„Gabijos“ jubiliejus: keturi chorai, „Ežerėliai“ ir naujas etapas

2014 Nr. 7–8 (438–439), Audrius Stanislovaitis

Pastaroji vasara Lietuvos aukštųjų mokyklų chorams buvo itin aktyvi. Birželio pabaigoje Latvijos mieste Daugpilyje vyko XXI Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“, o prasidėjus liepai visi kolektyvai susirinko į Vilnių, kur beveik savaitę vyko jubiliejinės, 90-metį mininčios, Lietuvos dainų šventės renginiai. Grandiozinis projektas „Čia – mano namai“ liepos 6 d. vainikuotas Dainų dienos koncertu, į Vingio parką sutraukusiu tūkstančius lietuviškos dainos mylėtojų.
Vis dėlto net šiame kontekste išskirtiniu galima laikyti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) akademinį chorą „Gabija“, pačiose vasaros išvakarėse dalyvavusį dar vienoje didelėje šventėje. Tąsyk jos kaltininke tapo pati „Gabija“ – gegužės 24 d. kolektyvas koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje paminėjo savo 50-mečio jubiliejų.
Renginio metu dainavo net keturi „Gabijos“ chorai: dabartinis studentų, buvusių choristų, buvusių ir esamų kolektyvo narių vaikučių bei jungtinis, kuris suvienijo apie 120 įvairaus amžiaus dainininkų.
Pirmoje koncerto dalyje chorai dainavo a cappella, dirigavo ne tik „Gabijos“ vadovė Rasa Viskantaitė, bet ir chormeisteriai Daina Doveikė, Gedas Jurgutis ir Giedrius Pavilionis. Po pertraukos atlikėjams talkino džiazo meistrų trio iš Klaipėdos – pianistas Saulius Šiaučiulis, saksofonininkas Laimonas Urbikas bei perkusininkas Viktoras Rubežas.
Publika klausėsi ir harmonizuotų liaudies dainų, ir šiuolaikinės lietuvių bei užsienio kompozitorių kūrybos, nuskambėjo ne viena studentų pamėgta, į dainų švenčių repertuarus įtraukiama populiari melodija, dainuojančiais atlikėjais nejučia pavertusi visą sausakimšą Filharmonijos salę.
Muzikos, sveikinimo kalbų ir apdovanojimų sūkuryje neliko pamirštas ir ilgametis „Gabijos“ vadovas Feliksas Viskantas, kuriam šiemet būtų sukakę 80 metų. Koncertą jungtinis choras užbaigė vizitine kolektyvo kortele tapusia F. Viskanto daina „Ežerėliai“, jau keliasdešimt metų su „Gabija“ keliaujančia po įvairias Lietuvos ir užsienio koncertų sales.
„Gabijos“ jubiliejaus proga apie chorinio dainavimo magiją, darbą studentų kolektyve ir besikeičiančius jaunimo kartų įpročius kalbėjomės su choro meno vadove Rasa Viskantaite.

– „Gabijos“ kolektyve atsidūrėte dar Sąjūdžio išvakarėse, kai chorui vadovavo Jūsų tėtis Feliksas Viskantas. Kas lėmė, kad pradėjote dirbti kartu?
– Kai mokiausi tuometinės Lietuvos konservatorijos antrame kurse, dėstytojas Tadas Šumskas visiems studentams pasiūlė susirasti darbą – juk ko nors išmokti galima tik per realią praktiką. Pasiprašiau priimama į „Gabiją“ pas tėtį. Pradžioje jis sureagavo kiek skeptiškai, o ir visos vietos buvo užimtos, tačiau ilgainiui darbo atsirado. Kurį laiką dirbau kito žmogaus vardu, kol 1984-aisiais, baigusi konservatoriją, įsidarbinau oficialiai. Teko pabūti ir koncertmeistere, ir chormeistere, o 1995 metais gruodį, po netikėtos tėčio mirties, perėmiau vadovavimą kolektyvui. Taigi, kartu su „Gabija“ jau esu daugiau nei 30 metų – chore beveik visas mano gyvenimas.
– 15 metų buvote tėčio pagalbininkė. Ar iš jo perėmėte kokius nors darbo su choru principus?
– Jis padėjo man suprasti, kas yra kokybiškas darbas. Tėtis kiekvieną detalę nušlifuodavo beveik idealiai, sugebėdavo išreikalauti, kad choras dainuodamas pasiektų savo galimybių ribą. Jis sakydavo, kad jeigu nors dalelė kūrinio suskamba per repeticiją, tuomet ji skambės ir koncerte. Kitą repeticiją eilė ateidavo naujai dalelei, ir taip buvo dėliojama visa mozaika. Pamenu, chorvedžiai stebėdavosi, kaip jam pavyksta dirbti taip preciziškai. Vieną kartą stebėdama repeticiją mėginau perprasti jo sėkmės receptą, tačiau kai žmogus dirba gerai, tai padaryti labai sunku – viskas atrodo natūraliai. Daugelis gerų chorvedžių turi labai savitų paslapčių ir jas kitiems atskleisti sunku. Manau, kad tėčio patirtimi naudojuosi natūraliai. Lygiai kaip ir savo dėstytojo Tado Šumsko. Įdomu, kad Šumsko ir Viskanto, kuris buvo baigęs ir lietuvių kalbą, kūrinių nagrinėjimas per tekstą buvo labai panašus. Pagrindinė idėja – vesti mintį į pagrindinį sakinio žodį, išryškinti teksto prasmę. Užsienyje ši praktika labai populiari, o Lietuvoje į tekstą tinkamai įsigilina tik vienas kitas chorvedys. Sutikite – daina yra ne vien tik žodžiai ir ne vien tik muzika. Tai vientisas kūrinys, ir abu jo segmentai neturi būti atskirti.
– Vadovaujate studentų chorui, tačiau turite ir didžiulę darbo su muzikos mokyklos choru praktiką. Ar labai skiriasi specifika?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad sudėtingiausia dirbti su jaunių choru, vadinamaisiais paaugliais – jie nei vaikai, nei suaugusieji. Keičiasi jų charakteriai, balsai, dėmesį blaško pašaliniai dalykai, nuolat apninka abejonės. Tačiau kai toks kolektyvas susidainuoja – ypač malonu. Dirbti su mažyliais paprasčiau, jie kur kas patiklesni, stengiasi klausytis vadovo. Artėjant „Gabijos“ 50-mečiui teko padirbėti su buvusiais choristais. Prisipažinsiu, tai buvo išskirtinis potyris. Nebereikėjo mokyti – visi žinojo, ko aš reikalauju, todėl per repeticijas pakako tik priminimų. O kai kurie iš šių choristų „Gabijoje“ dainavo dar tuomet, kai kolektyvui vadovavo mano tėtis...
Kalbant apie studentus, choras jiems pirmiausia ugdo atsakomybę. Vieni jos turi daugiau, kiti – mažiau, tačiau atėjęs į kolektyvą tu negali apvilti kitų ir esi priverstas stengtis. Dirbdamas su studentų kolektyvu vadovas netgi gali stebėti, kaip žmogus iš paauglio pamažu tampa suaugusiu...
– Jums dirbant VGTU chore pasikeitė daug studentų kartų. Ar pastebite, kad laikui bėgant keistųsi ir jaunų žmonių mentalitetas?
– Atrodo, kad kuo aplinka laisvesnė, tuo mažiau tvarkos laikosi žmonės. Tačiau galima pastebėti ir tai, kad mažėja kompleksų. Be abejo, jų yra ir dabar, tačiau ankstesniais metais susikaustymas buvo kur kas pastebimesnis. Dabar chore jau dainuoja laisvoje Lietuvoje gimę žmonės, turintys gerokai daugiau galimybių. Tačiau juos galima pavadinti ir kompiuterių karta. Greičiausiai technologiniai dalykai lemia, kad jaunimas kiek prisibijo atviro bendravimo. Pastaruoju metu lyg ir trūksta iniciatyvos, dauguma susitelkę į save. Vyrauja požiūris, kad aplinkui vykstantys dalykai „manęs neliečia“. Galbūt taip gyventi lengviau, tačiau ateitis parodys, kokį poveikį padarė masinė kompiuterizacija. Išsivystė naujos kartos kompleksas – baimė kalbėti viešai. Juk ką nors parašyti internetiniame forume ar keistis žinutėmis lengviau nei bendrauti tiesiogiai, juolab atsistojus prieš visą kolektyvą. Įdomu tai, kad žmonės nejaukiai jaučiasi netgi per savo gimtadienius, kai visas choras jiems traukia „Ilgiausių metų“.
– Tačiau gal tai natūralu?
– Galbūt, tačiau tuomet reikia pagalvoti, ką tenka atlaikyti chorų vadovams, į kuriuos nuolat sutelktas keliasdešimties žmonių dėmesys (juokiasi).
– Neretai sakoma, kad didžiausias mišriųjų studentų chorų vadovų skausmas yra vyrų grupė – privilioti juos į kolektyvą sunkiausia...
– Vyrukai patys renkasi labai vangiai, o kurie ateina, yra išskirtinai drąsūs. Ne kartą juokavau, kad kiekvieną iš jų už parankių turi atvesti dvi merginos. Nors visiškai tuščių sezonų nebūna, pastaraisiais metais studentų apskritai mažėja, ir tai ypač jaučiama akademiniuose choruose.
– Tegul niekas neįsižeidžia, tačiau ką darote tokiais atvejais, kai chore nori dainuoti prastesnę muzikinę klausą turintys studentai?
– Vis tiek priimame. Nesvarbu, ar tai būtų vaikinas, ar mergina. Tačiau žmogaus akys turi blizgėti, jis turi norėti dainuoti. Visuomet klausiame: ar tu tikrai nori, ar lankysi repeticijas? Jeigu taip, mes tave išmokysime. Tokia pati situacija ir muzikos mokyklose – jeigu vaikas ateina susitraukęs, nelaimingas ir neprižiūrėtas tėvų, daug tikėtis iš jo neverta. Dažniausiai mokyklos jis ir nebaigia. Lygiai tas pats ir su studentais – nuo noro priklauso labai daug kas.
– O jeigu žmogus neturi jokio talento muzikai?..
– Nemanau, kad būtent šiuo atveju galima vartoti žodį „talentas“. Muzikinė klausa – lavinimo dalykas, o garsus girdi kiekvienas žmogus. Esu įsitikinusi, kad išlavinti galima visus žmones. Per 29 darbo muzikos mokykloje metus išlavinti nepavyko tik vieno vienintelio vaiko, tačiau dabar man jau atrodo, kad jis pats pro šalį dainuodavo specialiai, nes į pamokas jį versdavo eiti tėvai. Svarbiausia, kad būtų noro, o tuomet galima padaryti daug gražių dalykų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų teko susidurti su įdomiu reiškiniu – grupė mano studentų užsimanė baigti muzikos mokyklą. Ir ką jūs manote? Žmonės įstojo, mokėsi ir baigė – tai tik dar vienas įrodymas, kad svarbiausia yra norėti.
– Kiek žmonių pastaraisiais metais dainuoja „Gabijos“ chore, kaip dažnai repetuojate?
– Kadangi rudenį ateina naujokų, žmonių iki Naujųjų metų būna daugiau, retkarčiais net 80–90, tačiau po sesijos nemažai pirmakursių atkrinta. Vieni meta mokslus, kiti tiesiog nebesuspėja. Ir iš tikrųjų yra sunku – neretai paskaitos trunka iki 10 valandos vakaro. Man darbuojantis daugiausia chore buvo 90 žmonių, o į „Gaudeamus“ šventę kartą vyko 80. Vis dėlto dabar taip jau nebenutinka, nes studentų apskritai sumažėjo. Šiemet chore turėjome 56 dainininkus. Repetuojame du sykius su visu kolektyvu ir kartą atskirai su pirmakursiais – jie į repeticijas eina tris kartus per savaitę. Norisi, kad naujokai patobulėtų, išmoktų choro repertuarą. Turime ir tokią tradiciją, kad pirmakursiai vaikinai visus metus stovi ant žemesnio laiptelio, o merginos – ant žemės, ir tik po specialių apeigų, kurios vyksta rugpjūčio pabaigoje Aukštadvaryje, jie gali pakilti aukščiau ir rodyti pavyzdį kitiems.
– Šis vasaros sezonas kolektyvui itin karštas: ruoštasi ne tik „Gaudeamus“ ir Lietuvos dainų šventei, bet ir jubiliejiniam koncertui. Kaip pavyko viską suspėti?
– Tiesą sakant, nepamenu tokių metų, kad „Gaudeamus“ sutaptų su Lietuvos dainų švente. O kadangi prisidėjo ir jubiliejus, padirbėti teko labai rimtai – spaudė laikas. Repeticijos buvo ilgesnės, teko derintis ir prie klaipėdiečių muzikantų grafiko. Bet viskas baigėsi mažoriniu akordu. Klausytojai sakė, kad koncertas jiems suteikė gerų emocijų, o tai kolektyvui ir jo vadovui yra didelis komplimentas. Taip pat labai malonu, kad į koncertą atėjo visa VGTU vadovybė – rektorius Alfonsas Daniūnas, prorektoriai. Vadinasi, esame svarbūs universiteto bendruomenei.
– Kas, Jūsų nuomone, studentus labiausiai traukia dainuoti choruose?
– Vieni myli muziką, nes su ja augo šeimoje ir muzikos mokykloje, kitus tiesiog vilioja kolektyvo vardas ir gera kompanija. Žinoma, turbūt studentai norėtų repetuoti mažiau, tačiau ilgainiui jie įpranta prie tvarkaraščio ir supranta, kad kitaip tiesiog negalima. Juk kur kas didesnis pasitenkinimas, kai galutinis rezultatas yra gerai atliktas kūrinys, o ne eilinė „chaltūrėlė“.
 Dar vienas dalykas – kelionės. Dabar daug galimybių pigiai skraidyti po visą Europą, tačiau tie, kurie į užsienį nuvyksta su choru, supranta, kad tokio įspūdžio keliaudami vieni niekuomet nepatirs. Pastarąjį kartą su „Gabija“ keliavome po Norvegiją, o šiemet ruošiamės vykti į konkursą Serbijoje. Apskritai konkurse užsienyje buvome jau senokai, prieš šešerius metus. Tuomet Velse iki trečiosios vietos pritrūko vieno balo, likome ketvirti. Pradžioje buvo šiek tiek liūdna, bet kai pagalvojome, kad varžėmės su profesionalais ir ketvirtąją vietą pasidalijome su po visą pasaulį keliaujančiu ir laurus skinančiu filipiniečių choru, slogios nuotaikos dingo. Be to, iš europiečių chorų buvome pirmi. Praėjusiais metais dalyvavome Lietuvoje organizuotame konkurse „Juventus“ ir dar su dviem chorais pasidalijome trečią vietą. Trūko pagrindinių sopranų ir antrųjų bosų, tačiau nusprendėme nepasiduoti. Samdėme vokalo pedagogę Aušrą Liutkutę, tai davė rezultatų. Smagiausia, kad viską pasiekėme savo jėgomis. Tokie konkursai sutelkia kolektyvą ir skatina tobulėti.
– Studentų chorai tarpusavyje varžosi konkursuose, susitinka dainų šventėse. Ar turite daugiau bendrų renginių?
– Kiekvienų metų lapkričio pabaigoje rengiamas aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis. Jis keliauja per įvairius miestus – pernai vyko Vilniuje, šiemet bus Klaipėdoje. Be „Gaudeamus“ šventės, tai praktiškai vienintelis bendras renginys. Taip pat kiekvienais metais organizuojame jau tradiciniu tapusį festivalį „Žiemos šviesa“. Gruodžio pirmą penktadienį „Gabija“ pasikviečia vis kitą studentų chorą iš Lietuvos ir vieną kolektyvą iš užsienio, šiemet turėtų atvykti baltarusiai. Festivalis vyksta jau dešimt metų, o dabar bus vienuoliktas kartas.
– Bene kiekvienas choras turi bent po vieną „firminį“ savo kūrinį. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad toks „Gabijai“ yra F. Viskanto „Ežerėliai“.
– Be abejo, bet kada galime padainuoti „Kur giria žaliuoja“ ar dar kokį vadinamosios lietuviškos klasikos kūrinį, tačiau „Ežerėliai“ iš tikrųjų jau tapo mūsų vizitine kortele. Dainelė smagi, nėra sudėtinga, ją dainuoti galima ir lauke, be akompanimento. Be to, ją moka ir daugelis veteranų, o tai visuomet praverčia per kolektyvo jubiliejus.
– Ar dažnai stengiatės keisti choro programą?
– Norisi nuolatinės kaitos. Kas penkerius metus minint jubiliejus pasižiūriu, ar liko kas nors iš tų kūrinių, kuriuos atlikome praėjusį kartą, nes kartotis nesinori. Būna likęs koks vienas kitas kūrinukas, bet įprastai per penkerius metus pasikeičia beveik viskas.
– Iš chorvedžių neretai tenka girdėti nusiskundimų dėl menko lietuviškų kūrinių pasirinkimo. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Negalima sakyti, kad žmonės nekuria. Kai vyksta „Jaunos muzikos“ organizuojami „Vox juventutis“ konkursai, pati juose lankausi, stebiu, kas gali kurti mėgėjams prieinamą muziką ir kalbinu jaunuosius kompozitorius. Iš patirties galiu pasakyti, kad chorvedžiui būtina bendradarbiauti su kompozitoriumi. Neretai reikia patarti dėl balsų tesitūros, kitų techninių dalykų. Yra buvę ir taip, kad bendradarbiaujant autorė kūrinį koregavo net 7 kartus. Stambų naują lietuvišką kūrinį dainavome praėjusį rudenį, studentų chorų festivalyje – Mykolas Natalevičius sukūrė efektingą šešių dalių opusą „Omnia sol temperat“ (Saulė šildo viską), jį atlikome kartu su kitais penkiais studentų chorais. Vėliau Marijampolėje, per festivalį „Džiūgaukim... Aleliuja“, jį dainavome kartu su Edukologijos universiteto choru „Ave vita“. Sklandė idėja, kad šis kūrinys, kaip reprezentacinis, keliaus ir į „Gaudeamus“ dainų šventę, tačiau tam nebuvo rasta tinkama koncertinė erdvė.
– „Gabijos“ chorui – jau 50. Gal kartu su šiuo įspūdingu jubiliejumi prasidės ir naujas kūrybinis etapas?
– Galbūt tam jau ir atėjo laikas. Jeigu niekas nepasikeis, ateinančiame sezone galvojame išmėginti jėgas chorų Eurovizijos konkurse. Anksčiau į televizijos projektus žvelgėme kiek skeptiškai, bet pagalvojome, kad studentams tai gali būti įdomu – vis dėlto tai visiškai nauja patirtis. Taigi, laukia dar vieni įdomūs metai.

 


Vilniaus Gedimino technikos universiteto choras „Gabija“ įkurtas 1964 metais. Choro vadovai: Klemensas Griauzdė (1964–1974), Feliksas Viskantas (1975–1995), Rasa Viskantaitė (nuo 1995 m. gruodžio).

Dosjė
Rasa Viskantaitė, choro dirigentė. Gimė 1961 m. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1984 m. baigė Tado Šumsko klasę). 1984–2013 m. dirbo Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos chorinių disciplinų mokytoja, 1980–1995 m. buvo VGTU mišraus choro „Gabija“ chormeisterė ir koncertmeisterė, nuo 1995 m. gruodžio – „Gabijos“ meno vadovė. Daug kartų dirigavo Lietuvos, „Gaudeamus“ ir Kauno dainų šventėse.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!