Kad talentai atsivertų...

2014 Nr. 7–8 (438–439), Vera Badjanova

Šių metų birželio 14-ąja, Gedulo ir vilties dieną, A. Dvořáko kantata „Stabat Mater“ Vilniaus arkikatedroje bazilikoje prasidėjo tarptautinė Liubovės Kazarnovskajos akademija „Balsas ir smuikas“.
Pasaulinio masto operos primadona, daugelio tarptautinių konkursų laureatė profesorė L. Kazarnovskaja yra parengusi daugiau kaip 50 pagrindinių operų partijų. Mėgstamiausi vaidmenys – Toska, Salomėja to paties pavadinimo operose, Tatjana („Eugenijus Oneginas“), Violeta („Traviata“), Leonora („Likimo galia“), „Amelija“ („Kaukių balius“).
Liubovę KAZARNOVSKAJĄ kalbina muzikologė Vera Badjanova.

– Jūsų asmeninėje svetainėje (kazarnovskaya.com) rašoma, kad pirmasis Jūsų solinis koncertas įvyko 1978-aisiais Maskvos A. Puškino muziejaus koncertų salėje. Kokie prisiminimai apie tą dieną?
– Tuo metu studijavau K. Stanislavskio operos studijos pedagogės ir koncertmeisterės Nadeždos Malyševos-Vinogradovos klasėje. Jelenos Archipovos mokinė, Fiodoro Šaliapino akompaniatorė buvo tipiškas 19 a. žmogus. Kartu su vyru, žinomu rusų kalbininku, ji Maskvos A. Puškino muziejui padovanojo rašytojo poemos „Eugenijus Oneginas“ rankraštį ir Puškino žmonai Natalijai priklausiusį brangaus porceliano servizą. Ta proga buvo surengtas įvairių kompozitorių (A. Aliabjevo, N. Guriliovo ir kt.), kūrusių pagal Puškino tekstus, koncertas. Parengti koncertinę programą buvo pasiūlyta man, o mokytoja, tuo metu jau perkopusi aštuoniasdešimtmetį, man akompanavo. Po šio pasirodymo buvau kviečiama dainuoti kitose Maskvos salėse, Gogolio Glinkos muziejuose.
1981 metais debiutavau Tatjanos vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos teatre. Debiutas užsienyje – 1989 metai, kai Zalcburge, diriguojant Ricardo Mutti, Verdi „Requiem“ dainavau soprano partiją. Nuo 1992-ųjų dainavau Niujorko „Metropolitan Opera“, nuo 1996 m. – Milano „La Scaloje“.
Niujorke gyvenau netoli „Metropolitan Opera“, ten greta buvo du parkai. Pro langą matydavau, kaip nuo 19 iki 20 val. visi bėgioja, taigi pradėjau ir aš. Valgiau tik daržoves ir vaisius, tad netrukus vėl tilpau į sceninius kostiumus (1993 metais, po gimdymo, buvau priaugusi 20 kg). Tai, kad operos dainininkas turi būti apkūnus („kuo daugiau mėsos, tuo geriau“), – pasenęs sovietmečio stereotipas. Mano galva, dainavimas yra šviesa, apsikeitimas dvasine energija. O ką galime kalbėti, kai žmogus aptukęs ir atrodo, kad iš jo lenda kotletai... Jei dainuoji 15-metės Salomėjos ar 17-metės Violetos partiją, negali būti aptukusi...
Archyvuose radau 19 ir 20 amžių sandūros primadonų nuotraukų. Pavyzdžiui, Linos Cavalieri, kurią buvo įsimylėjęs Fiodoras Šaliapinas, imperatoriškųjų teatrų dainininkės Medeos Figner talijos buvo įspūdingos. Liemens apimtis iš tiesų labai susijusi su dainininko fiziologija: dainuojant diafragma spaudžia skrandį ir atrodo, kad esi nuolat alkanas, trūksta energijos, atsiranda beveik nevaldomas noras pavalgyti. Tačiau tai apgaulingas pojūtis. Užtektų išgerti arbatos, suvalgyti bananą, ir energijos atsargos būtų papildytos.
– Esate tarptautinių konkursų laureatė, Jūsų veikla įvertinta daugybe apdovanojimų. Kuris apdovanojimas Jums vertingiausias?
Man svarbu, kad buvau įtraukta į Kembridžo universiteto sudarytą žymiausių 20 amžiaus muzikų sąrašą. Kelių JAV universitetų esu įvertinta už didelius nuopelnus kultūros sklaidos srityje. Neturiu Rusijos liaudies artistės vardo, nes karjeros pradžioje buvau per jauna, o vėliau išvykau į užsienį. Tačiau turiu nemažai tarptautinės reikšmės apdovanojimų.
– Jūsų, kaip mecenatės, veikla siekia 1997 metus, kai įkūrėte Liubovės Kazarnovskajos fondą Rusijos operai remti.
– 1997 m. mano įsteigtas operos meno paramos fondas 2012 metais išaugo į kultūrinio švietimo sąjūdį „Parama kūrybiniam švietimui“. Aš ir mano vyras, austrų kilmės impresarijus Robertas Roszykas, atsivertėme 19 a. įsteigtos Rusų muzikos draugijos įstatus, kurie atspindi didžiojo meno propagavimą. Vieni iš draugijos steigėjų broliai Antonas ir Nikolajus Rubinšteinai buvo mecenatai, rengę įvairių šalių iškilių muzikų koncertus, kuriuose kartu muzikuoti galėjo, pavyzdžiui, Čaikovskis ir Lisztas... Iš draugijos perėmėme didelių tarptautinių projektų, kuriuose kartu muzikuoja patyrę ir jauni menininkai, idėją. Toks internacionalus reiškinys skirtas aukštojo meno sklaidai.
– 2014 m. gegužės 21 d. Jaroslavlio laikraščio publikacijoje „Pirmenybę teikiu dvasiniam tobulėjimui“ savo akademiją apibūdinote kaip „kūrybinę šeimą, kurioje talentai atsiskleidžia džiaugsmo vardan ir kartu mėgaujasi Kūryba įvairiose pasaulio scenose, tokiuose miestuose, kaip Roma, Barselona, Nica, Paryžius“. Ar šių metų akademija „Balsas ir smuikas“, vykusi Vilniuje, buvo kuo nors ypatinga?
– Buvau maloniai nustebinta, nes Lietuvoje buvome priimti labai draugiškai (turint omenyje šių dienų politinę situaciją, kai Rusijos ir kitų šalių santykiai atšalo). Patyrėme labai daug meilės, publikos dėkingumo. Klausytojai atsivėrė muzikai, kultūrai, jauniesiems atlikėjams. Labai draugiška aplinka vyravo ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, akademijos dalyvių pasiklausyti atėjo labai daug lietuvių dainininkų. Jų balsai iš tiesų puikūs. Bendraujant gimė sumanymas surengti Lietuvoje meistriškumo kursus, skirtus tik operos teatro dainininkams. Jaunieji dainininkai iš Lietuvos talentingi, labai atviri naujovėms ir smalsūs: jie klausėsi mano vedamų meistriškumo kursų nuo 12 iki 18 val. Akivaizdus jų noras patobulinti profesinius gebėjimus, papildyti repertuarą. Taigi, šių metų meistriškumo kursai įgavo kūrybinės laboratorijos (workshop) pobūdį.
Esu labai dėkinga šių metų akademijos organizatorei ir dalyvei Martai Lukošiūtei už puikų darbą. Mes nuolat jautėme didelį dalyvių iš Lietuvos – dainininkių Julijos Karaliūnaitės, Martos Lukošiūtės, dirigentės Violetos Savickaitės-Paciūnienės ir kitų norą kartu kurti meną gražiose, akustiškai tinkamose Vilniaus salėse. Toks kūrybinės energijos proveržis ir buvimo kartu muzikoje palaima tikriausiai ir yra išskirtinis šių metų akademijos bruožas.
– Kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinį Vilnių?
– Lietuvos sostinėje man teko būti daugybę kartų. Vilnius, nusimetęs sovietmečio atributus, labai pasikeitė. Dabar jis turi tikrą europietišką veidą: švarios gatvės, sutvarkytas senamiestis. Daugelis jaunų dainininkų iš Rusijos šiemet Vilniuje viešėjo pirmą kartą ir jiems čia labai patiko. Akademijos koncertuose lankėsi mano brangūs bičiuliai Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, susiskambinome su maestro Sauliumi Sondeckiu. Su šiuo žymiu Lietuvos dirigentu mane sieja ilgametė kūrybinė draugystė, mes daug kartų esame kartu koncertavę, jo kvietimu 1987–1988 metais dalyvavau Arkikatedroje įrašant operą „Don Žuanas“.
– Kokių staigmenų gali tikėtis Jūsų gerbėjai, atėję į 2014 m. spalio 21 d. koncertą Vilniaus kongresų rūmuose?
– Koncerto programa atspindi mano inicijuotus Fiodorui Šaliapinui skirtus sezonus. Šis didis operos dainininkas labai mėgo lankytis Vilniuje, čia koncertuoti, dėl to dalį jo auksinio repertuaro įtraukiau į koncerto programą. Tai įdomūs kūriniai, kurių sunku būtų tikėtis iš soprano partijų atlikėjos...
– Laikraščio „Novorossijskij rabočij“ korespondentė Olga Ovčarenko po Jūsų debiuto Novorosijske stebėjosi gebėjimais varžytis su vyrais atliekant jiems sukurtas operų partijas (pvz., iš G. F. Händelio „Rinaldo“)...
– Baroko autorių arijos skirtos specifiniams balsams. Kaip žinoma, Händelis dievino ir moterų, ir vyrų partijas dainavusio Farinelli balsą. Kompozitorius teigė, kad jo operoms atlikti reikia išskirtinės balso kokybės – ir vyriško balso jėgos, ir moteriško balso švelnumo.
– Vyrų kuriami moterų vaidmenys ir šių dainuojamos vyrų partijos dabar gana dažnas reiškinys. 2013 m. pavasarį vykęs Rusijos televizijos šou „Vienas su vienu“(Оdin v odin) ir 2014 metais rodytas jo tęsinys „Į dešimtuką“ („Тoč v toč“) buvo kupini netikėtų atradimų. Prisiminkime pastarojo TV projekto dalyvių Glebo Matvejčiuko, Natalijos Podolskajos ir kitų pasirodymus...
– Iš tiesų, būdama šio projekto žiuri narė, rekomendavau jo dalyviams imtis tam tikrų parodijų. G. Matvejčiukas dainavo kaip Montserrat Caballé, Vitas ėmėsi Marios Callas, N. Podolskaja parodijavo S. Krylovą. Mes, vertinimo komisijos nariai, matėme, su kokiu malonumu jie persikūnija, kaip jiems įdomu. Džiaugiuosi, kad esu prie to pridėjusi. Projekto dalyviams dažnai rekomenduodavau imtis operos partijų. Mano nuomone, jų dainuota per mažai. Manau, puikus TV projektas turės gražią tąsą.
– Pernai Rusijoje vyko Jūsų kūrybinės veiklos 35-mečiui skirtas projektas „100+1 koncertas“, dainavote atokiausiose vietovėse. Jūsų koncertinių kelionių geografija įspūdinga – nuo Europos sostinių iki Arktikos... Ar yra kokia nors pasaulio vieta, kurioje svajojate padainuoti?
– Susidomėjau Centrine Afrika. Tai labai egzotiška žemyno dalis, kurios gyventojai pasižymi savotiška dainavimo maniera ir virtuozišku mušamųjų instrumentų valdymu. Belgijoje ir Anglijoje šiuo metu yra du centrai, kurie užsiima Afrikos genčių kultūros sklaida. Man būtų įdomu surengti savo koncertą bendradarbiaujant su vienu iš tų centrų.
– Jūsų vyras Robertas Roszykas – puikus prodiuseris. Kokių savybių reikia šios profesijos žmogui?
– Būdamas jaunas Robertas dirbo Vienos operos direktoriaus pavaduotoju, reiškėsi kaip labai perspektyvus vadybininkas. Tačiau po mūsų vedybų 1989 metais jis atsisakė darbo teatre, kad išvengtų galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto. Jis sakė: „Dabar visoms soprano partijų atlikėjoms atrodys, kad geriausius kąsnius atiduodu tau. Geriau dirbsiu projektinį darbą, rengsiu festivalius ir tokiu būdu bendradarbiausiu su dainininkais.“
Roberto impresarijaus gebėjimai, mano galva, yra paveldėti. Kai jam buvo 13 metų, tėvai nuvedė jį į Vienos operą ir jis pamatė Verdi „Likimo galios“ pastatymą su Leontyne Price, Plácido Domingo, Piero Cappuccilli. Ir, anot jo mamos, susirgo opera, nuo tos dienos nepraleido nė vieno spektaklio. Vos už 10 šilingų pirkdamas bilietus į stovimas vietas, jis aprašydavo spektaklius, rinkdavo solistų autografus. Šią veiklą dievina iki šiol. Turėdamas labai gerą klausą ir subtilų muzikinį skonį, geba nepriekaištingai vertinti dainininkų pasirodymus, gali duoti vertingų patarimų repertuaro klausimais. Tikras dainininkų tėvas... Mano vyro užsidegimas ir profesinis sąžiningumas išskiria jį iš kitų kolegų. Jis niekada neliaupsintų vidutiniško atlikimo, pastebi, kurie atlikimo aspektai tobulintini, ir pasako atlikėjui, kuria kryptimi turėtų vykti darbas. Dainininkai labai vertina jo pastabas. Jei jis imasi bendradarbiauti su kuriuo nors vokalistu, tai būna jo vertas atlikėjas.
– Birželio 20 d. projekte „Kultūros naktis“ turėsime galimybę Valdovų rūmuose Vilniuje išgirsti Jūsų sūnų smuikininką Andrey’ų Roszyką...
– Šiuo metu Andrey’us yra Maskvos konservatorijos antro kurso studentas (Vladimiro Ivanovo klasė). Prieš tai jis mokėsi Maskvos Gnesinų muzikos mokykloje Alvijos Vandyševos klasėje. Jos mokiniai smuikininkai – šių metų akademijos „Balsas ir smuikas“ Vilniuje dalyviai.
Mano sūnus nuolat tobulinasi, dalyvauja Pavelo Vernikovo meistriškumo kursuose Milane, tame pačiame mieste mokėsi pas genialaus pianisto Lazerio Bermano sūnų Pavelą Bermaną. Yra kviečiamas koncertuoti Graikijoje.
– Gimėte generolo Jurijaus Kazarnovskio ir filologės, rusų kalbos dėstytojos Lidijos Šachmatovos šeimoje. Kokios įtakos Jūsų profesijos pasirinkimui turėjo mama?
– Tą dieną, kai planavau nešti dokumentus į Žurnalistikos fakultetą, Gnesinų mokykloje vyko II priėmimo turas. Kai ėjome pro Gnesinų mokyklą Povarskajos gatve, mama pasiūlė užeiti. Nepamenu, kaip tai atsitiko, tik supratau, kad stoviu scenoje ir dainuoju priėmimo komisijai... Po kurio laiko paklausiau mamos, kodėl tą dieną pasiūlė užeiti. Ji atsakė: „Žinai, kai tu dainuoji, tavo akys visada žiba... Aš turėjau suteikti tau šią galimybę“.  
– Dėkoju už pokalbį, linkių tolesnių kūrybinių laimėjimų

Prenumeruokite „Muzikos barus“!