Vilniaus festivalio akimirkos

2014 Nr. 7–8 (438–439), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

„Vilniaus festivalis“ tapo laukiamiausiu melomanų metų renginiu. Peržvelgdama šių metų programą, pirmą akimirką, tiesą sakant, ypatingų intrigų nepamačiau. Tačiau palaipsniui skleidėsi tarsi nieko daug nežadėjusių koncertų turinys derinyje su visu festivalio kontekstu. Aštuonioliktą kartą vykęs renginys pasitikėjo mintimi: muzika geba suvienyti (šių metų renginio moto – „Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti“).
1979 m. suburta modernaus baleto organizacija, italų šiuolaikinio šokio trupė „Aterballetto“ (meno vadovė Cristina Bozzolini) festivalį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre birželio 2 d. pradėjo baleto spektakliu pagal G. F. Händelio ir G. Rossini muziką (pirmojo baleto choreografas Mauro Bigonzetti, kostiumų dailininkė Lucia Socci, apšvietimo dailininkas Carlo Cerri, antrojo baleto choreografas Mauro Bigonzetti, muziką gyvai atliko Stefano Menozzi (fortepijonas), konsultantas Bruno Moretti, kostiumų dailininkė Helena Medeiros, apšvietimo dailininkas Carlo Cerri).
Prasmingas ir gražus muzikalios kūno plastikos žaismas. Reikėtų pabrėžti ypatingą apšvietimo partitūros meniškumą, estetišką šviesos ir šešėlių žaismo reginį.
Festivalio premjera – Gintaro Sodeikos Koncertas fortepijonui ir orkestrui. Atliko Lietuvos scenoje debiutuojanti pianistė Gryta Tatorytė ir Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras. Jauna solistė jau yra dalyvavusi Šlėzvigo–Holšteino (Vokietija), Michelio Sogny (Šveicarija), „Pianistit Tunturissa“ (Laplandija) festivaliuose, pelnė ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kt. Trijų kontrastingų dalių koncertas išradingumu nepasižymi. Gal todėl, kad kurtas sūnui pianistui tarsi norint priminti, jog skambinimas fortepijonu yra didžiulis kasdieninis „egzersisas“. Pianistę jis suintrigavo, ji greitai parengė kūrinį ir jį atlikdama demonstravo ištvermę ir stengėsi rasti kuo daugiau epizodų muzikavimui eksponuoti. Tai savotiškai švelnino rumbuotą kūrinio faktūrą. Koncertas galėtų papildyti specifinę pedagoginę literatūrą.
Pianistė savo muzikalumą ir emocinę gelmę, garso valdymą atskleidė bisui atlikdama Balio Dvariono „Lapelį iš albumo“.
Birželio 5 d. Modestas Pitrėnas, primindamas klausytojams Richardo Strausso 150-ąsias gimimo metines, dirigavo kompozitoriaus simfoninę poemą „Don Žuanas“. Pakako temperamento ir kitokių emocijų. Tačiau orkestre vis dar gaudė primityvus tutti, grojimas „garsiai visiems kartu“ – taip orkestras pratęs, obojus grubokai siekė dominuoti savo soliniuose epizoduose. Norėjosi plastiškesnio dinaminio ir spalvinio piešinio. Nuolat dirbdamas šis dirigentas, manau, galėtų pakeisti įsisenėjusius štampus.
Eduardo Balsio dviejų dalių poema „Jūros atspindžiai“ styginių orkestrui buvo kaip nesenstančios talentingo kompozitoriaus kūrybos liudijimas. Kalbėsena ryžtingai veržiasi į XXI amžiaus muzikos erdvę ekspresyviomis nuotaikomis, ryškiais kontrastais.
Gražus solistės Agos Mikolaj (Lenkija; dainininkės pasirodymą rėmė Lenkijos institutas Vilniuje) balsas tiko R. Strausso muzikos ekspresijai reikšti. Dainininkė turi nemažą šio kompozitoriaus kūrinių interpretavimo patirtį. Tačiau labai kenkė vokalinės linijos lūžiai pereinant į žemą balso registrą.
Birželio 6 d. švedų ansamblio „The Real Group“ koncertas sutapo su Švedijos nacionaline švente. Puokštės mėlynų lubinų su geltonomis rožėmis puošė Filharmonijos laiptus, fojė, salę. Šiomis spalvomis švytinti Švedijos Karalystės ambasadorė pasitiko svečius, scenoje priminė bendros su Lietuva istorijos puslapius. Publika giedojo Švedijos ir Lietuvos nacionalinius himnus. Tokia dvasia tvyrojo labai populiaraus tėvynėje, gerai žinomo kitose pasaulio šalyse vokalinio džiazo ansamblio koncerte.
Gaila, bet džiazo Švedijos ambasados remto kolektyvo koncerte buvo nedaug, daugiau girdėjome populiarios muzikos. Vertingiausios buvo švedų autorių ir ansamblio sukurtos kompozicijos, atvėrusios savitą švedų etnoso grožį. Juolab kad grupės nariai dainavo puikiai valdydami muzikinę medžiagą, tekstą, emocinę niuansuotę. Laisvas, bet korektiškas judesys scenoje kūrė šiltą santykį su publika. Tai ypač tiko humoristinio pobūdžio dainoms.
Aukšta atlikimo kultūra leidžia manyti, kad ir ansamblio edukacinė veikla tėvynėje (jų rengiama nuotolinio mokymo internetu programa, dalyvavimas labdaros organizacijose ir kt.) tarnauja tokios pačios aukštos populiarios muzikos kultūros suvokimui ir propagavimui.
Lietuvos garso specialistai turėjo progą (?) pasimokyti, kaip reikia valdyti mikrofoninį garsą. Nors nedidelėje Filharmonijos salėje gerai balsus (diapazonus, dinamiką, niuansuotę) valdantis ansamblis galėjo dainuoti ir be mikrofonų.
Ir štai visiška priešingybė įgarsinimo kultūros atžvilgiu buvo birželio 19 d. toje pačioje salėje koncertavusio Roby Lakatoso grupės (Jenö Lisztes, cimbolai, László Bóni, smuikas, László Balogh, gitara, László Lisztes, kontrabosas, Kálmán Cséki, fortepijonas) koncertas. Daug klausytojų koncertų salę paliko vien dėl nepaprastai blogo garso. Tai simptomiška, dauguma džiazo koncertų Lietuvoje įgarsinami labai blogai. Gal dirba prastai išsilavinę garso operatoriai? Gal neklauso muzikos, nesupranta, kaip tai daroma, ką klausytojas turi girdėti? Taip prastai įgarsinami ir Lietuvos radijo, televizijos koncertai. Kodėl šios įsišaknijusios problemos nemato ir nesprendžia Kultūros, gal kartu ir Švietimo ministerija? Akivaizdu, kad Lietuva savo jėgomis nepajėgi parengti gerų įgarsinimo specialistų, tad jaunuolius reikia siųsti mokytis bent jau į Lenkiją.
Roby Lakatoso grupė – žinomas aukštos klasės Vengrijos čigonų ansamblis. Profesionalai, aukštųjų muzikos mokyklų absolventai iš savo tautos perėmė ne tik meilę muzikai, bet ir atlikimo tradicijas (grojimo meistrystė, vitališka improvizacijų magija, skoningas klasikinės, čigoniškos, populiarios, džiazo muzikos derinimas). Todėl ir programoje buvo visko: nuo Roby Lakatoso, Ferenco Vecsey, Vittorio Monti, Grigoro Dinicu, Isako Dunajevskio iki Nikolajaus Rimskio-Korsakovo ir ansambliui dvasia artimo Astoro Piazzollos. Scenoje karaliavo ne tik aistros, gyvenimo džiaugsmą įprasminusi muzika, bet ir meistriškas jos atlikimas, santūrus ir kartu laisvas bendravimas su klausytojais.
Birželio 8 d. koncertas buvo skirtas W. A. Mozartui ir Alfredui Schnittkeʼi. Mozarto Sinfonia concertante smuikui ir altui Es-dur, KV 364, su Lietuvos kameriniu orkestru atliko jo vadovas Sergejus Krylovas (smuikas) ir Maksimas Rysanovas (altas). Abu geri muzikantai, virtuozai. Tačiau kūrinys skirtas duetui, dviejų pokalbiui, todėl norėjosi vieningesnio solistų mąstymo, didesnės dermės kantilenos epizoduose. Akompanuojančiam orkestrui reikėtų nepamiršti intonacinių problemų.
Alfredo Schnittkeʼs (1934–1998) gimimo aštuoniasdešimtmečio proga buvo atliktas jo Concerto grosso Nr. 1 (1976–1977 m.) dviem smuikams, preparuotam fortepijonui ir styginiams. Šį kūrinį kompozitorius dedikavo pirmiesiems atlikėjams – Gidonui Kremeriui, Tatjanai Grindenko ir Sauliui Sondeckiui. Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas ne tik ėmėsi rengti tuo metu dar neįprastą partitūrą, bet ir sumaniai veikdamas, motyvuodamas būtinybe atlikti preparuoto fortepijono partiją gavo išskirtinį sovietinės valdžios leidimą išvežti A. Schnittke į Vakarus. A. Schnittkeʼs kūryba S. Sondeckio vadovaujamų Lietuvos kamerinio ir kitų kamerinių orkestrų repertuare užėmė reikšmingą vietą. Specifinės polistilistikos studijos atvėrė ekspresyvų, skausmingą kompozitoriaus pasaulį.
Ir šiame Vilniaus festivalio koncerte A. Schnittkeʼs muzika atlikėjams buvo artimesnė nei W. A. Mozarto. Solistai – S. Krylovas ir puikus smuikininkas Džeraldas Bidva, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas, preparuotas fortepijonas). Girdėjome gerą vienminčių ansamblį, aktyvius dialogus, ryškius lyrinius epizodus ir ekspresyvius diskursus.
Nesakyčiau, kad M. Rysanovas dirigavo. Jis tiesiog padėjo orkestrui su solistais nepaklysti partitūroje.
Skečas, miniatiūra „Trise“ (Na troich), sakyčiau, atsirado ryškių, išradingų ir mėgstančių pokštauti atlikėjų Gidono Kremerio, Jurijaus Bašmeto ir Mstislavo Rostropovičiaus prašymu. Gal todėl jame daug susiklausymo, vienas kito pajautimo reikalaujančių epizodų. Į ansamblį šįsyk kūrybingai įsiliejo lietuviško kraujo turintis ir lietuviškai kalbantis violončelininkas Aleksandras Rammas. Atlikimas buvo vertas kūrinio užsakovų.
Birželio 17 d. solinį koncertą surengė Lietuvos klausytojų mėgstamas Lukas Geniušas. Susikaupimo nuotaiką diktavo scenos apšvietimas, atskyręs pianistą nuo klausytojų, suteikęs intymumo. „Fazioli“ fortepijonas muzikai teikė šviesesnio skambėjimo. Kažkam iš recenzentų šviesa asocijavosi su jėga. Tačiau geram atlikėjui tai visiškai nepriimtina muzikavimo (muzikos menui tiesiog netaikytina) charakteristika.
Koncerto programoje – Ludwigo van Beethoveno Sonata Nr. 3 C-dur, op. 2,
Johanneso Brahmso Sonata Nr. 1 C-dur, op. 1, Bélos Bartóko Trys burleskos, op. 8c, Sz. 47, BB 55, Sergejaus Prokofjevo Sonata Nr. 7 B-dur, op. 83, bisui – S. Prokofjevo Preliudas C- Dur.
Įdomus programos pasirinkimas – nuo klasikos, gilios romantikos link naujos kalbos įprasminimo tokioje skirtingoje B. Bartóko ir S. Prokofjevo muzikoje. Jaunas pianistas ieškojo emocinės gelmės. Jos raiška atsispindėjo įvairuojančioje stilingoje koloristikoje, charakteringų artikuliacijų paieškose, net klaviatūros lytėjimo ypatumuose (pvz., L. van Beethoveno Sonatos Adagio kantilena ir potėmių dalyvavimas dialoge. To stigo girdėtoje Yundi Li interpretacijoje).
Mane žavi L. Geniušo garso suvokimas, gilaus klavišo dugno pojūtis, o koncertas patvirtino ir įdomias stilistikos paieškas.
Birželio 12 d. Filharmonijoje koncertavo britų baroko orkestras „Academy of Ancient Music“. Vadovas – klavesinininkas Richardas Egarras. Skambėjo Johanno Sebastiano Bacho muzika: Siuita orkestrui Nr. 3 D-dur, BWV 1068, Koncertas klavesinui Nr. 2 E-dur, BWV 1053, Koncertas klavesinui Nr. 4 A-dur, BWV 1055, Siuita orkestrui Nr. 4 D-dur, BWV 1069.
Šį senąją muziką interpretuojantį kolektyvą 1973 m. įkūrė Christoferis Hogwoodas. Jis drauge su orkestru bandė ieškoti autentiško skambesio surinkdamas istorinius instrumentus, studijuodamas specifinę artikuliacijos įvairovę. Tai jau aštuonerius metus tęsia kolektyvo vadovas Richardas Eggaras. Įrašyta per 200 plokštelių, koncertuose siekiama perduoti istorinę muzikos dvasią. Tačiau visais atžvilgiais tai yra labai sąlygiška. Muzikos kaitos esmę lemia ne tik skambesio charakteristikos, pakitusios instrumentų galimybės. Pakito ir mūsų mąstymas, dabar kitoks muzikos prasmių suvokimas. Atlikimas labai naudingas muzikantams, nes šią muziką studijuojantis ansamblis pristatė melizmatikos, formos ir kitus barokinės muzikos specifikos atlikimo principus.
Įvertinus didelį ansamblio vadovų, istorikų triūsą, reikėtų giliau patyrinėti girdėto ansamblio sudėtį. Nedidelės grupelės styginių mažu vibrato ir pulsuojančiomis ligatūromis atliekamą muziką gožė antraeiliai pučiamieji instrumentai (skardūs trimitai ir vyravę trys obojai). „Neprasimušė“ ir solo partiją grojęs klavesinas. Tokį efektą galėjo sukelti ir šiai muzikai nebūdinga aplinka, per didelė salė – kamerinė erdvė ir čia pat sėdintys klausytojai kadaise formuodavo kitokį akustinį efektą.
Toks muziejinis atlikimas – gražus, kokybiškas ekskursas į muzikos istoriją. J. S. Bacho muzika peržengė savo epochos ribas ir šiandien mums didžiulį emocinį pasitenkinimą kelią naujoms erdvėms pritaikytas instrumentarijus ir grojimo specifika.
Vilniaus festivalis kaip prasidėjo, taip ir baigėsi G. F. Händeliu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Uždarymui pasirinkta teatro premjera – Georgo Friedricho Händelio oratorijos „Aleksandro puota“ sceninis pastatymas  
Oratorija – bendras LNOBT, Budapešto menų rūmų (Palace of Arts Budapest) ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ pastatymas (projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba; muzikos vadovas ir dirigentas Rolfas Beckas, dirigentas Vytautas Lukočius, režisierius Kaélis Csába, scenografė Éva Szendrényi, kostiumai Juozo Statkevičiaus, su vaizdo projektais dirbo Demeteris Lórántas ir Levas Kleinas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas). Jeigu nepaisytume pritempto „šiuolaikiško“ turinio (perskaičiau jau po spektaklio), sakyčiau, kad tai įdomus sprendimas, atskleidžiantis veikalo esmę šiandienos maniera mums artimesnėje aplinkoje, tačiau paliekantis prasmingą ryšį su Händelio oratorijos herojais. Puota XXI a. prabangioje nedidelio intelekto turčių erdvėje, herojaus aliuzijos, toje tuštybių mugėje jo pamąstymai apie meilę tarsi skirti ištrūkti į jam artimesnę aplinką. Elegantiškai sukiojosi puotoje dalyvaujančios damos. Nešokiravo pasirodančios manekenės ir muziejiniai gyvieji reliktai-kaukės.
Pastatymo muzikinis meno vadovas Rolfas Beckas – puikus G. F. Händelio muzikos, epochos stilistikos žinovas. Spaudos konferencijoje jis sakė, kad su orkestru, kitais atlikėjais teko dirbti siekiant kitokio muzikos supratimo, nei atliekant G. Verdi ar P. Čaikovskį. Ir tai buvo juntama: mažesnis styginių vibrato, gražūs, stilingai artikuliuoti solo, smulkesnės legato frazės. Dėmesys istorinės epochos vokalo formavimui buvo girdėti ir klausantis choro.
Tadas Girininkas – Aleksandras Didysis, karvedys, savaip reagavo į įvykius scenoje, muzikaliai, stilingai padainavo savo arijas. Labiausiai epochos muziką juto britų tenoras Thomas Walkeris. Manau, kad Kęstutis Alčauskis bus jam gera pamaina. Neblogai dainavo britų mecosopranas Catriona Morison. Šokiravo labai prastai intonavusi Sophie Gordeladze.
Perskaičiau programėlę. Nuvylė pritemptas primityvus turinys. Puotos metu gali vykti ir madų demonstravimas, bet ne dėl jo verta pristatyti gerokai gilesnį muzikos turinį įprasminančią oratoriją. Kostiumai gražūs, bet muzikos neatstoja.
Vilniaus festivalis atskleidė įdomią muzikinės kultūros istorijos erdvę, pristatė žinomus Europos kolektyvus ir naujas interpretacijas, atsispindėjo žiniasklaidoje, turėjo vieną kitą sėkmingą intrigą. Festivaliui galima palinkėti rasti vietą reikšmingų tarptautinių įvykių Lietuvoje fone, brandinti dar platesnę juo besidominčių klausytojų a
 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!