Vilniaus festivalis: impresijos ir klausimai

2014 Nr. 7–8 (438–439), Laima Jonušienė

Žodis „festivalis“ dabar bene populiariausias: kasdien, ypač vasarą, susiduriame su gausybe jo reikšmių. Iš pramogų, spektaklių, rimtosios muzikos koncertų savaitei kitai formuojasi visuma, kuri nenorom įgauna savo dėsnius, prašosi apibendrinimų. Pasirinkimą kiekvienam diktuoja interesai ir pasitikėjimas tuo, kas vyksta pamėgtose salėse ar erdvėse, nors mūsų marga gyvensena į jas atsineša ir daug neįprastų dalykų.
Šiemetinio, jau aštuonioliktojo, Vilniaus festivalio rengėjai jokių ypatingų dėsnių pristatydami koncertus nesilaikė. Lyg ir atsitiktinai sudėliota programa vis dėlto turėjo rėmus: Händelis – Bachas – Händelis. Tuose rėmuose, tarsi geroje baroko improvizacijoje, tilpo gausi įvairovė: ir tradicinė lietuviško kūrinio premjera, ir jaunas publikos numylėtinis pianistas, ir Lietuvos kamerinis orkestras, akustiškai ypač pritampantis Filharmonijos salėje su programa, pavadinta „Concerto grosso“. Jau įpratome ir prie festivalio visumą papildančių, apytiksliai sakant, koncertų burleskų. Matyt, yra vilties, kad jų mėgėjai „prigis“ rimtesniuose renginiuose.
Vilniaus festivaliui pritinka ir karališki akcentai. Šiemet, sugiedoję himnus, išgirdome Švedijos Karalystės ambasadorės Lietuvoje Cecilios Ruthström-Ruin paminėtus mūsų šalių istorinius ryšius ir kitados nors trumpam turėtą bendrą karalių Gustavą Vazą. Birželio 6-ąją, Švedijos nacionalinę dieną, Vilniaus festivaliui buvo pristatytas šios šalies „Balsų rojus“ – švedų vokalinio džiazo ansamblis „The Real Group“. Gal todėl, kad po ilgos kelionės iš Japonijos, kiek pavargę nuo akademiškai įsitempusių ypač mandagių jos klausytojų, o gal kad jau prieš kurį laiką pas mus buvo atlikę savo programą džiazo stiliumi, šį kartą dalies susirinkusiųjų džiaugsmui rojaus balsai dainavo popmuzikos daineles... Tiesa, melancholikus atgaivino švedų folkloro motyvais sukurta daina apie tolimą salą, jos laukų žalumoje stovinčią bažnyčią ir vienintelį namą... Nors, pasak filosofo, nėra melancholiško garso, skonio ar polyčio, tačiau esama melancholiško reginio. Mylimų peizažų melancholiją mums ir padovanojo tas nedidelis šedevras.
Taigi, „Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti“ – skelbė Vilniaus festivalio šūkis.
Dėmesį muzikai operos scenoje rodė net drabužių dizaineris, „Aleksandro puotoje“, kuri buvo festivalio baigiamasis akcentas, iš margos minios išskyręs muzikos deivę, solistei rečituojant senovinius J. Drydeno ir N. Hamiltono žodžius:

Music to Heav`n and her we owe,
The greatest blessing
That`s below;
Sound loudly then her fame!

(Už muziką, didžiausią
Žmogaus gyvenimo palaimą,
Mes jai ir Dangui turime dėkoti,
Teskamba visur jai šlovė!)


 

* * *
Prima la musica – pasakytume R. Strausso operos „Capricio“ veikėjų žodžiais. Beje, festivalio laikas sutapo su šio kompozitoriaus 150 metų jubiliejumi. Birželio 5-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje drauge su G. Sodeikos Koncerto fortepijonui ir orkestrui premjera Nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas M. Pitrėnas) atliko mūsų gerai pažįstamą R. Strausso simfoninę poemą „Don Žuanas“ ir Keturias paskutines dainas. Pradžiugino solistė Aga Mikolaj (sopranas; Lenkija, Austrija) – pagaliau vėl išgirdome tą ypatingąjį R. Strausso legato, secesinės balso linijos ir skaidri orkestro tėkmė tarsi kokia aura apsupo ir ilgam išliko emocinėje atmintyje.
 

* * *
Vilniaus festivalis, kad ir kukliai gyvuojantis, nepamiršta svarbiausio – iš anksto pristatyti savo koncertų, įvesti į tą kūrybos lauką, į kurį patekęs nebūsi pavadintas vartotoju... Deja, po Roby Lakatoso grupės pasirodymo taip sakyti būtų nebesąžininga...
Laimei, likusieji argumentai leis tęsti impresijas aukštesne nata. Juo labiau kad įvyko festivaliui užsakyto kūrinio premjera, o tai visuomet būna savotiška staigmena.
Šį kartą G. Sodeikos trijų dalių kontrastingame kūrinyje skambėjo tarsi iš prieškario laikų atklydusios švelnokos muzikinio mašinizmo apraiškos, vėl primindamos, kad kūrybai tinka ir netikėčiausi garsai ar jų kontrastai, o pianistės G. Tatorytės laisvumas ir entuziazmas teikė šventinės žaismės. Spalvingas patrauklios formos kūrinys, sukurtas tarsi lengva ranka, – vienas šilčiausių tą vakarą vykusio koncerto epizodų.
Turbūt svarbiausias Vilniaus festivalio lankymų patirties dalykas yra klausimai – ką mūsų galvose išjudino, į kokias kultūrines digresijas vedė patirti įspūdžiai... Kad ir tie trapiausi klavesino garsai iš festivalio paskelbtos Bacho šventės. Gal išties barokas – Europos kultūros susitikimo vieta, kaip yra pasakęs mūsų pamiltas jau antrą kartą čia atvykęs dirigentas Rolfas Beckas (Baroc is a meeting point of European culture)? O gal todėl ir puolame prie mus jungiančio baroko su jam būdinga improvizacijos laisve, kad vėl galėtume nuo jo paties pabėgti? Kaip ir G. F. Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“, kur tiek daug veiksmo galimybių. Bėgant nuo senovės galima ieškoti laikmečio stiliaus bei išreikšti jame esančią poetiką... Tik labai abejočiau, ar tai šįkart pavyko režisieriui. Taigi, panašūs klausimai ir diktavo nechronologiškus minėto festivalio įspūdžius...
Bacho šventėje restauruotas klavesinas juokais pristatytas kaip pats nemuzikaliausias instrumentas. Taip sakė mėgstantis ir mokantis su klausytojais bendrauti orkestro „Academy of Ancient Music“ vadovas, dirigentas ir tuo klavesinu grojantis virtuozas Richardas Egarras. Birželio 12 d. Bacho šventė prasidėjo Prancūziškąja uvertiūra – su trimis obojais, fagotu, trimitais, timpanais, styginiais ir, žinoma, klavesinu. Šį Kembridžo akademinėse sferose gyvuojantį trylikos žmonių orkestrą mūsų internetinėje spaudoje nuoširdžiausiai apibūdino muzikologė Živilė Stonytė: „Prancūziškoji uvertiūra viršija lūkesčius, tai viso garsinio diapazono piramidė – styginiai ir obojai vieni kitus papildo, dunda žemiškieji timpanai ir dangų rėžia trimitų smailės. Po iškilmingų taškuoto ritmo taktų – ilgos fugų pynės, kur nejučia pradedi stebėtis, kaip tokias greitas temas ištveria obojininkai, jau beveik išpūsdami iš savęs paskutinius dvasios likučius... Bijojau muzikos vietų, kuriose Bacho mintis lekia greičiau už plunksnos judesį, kai harmonijos vingiai ima darytis nebesuvokiami, kai kūrėjo planas pradeda nirti į keistą genialumo šydą. Partitūroje to nepamatysi, gali tai patirti gerose interpretacijose – juk šįkart pavyko ištverti tą klampią miglą iki visa nuskaidrinančios reprizos“ (7md.lt, 2014 06 20).
Orkestro vadovas ir dirigentas R. Egarras energingai palaikė tą baroko muzikos improvizacinę gyvybę ir pats skambindamas continuo partiją, grodamas drauge su styginiais (žarnų stygomis), o jų minimalus vibrato „kūrė šiltą, švelnų, tačiau nepaprastai įtaigų garsą“.
Kaip primena istorija, Bachas šito siekdavo savo namų aplinkoje daug kartų tikrindamas pirmiausia tai, kas būdavo rašoma styginiams. Smuikas – Bacho numylėtinis. Jis vertino šio instrumento paklusnumą pirštams ir mintims, tačiau matė, kad jo sumanymai „pranoksta išgales tų instrumentų, kuriems rašė“. Bachas studijuodavo instrumentų savybes, perdirbdamas smuiko pjeses klavesinui, klavesino – liutniai, sakydamas, jog tai, ką sukuria įkvėpimas, galima patikrinti matematiškai.
 

* * *
Skaitant rašinius, skirtus Vilniaus festivaliui, teko rasti irzlią nuomonę apie jau atsibodusią polistilistiką ir kad ja naudodamasis Alfredas Schnitke esą tiek daug visko prikrovė į savo Concerto grosso... Idomu, ar dabar jau nebekraunama, praėjus šitiek laiko nuo to kūrinio parašymo? Tik gal, skirtingai nuo A. Schnitke’s, kitąkart stokojama gilesnių muzikinių idėjų, kai nebelieka kur panirti, ir atlikėjų meistriškumo.
A. Schnitke’s prisirišimas prie polistilistikos, kaip žinome, buvo iš esmės europietiškas. Gimtąja vokiečių kalba jis studijavo ir sudėtingiausią T. Manno veikalą – muzikos romaną „Daktaras Faustas“, nuo tada iš Europos mitų atklydęs jų veikėjas tapo didžiuoju jo kūrybos nerimu. Iki šiol tebesitęsiančiame faustiškajame amžiuje, pripažinkime, vis dar labai aktuali A. Schnitke’s pagrįsta polistilistikos idėja – „nors dalį muzikos istorijos sukaupti savyje“. T. Manno minčių ir vaizdinių atgarsiai atsispindi įvairaus laikotarpio A. Schnitke’s kūriniuose. Netgi tai, kad lėtoji dalis turi skambėti ne simfonijos ar koncerto viduryje, o pabaigoje – kaip apoteozė. Tokių idėjų atspindžių esama ir mūsų girdėtame Concerto grosso Nr. 1 dviem smuikams, klavesinui, preparuotam fortepijonui, styginiams. Beje, ir visas Lietuvos kamerinio orkestro vakaras buvo pavadintas „Concerto grosso“. O minėto A. Schnitke’s kūrinio dalys – Preludio ir Postludio yra andante. Priešpaskutinė dalis rondo sukelia klausytojui net tam tikrą stilistinį šoką: po veržliosios temos pasigirsta klavesinu grojamas... tango. Jo trapūs vylingi garsai netikėčiausiai užgožia pakilų motyvą, arpeggio bangos pavirsta kapotais akordais, iškili intonacija – nuvalkiota dainuška. Tas šėtoniškasis tango išnyra ne viename A. Schnitke’s kūrinyje kaip ekspresyvus šuolis iš barokinės retorikos į nevienadienę laiko filosofiją: „o, čelovek, nedolog tvoj vek!“ (o, žmogau, neilgas tavo amžius). Ir tik kaip nujaučiamas dvasingumo ženklas blykčioja re mažoras.
Arba: T. Manno romane aprašytas disonansas muzikoje reiškia visa, kas aukščiausia, dvasingiausia, o tonalinis skambesys sklinda iš pačių pragaro gelmių ir banalybės, kurioje, paties A. Schnitke’s žodžiais tariant, privalo būti gražu iki koktumo!
Vis neišeina iš galvos kadaise „Muzikos baruose“ skaityta mintis, kad dvi temos – velnio kaip išrinktosios idėjos ir žmogaus kaip meninės stichijos – paradoksaliai neišsprendžiamos. „Tačiau būtent čia ir slypi aukščiausia T. Manno ir A. Schnitke’s tiesa“ (iš festivalio programos).
Keturių dalių A. Schnitke’s koncertas „Trise“ (Na troich, 1994) parašymo laiku gerokai nutolęs nuo Concerto grosso (1977). Žinoma, per maža būtų pasakyti, kad jo dalys – labai kontrastingi muzikiniai pirmųjų atlikėjų portretai. Čia gausu nuotaikų ir nuostatų kaitos, audringų ginčų; staiga įkaitusi įtampa perliejama fortepijono akordu, po jo tarsi po gero antausio – išraiškinga pauzė, o kiek atsigavus – blėstantis violončelės, alto, smuiko linijų bangavimas, ištirpstantis vos girdimuose pabaigos akorduose. Nesinorėtų kūrinio sieti vien su buteliu degtinės. Gal tai iš aplinkos išaugusi bendravimo forma, poreikis atsiverti, kur, žinoma, ryškėja charakteriai, patosas, pyktis – kuo plačiausia jausmų skalė...
O ar ne iš poreikio bendrauti, tik jau kitokiais būdais atverti emocijas Europoje dar neišnykęs namų muzikavimas? Čia taip pat ieškoma bendrininkų... Vokietijos kaimuose ar miesteliuose skelbimų lentose rašoma – reikalingas grojantis klarnetu, smuiku...
Beje, tas na troich kurį laiką buvo mėgstamas princo Charleso posakis. Nors princas rusiškai nemoka, bet yra labai sąmojingas, griežia violončele, jam ne kartą teko bendrauti su pirmaisiais šio kūrinio atlikėjais.
 

* * *
Luką Geniušą prisimenu dar iš tų dienų, kai jis už rankos buvo atvestas į T. Manno festivalį Nidoje, kur jo tėtis pianistas Petras Geniušas prie mikrofono spontaniškai pasakė keletą žodžių apie skaitytą T. Manno „Lotą Veimare“ – taip giliai, kaip kūrėjo kančias gali apibūdinti turbūt tik tas, kurį vienaip ar kitaip jos buvo palietusios. Žinoma, nei tėvo, nei sūnaus negalėtume lyginti su intelektualiaisiais T. Manno herojais vien todėl, kad pastariesiems būdingas prarastas vitališkumas – tarsi mokestis už gilų dvasinį gyvenimą. Lukas, vedžiotas ir po šių herojų pasaulį, išaugo lyg nepasiekiamų anos aplinkos svajonių vaikas: linksmas, sąmojingas, turi tokios nedemonstruojamos energijos, kuri prie fortepijono pasireiškia ypatingu rankų stiprumu, stulbinančia technika, stiliaus pajautimu, artistiškumu, žaismingumu. Tad birželio 17-osios rečitalis vėl buvo naujas pianisto brandos įrodymas. Šį kartą savo pasirinktą programą pradėjo virtuoziškumo ir jėgos reikalaujančia ankstyvojo J. Brahmso Sonata Nr. 1 C-dur, op. 1. Į pirmąją koncerto dalį buvo perkeltos trys B. Bartóko burleskos (op. 8 c, Sz. 47, BB 55) – tikras pianisto artistiškumo laisvės įrodymas. Antroje dalyje skambėjo dvi skirtingų laikų ir stilių sonatos: L. van Beethoveno Sonata Nr. 3 C-dur, op. 2, ir S. Prokofjevo Septintoji B-dur, op. 83.
Labiausiai džiugina Luko noras neužsibūti net ypač nusisekusios programos rėmuose, vengti stereotipų.


* * *

...Valdingi fortepijono garsai iš tamsios erdvės kvietė įsiklausyti, įsijungti į bendrą harmoniją ir tiems garsams paklūstančius, jų pakerėtus kūnus... Pirmenybę muzikai norėčiau teikti ir nacionalinės šokio kompanijos „Aterballetto“ (Italija) pasirodyme Operos ir baleto teatre birželio 2 d. Asketiškoje scenos erdvėje atsiradusi šviesos metafizika būtų neturėjusi tiek galios be muzikos. Šį kartą kosminės harmonijos vaidmenį vaidino iš neperregimų plotų atskridusi aiški, artikuliuota, paprasta kaip nakties akimirka G. F. Händelio muzika: sarabandos, žigos, alemandos. Tinkamai pagarsintas aukštos kokybės įrašas (pianistas Keithas Jarrettas). Kaip tai padaryta – geriau už H. Šabasevičių niekas neparašys. Negalėčiau pasakyti, ar pauzės buvo iš anksto numatytos, bet ir jų metu šokėjų judesiai tebebuvo įelektrinti muzikos. Buitinę prigimtį, regis, turėjusių šokių linijos tapdavo savotiškais juvelyrikos šedevrais, kokius juodoje grafikos erdvėje galėdavo, prisimenu, įgyvendinti subtilus ir aikštingas Žibunto Mikšio piešinys... Tikriausiai ir dailininkui, ir choreografui, ir apšvietėjui, ir muzikui reikalinga atidi erdvės analizė. „Mene svarbus būtent ne absoliutus atstumo dydis, bet reliatyvus jo pojūtis“, – yra sakęs Alfredas Schnitke, ieškodamas orientyrų kaip pagrindo tam atstumui pajausti.
Erdvės suvaldymu, judesio abstrakcija, pabėgant nuo atsibodusios choreografinės vaidybos, ryškėjo ir antroji „Aterballetto“ dalis „Rossini Cards“. Reljefiškiausiomis linijomis virto jau dažnuose spektakliuose ar net misterijose naudojama lošimo už ilgo stalo prie žvakių šviesos ir vyno taurių scena. „Rossini Cards“ – šmaikštus, itališkas, kiek bufonadiškas reginys, skoningai išsisukęs nuo daugelio tokiu atveju kylančių pagundų skambant muzikai iš įrašų ar net gyvai.

* * *
Manęs niekaip neįtikino spaudoje uoliai skelbiami vengrų režisieriaus Csabos Káelio sumanymai mūsų jaunimui (ypač!) įpiršti supratimą apie baroką įsikibus į... madų šou. Prie jo jis jau pripratintas nuo populiariojo „In Vogue“ laikų, o prie baroko – nuo universitetų, muziejų, kultūros įstaigų jėgomis rengtų baroko kelių. Buvo leidžiami populiarūs ir akademiniai leidiniai, statomi baroko teatro spektakliai, gal net ir M. K. Sarbievijaus „Silvi ludia“ (Miškų žaidimai). Turėta daug progų šį stilių gerai pažinti, kad galėtume jo kūrinių pagrindu improvizuoti labiau vykusiai nei pasitelkiant nuvalkiotą oligarchų temą. Bet „Aleksandro puota“ visiškai nestatiška odė, turint galvoje išraiškingą ir švelnią jos muzikos gyvybę. Visų pirma didžiausia padėka maestro Rolfui Beckui, operos orkestrui, solistams, choro artistams ir jų vadovui Č. Radžiūnui.
Šiame Vilniaus festivalyje, kur tiek daug erdvės buvo skirta baroko muzikai, norėjosi kuo daugiau dėmesio ir ją pristatant, ir iš recenzentų: apie labiausiai jos vertus lietuviškuosius basso continuo – grojimus klavesinu pagal boso liniją, visa kita improvizuojant. Ypatinga pagarba Vaivai Eidukaitytei-Storastienei, kurią esame įsidėmėję iš daugelio ankstesnių koncertų. Šįkart, birželio 8-ąją, ji su Lietuvos kameriniu orkestru klavesinu, preparuotu fortepijonu grojo A. Schnitkės Concerto grosso Nr. 1 dviem smuikams, klavesinui, preparuotam fortepijonui. Tačiau ta proga buvo pasakyta tik tiek, kad šalia smuikininkų S. Krylovo ir D. Bidvos pagirtinai įtaigiai ir prasmingai šįsyk kūrinį grojo klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė ir Maksimo Rysanovo diriguojamas orkestras. „Aleksandro puotoje“ visi subedė žvilgsnius tiktai į reginį ir nebuvo jokių diskusijų, ar jau pasiektas tikrasis barokinis laisvumas su jo kontrapunktuojančiais ritmais. Ar garsuose įprasmintas žodžių svoris? Ar nesikartoja noras romantizuoti? Tikra muzikine intriga „Aleksandro puotoje“ galėjo tapti ir continuo grupė, ne taip dažnai mūsų orkestruose ryškinama. Atrodo, ir šios G. F. Händelio oratorijos klavesino partijoje natomis užrašytas tik bosas. Kaip pavyko atlikėjai dešinės rankos melodija ir ornamentika? Vaiva yra sakiusi, kad reikia greitos reakcijos, lankstumo, susiklausymo atliekant baroko muziką drauge su kitais muzikantais, nes „niekada nežinai, kaip šįsyk kadenciją padainuos vokalistas, kokį pasirinks tempą, nuotaiką“. O kiek, pavyzdžiui, režisieriaus ar kitų statytojų išsigalvojimai tą nuotaiką suardo? Ar pasiteisino scenoje kaip suvirintojas geltonais apdarais blykčiojantis continuo grupės narys, grojantis liutnia? Kaip sekėsi to laikotarpio stilistiniais ypatumais improvizuoti Vaivai drauge su kitais šios grupės nariais – violončelininkais Roma Jaraminaite, Mykolu Rutkausku, barokiniais vargonėliais grojančia Jolanta Silkauskiene? Apie tai, kokią pažangą padarė orkestras, atsižvelgdamas į maestro R. Becko reikalavimus, užsimenama prabėgant paknopstomis arba tarsi Svarovskio blizgučiais pažeriant, kad garso estetika išlaikė deramą pusiausvyrą tarp minkštumo ir aštrumo, o klausantis spalvingo subtilumo chorų, „ausis išties užliejo gulbės pūko švelnumas; tikrą manekenę primenančios solistės tamsus, tąsus aksominis balsas liejosi tarsi gerai subrandintas konjakas“. Tokie tad restoraniniai kriterijai drauge pabarant už pastatymo restoraninį kičą, kad tai esą nepritinka nacionalinei operai. Dar geriau – toks muzikiniu atžvilgiu nusisekęs pastatymas dėl scenovaizdžių esą nereikalingas nacionalinės operos repertuarui...
O ką matėme, patyrėme kad ir atsitiktinai apsilankę Europos teatruose, kai, pavyzdžiui, nugalėtus vokalo sunkumus angliškojo baroko semioperoje (H. Percello „Karalius Artūras“) Paryžiaus „Chatellet“ scenoje demonstravo ant lynų pakabinti solistai? Nemanau, kad šis cirko efektas prilygo deus ex machina... Beje, ryškiai mėlyname scenos fone kabėjo į mūsiškės odės gaublį panaši planeta... Fotografai šmirinėjo po viduramžiams skirtą H. Pfitznerio operą „Palestrina“ Vienos operos scenoje. O Zalcburgo festivalyje baroko šedevro – J. Ph. Rameau „Boreadžių“ – veikėjai dėvėjo galifė.
Norint išvaikyti nuobodulį, „Aleksandro puotoje“ tikriausiai imtasi brangiai kainuojančių 3D projekcijų. Kad tik kas šmėžuotų fone kaip „kalbančių galvų“ laidose per TV? Uoliausios pastangos – kad tik nebūtų nuobodu – kaip matome, keliauja po Europą neaplenkdamos ir mūsų...
Tad ko tikėtis muzikos suvienytiems?
Gal atkakliau ieškoti naujojo Roberto Wilsono?
Daugelis patirčių leidžia manyti, kad jis tikrai yra.

 
 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!