Utenos muzikos mokykla mini 50 metų sukaktį

2014 Nr. 7–8 (438–439), Jana Saifulinaitė

„Prieš pusšimtį metų Utenos muzikos mokykla gyvuoti pradėjo neturėdama net savo patalpų“, – prisimindama 1964 metų liepos 1 dieną įkurtos mokyklos veiklos pradžią sakė pirmoji mokyklos direktorė Janė Barčienė. Nuo 1998 metų jos pradėtus darbus tęsia Arūnas Katinas. Drauge su mokyklos kolektyvu 50 metų veiklos sukakčiai pažymėti jis suorganizavo beveik pusmetį trukusį koncertų ciklą, kurį šių metų gegužės 23 d. vainikavo baigiamasis koncertas. Su mokyklos vadovais kalbėjomės apie mokyklos praeitį ir dabartį.
 
MUZIKANTŲ KALVĖS VEIKLOS PRADŽIA
„Kai atėjau vadovauti mokyklai, buvau tik 22-ejų!“ – prisimindama darbo pradžią sakė J. Barčienė, 1960 m. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) baigusi kanklių specialybę ir gavusi paskyrimą trejus metus dirbti mokytoja Rokiškio vaikų muzikos mokykloje. Pasakodama, kodėl apsisprendė darbo paieškoti gimtajame mieste, Utenoje, kur buvo steigiama muzikos mokykla, ji sakė: „Mano vyrą paėmė į kariuomenę, o aš jau sūpavau dukrytę. Vienai derinti darbą ir dukros auginimą nebuvo lengva. O Utenoje gyveno mano ir vyro tėvai.“ Tik atvykusi dirbti į Uteną J. Barčienė sakė sužinojusi, kad jai paskirta ne mokytojos vieta, kaip kad buvo iš anksto sutarta, o direktorės pareigos. „Jaučiau tokią didelę atsakomybę ir, žinoma, bijojau. Na, bet baimė manęs nesustabdė, mat jaučiau daugelio paramą ir nuoširdžią pagalbą. Tiesa, iki šiol negaliu suprasti, kaip valdžia tokiam jaunam ir be vadovaujamojo darbo patirties žmogui išdrįso užkrauti tokią didelę atsakomybę“, – stebėjosi moteris. 1973 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ji įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Nuolat tobulėti ir būti kitus įkvepiantis pavyzdys – toks, pasak J. Barčienės, buvo jos, 34-erius metus vadovavusios Utenos muzikos mokyklai, siekis.

MOKYKLA VADINTA SKAMBANČIU NAMU
1964 m. mokyklos direktorė J. Barčienė ir pirmieji mokytojai Irena Jovaišienė, Zenona Gylienė, Algirdas Palskis, Vytautas Mikšys 75 mokinius pakvietė mokytis akordeono ir fortepijono specialybių. „Anuomet glaudėmės tuometinėje III vidurinėje mokykloje ir turėjome tik kelias klases“, – prisimena J. Barčienė. 1967 m. mokykla gavo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje Nr. 64. Tais pačiais metais kolektyvą papildė dar keli mokytojai, buvo steigiamos naujos smuiko, triūbos specialybės, o akordeonininkai susibūrė į orkestrą. Veiklą pradėjo ir pirmasis mokyklos choras. „Lengva nebuvo: patalpos ankštos, šaltos, nepritaikytos mokyti vaikus muzikuoti. Na, bet tas dviaukštis pastatas net 25 metus daugelio vadintas skambančiu namu“, – prisiminimais dalijasi J. Barčienė.
Pasitinkant mokyklos 25-metį buvo įsteigti filialai Užpaliuose ir Tauragnuose. Tai daryti paskatino išaugęs norinčiųjų mokytis muzikos skaičius. „Per tuos metus jis ūgtelėjo iki 200. Ir veiklą rajone vystėme tol, kol vaikų kaimo vietovėse nepradėjo mažėti“, – atkreipdama dėmesį į tai, kad ir šiandien mokykla sudaro sąlygas muzikos mokytis vaikams iš rajono, pasakoja pirmoji mokyklos vadovė.

MAŽĖJANTIS FINANSAVIMAS – DIDELIS IŠŠŪKIS
1991 m. Utenos muzikos mokykla įsikūrė Maironio gatvėje Nr. 11. 1992 m. direktorės J. Barčienės iniciatyva Kultūros ir švietimo ministerija skyrė lėšų koncertiniam fortepijonui „Estonia“ įsigyti. „O, kad žinotumėte, kiek pastangų tam reikėjo! – mįslingai tęsia direktorė ir prisimena kelionę į sostinę. – Rajono valdžia pinigų naujam instrumentui neskyrė, tad aš susiruošiau į Vilnių ir pasibeldžiau į tuometinio švietimo ministro Dariaus Kuolio duris.“ Pastarasis, išgirdęs argumentus, kodėl Utenos muzikos mokyklai reikia skirti daugiau dėmesio, rado lėšų naujam fortepijonui. 1996 m. mokykla pasitiko su dar viena džiugia žinia – jos koncertų salėje buvo sumontuoti dvidešimt septynių registrų „Allen“ firmos vargonai, kuriais vaikus griežti ėmė mokyti Zita Lukošiūnienė.
Negailėdama gražių žodžių J. Barčienė kalba apie jos darbus nuo 1998 metų tęsiantį A. Katiną: „Džiaugiuosi jo iniciatyva pradėti modernizuoti muzikinio ugdymo procesą. Taip pat skiriamu vis didesniu dėmesiu mokyklos poreikiams tenkinti“. Iš Joniškio kilęs Utenos muzikos mokyklos direktorius A. Katinas papasakojo, kad tebuvo praėję 6 metai, kai mokykla iš J. Basanavičiaus gatvėje esančių patalpų buvo persikėlusi į tas, kuriose dirbama ir dabar. „Atėjau direktoriauti 1998 m., kai iš esmės dar niekas nebuvo suremontuota iki galo: klasėse vėjai ūbavo, buvo labai šalta. Mano užmojų būta didelių! Tiesa, turiu pripažinti, kad nuolat mažėjantis mokyklos finansavimas tapo dideliu iššūkiu. Štai dabar ir pamokų skaičius vienam mokiniui yra toks mažas, kad pasiekta riba – jei ją peržengsime, galime prarasti mokyklos vardą“, – neslėpdamas finansinių sunkumų kalbėjo mokyklos vadovas.

AR VISI MOKYTOJAI – PAVYZDYS MOKINIAMS?
Dabar Utenos muzikos mokykloje dirba 24 mokytojai, iš jų net 11 mokyklos absolventų: Nijolė Gelgotienė, Evaldas Beinoravičius, Lina Jurkaitienė, Aida Driukaitė, Ingrida Dirmienė, Lolita Starkuvienė, Rima Garsonienė, Laura Raudžiuvienė, Lina Gudienė, Darius Biriukas, Gediminas Kaušylas. Mokyklos kolektyvas su pagarba prisimena praeitais metais amžinojo poilsio atgulusią buvusią mokyklos auklėtinę ir ilgametę pedagogę Nijolę Ilčiukaitę. „Verta prisiminti ir pirmąją Fortepijono skyriaus mokytoją Zenoną Gylienę, kuri mums visiems buvo mokytojo etalonas! Taip pat Joną Virvytį. Abu jie užaugino puikius mokinius“, – sako J. Barčienė.
„Bėgant laikui pedagogo vaidmuo smarkiai pasikeitė“, – pastebi dabartinis mokyklos vadovas. Tiesa, kaip ir anksčiau, anot jo, ugdymui labai didelę įtaką daro mokytojo asmenybė. Direktorius pabrėžia, kad muzikos mokytojui būtina kelti kvalifikaciją. „Svarbu suprasti, kad šiandien mokymo metodai ir priemonės keičiasi labai greitai, o norint juos sėkmingai pritaikyti mokykloje reikia žinių ir įgūdžių. Mokytojas nebegali remtis metodais, kurie buvo taikomi jam besimokant ir tikėtis išlaikyti mokinių dėmesį“, – sako A. Katinas.
Mokyklos vadovų nuomone, mokinį mokytojas turi vertinti lygindamas dabartinius pasiekimus su ankstesniais rezultatais, stebėti jo pažangą ir ieškoti būdų, padedančių jam augti. Mokinys turėtų mokytis ne tam, kad būtų įvertintas, vertinimas turi padėti jam sėkmingai mokytis.
„Kad mokytojui pavyktų lengvai komunikuoti su mokiniu, jis turi ne tik gerai išmanyti dėstomą dalyką, turėti reikiamą kvalifikaciją, bet ir būti nuoširdus, paprastas, nuolat mokytis naujų dalykų“, – dabartinio mokyklos vadovo žodžiams antrina J. Barčienė. Visiems muzikos mokytojams, jos nuomone, būtina lankytis koncertuose. „Utenos muzikos mokykloje būna labai gerų koncertų, bet kartais net graudu: į koncertą ateinu aš ir dar keletas mokytojų. Stebimės, kodėl mokiniai ne visada eina į juos. Ar visada esame jiems pavyzdys?“ – klausia direktorė ir priduria, kad mokytojui labai svarbu ne tik užsidarius klasėje mokyti vaikus, bet ir pačiam koncertuoti. Mokytojas savo pavyzdžiu mokinius turi įkvėpti. „Kartais mes stebimės, kad vaikas bijo lipti ant scenos. Bet ir vėl – pažiūrėkime, mokytojai, vieni į kitus. Ar visada savo pavyzdžiu rodome vaikams, kaip reikia drąsiai eiti į sceną?“ – tęsia mintį J. Barčienė ir kaip sektiną pavyzdį mini saksofono ir klarneto mokytoją Evaldą Beinoravičių. Iš 49 Utenos muzikos mokyklą baigusių jo mokinių 15 pasirinko profesionalaus muzikanto kelią.

MOKINIAI – MOKYKLOS PASIDIDŽIAVIMAS
J. Barčienė įsitikinusi – užsispyrimas ir darbas visada duoda gerų rezultatų. Šiandien mokykla didžiuojasi, kad jos auklėtiniai B. Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursuose laimi laureatų, diplomantų vardus greta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, o kartais ir Maskvos, Jerevano, Minsko atlikėjų. Mokiniai prizinių vietų yra iškovoję ir Juozo Pakalnio pūtikų, Jono Švedo liaudies instrumentų, „Dainų dainelės“ konkursuose.
Per pusšimtį metų Utenos muzikos mokyklą yra baigę arti 1000 mokinių, dabar mokosi apie 270. Be teorinių disciplinų – solfedžio, muzikinių technologijų ir muzikos istorijos – mokiniai renkasi vieną iš siūlomų specializacijų: chorinio dainavimo, fortepijono, smuiko, vargonų, akordeono, klarneto, saksofono, fleitos, kanklių, birbynės. 2001 m. įsteigtas saviraiškos skyrius, į kurį priimami visi liaudies instrumentais muzikuoti norintys vaikai, o ikimokyklinukai susipažįsta su muzika ankstyvojo muzikinio ugdymo grupėje. A. Katinas sako, kad populiariausia yra fortepijono specializacija (81 mokinys), pastebimai mažėja mokinių, norinčių mokytis groti liaudies instrumentais.
Utenos muzikos mokykla kasmet organizuoja mokinių, siekiančių mokytis pagal profesinės linkmės modulio programą, atranką. Šio modulio esmė – vaikui tenka toks pat krūvis kaip ir mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Pagal šią programą besimokantys mokiniai siekia muzikinės specializacijos, vėliau gali rinktis meno studijas. Tokie mokiniai gali gauti ir papildomo muzikos instrumento pamokas.
Direktorius pasidžiaugė, kad mokyklos auklėtiniai muzikuoja saksofonininkų, smuikininkų, fleitininkų, akordeonininkų ansambliuose, vokaliniame trio „Mums gerai“, jaunučių chore, jaunių chore „UT RE MIO“, senosios muzikos ansamblyje „Vox animae“, folkloro kapelijoje „Sietynėlis“, ansamblyje „Sietynas“. Muzikuodami šiuose kolektyvuose jaunieji muzikos atlikėjai garsina Uteną šalyje ir už jos ribų, dalyvauja dainų šventėse, nacionaliniuose, tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, TV projektuose, koncertuoja Utenos miesto, šalies kultūriniuose renginiuose.

DĖMESYS MOKYMO PRIEMONĖMS
Šiuolaikinių mokymo metodų ir būdų taikymas bei naujų mokymo priemonių naudojimas, mokyklos vadovo įsitikinimu, stipriai pagerino ugdymo proceso kokybę. „Kai atėjau dirbti į Utenos muzikos mokyklą, dar nebuvo nė vieno kompiuterio. Prisimenu, pirmo kompiuterio įsigijimas mokyklai buvo didelis įvykis. Ir aš, ir mokyklos kolektyvas mokėmės juo dirbti. Dabar džiaugiamės atnaujintais muzikos instrumentais, kompiuteriais, turinčiais muzikinę programinę įranga“, – sako A. Katinas. Beveik visos mokytojų darbo vietos yra aprūpintos kompiuterine technika, šiuolaikiškai įrengti solfedžio ir muzikos istorijos kabinetai, solfedžio pamokose naudojama interaktyvi lenta. Šiuolaikinių mokymo metodų ir būdų taikymas, naujų mokymo priemonių naudojimas pagerino ir ugdymo kokybę. „Dabar plėtojamas mokinių kūrybiškumas, skatinama autorinė kūryba. Išmokę taikyti muzikines technologijas, mokytojai ir mokiniai turi galimybę savo kūrybai suteikti išliekamąją vertę“, – sakė jis. Mokinių kūryba paskatino rengti projektus, džiaugiamasi jau dešimtmetį gyvuojančiu respublikiniu autorinės dainos festivaliu „Ave vita!“ bei rajoniniu pilietinės dainos festivaliu-konkursu „Volunge, šauk ąžuole“.
„Kai pradėjau dirbti, kai kurie muzikos instrumentai buvo labai seni. Man pavyko bent po vieną naują pianiną pastatyti į visas klases, kuriose dirba Fortepijono skyriaus mokytojai. Taip pat yra nupirkta ir keletas elektrinių pianinų. Na, o mokyklos salėje stovinčiam fortepijonui „Estonia“ atliktas kapitalinis remontas“, – pasakoja mokyklos vadovas.

BENDRADARBIAVIMO SVARBA
Bendradarbiaudami su Utenos dailės mokykla, taip pat Anykščių, Molėtų, Ignalinos, Visagino, Zarasų muzikos ir meno mokyklomis Utenos muzikos mokyklos auklėtiniai parengė ir įgyvendino Švietimo ir mokslo ministerijos finansuotus kryptingo vaikų užimtumo projektus. Projektų rezultatas – mokomoji medžiaga, t. y. DVD diskai su Baroko, Klasicizmo, Romantizmo, Renesanso epochų meno raidos apžvalgomis.
„Utenos muzikos mokykloje kelią pradėjęs festivalis „Aukštaitijos viltys“ dabar kasmet vyksta vis kitame Rytų Aukštaitijos mieste. Tai galimybė mokytojams bendradarbiauti bei keistis idėjomis, patirtimi“, – pabrėždama, kad būtina skatinti muzikos ir meno mokyklų bendradarbiavimą, sako J. Barčienė. Pasak jos, šis festivalis kasmet rodo augantį jaunųjų muzikantų bei paties renginio lygį.
Mokyklos vadovas A. Katinas priduria, kad yra užmegztas ryšys ir su Latvijos Preilių meno mokykla, drauge surengtas ne vienas koncertas. Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti skirtame renginyje Latvijoje skambėjo lietuviška muzika, o Latvijos nepriklausomybės diena buvo pažymėta skambant latviškai muzikai Lietuvoje. Tai, anot direktoriaus, galima vadinti dviejų Baltijos šalių kultūrų suartėjimo ženklu.
Mokiniai, matydami, kaip mokytojai aktyviai bendradarbiauja su kitų specialybių kolegomis rengdami įvairias koncertines programas, pasirodymus konkursuose, festivaliuose, patys mokosi bendradarbiauti, įsitikinęs mokyklos vadovas. Vienas gražiausių mokyklos auklėtinių su tėvais bendravimo scenoje pavyzdžių – jau tradicija tapęs šeimų muzikavimo koncertas „Vienu ritmu“.

SIEKIA KELTI MIESTO KULTŪROS LYGĮ
Muzikos mokyklos auklėtiniai koncertuoja miesto švietimo įstaigose, rengia įvairias edukacines programas, pristato muzikos instrumentus, kuriais mokosi groti. J. Barčienė neabejoja, kad jei Utenoje neliktų muzikos mokyklos, kultūrinis miesto gyvenimas taptų labai skurdus. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje taip pat dažnai galima išgirsti muzikuojančius muzikos mokyklos auklėtinius. Šalia mokyklos esanti biblioteka yra dar vienas miesto kultūros židinys. A. Katino nuomone, reikia skatinti gyvos muzikos koncertus tokiose erdvėse, nes tai dar viena galimybė per muziką suburti bendruomenę ir skatinti dialogą tarp atlikėjų ir klausytojų. Ir buvusiai mokyklos direktorei, ir dabartiniam jos vadovui skirta Utenos miesto mero padėka už iniciatyvumą, kūrybingumą bei gebėjimą sutelkti bendruomenę siekiant bendrų tikslų.
 

Mintimis dalijasi Utenos muzikos mokyklos mokytojai – šios mokyklos absolventai

Lina Gudienė, direktoriaus pavaduotoja
Utenos muzikos mokykloje dirbu nuo 2007 m. Pati joje pradėjau mokytis 1981 metais. Mano fortepijono mokytoja buvo šviesaus atminimo Nijolė Ilčiukaitė. Labai gerai prisimenu jos pamokas, linksmus, įkvepiančius posakius, vaizdingus palyginimus. Kai pirmą kartą ją pamačiau, prisimenu, pasakiau mamai: „Mano mokytoja pati gražiausia.“ Labai patikdavo Nijolės Gelgotienės solfedžio pamokos. Dar ir šiandien prisimenu dainas, pagal kurias mokėmės išgirsti ir atpažinti intervalus. Daug koncertuodavome su mokyklos choru, kuriam vadovavo Ada Čypienė. Nors mokytoja buvo reikli, pamokų nepraleisdavome, nes patiko dainuoti, buvo smagu susitikti su draugais. Vėliau Šiaulių universitete baigiau muzikos pedagogiką, Vilniaus universitete įgijau edukologijos magistro laipsnį.
Grįžau į mokyklą po dvidešimties metų. Labai džiaugiausi tokia galimybe, kartu jaučiu didelę atsakomybę prieš buvusius savo mokytojus. Manau, kad muzikos mokyklos misija yra ugdyti mokinių poreikį muzikuoti, puoselėti jų dorines, dvasines savybes, veikti jaunos asmenybės kūrybiškumą, emocinį išraiškingumą. Greitai besikeičianti aplinka, šiuolaikinės technologijos daro poveikį dabartinių mokinių požiūriui į mokymąsi, tačiau mokytojo meilė savo darbui, mokiniams išlieka pagrindinė priemonė, vedanti sudėtingu muzikos pažinimo keliu. Manau, turime rasti būdų motyvuoti, skatinti savo mokinius sudarydami sąlygas jiems patirti kuo daugiau sėkmės situacijų ugdymo procese. Labai džiaugiuosi, kad mūsų mokykla tokia ir yra – atvira, kūrybiška, draugiška, tobulėjanti meną mylinčių žmonių bendruomenė.

Ingrida Dirmienė, fortepijono mokytoja
Kai žengiau pirmuosius žingsnius senojoje Utenos muzikos mokykloje J. Basanavičiaus gatvėje, nežinojau, kas manęs laukia ir kad muzika taps tokia svarbia mano gyvenimo dalimi.
1985 m. sėkmingai baigusi muzikos mokyklą ir tolesnį savo gyvenimo kelią susiejau su muzika. Esu dėkinga likimui, kad turėjau galimybę mokytis pas šviesaus atminimo fortepijono mokytoją Nijolę Ilčiukaitę (taip pat šios mokyklos auklėtinę, kurią mokė viena pirmųjų Utenos muzikos mokyklos mokytojų Zenona Gylienė). Mano mokytojos darbštumas, pareigingumas ir taktiškas būdas buvo pavyzdys man, jaunai mokytojai. Vėliau mokiausi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje fortepijono specialybės. Ją baigusi 1991 m. grįžau dirbti į Utenos muzikos mokyklą ir kartu tęsiau fortepijono studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurią baigiau 1987 metais.
Džiaugiuosi savo mokiniais, kurie susiejo gyvenimą su muzika ir tapo profesionaliais muzikantais. Tiesa, žinau, kad dauguma mokinių net neketina tapti profesionalais – jie mokosi savo malonumui. Ateityje patys ras savo gyvenimo kelią, o muzika visada bus šalia. Aš tikiu, kad jie bus nuoširdūs koncertų bei įvairių meno renginių lankytojai. Noriu, tikiu ir žinau, kad jų širdis visada ras tikrąją muziką. Mokyklai linkiu ilgų, gražių ir šviesių gyvavimo metų. Mokiniams ir sau – niekuomet nenustoti gebėti mokytis ir tobulėti, pažinti meną, gyvenimą ir supantį pasaulį...

Gediminas Kaušylas, birbynės mokytojas
Utenos muzikos mokykloje birbynės specialybės mokiausi 2001–2006 metais pas mokytojus Joną Virvytį ir Ramutį Nesecką. Prisimenu mokytojo saksofonininko Evaldo Beinoravičiaus pamokymus ir skatinimą stoti į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ją baigiau 2008 m. (mokiausi pas docentą K. Mikišką). Vėliau, įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mokslus tęsiau pas tą patį dėstytoją ir 2012 m. įgijau birbynės atlikėjo bakalauro laipsnį bei mokytojo pedagogo kvalifikaciją, dabar tęsiu magistro studijas.
Utenos muzikos mokykloje pradėjau dirbti nuo 2013 m. lapkričio, vaikus mokau groti birbyne ir pats aktyviai koncertuoju. Pamokose siekiu paprastai ir aiškiai išdėstyti mokymo medžiagą. Grojame gamas, įvairius pratimus, etiudus, pjeses... Mokymo medžiagą parenku iš lietuvių kompozitorių kūrinių birbynei bei užsienio šalių kompozitorių kūrinių, parašytų obojui, fleitai, saksofonui, smuikui, kuriuos pritaikome birbynei. Mokinius motyvuoju vaizdo ir garso įrašais iš savo bei kolegų koncertų, kitais giminingų instrumentų atlikėjų įrašais. Savo mokiniams linkiu noro, ryžto, užsispyrimo, kantrybės, meilės muzikai ir kuo didžiausios sėkmės, o mokyklai – gerų, gabių mokinių!

Lolita Starkuvienė, fortepijono mokytoja
1982 m. baigiau Utenos muzikos mokyklos fortepijono klasę pas mokytoją Reginą Augulytę- Gvaldienę. Mokymasis muzikos mokykloje – tai vaikystė, supama muzikos, draugų, mielų mokytojų, kelionių į konkursus, koncertus, dainų šventes. Prisimenu ir savaitgalius, praleistus prie mokyklos fortepijono, ir tą gerą jausmą, kai pavyksta tai, dėl ko taip stengeisi ir dirbai.
Baigusi muzikos mokyklą įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, paskui baigiau Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1996 m. dirbu Utenos muzikos mokykloje fortepijono mokytoja ir koncertmeistere.
Dauguma pamokų muzikos mokykloje – individualios. Todėl, manau, svarbios ne tik žinios, perteikiamos pamokoje, bet ir geranoriška, kūrybiška atmosfera. Skatinu savo mokinius muzikuoti ansambliuose, akompanuoti kitų specialybių mokiniams. Toks bendradarbiavimas motyvuoja dar atsakingiau mokytis, planuoti savo laiką ir kartu siekti bendro tikslo.
Šiuo metu turiu 20 mokinių. Visi jie labai skirtingi, tačiau kiekvienas kuo nors ypatingas ir įdomus. Aišku, pasitaiko įvairių sunkumų, ypač paauglystės laikotarpiu. Tada mokytojas tampa ir psichologu. Dažnai prisimenu savo buvusius mokinius. Linkėčiau jiems nepamiršti muzikuoti, lankyti klasikinės muzikos koncertus ir skatinti savo vaikus mokytis muzikos.

Laura Raudžiuvienė, fortepijono mokytoja
Utenos muzikos mokykloje mokiausi 1983–1985 metais pas mokytoją Reginą Gvaldienę. Į atmintį įstrigo šiltas bendravimas, mokytojos meilė muzikai ir mokiniams. 1986 m. įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Baigusi mokslus pradėjau dirbti fortepijono mokytoja ir akompaniatore Utenos muzikos mokykloje. Turėdama 10 metų pedagoginio darbo patirtį galiu pasakyti, kad mokytojui labai svarbu mylėti savo darbą, gerbti mokinius, gerai išmanyti dėstomą dalyką ir nenustoti tobulėti. Linkiu mokiniams nesenkančio entuziazmo siekiant savo tikslų, o mokytojams – kūrybiškumo ir vertybių puoselėjimo bei jų skleidimo.

Nijolė Gelgotienė, solfedžio mokytoja
Į Utenos muzikos mokyklą įstojau 1966 m., įsteigus smuiko specialybę. Trejus metus smuikuoti mokiausi pas jauną mokytoją iš Vilniaus Mašą Šuras, vėliau atvažiuodavo taip pat vilnietis studentas Levas Frumkinas. Po 4 mokslo metų smuiko klasės Utenoje neliko. Tęsiau mokslą Rokiškio muzikos mokykloje. Vėliau studijavau Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Po teorijos studijų įstojau į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos filialą ir įgijau muzikos mokytojos ir vaikų choro dirigentės kvalifikaciją.
Mokykloje dirbu nuo 1977 m., dėstau solfedžio (dabar ši disciplina vadinasi „Solfedžio ir muzikinės technologijos“), nuo 1992 metų vadovauju Teoriniam skyriui. Pirmiausia siekiu, kad mokiniai, mokydamiesi muzikos teorijos ir solfedžio, neprarastų meilės muzikai. Per pamokas stengiuosi skatinti mokinių abstraktųjį mąstymą, gebėjimą suvokti atskirų elementų reikšmę muzikai. Džiugu, kad mokydama solfedžio galiu pažinti visus mokyklos vaikus. Muzikos mokyklos mokytojas turėtų pažinti mokinį, atskleisti ir puoselėti jo prigimtinius gebėjimus. Žinoma, ši misija, suklestėjus technologijoms buityje, tampa vis sudėtingesnė. Muzikai tenka konkuruoti su daugybe jokių pastangų nereikalaujančių pramogų. Dažnai pirmokas pasako: „Aš neturėjau laiko...“ Tad tenka padėti mokiniams tvarkyti ir savo laiką: ne visada jie sugeba susidėlioti prioritetus ir dažnai nemoka produktyviai mokytis. Manau, pagrindinis šiandieninio mokytojo vaidmuo – vyresniojo draugo teisėmis padėti mokiniui kuo efektyviau išnaudoti turimas galimybes ir laiką. Motyvuodama mokinius stengiuosi juos pagirti, padedu jiems, tarsi stumteliu, kad galėtų pasirodyti kokiame nors renginyje ar konkurse. Per pamokas naudoju keletą vadovėlių (dažniausiai R. Kašponio „Solfedžio“) bei savo sukurtus melodinių ir ritminių pratimų rinkinius, muzikos teorijos schemas, kompiuterines programas „Sibelius“, „EarMaster“ ir kt. Taip pat savo kabinete turiu interaktyviąją lentą ir džiaugiuosi galėdama naudotis internetu bei kita garso ir vaizdo medžiaga.
Mokytojui labai svarbu tikėti, kad tavo darbas yra reikalingas, – tai nuolat stimuliuoja asmeninės atsakomybės jausmą. Sunkiausia keičiantis laikmečiui, madoms ir požiūriams neprarasti savęs – to, kas tavyje unikalu ir vertinga. Kad ir kiek modernios elektronikos ir informacinių technologijų būtų mūsų gyvenime, nieko nėra ir nebus vertingiau už šypseną, gerą žvilgsnį ir jautrią širdį. Ne veltui sakoma, kad mokykla – visuomenės atspindys. Manau, dabar muzikos mokykla reikalingesnė visuomenei labiau nei kada nors. Tikiu, turėdami su mokiniais artimesnį dvasinį ryšį, galime ugdyti mokinių atjautą, atsakomybę už savo ir kitų darbą, gebėjimą mokytis ne pažymiui, norą savo gabumais ir darbu teikti džiaugsmą kitiems. Juk vaikai – balto popieriaus lapai. Vadinasi, galime juose kai ką įrašyti ir mes, mokytojai.
Savo mokiniams linkiu visada rasti laiko maištingoms mintims ir svajonėms, mėgstamai dainai ir geram draugui. Linkiu jų gyvenimui harmonijos ir santarvės su savimi. Norėčiau, kad kiekvienas mūsų mokyklos auklėtinis galėtų pasakyti: „Čia prabėgo gražiausi mano metai.“

Evaldas Beinoravičius, saksofono ir klarneto mokytojas
Utenos muzikos mokykloje klarneto specialybės mokiausi 1970–1975 metais. Mano mokytojai buvo Vincas Kazlauskas ir Česlovas Bagdonas. Prisiminimai apie tuos laikus kuo puikiausi – mokytojai buvo nuoširdūs ir geri pedagogai. 1980 m. baigiau Valstybinės konservatorijos Klaipėdos Kultūros fakultetą. Utenos muzikos mokykloje dirbu nuo 1982 m. – mokau klarneto ir saksofono specialybių.
Siekiu, kad mokiniai pamiltų instrumentą ir baigę mokyklą galėtų savarankiškai išmokti ir pagroti norimą muzikos kūrinį. Man ypač svarbu jų pareigingumas, kultūringumas, sceninė išvaizda ir nepriekaištingas kūrinio atlikimas. Manau, mokytojo siekis visais laikais buvo mokyti vaikus, tik bėgant metams keičiasi mokymo metodika, taktika, uždaviniai. Aš vaikus motyvuoju išvykomis į festivalius, konkursus ir kt. Per pamokas naudoju įvairias metodines priemones. Nemažai medžiagos randu internete, daug informacijos suteikia buvę mokiniai, naudojuosi kolegų iš kitų mokyklų patirtimi. Geram mokytojui, manau, būtina neblogai valdyti dėstomą instrumentą, gebėti gyvai pademonstruoti tai, ką nori, kad mokinys išmoktų, nevaidinti prieš mokinius „kietesnio“, negu esi iš tikrųjų, visada kalbėti tiesą ir gerbti juos bei jų nuomonę. Liūdina tai, kad kartais vis dar tenka susidurti su tėvų abejingumu vaiko pasiekimams.
Mokyklai linkiu kuo daugiau mokinių ir puikių pedagogų bei politikų geranoriškumo muzikos mokyklų atžvilgiu.

Rima Garsonienė, folkloro studijos mokytoja
Prisiminimai apie mokytojus patys šilčiausi, mokytis buvo smagu. Solfedžio ir fortepijono mokė Nijolė Gelgotienė, chorinio dainavimo – Ada Čypienė, muzikos istorijos – Pranas Aleknavičius. 1988 m. baigiau J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, 2000 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau muzikologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį, o 2006 m. ten pat – menotyros magistro laipsnį.
Utenos muzikos mokykloje dirbu nuo 2000 m. (esu muzikos istorijos mokytoja, kapelijos ,,Sietynėlis“ ir ansamblio ,,Sietynas“ įkūrėja ir vadovė). Pamokose siekiu išmokyti vaikus dainuoti, šokti ir groti įvairiais lietuvių liaudies instrumentais, pavyzdžiui, mažuoju būgneliu su pagaliuku (to mokytis vaikai atvyksta ir iš kitų šalių), aukštaitiškomis kanklėmis, lamzdeliu, skudučiais, ragais, trieile Peterburgo armonika, rusiška armonika, smuiku, gitara ir kt. Taip pat vaikus mokau kankliuoti dešimtstygėmis kanklėmis. Šiuo metu muzikos istorijos kurso ,,Liaudies muzika“ mokosi 26 ketvirtos klasės mokiniai, folkloro studiją-ansamblį ,,Sietynas“ lanko 20, kapeliją ,,Sietynėlis“ – 11 mokinių. „Sietynas“ suburtas siekiant išsaugoti ir perduoti jaunajai kartai tradicinį, ypač vietinį uteniškių, aukštaičių dainininkų, muzikantų repertuarą ir muzikavimo tradiciją. XXI amžiuje jaunieji uteniškiai turi galimybę mokytis atlikti ir koncertuojant populiarinti savo krašto tradicinį repertuarą ir instrumentus.
Nuo seno Lietuvoje žinoma, kad viskas per amžius priklausė ir priklauso nuo pagarbos. Kai mokinio šeima ugdo šį jausmą savo atžaloms, tai jų vaikai stropiai ir puikiai mokosi, kai neugdo – vyksta žinių atmetimas ir vaikai jų neįsisavina. Mokiniams linkiu su meile, džiaugsmu ir pasididžiavimu tęsti savo krašto muzikavimo tradicijas, perimtas folkloro pamokų metu.

 

Mintimis dalijasi buvę Utenos muzikos mokyklos mokiniai

Irena Žilinskienė
Muzikos mokykla yra vienas svarbiausių mano gyvenimo prisiminimų, kurie aplanko labai dažnai. Gerai pamenu stojamuosius egzaminus: tėvų pageidavimą stoti į akordeono specialybę, jaudulį prieš gausią komisiją, klausimą, kokią specialybę noriu rinktis, ir šventą melą, kad į akordeoną manęs nepriėmė. 1966 m. įstojau į fortepijono specialybę pas jauną, ką tik tuometinę konservatoriją baigusią mokytoją Almą Chodosevičiūtę (dabar – A. Saltanavičienė), mūsų žymaus kompozitoriaus Balio Dvariono absolventę. Labai gerai prisimenu mokytojos pasakojimus apie dėstytoją Dvarioną ir jo šeimą. Teko netgi koncertuoti garsiajam kompozitoriui ir po koncerto su juo nusifotografuoti.
Ši mokykla man ypač svarbi, nes ji tapo atspirties tašku didžiajam mano gyvenimo sprendimui: aš pasirinkau muziko profesiją. Baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją). Šiuo metu dirbu Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykloje.
Didžiuojuosi savo profesija. Ir šiandien visiems savo mokiniams sakau: „Jūs esate laimingi, patys gražiausi, patys nuostabiausi. Jūs turite išmintingus tėvelius, kurie jus atvedė į muzikos mokyklą, jūs matote grožį ten, kur kiti jo nepastebi, jūs išsiugdote visai kitokį požiūrį į gyvenimą. Jūs užaugsite ne tik žmonėmis, turinčiais puikų muzikinį skonį. Jūs užaugsite DORAIS žmonėmis.“
Kartu su profesore Veronika Vitaite ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos dėstytoja Natalija Gyliene kasmet esu kviečiama į fortepijoninių ansamblių konkurso „Muzikinės akimirkos“ vertinimo komisiją. Nors Utenos muzikos mokyklos kolektyvas pasikeitęs, visuomet atvažiuoju čia kaip į savo namus. Mielas ir svetingas mokyklos direktorius A. Katinas, pavaduotoja Lina Gudienė, mokytojai – visi jie atrodo artimi, savi... Utenos muzikos mokykloje gavau ne tik žinių iš vadovėlių – čia sutikau mokytojus, draugus, kurie išliks artimi visą gyvenimą.
Ką tik mokykla iškilmingu koncertu paminėjo savo gražų jubiliejų. Sėdėjau salėje ir galvojau: „Kokie talentingi vaikai, besimokantys ir jau baigę, kokie profesionalūs mokytojai, kurie tuos talentus atskleidžia. Didžiuojuosi, kad tai mano mokykla! Ji turi puikų, kūrybingą kolektyvą ir tvirtas tradicijas. Būtent ši mokykla man padėjo tapti tuo, kuo esu šiandien. Laiminga!
Linkiu mokyklai toliau tęsti savo gražius per 50 metų nuveiktus darbus, kurių pamatus padėjo pirmoji direktorė J. Barčienė (ją visuomet sutinku šios mokyklos renginiuose), linkiu, kad kuo daugiau vaikų garsintų šią mokyklą ir jos dėka taptų laimingi.

Povilas Syrrist-Gelgota
Povilas Syrrist-Gelgota – prestižinio Oslo filharmonijos orkestro artistas. Taip pat jis yra ne vieno kamerinio ansamblio narys, dažnai prie griežimo altu priderinantis ir dainavimą. Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga (2010 m.) apdovanotas medaliu už nuopelnus populiarinant lietuvišką muziką Norvegijoje, 2012 m. jam buvo įteiktas Mario Jansono apdovanojimas, o 2014 m. birželio 13 d. suteikta garbė griežti solo su Kauno miesto simfoniniu orkestru koncerte, skirtame Norvegijos 200 metų nepriklausomybės jubiliejui paminėti.

Utenos muzikos mokyklą baigiau 1990 m. Mokiausi pas mokytojas Danutę Aleknienę ir Nijolę Gelgotienę. Vėliau studijavau Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. Petrą Radzevičių (bakalauro studijos), Paryžiaus konservatorijoje (3 mėn.), Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje bei Norvegijos muzikos akademijoje.
Utenos muzikos mokykloje dirbau 1993–1997 metais, mokiau smuikininkus. Mokytojaudamas visada turiu daug tikslų, bet svarbiausias – sužadinti mokiniui kuo didesnį muzikavimo džiaugsmą ir laisvės pojūtį, atverti jam galimybes išreikšti save nauja muzikos kalba. Mano manymu, muzika visų pirma yra jausmų kalba, kurią įvaldžius atsiveria daug didesnės galimybės.
Šiuo metu daug koncertuoju pats ir neturiu laiko mokytojauti, bet dažnai dėstau įvairiuose jaunimo bei vaikų meistriškumo kursuose. Mokydamas nepraleidžiu nė vienos galimybės pagirti mokinį ir sustiprinti jo pasitikėjimą savimi. Daug demonstruoju pats bei groju kartu su mokiniu. Būti mokytoju yra be galo atsakingas darbas. Geras mokytojas turi turėti daug tam darbui reikalingų savybių: platų muzikinį bei šiaip meninį akiratį, supratimą apie žmogaus fiziologiją ir psichologiją, gebėjimą daryti greitus sprendimus, planuoti mokymo procesą ilgalaikėje daugelio metų perspektyvoje. Taip pat geras mokytojas yra tas, kuris sudaro stabilumo ir saugumo atmosferą, kurio nė viena pamoka nėra panaši į kitą. Aš pats esu labai impulsyvus, todėl man sunkiausias išbandymas – mokymo proceso planavimas ir plano laikymasis. Taip pat didelis išbandymas, jeigu mokinys ateina nepasiruošęs, jaučia dėl to gėdą ir praranda norą toliau tobulėti. Vis dėlto šiais laikais, jeigu mokytojas geba motyvuoti, daugeliu atveju jam pavyksta įkvėpti savo mokinius.
Utenos muzikos mokyklai linkiu, kad ir toliau turėtų finansinių galimybių pratęsti tą puikų miestui (ir Lietuvai) labai svarbų kultūrinį darbą. Šios mokyklos kolektyvas visada buvo daug daugiau nei vien mokytojai, mokantys vaikus valdyti muzikos instrumentą. Savo koncertais, festivaliais ir kita kultūrine veikla šios mokyklos kolektyvas visada buvo tikri miesto muzikiniai švietėjai, ugdantys ir ateities profesionalus, ir išlavintą klasikinės muzikos publiką, kurios Lietuvai pavydi labai nemažai turtingiausių pasaulio valstybių.

Gediminas Šeduikis
Utenos muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, mokiausi 1993–1998 m. pas mokytoją Ingridą Dirmienę. Prisiminimai apie mokyklą patys geriausi ir šilčiausi. Atmintyje likę koncertai, festivaliai, konkursai. Simpatijų vertas mokyklos vadovas Arūnas Katinas.
Baigęs mokyklą 1998–2003 m. Vilniaus konservatorijoje studijavau fortepijono specialybę, 2003–2007 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedroje baigiau teatrologijos studijas. Baigęs muzikos mokyklą muzikuoju ne visai tiesiogine žodžio prasme, nes esu operos režisierius. Na, bet režisieriui taip pat didžiulis privalumas, o gal ir būtinybė išmanyti muzikos kalbą. Nuo 2006 m. dirbu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre režisieriaus asistentu ir režisieriumi. Nuo 2008 m. bendradarbiauju su Vilniaus miesto opera (bohemiečiais), su kuriais statysime sezono premjerą – E. Humperdincko operą „Hensel und Gretel“.
Utenos muzikos mokyklai linkiu kantrybės!

Audrius Blažiūnas
Utenos muzikos mokykloje mokiausi 1994–1999 metais pas Aidą Mališauskienę (fortepijono klasėje). Pirmiausia prisimenu neišsenkantį specialybės mokytojos entuziazmą ir palaikymą, rutiną muzikos teorijos pamokose, jaudulį per koncertus ir atsiskaitymus, šaltą salės fortepijoną žiemą. Besimokant Utenos muzikos mokykloje teko dalyvauti pirmame rimtame respublikiniame B. Dvariono pianistų ir stygininkų konkurse Šiauliuose, pianistų meistriškumo kursuose Kaune, „Žvaigždžių ir žvaigždučių“ festivalyje Vilniuje, dainų šventėje, surengti kelis rečitalius Lietuvos miesteliuose. Pirmiausia prisimenu tik gerus dalykus, iš kurių svarbiausi – sėkmingi pasirodymai pirmuose savo gyvenime respublikiniuose renginiuose. Sėkmingai baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau – bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (2010 m.). Dabar koncertuoju Lietuvos koncertų salėse, mokyklose, klubuose, restoranuose, uždaruose renginiuose. Prieš tris mėnesius išleidau debiutinę kompaktinę plokštelę. Esu fortepijonų derintojas-restauratorius, dirbu M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tvarkau koncertinius fortepijonus visoje Lietuvoje. Taip pat dalį pajamų uždirbu grodamas su savo ansambliu „FliP“ uždaruose renginiuose ir koncertuose.
Linkiu Utenos muzikos mokyklos mokytojams nuolat tobulėti ir novatoriškai žiūrėti į muzikinį švietimą, o mokyklai – prasmingai vesti mokinius muzikos pažinimo keliu ir kurti kuo geresnę, muzikalesnę, labiau motyvuotą mokymosi erdvę.

Jolanta Varnauskė
Utenos muzikos mokykloje mokiausi 1992–1996 m. pas smuiko mokytoją Danutę Aleknienę (kurį laiką ją pavadavo mokytoja Gintarė Armonaitienė). Prisimenu mokytojos N. Gelgotienės solfedžio pamokas – ji taip puikiai išmokė solfedžio, kad konservatorijoje nebuvo ką veikti trejus metus. Specialybės mokytoja Danutė Aleknienė man buvo ne tik mokytoja, bet ir kaip mama, kuri rūpinosi ir vedė muzikavimo keliu. Dėkui jai! Mokydamasi muzikos mokykloje daugiausia koncertuodavau Utenos rajono kultūros centruose, mokykloje, dalyvavau Balio Dvariono konkurse, pasirodžiau Lietuvos televizijoje. Didelių sunkumų neprisimenu, tik su džiaugsmu ir ūpu lankomas pamokas, koncertus, nuoširdų bendravimą.
2002 m. Kauno J. Gruodžio konservatorijoje baigiau smuiko specialybės studijas. Vėliau tęsiau bakalauro edukologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, o 2010 m. įgijau edukologijos magistro laipsnį. Nors pasirinkau plečiamąsias studijas universitete, bet iki dabar muzikuoju ir dirbu smuiko mokytoja Kaune, privačioje studijoje. Dar studijuodama konservatorijoje 2000 m. susidomėjau Suzuki metodu. Nuo tada aktyviai dalyvavau Suzuki mokytojų rengimo kursuose, pradėjau savo pedagoginę veiklą. Stažavausi Vengrijoje, Anglijoje, Belgijoje, Olandijoje. Esu laiminga ir dėkinga likimui, kad galiu dirbti širdžiai mielą darbą. Dabar daugiausia palaikau ryšį su mokytoja Danute Alekniene.
Mokyklai linkiu gyvuoti daug metų, o mokytojams – neblėstančios kantrybės, atsidavimo, nuoširdumo savo mokiniams, uždegti jų širdyse meilės Muzikai ugnelę.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!