Pirmajai Lietuvos arfininkei Palmirai Skripkauskienei – 85

2014 Nr. 7–8 (438–439), Daiva Tamošaitytė

PALMIRA BREIVYTĖ-SKRIPKAUSKIENĖ (g. 1929 07 09 Panevėžyje) – ilgametė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro artistė, Lietuvos nusipelniusi artistė, Lietuvos teatro sąjungos narė. Vyras Vytautas – klarnetininkas, dirigentas. Sūnūs Dainius ir Alfredas – gydytojai, laikinai gyvena užsienyje (JAV). 1948 m. P. Skripkauskienė baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją, 1945–1948 m. mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje. 1948–1949 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija). 1948 m. pirmoji įstojo į Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) atidarytą arfos klasę, ją baigė 1953-iaisiais (I. Gusinskienės, L. Chetagurovos kl.). Įgijusi simfoninio orkestro solistės kvalifikaciją tapo LNOBT simfoninio orkestro arfininke (1953–2003) bei koncertmeistere (1979–1994).
1949 m., būdama II kurso studentė, skambino Maskvos kūrybiniame arfininkų susivienijime. 1954 m. L. Minkaus baleto „Don Kichotas“ premjeroje sėkmingai paskambinusi trumpą, bet įspūdingą Kitri variaciją, pradėjo gauti kvietimų pasirodyti kituose pastatymuose. 1970 m. Tadžikijos kultūros dekados Vilniuje metu atliko arfos partiją baletuose „Leila ir Medžnunas“ bei „Don Kichotas“. 1970 m. skambino G. Donizetti operos „Liučija di Lamermur“ premjeroje. P. Skripkauskienė dalyvavo 1971 m. Vilniuje, Kutuzovo aikštėje, rodytoje „Aidoje“, kuri pripažinta reikšmingiausiu metų kultūros įvykiu mieste. 1972 m. su E. Murmulaityte įkūrė arfų duetą, kuris sėkmingai koncertavo televizijoje, nemažai muzikos įrašė radijo fondams. Dueto koncertuose dalyvaudavo teatro vokalistai ir instrumentininkai.
1979 m. P. Skripkauskienė su teatro orkestru akompanavo Veimaro teatro solistams, atvežusiems vilniečiams operą „Hofmano pasakos“. 1979 m. grojo operoje „Liučija di Lamermur“ per teatro gastroles Rygoje. 1986–1988 m. buvo LNOBT meno tarybos narė. 1986 m. teatro gastrolių Maskvos didžiajame teatre metu skambino solo spektakliuose ir baigiamajame koncerte. 1988 m. grojo teatro gastrolėse Varšuvos didžiajame teatre. 1989 m. P. Skripkauskienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas. 1990 m. ji atliko arfos partiją pasaulinėje A. Pfleuger baleto „Katarsis“ premjeroje. Tais pačiais metais dalyvavo operos „Tanhoizerir“ premjeroje. 1991 m. JAV, Čikagoje, skambino operoje „Lietuviai“ ir koncertuose. 1992 m. pasirodė G. Verdi festivalyje „Verdianaeum 92“ Italijoje, 1993 m. dalyvavo teatro gastrolėse Suomijoje, Savonlinos festivalyje.
P. Skripkauskienė per 50 metų grojo daugiau kaip 7000 operų, baletų bei koncertų, tarp jų 200 premjerų (parengė Vytautas Skripkauskas).

Daiva Tamošaitytė: Gerbiamoji Palmira, prašyčiau papasakoti apie vaikystę, juk visada įdomu, kaip pasirenkama gyvenimo profesija.
Palmira Skripkauskienė: Gimiau Panevėžyje prie Nevėžio valstiečių šeimoje. Tėvai, senamiesčio senbuviai, pragyveno iš nuosavos žemės sklypo miesto pakraštyje. Mama buvo muzikali. Ketveriais metais vyresnė sesuo Staselė mokydamasi Vilniuje dainavo universiteto chore, o dvejais metais vyresnis brolis – garsiame medikų oktete. Kai grįždavo namo, vakarais visa šeima sodelyje dainuodavome. Broliukas Česiukas, pagrandukas, mirė būdamas devynerių.
Mes, vaikai, padėdavome tėvams ūkio darbuose, per rugiapjūtę padirbėję bėgdavome į Nevėžį maudytis. Prisiminimai labai gražūs. Visi baigėme Panevėžio mergaičių ir berniukų gimnazijas. Iš pradžių taip pat norėjau studijuoti mediciną, bet pagaliau mintys nukrypo į muziką. Jau trylikos susipažinau su akordeonu, mokiausi juo groti. Gimnazijoje, klasės ir mokyklos šventėse, pagrieždavau šokiams. Padėkos ir geri vertinimai skatino dažniau paimti į rankas instrumentą. Tai buvo pirmas akstinas daugiau domėtis muzika.
D. T.: Kaip sekėsi gyventi karo metais?
P. S.: Nors mes, Breiviai, buvome mažažemiai, tačiau 1940 metais Lietuvą užvaldžius sovietams, tėvai labai jaudinosi, kad nepatektume į krovininius vagonus. Slapstėmės pas giminaičius kaime, o namus ir gyvulius saugojo patikimi žmonės. Prisimenu tas keliones arklio traukiamu vežimu, tas liūdnas dienas. Neramu būdavo ir kaime, ypač rytais, kai pamatydavom keliu su kareiviais dulkstančią „polutorką“ (sovietų gamybos sunkvežimį). Daug giminaičių sovietai ištrėmė į Sibiro platybes.
Dvarininkas Kontautas paprašė tėvelių, kad išnuomotų jo šeimai du kambarius. Jautė, kad bus išvežti, todėl patyliukais pardavinėjo vertingesnius daiktus. Tėveliai iš jų pirko pianiną, jį turiu ir dabar. Vieną naktį Kontautus suėmė ir deportavo į Rusiją. Ne geriau buvo ir vokiečių valdžios metais. Nors frontas buvo toli, bet patrankų dundesys kėlė siaubą visiems Lietuvos žmonėms, ypač naktį, kai nutildavo miesto triukšmas. Žemdirbiai buvo spaudžiami dėl grūdų pyliavos, o miesto vyrai slapstėsi nuo karo tarnybos ir darbų Trečiojo reicho žemėje. Pamokos mokyklose, gimnazijose vykdavo neramiai: klases reikėdavo užleisti fronte sužeistiems kareiviams, o mokytis dviem pamainomis kitose nepritaikytose patalpose. Vis dėlto džiaugėmės, kad pasibaigus karui likome gyvi ir sveiki, tėvai galėjo ramiai dirbti, o mes, vaikai, – mokytis. Staselė įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, vėliau jos pėdomis pasekė ir brolis Paulius.
Su pussesere Regina Tamošaitiene lankėme fortepijono pamokas. Žmonės matydavo mus einančias su natomis ir juokdavosi: „Eina kiaulių surašinėt...“ Mokė mus inteligentiškoji ponia Ona Petruškevičienė, baigusi Sankt Peterburgo konservatoriją. Tai buvo pirmoji mano muzikos mokytoja. Mokytojos vyras, žymus advokatas, mieste turėjo privačią kontorą, o gyveno priemiestyje. Petruškevičių vila – miniatiūrinis dvaras su parku, tvenkinukais ir gausybe žalumynų – dvelkė aristokratiška ramybe. Čia buvo įdomu lankytis, vaikštinėti ir muzikuoti. Kai viena mūsų skambindavo, kita vaišindavosi obuoliais ir grožėdavosi parku. Vėliau mokiausi Panevėžio muzikos mokykloje, kurios direktorius buvo miesto įžymybė Mykolas Karka. Fortepijonu skambinti mokė Aleksandras Domarkas, vėliau – Sofija Petkūnienė, jos klasėje mokėsi ir žurnalistė N. Baužytė, vargonininkas J. Skaburskis, fortepijono mokytoja O. Grybaitė, atominės fizikos profesorius E. Vanagas.
D. T.: Iš tiesų Panevėžio muzikos mokykla išugdė daug Lietuvos inteligentijos, iš ten į Vilnių atvyko žymių skulptorių, muzikų. Kaip toliau klostėsi studijos? 
P. S.:
Kadangi gimnaziją baigiau anksčiau, dėl muzikos mokyklos Panevėžyje nepasilikau, norėjau muziką studijuoti Vilniuje.
1948-aisiais išvykau laikyti stojamųjų egzaminų į Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Fortepijono skyrių. Vykstant konsultacijoms mane užkalbino konservatorijos direktorius kompozitorius Jonas Bendorius. Jis papasakojo, kad pirmą kartą Lietuvoje bus atidaryta arfos klasė, kad bus ruošiamos pirmosios arfininkės lietuvaitės, kad arfos specialisčių nėra Vilniaus ir Kauno orkestruose. Jis man pasiūlė studijuoti arfą, nes tai – perspektyvi ir užtikrinta specialybė. Rimtai susimąsčiau. Kelias dienas visur ieškojau duomenų apie šį tik paveikslėliuose matytą instrumentą. Kai vienoje konservatorijos klasėje susiradau įspūdingą arfą (užrašas rodė, kad ji pagaminta Prancūzijoje), susidomėjau ir galutinai apsisprendžiau. Išlaikiusi egzaminus tapau Orkestrinio fakulteto arfos klasės studente.
Vytautas Skripkauskas: Labai įdomu, kad tais pačiais metais Palmira buvo ir Dailės instituto Grafikos fakulteto studentų sąraše. Sostinėje ji sutiko savo klasės draugę Laimutę Barisaitę, kuri ruošėsi stoti į Dailės institutą. Jau gimnazijoje Palmira savo piešiniais džiugindavo bendramoksles ir piešimo mokytoją. Barisaitė, būsimoji dailininkė, paskatino Palmirą stoti į Dailės institutą, nes gerai žinojo jos įdomius piešimo darbus. Netikėtas pasiūlymas patiko. Breivytė ryžosi drąsiam žingsniui – laikyti egzaminus, o pasisekus lankyti dvi aukštąsias mokyklas. Pasisekė. Prasidėjo paskaitos. Nors Dailės institute jai buvo labai įdomu mokytis, jausti grafikos fakulteto dekano Mečislavo Bulakos palaikymą, tačiau dailės teko atsisakyti dėl dviejų priežasčių. Viena, sunku buvo suderinti muzikos ir meno studijų tvarkaraščius, antra, jos širdis daugiau linko prie arfos, kuriai reikėjo skirti labai daug laiko ir dėmesio.
P. S.: Dėstyti arfą buvo pakviesta prityrusi pedagogė ir atlikėja, Lietuvos valstybinės filharmonijos ir Radijo komiteto simfoninių orkestrų solistė, 1936 m. baigusi Leningrado konservatorijos arfos klasę, Irena Dandrė-Gusinskienė. Ji grojo Leningrado konservatorijos operos studijoje, Leningrado radijo simfoniniame orkestre, vėliau Baltarusijos valstybiniame simfoniniame orkestre, dėstė Minsko konservatorijoje. Ilgą laiką buvau vienintelė arfos klasės studentė. Vėliau poetiško instrumento skambesio suviliotos atėjo Irena Nacevičiūtė-Binkytė, Janina Potašinskienė, Milda Meškauskaitė ir dar keletas. Namų darbams buvo skirta tik viena arfa, laikas ja naudotis padalintas iki išnaktų. Dėl to visos studentės nubyrėjo ir likome tik mes dviese su I. Nacevičiūte.
V. S.: 1949 metais buvo sujungtos Kauno ir Vilniaus konservatorijos ir į sostinę perkeltas Kauno operos ir baleto teatras. Vilniaus operos ir baleto teatras pasikvietė Maskvos konservatorijos absolventę arfininkę Liudmilą Chetagurovą. Ji panoro ir dėstytojos pareigų konservatorijoje. Lietuvos kultūros tvarkytojai sutiko su jos pageidavimais be konkurso. Teko atleisti prityrusią, o įdarbinti pradedančią pedagogę.
D. T.: Vytautai, Jūs, tos pačios konservatorijos absolventas ir Operos ir baleto teatro klarnetininkas, dirbęs su žmona petys petin visą gyvenimą, buvote teatro istorijos liudininkas. Kaip toliau vystėsi žmonos karjera?
V. S.: 1953 m. Vilniaus konservatoriją baigė pirmoji lietuvaičių arfininkių laida, apie tai rašė mūsų ir net Amerikos lietuvių spauda. Sėkmingai išlaikiusi egzaminus Palmira Breivytė gavo paskyrimą į Lietuvos valstybinį operos ir baleto teatrą, I. Nacevičiūtė – į Lietuvos valstybinę filharmoniją. Tais pačiais metais P. Breivytė ištekėjo už manęs, kurso draugo, irgi gavusio paskyrimą dirbti Operos ir baleto teatre. Trūkstant teatre klarnetininkų, man teko aktyviai įsijungti į repeticijų ir spektaklių karuselę, o Palmirai reikėjo susipažinti su teatro repertuaru, gauti natas, laukti progos sėsti prie vienintelės teatre arfos.
P. S.: I. Nacevičiūtė išvyko į Šiaurės Osetiją (iš čia kilusi jos mokytoja L. Chetagurova) ir įsidarbino Valstybiniame Ordžonikidzės simfoniniame orkestre, nes Lietuvos valstybinė filharmonija, neturėdama antro arfininkės etato, I. Nacevičiūtės nepriėmė. Šiame orkestre arfa ji skambino apie 25 metus, į Lietuvą grįžo 1979-aisiais. Suderinusi su vadovybe, iškart pakviečiau ją dirbti Operos teatre. Irena Nacevičiūtė sėkmingai dalyvavo perklausoje, bet, pablogėjus sveikatai, darbą teatre atidėjo. Vėliau sužinota, kad ji grįžo jau sirgdama. Tėvynėje dirbti jai taip ir neteko, po sunkios ligos mirė 1980-aisiais.
D. T.: Išties liūdna istorija. O kaip Jums sekėsi dirbti ?
P. S.: 1953 metais Lietuvos valstybiniam operos ir baleto teatrui buvo paskirtas naujas vyriausiasis dirigentas leningradietis Isajus Altermanas. Naujasis dirigentas, geras pedagogas, švarino sunkias spektaklių vietas, šlifavo jaunų atlikėjų vokalines partijas, tikrino orkestro artistų pasiruošimą. Buvau pastebėta ir aš. Altermanas nurodė, kad į naujus spektaklius ir atnaujinamus veikalus būtų įvedamos abi arfininkės. Spektaklių skaičius, kuriuose grojau, ėmė smarkiai augti. Įsimintinas buvo L. Minkaus baleto „Don Kichotas“ pastatymas (premjera 1954 10 17). Daugumą teatro baletų diriguodavo Chaimas Potašinskas. Laisvalaikiu maestro šiltai bendraudavo su orkestro artistais, dalindavosi naujienomis, pastebėdavo jaunuosius, pradedančius muzikantus. Matydamas, kad esu mažai užimta, pasiūlė groti atsakingą arfos partiją balete „Don Kichotas“. Debiutas pavyko. Per visą savo kūrybinės veiklos laikotarpį (1953–2003) „Don Kichoto“ spektaklyje populiariąją variaciją atlikdavau aš viena.
Nepamirštamas man buvo 1958 metų „Karmen“ spektaklis su mūsų operos legenda Kipru Petrausku, 1967 metų „Traviata“ su italų dainininkų pora V. Dzeani ir N. Rossi-Lemeni, daugelis kitų spektaklių. 1971 metų liepos 3 d. Kutuzovo aikštėje (dabar S. Daukanto) buvo atlikta G. Verdi „Aida“. Režisierius A. Rudaitis seniai brandino planus šioje aikštėje parodyti arklio vežimėliu iš mūšio lauko atlekiantį Radamesą. Sumanymą nutraukė netikėta režisieriaus mirtis, bet jo idėją įgyvendino Vytautas Grivickas. Režisierius puikiai panaudojo buvusių Menininkų rūmų fasado balkonus, kuriuose grojo fanfaros ir dvi arfos (Palmira Skripkauskienė, Elena Rimkaitė), trečioji arfa – orkestre (L. Chetagurova). Turbūt pirmą kartą Lietuvoje viename veikale skambėjo trys arfos.
D. T.: Buvote apdovanota nusipelniusios artistės vardu. Vyriausiasis dirigentas Jonas Aleksa Jus vertino kaip labiausiai patyrusią arfininkę ir kolegę, atsižvelgdavo į Jūsų nuomonę. Papasakokite apie tai daugiau.
P. S.: Nusipelniusios artistės vardą gavau po sėkmingų teatro gastrolių Varšuvos didžiajame teatre (1988). Lenkams parodėme „Pilėnus“, „Normą“ (nuostabiai dainavo I. Milkevičiūtė), „Otelą“ (su V. Noreika), „Madam Baterflai“, baletus „Miegančioji gražuolė“, „Kopelija“, „Silfidė“. Visus gastrolinius spektaklius skambinau amerikietiška arfa, ji puikiai skambėjo.
Prisimenu dirigentą Joną Aleksą nuo tada, kai jis pirmą kartą atsistojo prieš mūsų orkestrą. Jaunas, žvalus ir labai susikaupęs. Jau pirmose repeticijose pajutome jo gerą klausą, prasmingą
darbą. Atrodo, menkniekis, bet, visų nuostabai, ištaisė tūbos partijoje klaidą, kurią muzikantas grojo jau daug metų.
Leningrado konservatorijos auklėtinis gerai išmanė rusų klasikų veikalus. Nuo jų jis ir pradėjo savo kūrybinį kelią. Nuvalė laiko dulkes nuo „Kunigaikščio Igorio“, pastatė „Meilę trims apelsinams“. Man giliai įstrigo atmintin opera „Bohema“, kurią jis atnaujino. Jo nuostabios, lengvos rankos ir gilios partitūros studijos sumaniai perteikė kompozitoriaus idėjas. Groti šį spektaklį man būdavo didžiausias džiaugsmas, šventė. Pasitempdavo visas orkestras. Kartą maestro „Bohemos“ II veiksmą dirigavo be partitūros! Tarėmės dėl antros arfininkės paieškų, dėl naujo instrumento įsigijimo, kalbėdavome apie charakteringas arfos vietas. Švelniai patardavo. Su Aleksa nuvykome į Muzikos akademiją, į arfininkės baigiamąjį egzaminą. Mes su maestro Jolantos Kadelskaitės-Baliunienės atliktą programą įvertinome gerai, jai buvo pasiūlyta dirbti Operos ir baleto teatre.
D. T.: Per penkiasdešimt darbo LNOBT metų dalyvavote visuose svarbiausiuose pastatymuose, premjerose, dekadose Lietuvoje ir sąjunginėse respublikose. Pedagoginiam darbui laiko nelikdavo, bet kameriniu muzikavimu domėjotės?
P. S.: 1986 m. birželį vyko gastrolės Maskvos didžiajame teatre. Rodytos operos „Pilėnai“, „Don Karlas“, „Otelas“, „Borisas Godunovas“, baletai „Miegančioji gražuolė“, „Kopelija“, „Silfidė“. Gastroles apibendrino iškilmingas baigiamasis koncertas. Sėkmingi pasirodymai ir puikūs kritikų vertinimai atvėrė mūsų teatrui kelius į užsienio scenas.
Wolfgangas Rosneris (Vokietija) pas mus ėmėsi statyti nuostabią Richardo Wagnerio operą „Tanhoizeris“. Kartu su dirigentu atvyko visa statytojų grupė. Nauji vėjai pajudino, sudomino visas teatro kūrybines jėgas. Dainininkams, muzikantams (ypač sudėtinga arfos partija) reikėjo gerai padirbėti, kad opera suskambėtų vagneriškai. Muzikos mylėtojų bendruomenė labai šiltai priėmė premjerą, kuri įvyko 1990 m. liepos 7 dieną.
Labai įspūdinga buvo 1970 metais teatre vykusi Tadžikijos kultūros dekada. Dušanbės operos ir baleto teatras parodė baletus „Leila ir Medžnunas“, „Don Kichotas“ ir „Gulbių ežeras“. Baletuose šoko TSRS liaudies artistė Malika Sabirova. Skambinau jų nacionaliniame balete, „Don Kichote“ ir baigiamajame koncerte. Teatro vyr. dirigentas J. Abdulajevas man nuoširdžiai padėkojo, įteikė puokštę gėlių ir pakvietė dirbti jų teatre.
1971 metais pasiūliau E. Murmulaitytei, kuri tuo metu dirbo Radijo lengvosios muzikos orkestre, ruošti koncertinę programą dviem arfoms. Repetuodavome mano namuose (turėjau dvi arfas, vieną pirktą seniau, kitą visai naują). Taip gimė arfų duetas. Pirmas mūsų pasirodymas per televiziją buvo 1971 m. kovą, skambinome L. Boccherini Menuetą, M. K. Čiurlionio Noktiurną, L. Minkaus Variaciją. Televizijoje pasirodydavome gana dažnai, su mumis koncertuodavo žymiausi Lietuvos dainininkai – G. Apanavičiūtė, V. Kuprys, N. Ambrazaitytė, R. Tumalevičiūtė, V. Noreika.
Teko groti ir trio – su kolegomis iš orkestro Rementina Baradinskiene (altas) ir Vladu Šakūra (fleita) paruošėme lenkų kompozitoriaus T. Paciorkiewicziaus kūrinį. Su soliste Elena Čiudakova buvo sumanyta atlikti ištrauką iš operos „Lakmė“ pritariant fleitai (V. Šakūra) ir arfų duetui (P. Skripkauskienė ir E. Murmulaitytė). Po kūrybingų repeticijų, kai ansamblis ir nuostabioji E. Čiudakova buvome pasiruošę įrašui, dėl netikėtos solistės ligos šį sumanymą teko atidėti. Deja, visam laikui...
D. T.: Atgavus nepriklausomybę vykote užsienio gastrolių?
P. S.: Atsivėrė durys į platų pasaulį. Po gastrolių Maskvoje ir Lenkijoje teatras pakiliai ruošėsi ir puikiai pasirodė Heilbrone (Vokietija, 1991). Tais pačiais metais dalyvavome operos „Lietuviai“ premjeroje, skirtoje Čikagos lietuvių operos 35 metų jubiliejui. Ten skambinau ir Bacho, Gounod „Ave Maria“, kurią bažnyčioje giedojo JAV lietuvių bendruomenės dainininkė Dana Stankaitytė, baleto koncerte atlikau C. Saint-Saënso „Gulbę“ (šoko A. Gineitytė), L. van Beethoveno Adagio dviem fleitoms ir arfai.
Žavi buvo 1992 metų kelionė į G. Verdi gimtinę Ronkolę (Italija). Teatras vežė „Nabuką“ (dir. G. Rinkevičius) ir „Don Karlą“ (dir. R. Geniušas). Verdi namas, atviri langai, tikro kaimo kvapas ir nuostabi dvasinga muzika, ypač „Nabuke“, svaigino ir glostė visus klausytojus. Abiejose operose skambėjo dvi arfos (P. Skripkauskienė ir J. Baliunienė).
1993 m. Savonlinos festivalyje (Suomija) teatras parodė „Don Karlą“ ir „Liučiją di Lamermur“. Spektakliai rodyti pilyje, stovinčioje vidury ežero. Dekoracijos į pilį plukdomos laivais...
D. T.: Savo autobiografijos moto pasirinkote Maironio eiles „Ten susimąstęs tamsus Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; / Banguoja, vagą giliai išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas“. Talento ir likimo dėka tapote aukštojo muzikos meno bendraautore, tačiau likote kukli, subtili asmenybė, nemėgstate reklamos. Jums svarbios mūsų tautos šventės ir papročiai, istorinė atmintis, tradicijos, esate puiki motina, šeimininkė – ir dabar, kaip kadaise tėvų ūkyje, kasdien darbuojatės savo žemės sklype, sodinate bulves ir braškes, rožes... Kaip trumpai galėtumėte apibūdinti savo gyvenimo kelią? Ar viską pasiekėte? Kokiais idealais vadovavotės?
P. S.: Meilę darbui, pagarbą žmonėms, savitvardą paveldėjau ir tėvelių. Visas šias vertybes ir savo gyvenimo patirtį stengiausi perduoti vaikams. Gal ne viskas pasisekė taip, kaip norėjau.
Gyvenimas buvo nelengvas, bet spalvingas ir įdomus. Džiaugiuosi savo profesija, ir šeima.
Mano idealas – dorovė.
D. T.: Dėkoju už pokalbį ir ilgiausių Jums metų!


 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!