursai, formuojami programos pristatymo įgūdžiai, mokoma, kaip bendrauti, rašyti spaudos pranešimus, kurti ne pelno organizacijas, dėstomi mokesčių pagrindai ir t. t. Lietuvoje, kiek žinau, tai taip pat pradedama daryti. Birštono vasaros menų akademijoje mūsų jauniesiems atlikėjams skaitomos paskaitos šia tema.

– Šiemet Birštono menų akademija vyksta antrąkart, Jūs taip pat antrus metus esate čia. Jaučiate norą dalintis patirtimi ir uždegti jaunus žmones?
– Šia mintimi viskas ir prasidėjo. Birštono vasaros menų akademija siekia sukurti nuolat vykstančius vasaros kursus. Tikiuosi, kad šis renginys ir toliau gyvuos ir plėsis. VDU Muzikos akademija jame dalyvauja nuo pat pradžių, džiaugiuosi, kad universitetas rodo norą, supratimą, pripažįsta tokio renginio, kuris vyksta ne mokslo metais, svarbą.

Interviu su Gabrieliumi Alekna parengtas pagal „LRT klasikos“ laidą „Muzikinis pastišas“.
Pianistą kalbino žurnalistė Gerūta Griniūtė

 

 

Beethovenui 250
Traviata