Lyg giedantis vieversys

2014 Nr. 9–10 (440–441), Aloyzas Stasytis

Vasarą jis prabunda labai anksti. Kartu su vieversiais. Čia, Maniuliškių kaime, kur gimė ir augo, visi keldavosi su saule. Anksčiausiai šokdavo iš patalo ūkininkai, namų šeimininkės ir piemenukai. Nesvarbu, ar tekanti saulė pranašauja gražią ir šiltą vasaros dieną, ar už lango tvyro rudens dargana su piktai ūžaujančiu vėju ir lietumi. Ruduo – pats sunkiausias ganiavos laikas. Tą be dvejonių gali patvirtinti ne vienus metus vaikystėje „etatiniu“ piemeniu dirbęs Lionginas Abarius – profesorius, vienas iš nuolatinių Lietuvos dainų švenčių organizatorių ir dirigentų, daugelio dainų ir giesmių autorius. Dabar Maniuliškių kaime piemenų niekas nesamdo, nes karvių nėra. Po teisybei, tai ir paties kaimo beveik nebėra. Iš buvusių 30 gražiai tvarkomų sodybų liko tik kelios...
Čia, Maniuliškėse, kur Lionginas Abarius praleidžia visas vasaras, įprotis anksti keltis išliko nuo piemenavimo laikų. Ir jam visai neatrodo, kad tai buvo labai seniai... Kartais save bando pabarti: „Nurimk, žmogau, kur tu nupulsi? Ar pamiršai, kad greitai tau sueis 85-eri!?.. Patausok sveikatą, pasivartyk lovoje bent kol patekės saulė...“ Bet antrasis Lionginas nepasiduoda – neklauso teisuolio pirmojo Liongino. Apsiauna guminius batus ir eina į kiemą. Rytas – pasakų šalelė! Teka saulė, ant žolės taškydama rasos karoliukus, deimantinėmis akutėmis papuošdama kiekvieną smilgos stiebelį. Prie namelio augančios didžiulės pušies spygliai – lyg aštriai išgaląsti miniatiūriniai kardai... Dėl tokio gražumo verta ristis iš lovos. Žmogus pajaunėja bent keleriais metais...

DIDŽIAUSIA ŠVENTĖ – DAINA!   
Gal dešimčia metų jaunesnis Lionginas Abarius pasijuto diriguodamas šią vasarą Vilniuje vykusioje 90-ojoje Lietuvos dainų šventėje... Nuostabus oras, nuostabios dainos, nuostabūs dainuojantys žmonės! Negali peikti ir savęs – jautėsi taip, lyg skristų padangėmis, kai tūkstantiniam chorui dirigavo didingąją Juozo Naujalio „Lietuva brangi“. O kokias ovacijas per kiekvieną repeticiją jam keldavo dainininkai! Nepamiršo, kokia didelė garbė jam teko šia daina pradėti pačią šventę, kaip iki pat dirigento tribūnos jį vežė prabangus kabrioletas, o vakaro vedėjas jį, buvusį kaimo bernioką iš Maniuliškių, titulavo dainų švenčių patriarchu... Bet dar ne viskas! Įdomu, kokią jaunystės metų porciją jam pridėjo Kaunas? Juk šią iškilmingą ceremoniją teko atlikti du kartus – Kauno dainų šventėje, kuri įvyko Dainų slėnyje, o vėliau persikėlė į Vilniaus Vingio parką. Susumavus visus „priedus“, išeina, kad maestro Abariui ne daugiau kaip 55! Juk tai pats darbingiausias ir kūrybingiausias gyvenimo laikotarpis. Ir Abarius dirba.
Kaimo žmonės turėjo labai daug kantrybės, buvo sąžiningi ir darbštūs. Tai ar jis gali būti kitoks? Šią vasarą profesorius kaip niekada turėjo daug rūpesčių – laikas iki 85-mečiui skirtų jubiliejinių autorinių koncertų, kurie numatyti Vilniuje ir Dusetose spalio mėnesį, tirpte tirpsta. Lyg tyčia šią vasarą taip užspirgino karštis – nespėjo vandens iš šulinio tempti. Vos ne kaip Afrikoje... Iki šulinio nueiti nesunku, bet grįžtant su pilnu kibiru reikia įveikti nemažą įkalnę, o tai jau visai nejuokinga. Lionginas visada randa progą pajuokauti, bet jo tvirtinimą, kad 20 vištų per dieną išgeria visą kibirą vandens, praleidau pro ausis. Juk Abarius garsėja smagiu humoru, kiekvienam problemiškam atvejui turi kareivio Šveiko vertą replikėlę tiek savo, tiek pašnekovo adresu. Bet prisiminiau ir tai, kad istorijų maestro pats nekuria – tikrų, gyvenimiškų nutikimų ir taip nors vežimu vežk...
Prieš keletą metų didelį plotą aplink namelį kaimišku dalgiu nušienaudavo pats, dabar laukia, kol pasibaigs mokslo metai ir į pagalbą atvyks žentas pedagogas Aivaras. Kai jie abu bent kiek aptvarkys aplinką, grynu oru pakvėpuoti, kaimiškų darbų prisiminti atvažiuos ir dukra Dainutė su šeimyna. Anūkės Dalytė ir Ugnytė, anūkas Arnas taip pat nepraleis progos Maniuliškėse palakstyti basi. Visus nustebino ketverių metukų proanūkė Mėta, kiekvieną rytą atskelianti 7 valandą ir prie pušies garsiai giedanti Lietuvos himną. Niekas jai to neliepė daryti, pati sugalvojo... Gal ir dabar tebėra Lietuvoje pušis, kuri juokėsi, tai kodėl negali būti pušies, kuri dainuoja?..                        

DARBŲ KARUSELĖ                 
1963 m. Valstybinės konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) auklėtinis Lionginas Abarius buvo pakviestas vadovauti kuriamam Radijo ir televizijos valstybiniam chorui. Pradžia buvo nelengva – surinktiems dainininkams reikėjo susidainuoti, pajusti savo galimybes, suvokti, ko iš jų nori vadovas. Naujam kolektyvui tuometinė radijo ir televizijos vadovybė buvo suformulavusi gana aiškius tikslus – propaguoti tarybinių kompozitorių kūrinius, šlovinančius išmintingą komunistų partijos vadovavimą, apdainuoti darbo liaudies žygdarbius kuriant šviesiausią žmonijos ateitį – komunizmą... Tokių šūkių buvo pilni laikraščiai, jais mirgėte mirgėjo radijo ir televizijos programos, jau nekalbant apie partijos suvažiavimus, plenumus, Spalio revoliucijos metines. Būdavo, tokiomis „šventinėmis dienomis“ Vilniaus centre sukabinti kibiro formos garsiakalbiai nuo pat ryto pliekia visu pajėgumu – darbuojasi visom prasmėm garsiausių TSRS solistų komanda su savo „kapitonu“ Josifu Kobzonu priešakyje. Švenčių daug, muzika vis ta pati, tiesa, paįvairinama garsiųjų solisčių Liudmilos Zykinos, Sofijos Rotaru, rusų liaudies chorų dainomis. Vėliausiai įsijungia „sunkioji artilerija“ – Aleksandro Aleksandrovo karinis dainų ir šokių ansamblis. Skamba, aidi, griaudžia, dunda Vilnius, apsėstas keistos maršomanijos. Ką tik baigėsi visiems privaloma „darbo žmonių demonstracija“, tad Lenino prospekte (dabar – Gedimino!) žmonių daugybė, bet niekas negali susikalbėti, mato tik žiopčiojantį pašnekovą... Tokiomis sąlygomis lietuvių kompozitorių originalius kūrinius, jų harmonizuotas liaudies dainas, Vakarų klasikos šedevrus repetuoja ir koncertuose dainuoja Abariaus choras (taip šį kolektyvą vėliau ėmė vadinti chorinės muzikos mėgėjai). Paaiškėjo, kad jaunasis choro vadovas nepuola vykdyti nurodymų iš aukščiau, propaguoja „ne tą ideologiją“, todėl sulaukia priekaištų dėl nepatriotinio repertuaro. Netekęs kantrybės taip kartą pareiškė Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas, mat vos ne kas savaitę per Lietuvos radiją arba televiziją skambėdavo M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, Č. Sasnausko, S. Šimkaus, J. Gudavičiaus, J. Gruodžio, M. Petrausko, J. Žilevičiaus, B. Dvariono, J. Tallat-Kelpšos, E. Balsio, J. Juzeliūno, J. Karnavičiaus, K. Kavecko, A. Bražinsko dainos.
Choras su dideliu pasisekimu koncertavo Lietuvoje, Maskvoje, kituose Rusijos Federacijos, Ukrainos miestuose, Moldavijoje, Kaukazo respublikų koncertinėse salėse, Kryme, Vidurinėje Azijoje. Žinoma, ten būdavo atliekamos ne tik lietuvių kompozitorių dainos, bet ir populiariausi Vakarų klasikų kūriniai. Beveik 19 metų Televizijos ir radijo chorui vadovavo maestro Lionginas Abarius. Per tą laiką tapo nusipelniusiu meno veikėju, žinomu kompozitoriumi ir mėgstamu chorų dirigentu, laukiamu ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, kur savos kūrybos dainas dirigavo Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Kai prieš porą metų Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, jo autoriniame koncerte vedėjas Juozas Šalkauskas paklausė, kokias savybes privalo turėti choro vadovas, atsakymas pasigirdo tą pačią sekundę: „Arklio sveikatą ir asilo kantrybę!“ Atrodo, šių svarbių savybių profesorius, metams bėgant, ne tik neprarado – kažkokios paslaptingos gamtos jėgos jų dar pridėjo...
L. Abariaus nuopelnai Lietuvos kultūrai svarūs ir nevienadieniai. Niekas niekada nebandė jo apkaltinti šlovės troškimu. Į nuolatinius Lietuvos dainų švenčių dirigentus jis nesiveržia, bandydamas ką nors nustumti į šalį. Priešingai – švenčių organizatoriai jo patys ieško, kai reikia atrinkti chorus šiam visų laukiamam renginiui, pasitikėdami jo ilgamete patirtimi, nepriekaištinga kompetencija ir populiarumu tarp dainos mylėtojų. Kaip ir priklauso Zarasų krašto garbės piliečiui (šis titulas buvo suteiktas dar 2006 m.), L. Abariui labiausiai rūpi jo krašto kultūriniai reikalai, ten jis labiausiai laukiamas. „Auksinės paukštės“ apdovanojimas „Už nuopelnus tautinei kultūrai“ 2013 m. profesoriui buvo įteiktas Zarasų ežero saloje, šis renginys virto įspūdinga viso rajono švente. Tais pačiais 2013 m. L. Abarius tapo laureatu Nacionalinių vertybių rinkimuose, kuriuos kiekvienais metais organizuoja „Respublikos“ leidinių grupė. Jis buvo apdovanotas laureato statulėle, primenančia garsųjį „Oskarą“... 

KĄ REIŠKIA SAPNUOTI VERDI?..
Joks žmogus šiaip sau negali susapnuoti operų genijaus. L. Abariui Verdi buvo leista susapnuoti... Tikriausiai dėl to, kad jau ilgą laiką studijavo didžiojo kompozitoriaus „Requiem“. Bet šiam kūriniui atlikti reikia trigubai didesnio choro! Na, iš bėdos gal užtektų ir pusantro šimto... Gera mintis iššoko, lyg būtų laukusi progos, – reikia sujungti Radijo chorą su Operos teatro choru! Reikalas velniškai sudėtingas – repeticijas reikės derinti prie teatro spektaklių grafiko, iškils vienodų drabužių problema... Svarbiausia, kaip į tai reaguos Operos ir baleto teatro direktorius Vytautas Laurušas... Praėjus 40 metų nuo to nepamirštamo įvykio, savo prisiminimų knygoje „Ėjau aš keleliu“ L. Abarius parašys: „Kai tokios sudėties choras kartu su teatro orkestru, diriguojant Rimui Geniušui , per pirmąją repeticiją atliko „Dies irae“, visi suakmenėjome. Choro moterys ir orkestro smuikininkės braukė ašaras. Įspūdis buvo neapsakomas!“ Solo partijas dainavo Valentinas Adamkevičus (tenoras), Jonas Stasiūnas (bosas), Birutė Almonaitytė (mecosopranas), Elvyra Kornejeva (sopranas). Buvo 1966 metų lapkritis, pats sovietmečio „žydėjimas“...  Didysis Verdi kūrinys pirmiausia buvo „išbandytas“ Panevėžio sporto rūmuose. Po to garsiojoje Kauno sporto halėje. Krepšinio stovai buvo išmesti, sumontuota didžiulė pakyla, kurioje tilpo du chorai ir padidintas orkestras. Klausytojai užėmė visas žiūrovų tribūnas ir visas kėdes, sustatytas aikštės viduryje. Į Kauną suvažiavo, ko gero, trečdalis Lietuvos kunigų ir vyskupų. Jie juk geriau už visus žinojo, kokios tai mišios ir ką jos gali reikšti Lietuvai... Koncerto Vilniuje metu atrodė, kad Valstybinės filharmonijos salės sienos neatlaikys garso ir minios spaudimo... Nelengva būtų mane įtikinti, kad toks renginys per artimiausią dešimtmetį gali būti pakartotas Nepriklausomoje Lietuvoje...
Stebino faktas, kad niekas neieškojo „kaltų“, niekas dėl to nenukentėjo. Užtat nuostabaus grožio Česlovo Sasnausko „Requiem“ įrašas į plokštelę su L. Abariaus vadovaujamu choru ir vargonais buvo uždraustas, nors Maskvos įrašų komisija choro ir vargonininko Bernardo Vasiliausko darbą buvo įvertinusi labai gerai... Plokštelei atsirasti buvo ir ypatinga proga – Č. Sasnausko 100 metų jubiliejus. „Abariaus choras“ buvo parengęs šio lietuvių klasiko dviejų valandų koncertą. Koncertui leidimas buvo gautas, o plokštelės gamyba sustabdyta. Panašios kliūtys buvo daromos ir prieš Juozo Naujalio jubiliejų... Su dideliu pasisekimu Vilniuje choras kartu su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru atliko J. S. Bacho chorus iš mišių h-mol, G. Rossini „Stabat Mater“. Viskas gerai, jokių priekaištų iš valdžios. Matyt, aukštai sėdintys vyrai nenorėjo pasirodyti esą prasčiokai, neišmanantys pasaulyje pripažintos muzikos... 

PALYDĖK MANE, VĖJELI...
Koks reto grožio ruduo! Vakaro saulėje klevai, atrodo, liepsnote liepsnoja, o žalios eglės nusidažė juodai. Eilinį kartą, jau būdamas Muzikos ir teatro akademijos profesorius, L. Abarius atvyko į Liongingradą – taip su šypsenėle kai kurie kolegos vadina jo sodybą. Pirmiausia aplankė savo artimą bičiulį Antazavės kleboną Antaną Mikulėną. Kunigas gražiai giedodavo L. Abariaus jam specialiai sukurtas giesmes. Ilgai nesimatė, tad buvo apie ką pakalbėti jaukioje aplinkoje, gurkšnojant kunigo ilgai išlaikytą konjaką. Nusprendęs, kad laikas namo, į savo namelį, išėjęs į kiemą pateko į juodą kaip derva tamsą. Anokia čia bėda – visus kelelius ir takus puikiai prisimena. Per mišką ėjo išskėtęs į šalis rankas. Kai kairė ranka paliečia medžio šakas – ženklas, kad reikia taikyti dešiniau... „Palydėk mane, vėjeli, palydėk nors tu, neturiu, kas mane lydi, neturiu draugų... Jau motulė mano mirė, tėvelis kapuos, kas paklos man patalėlį, kas mane paguos...“ Mamos mėgstamą dainą visu balsu plėšė Lionginas, vis pasiklausydamas aido. Dainuoti miške lengva. Skamba kaip bažnyčioje! Daina melodinga, tai ko nedainuoti? Juk Jono Švedo Valstybiniame liaudies ansamblyje (dabar – „Lietuva“), kuriame keletą metų dainavo ir šoko, dažnai pasirodydavo kaip solistas, dainavimo mokėsi pas geriausią tų laikų Lietuvoje vokalo pedagogą Aleksandrą Kačanauską, o dirigavimo – pas ne mažiau garsų profesorių Antaną Budriūną...
Miške mintys lengvos kaip pūkeliai. Atsimušusios į medžius, jos grįžta atmintin lyg klajojančios ugnelės... Tai kaip tokią ramią ir tamsią naktį neprisiminsi mamos, kuri iškeliavo visiems laikams, kai jam buvo tik keturiolika?.. Mama mokėjo daugybę dainų, kurias jis puikiausiai prisimena iki šiol, nemažai jų harmonizavo, pritaikė chorams. Kaip ir dainoje minimas tėvelis, taip ir jo, grįžęs iš garsiojo Vorkutos lagerio, neilgai pagyveno – išsimaudęs pirtelėje tyliai atsigulė ir užmigo amžinu miegu...
Dar vakaras nevėlyvas, nors ir labai tamsus. Lionginas nusprendė pakeliui užsukti pas dėdienę Genę, kuri labai nustebo, sulaukusi netikėto svečio. Dėdienė žinojo visas kaimo naujienas, tad laikas bėgo nepastebimai. Jau buvo pakilęs eiti toliau, bet šeimininkė prasitarė, kad ruošiasi kepti duoną, tik nežino, kaip reikės išminkyti – skauda abi rankas... „Rytoj ryte ateisiu ir išminkysiu“, – pasisiūlė svečias. Visokius kaimo darbus Lionginas mokėjo puikiausiai, bet duonos minkyti nebuvo tekę... Ir gavo progą įsitikinti, kad duonos minkymas priklauso daug sunkesnių darbų kategorijai, negu manė. Kai po pietų dar kartą užėjo pas dėdienę atsisveikinti, visas kiemas kvepėjo ką tik iškepta duona... Didžiausią kepalą šeimininkė įteikė savo netikėtam pagalbininkui. Smagiai nusiteikęs Lionginas Abarius grįžo į Vilnių prie savo įprastų darbų...

 

 

 

Beethovenui 250
Traviata