Ivo Pogoreličius. Tarp legendos ir realybės

APIE BEETHOVENĄ IR JO KŪRINIUS

– Gerbiamasis maestro, man buvo tikras atradimas, kai pamačiau, kad visą Jūsų rečitalį sudaro vien Beethoveno kūriniai. Visų pirma gal galėtumėte pasidalinti mintimis apie šį kompozitorių. Ar Jūsų santykis su Beethovenu kuo nors ypatingas?
– Dar nuo vaikystės kiekvienas susitikimas su Beethoveno muzika būdavo kupinas pagarbos, kurią man įskiepijo tėvas. Jei kalbėsime apie jo kūrinius orkestrui, man visuomet būdavo nuostabu, kad jie mane taip stipriai veikia: įspūdis būdavo pribloškiantis, o vaikui dažnokai net ir baugus. Dar baisiau buvo, kai pirmą kartą teko groti Beethoveno muziką fortepijonu. Žvelgdamas atgal aš visiškai sutinku su savo mokytojais, kurie sakydavo, kad neegzistuoja joks optimalus laiko tarpsnis, kurio reikia, kad jaunas žmogus susipažintų su Beethoveno muzika. Taip jau atsitiko, kad programoje, kurią aš grosiu, yra du kūriniai iš mano vaikystės. Vienas jų – Sonata Nr. 8, Patetiškoji: pirmą kartą ją grojau būdamas devynerių ar dešimties, ir tuomet mano rankos tiesiog paklydo. Viena vertus, kūrinys man labai patiko, kita vertus, tada mano technika dar buvo nepakankama ir aš negalėjau tinkamai pagroti tokio sudėtingo kūrinio. Rezultatas išėjo apgailėtinas, ir aš prie Patetiškosios negrįžau daugiau kaip 40 metų. Panašiai atsitiko ir su Rondo, op. 129, kurį pirmą kartą išgirdau koncerte, kai man buvo dvylika metų. Rondo skambino viena iš mano bendramokslių – jaunutė mergina, ir po kokios savaitės aš savo mokytojui pasakiau, kad man labai patinka tas kūrinys ir kad norėčiau mokytis jį groti. Tačiau mokytojas man patarė verčiau pasirinkti kokį nors romantikų opusą. Tai štai, ir to Rondo aš negrojau gerus 40 metų. Visa tai sakau tik todėl, kad noriu pabrėžti, koks sudėtingas yra „Beethoveno klausimas“ labai jaunam atlikėjui: net jei ketinimai patys gražiausi, nudegti sparnus galima labai lengvai.

– Tačiau praėjus dešimt metų Jūs tiesiog pribloškėte muzikos pasaulį įrašydamas paskutinę Beethoveno sonatą fortepijonui. Net šiais laikais pianistai itin retai pasirenka šį kūrinį darydami pačius pirmuosius savo įrašus, o Jums jau pirmojoje plokštelėje pavyko pademonstruoti išties nepaprastą muzikinį ir techninį lygį. Ar galėtumėte pasidalinti patirtimi – kaip keliaujate Beethoveno fortepijoninės muzikos pažinimo link?
– Aš jau minėjau, kad pažintis su Beethoveno kūriniais gali būti labai nevykusi. Man pasisekė, nes fa minorinę Sonatą Nr. 1 aš mokiausi vadovaujamas itin išprususios mokytojos, pakeitusios tą žmogų, kuris man pasiūlė groti Patetiškąją sonatą. Ji matė, kad esu nusivylęs savimi, dėl to ėmė labai rūpestingai ir kryptingai rengti mane egzaminui. Netrukus aš ir pats pajutau, kad vieną iš Beethoveno opusų man pavyko įvaldyti – tai buvo žingsnis į priekį. Groti Beethoveną publikai yra problemiška, nes jo kūriniai fortepijonui neįtikėtinai sudėtingi, ir tas sudėtingumas yra jo paties, kaip neeilinės asmenybės, ir jo sudėtingo gyvenimo atspindys. Jis buvo toks talentingas, kad jam puikiai sekėsi viskas, ko tik imdavosi. Jis buvo nepaprastai puikus virtuozas, gebantis priblokšti klausytojus savo improvizacijomis; jam nieko nereikšdavo čia pat, publikai klausant, sukurti temą ir jos variacijas. Jis grojo, be kita ko, ir violončele bei viola, o jo muzika, mano supratimu, yra tiesiog atskiras žemynas. Jei įsivaizduotume, kad pasaulyje yra daug gražių salų, ir kiekviena iš jų – tai tam tikras kompozitorius, tuomet Beethoveno sala turėtų būti išties milžiniška – žemynas, o ne sala. Jei kalbėtume apie mano indėlį, turiu pasakyti, kad nė viena mano programa neapsieina be Beethoveno muzikos, o palyginti neseniai nusprendžiau įsigilinti į „Apasionatą“ – vieną garsiausių Beethoveno fortepijoninių opusų. Mane motyvavo noras pačiam sau rasti atsakymą į keistą klausimą: kodėl toji muzika yra tokia nuostabi net kai ji atliekama itin brutaliai? Konservatorijoje, kurioje studijavau, ta sonata griaudėdavo iš visų langų. Visi tiesiog alpdavo iš jaudulio, jei jiems leisdavo groti „Apasionatą“ per egzaminus arba koncerte. Ir iki pat šių dienų ši sonata yra vienas iš tų kūrinių, kurį anksčiau ar vėliau groja visi fortepijono studentai ir visi koncertuojantys pianistai.
Klausydamasis „Apasionatos“ niekaip negalėdavau perprasti šio kūrinio dvasios, todėl vieną gražią dieną aš tiesiog lioviausi jos klausytis: neidavau į koncertus, neliesdavau įrašų. Ir štai kartą, praėjus daugeliui metų, savo bibliotekoje susiradau „Apasionatos“ natas ir ėmiau analizuoti muziką nė neprisiliesdamas prie klaviatūros. Staiga mano dėmesį patraukė pirmosios dalies antrasis puslapis: nagrinėdamas muzikinę medžiagą, jungiančią pirmąją ir antrąją temas, aptikau tai, kas mane nepaprastai sužavėjo. Tai buvo tarsi masalas, kurį pajutęs jau nebegalėjau susiturėti: jaučiau, lyg sonata kviestų mane toliau gilintis į ją. Aš gilinausi išties ilgai, paskui sėdau prie fortepijono. Sonatą nagrinėjau beveik visą vasarą ir galų gale supratau, kad norėdamas ją suvokti ir atlikti privalau iš savo atminties ištrinti viską, ką iki šiol apie ją žinojau, ištrinti savyje visus anksčiau girdėtus jos atlikimus. Nes toji muzika man pasirodė tarsi labirintas: medžiaga buvo, sakytum, labai gerai žinoma, tačiau tikroji jos prasmė liko visiškai neaiški. Ir štai tuomet prasidėjo pažinimo procesas...

– Jūs skambinsite ne tik „Apasionatą“, bet ir dvi kitas Beethoveno sonatas, viena kurių, Nr. 22, buvo išleista anksčiau už „Apasionatą“, o kita, Nr. 24, paskelbta vėliau.
– Turiu pasakyti, kad man pasisekė, nes teko mokytis ir atlikti kitą Beethoveno dviejų dalių Sonatą, op. 78, kuri buvo parašyta po „Apasionatos“. Kodėl sakau, kad man pasisekė? Įsivaizduokite, kad turite išspręsti painią užduotį ir jums duodamas tam tikras raktas. Sonata, op. 78, Beethoveno sonatų rinkinyje yra dvidešimt ketvirta. Prisiminkime, kad „Apasionatos“ numeris dvidešimt trečias. Štai čia mes turime atsakyti į dar vieną klausimą. Sonata, kurią Bethovenas parašė prieš „Apasionatą“, yra dvidešimt antroji, ji taip pat dviejų dalių. Visa tai man pasirodė svarbu siekiant suprasti kiekvieną iš šių trijų kūrinių. Visų pirma absoliučiai akivaizdu, kad tuo metu Beethoveno fortepijoninė kūryba yra pačiame zenite, o iš atlikėjų jis reikalauja neįtikėtinos technikos ir virtuoziškumo. Kita vertus, kyla klausimas, kodėl „Apasionatą“ – tą milžinišką partitūrą, kurioje virtuoziškumas iškyla į neįtikėtinas aukštumas, – tarsi įrėmina du gana trumpi kūriniai, kiekvienas jų yra vos dviejų dalių. Pasakysiu visiškai nuoširdžiai: žvelgdamas į visą muziką, kurią man iki šiol teko groti, aš nepamenu, kad būtų tekę susidurti su tokia daugybe sunkumų: kaip mokytis muzikinį tekstą, kaip sudėlioti pirštuotę, kaip grojant turi judėti rankos. Tik tuomet suvokiau, koks pažangus kompozitorius buvo Beethovenas – ir savo dvasine branda, kaip filosofas, kuriame plaka aistringa širdis, ir kaip pianistas, kuris tiesiog neįtikėtinai aplenkė savo laiką. Tik tuomet suvokiau, kad „Apasionata“ – tai kūrinys, kuriame virtuoziškumas yra tiesiog užkoduotas, jį būtina pajusti dar iki pagrojant pirmuosius garsus. Rašydamas šią sonatą autorius pats buvo aukščiausio lygio virtuozas, toli pralenkęs visus kitus atlikėjus, ir šiuo atveju reikėtų kalbėti ne vien apie jį ir jo amžininkus, bet ir apie vėlesnius laikus, apie šiandieną. Dėl to aš ir sakiau, kad jei kitus kompozitorius mes galime lyginti su salomis, man Beethovenas yra visas žemynas.

– Groti visus šiuos kūrinius viename rečitalyje – juk tai rimtas iššūkis?
– Ši programa – tai ne tikslas ar siekiamybė, o greičiau pasekmė. Klausytojai išgirs nepaprastą Beethoveno įvairialypiškumą, jo spalvingumą ir, atrodytų, neribotą gebėjimą atrasti kažką nauja. Visa tai bus pateikta per bene dažniausiai atliekamus jo fortepijoninius kūrinius, kuriuos nuolat groja studentai: Patetiškąją sonatą, „Apasionatą“ ir Rondo Nr. 129, kurį ir aš pats baisingai troškau groti, kai man buvo dvylika. Bus ir kitų kūrinių, rečiau skambančių koncertuose: Sonata, op. 54, ir Sonata, op. 78. Jie atliekami nedažnai, nes abu kūriniai yra tiesiog mistiškai sudėtingi, be to, juose slypi kažkokia paslaptis. Sunku įsivaizduoti kūrinius, kurie iš atlikėjo reikalautų dar daugiau pastangų, todėl prieš pirmą kartą juos grojant mano viduje buvo sumišę du jausmai: aš ir geidžiau, ir bijojau juos atlikti viename rečitalyje. Rengiantis šiam pasirodymui man kartais imdavo atrodyti, kad aš, kaip pianistas ir muzikantas, kopiu į kalnus. Reikėjo rasti tam tikrą, jei taip galima pasakyti, judėjimo būdą, kad muzika galėtų tekėti savo vaga, o aš pats galėčiau jaustis patogiai. Suderinti šiuos du dalykus buvo nepaprastai sunku, ir man dažnai atrodydavo, kad tuoj įsiremsiu į akliną sieną – kaip prieš daugelį metų, kai dar buvau vaikas ir tik iš dalies suvokiau tą milžiniško masto užduotį, kurios mėginu imtis. Palyginti su dabartimi vienintelis skirtumas yra tas, kad šiandien aš turiu daugiau sprendimo variantų, daugiau galimybių rinktis priemones. Tačiau durys neatsivers, jei protas, širdis ir pirštai nebus maksimaliai sukoncentruoti į vieną tikslą. O jei durys atsidaro, tuomet prieš menininko akis atsiveria neįtikėtino grožio ir prabangos pasaulis; tuomet atlikėjas gali pasinerti į šį pasaulį ir perteikti jį klausytojams.

– Įdomu kokie, Jūsų nuomone, Beethoveno ir jo muzikos aspektai šiandien yra visiškai neteisingai suvokiami? Atrodo, kad daugumos žmonių akyse Beethovenas yra, nors ne visuomet pelnytai, augte apaugęs stereotipais, ir dėl to daug pianistų groja Beethoveną labai panašiai. O kaip atlikėjams pavyksta sugrįžti prie revoliucingų sprendimų?
– Visų pirma reikėtų atsisakyti tokio požiūrio, kuris gąsdina jaunus žmones. Mano supratimu, jauni pianistai turėtų būti supažindinami su Beethoveno muzika pamažu, tarsi fotografuojant ilgos ekspozicijos režimu. Geriausia būtų, kad mokiniai grotų ne visą sonatą, o vieną jos dalį, gal tik tos dalies dalį. Mokytis ir groti reikėtų ilgai, kad mokiniai pajustų, jog šioje muzikoje yra ne tik melodija ir akompanimentas, o daug daugiau. Kita vertus, jau pirmosiose klasėse reikėtų skatinti mokinius klausytis kitų Beethoveno kūrinių – ne tik simfonijų, bet ir opusų violončelei, smuikui, kvartetų. Tai taip pat būtų labai naudinga, tačiau visa to negana. Atlikėjas turėtų laikytis bethoveniškos fortepijono mokyklos tradicijų. Aš pats toks esu, nes einu Liszto ir jo įpėdinių pramintais keliais. Tačiau net ir to negana, nes iš tiesų nieko nereiškia, jei tau pavyko gerai paskambinti vieną Beethoveno sonatą. Čia aš galiu prisiminti save patį, nes Sonatą Nr. 32 grojau būdamas 22 ar 23 metų, kai laikiau baigiamuosius egzaminus. Be to, ją įrašiau. Tačiau aš turėjau neeilinę privilegiją, nes visą tą laiką, kai repetavau šį kūrinį, mane provokavo, globojo ir su manimi dirbo ponia Aliza Kezeradzė. Bet tai visiškai nereiškia, kad aš automatiškai galiu interpretuoti kitą Beethoveno sonatą. Jei tu groji bet kurią iš 32 jo sonatų, tai nereiškia, kad tu susitinki vieną iš 32 brolių ar seserų. Ne, tu susitinki su 32 absoliučiai skirtingais žmonėmis, kurie kalba ir dainuoja skirtingomis kalbomis. Štai dabar mes vėl grįžtame prie tezės, kad atlikėjas turi būti kuklus. Mes atsiduriame prieš milžinišką pastatą, norime patekti į jo vidų, nežinome, kaip tai padaryti, bet jei mūsų ketinimai bus dori ir jei mes ieškosime esmės, o ne aplodismentų, ir jei esame pasirengę apsišarvuoti kantrybe, tuomet anksčiau ar vėliau suvoksime, kad toje didžiulėje katedroje esama skrynios su brangakmeniais, jie laukia mūsų, mums yra leista į juos pažvelgti. Tai toks pat širdį pamaloninantis atlygis kaip ir jausmas, kuris užplūsta, kai suvokiame padarę ką nors gera ir teisinga.

– Jūsų mintys labai dvasingos. Ačiū, kad pasidalinote jomis. Dabar norėčiau kiek detaliau paklausinėti apie kiekvieną į šią programą įtrauktą sonatą. Visų pirma – Sonata Nr. 8. Kaip Jums pavyksta rasti reikiamą garso ir dinamikos balansą rondo dalyje?
– Šiame rondo jėga turi sklisti iš charakterio. Jis yra nuostabiai elegantiškas ir labai intriguoja, tačiau jame slypi itin sveika žemiška energija. Tą charakterį reikia perprasti.

– Dabar apie Sonatą Nr. 23. Kalbant apie jos struktūrą galima teigti, kad joje viskas rutuliojasi iš pirmųjų dviejų akoladžių. Kūrinys sukonstruotas tiesiog neįtikėtinai, tad kaip derėtų pianistams groti, kad jie tinkamai atskleistų tą struktūrinį stebuklą? Ir kaip Jums pavyksta rasti šiam kūriniui tinkamų spalvų?
– Kartais pasijuntu lyg klaidžiočiau po tamsų kambarį, kuriame visi langai aklinai uždaryti. Manau, kad būtina įjungti visas jusles, tačiau taip pat reikia pasitikėti tuo, ką Beethovenas, kaip kompozitorius, padarė, pasitikėti jo instinktu ir jo intuicija. Nors matematiniu požiūriu šis kūrinys yra absoliučiai logiškas, jį grojant būtinas meninis instinktas – neatsiejama bet kurio gero atlikėjo savybė.

– Apie Sonatą Nr. 22. Aš ja žaviuosi nuo pat pirmojo karto, kai išgirdau. Mano supratimu, čia Beethovenas sukūrė išties unikalų pasaulį, skirtą tiems, kurie suvokia jo muzikinės kalbos gelmes. Be to, šioje sonatoje Beethovenas visiškai laisvai žaidžia įprastomis formomis ir taisyklėmis. Tiesą sakant, analizuoti šios sonatos puslapius man dažniausiai yra kur kas maloniau, negu klausytis vidutiniškų jos atlikimų. O kokių minčių Jums kelia šis neeilinis kūrinys?
– Po Beethoveno nebuvo nė vienos epochos ir nė vienos kultūros, kurios atstovų, rašiusių fortepijoninę muziką, šis kūrinys nebūtų vienaip ar kitaip veikęs. Schumanno kūriniuose, pavyzdžiui, Tokatoje, galima rasti ritminių ir harmoninių citatų, tas pat pasakytina apie Rachmaninovo, Granadoso ir kitų iškilių dvidešimtojo amžiaus kompozitorių muziką. Grįždami į ankstesnius laikus matysime, kad įtaka matyti ir visuose Brahmso kūriniuose fortepijonui: juose akivaizdi abiejų rankų koordinacija. Jei kalbėsime apie fortepijono, kaip instrumento, galimybių išnaudojimą, akivaizdu, kad joks kitas kompozitorius nebuvo pakilęs į tokias virtuoziškumo aukštumas. Kita vertus, Bethovenas ėmė keisti požiūrį į stilistiką. Pavyzdžiui, pirmoji dalis nevadinama menuetu, tačiau kompozitorius užrašo tam tikras nuorodas, kad atlikėjas galėtų suvokti laiką, kitaip tariant – tempą, kitaip tariant – charakterį, kitaip tariant – dvasią. Taigi, tai formos transcendencija, kurios ėmėsi kiti kompozitoriai po to, kai Beethovenas parodė pavyzdį.

– Apie Sonatą Nr. 24. Beethovenas ją sukūrė praėjus penkeriems metams po to, kai parašė op. 57. Tai tarsi naujas startas, žymintis naują fortepijoninių sonatų kūrimo etapą. Dauguma tikriausiai nesuvokia, kokia sudėtinga ši sonata. Tačiau Jūs nusprendėte groti ją iš karto po „Apasionatos“, ir mane tai šiek tiek stebina. Ar galite pakomentuoti savo sprendimą?
– Beveik tikrai žinoma, kad koncepcijos prasme ši sonata Beethovenui buvo pati artimiausia. Lygiai kaip Sonata, op. 54, minėtasis kūrinys Beethovenui buvo tarsi laboratorinis bandymas: eksperimentas, kupinas fantastiškų vaizdinių. Nors istoriškai šis teiginys gal ir ne visai teisingas, pats komponavimo metodas artimas gerokai vėliau atrastiems kino kūrimo principams, kai medžiaga pateikiama kaip vienas kitą keičiantys epizodai, be jokių intarpų. Abiejose sonatos dalyse labai trumpi ir glaudžiai tarpusavyje susieti segmentai kuria netikėtumo pojūtį. Nuostabą kelia dar ir tai, kad šioje itin paslaptingoje sonatoje esama humoristinių pasažų, ir visa tai parašyta dar prieš gimstant programinei muzikai ir jos vaizdiniams, kuriuose humoras neretai atlieka svarbų vaidmenį. Be abejo, humoras būdingas mums kaip rūšiai. Dar vienas netradicinis aspektas yra kondensavimas: tokią gausybę akustinės informacijos Beethovenas sutalpina į dvi labai trumpas dalis, o visa to efektas – galingas ir ilgai trunkantis dvasios sprogimas. Apie šį kūrinį galima būtų kalbėti dar labai daug.