Įspūdžių nuotrupos iš kelionės po Vidurinę Europą

Besiklausant įvairių kraštų radijo, iš lengvosios muzikos, vadinamosios Gebrauchsmusik, kuri užima gan didelę radiofonų programos dalį, veik visuomet galima susidaryti būdingą vaizdą nuotaikų, kurias gyvena viena ar kita tauta, valstybė. Sakysim, šiandieninei Vokietijai ypač būdinga karinė muzika: įvairūs maršai, karinės, žygio dainos. Vengrijos net iki įkyrumo melancholiškų melodijų (tiesa, neretai pereinančių ir į padūkusį čardašą) moduliacijos taip pat charakterizuoja to krašto ir dabar gyvenamas nuotaikas. Lenkų tango, tos apatiško ritmo, rezignacijos persunktos melodijos, miesčioniškos vidurnakčio poezijos refrenais išryškintos, taip pat būdingos Lenkijos lenkų mažumai, kuri valdo didžiulius dvarus. Viena smulkmena: buvusios Austrijos J. Strausso ir Leharo nuotaikos pagal Goebbelso direktyvas, kaip žinome, užleido vietą pompastiškai, žvangančiai, bet šaltai, kaip durtuvo plienas, atgrasiai maršų muzikai. Jei tarp jos ir užgirsti valsą „Vienos džiaugsmai“, tai jis toks susigūžęs atrodo, kaip ir pati dabartinė Viena. Pridėję Čekoslovakiją, kuri puoselėja ir šių laikų muziką, turėsime tuos kraštus, apie kuriuos šias eilutes rašantis su jumis, gerbiamieji skaitytojai, ir nori pasidalyti patirtais kelionės įspūdžiais. Berlyne vasarą, ne muzikos laikui esant, teko tenkintis aplankymu paminklų, pastatytų įvairiems vokiečių kompozitoriams.

Apžiūrėjęs šio didmiesčio įžymybes, kaip antai Zoologijos sodą, akvariumą, aplankęs muziejų ištisą kvartalą, kurių viename pirmą kartą pamatau Rubenso, Rembrandto, A. van Dycko, italų didžiųjų dailininkų originalus ir, tų meistrų kūrybos apsvaigintas, ryžtuosi, Pergamono muziejuje pasivaikščiojęs po atstatytus graikų architektūros statinius, apžiūrėti Tiergarteną, kuriame daugiausia ir yra muzikos kūrėjams paminklai.

Pro Brandenburgo vartus, pro aprūkusį, inscenizuotai padegtą Reichstago milžinišką, bet niūrų statinį, atsiduriu ties Bismarko paminklu. Išvaikščiojęs Tiergarteno paminklų kvartalą, su kažkokiu nerimu gali sau pasakyti, jog visi paminklai, bareljefai viena mintimi kurti, baisia, nors ir meno kūriniuose įkūnyta mintimi, kurios tematika: kova, karas, nugalėjimo laurai. Baisus ir atgrasus tas karo dievui Marsui skirtas menas. Reikia prisiminti, kad dabartinių Vokietijos kompozitorių dalis, net ir R. Straussas, taurius muzikos tonus nori taip pat pajungti Marso garbei.

Bet nuo tų šiurpių minčių, kurias sukelia vokiečių junkerio idėjos, įgyvendintos meno kūriniuose, kaip atsigauni, atsikvepi, tartum Sacharos keleivis oazoje, prie neužmirštamo Wagnerio paminklo. Čia susikaupęs nulenki galvą vokiečių tautos kūrybiniam genijui.

Monumentalus G. Eberleno paminklas R. Wagneriui verčia daug ką apie vokiečius užmiršti ir prisiminti, kad tame pačiame Tiergartene, šalia karingų kunigaikščių kunigaikštėlių, šalia sunkaus Pergalės paminklo yra ir Lessingo, Goethės bei kitų dvasios milžinų paminklai. Apie šį Wagnerio paminklą noriu gerbiamiesiems skaitytojams parašyti, nors žodžiai parašyti ir sustingsta, išblanksta.

Juk daugelis mūsų bet kuriuo būdu esame girdėję Wagnerio majestotišką, iškilmingą, taurią Tannhauserio, Tristano ir Izoldos, Lohengrino, Parsifalio ir kitų jo veikalų muziką. Taigi, skulptoriaus Eberleno rankose atgijęs Vagneris sėdi Berlyno Tiergarteno medžių paunksnėje, sėdi impozantiškai ant aukšto pjedestalo. Jis sėdi išdidžiai pakelta galva, vienos rankos pirštais barbendamas lyg dar kuriamo veikalo ritmą, kitą ranką nuleidęs ant natų prirašytos knygos. Sėdi majestotingas, išdidus, susikaupęs ir lyg kūrybinėje ekstazėje paskendęs. Iš jo povyzos lyg skamba toji muzika, kurią mes būdinguoju vagnerizmo terminu vadiname. Taip, matęs šią stovylą atpažinsi Vagnerio muziką, girdėjęs jo muziką, stovyloje atpažinsi jos charakterį. Bet štai nukrypsta akys į pjedestalą. Priešakinėje dalyje — lyg atgijęs Wolframas Eschenbachas, pakėlęs žvilgsnį į Tannhauserio operos kūrėją, pats sau akomponuodamas, amžinai dainuoja savo ramiąją ariją apie vakarinę žvaigždę... Kitoje pusėje — tragiškoji Wagnerio kūrybos pora: Tristanas ir Izolda. Kiek jų veiduose liūdesio išraiškos, kiek skausmo dėl neiškeltos burės!... Trečioje pusėje — bareljefas: scena iš operos „Reino auksas“. Koks klastingas, viliojantis ir koks šiltas, nors ir akmenyje įkūnytas, anų laikų germanės gražuolės, žvilgsnis. Apsamanojęs senis, ties kurio kojomis legendarinės Reino brangenybės, apakintas jauno kūno gražumu, suabejoja dėl iš jo viliojamo aukso. Bet ar neapgaus?..

Ketvirtoje paminklo pusėje — nuo gyvenimo pavargęs, su kelionėje pražydusia lazda, sukniubęs, parimęs ir mąstantis piligrimas. Tai visa Wagnerio kūryba, jos leitmotyvas, nors ir akimirkoje sustingusioje scenoje.

Užsimiršti ir nežinai, ar žiūri Eberleno kūrinį, ar, lyg kažkur tolumoj nuskambėjus bakchanalijai, girdi ramią prakeliaujančių piligrimų giesmę...

Tiesa, negalima nepaminėti ir kito gan skaidraus, taip mielo Haydno — Mozarto — Bethoveno paminklo. Be to, jam būdinga tai, kad po kiekvieno šių kūrėjų stovyla yra jų kūrybą atitinką pavaizdavimai. Po Haydnu — vadinamoji Balzako amžiaus, motiniškų formų moteris, po Mozartu — jaunuolė, grakšti koketė, po Bethovenu — tragediją išgyvenąs legendarinis vyras.

Išėjęs iš Drezdeno pagarsėjusios paveikslų galerijos ir sutemose beklaidžiodamas senamiesčio gatvėmis, vis dar įdilgintais smegenimis, kankinamas Rembrandto tamsiųjų spalvų, šnekėdamasis su Rubenso paveikslų atgijusiais personažais, kaip pirmagimis nusišypsai prisiminęs Rafaelio Sikstinos madoną. O, ta madona! Neveltui iš viso pasaulio suvažiuoja šimtai šių laikų piligrimų, kad kelias valandas prarymotų įsižiūrėję į nuostabųjį Rafaelio kūrinį.

Ir nejučiomis susimąstai, ne vien apie didybę jų talentų, bet ir apie tą milžinišką jų darbą bei patvarumą, kurio mums lietuviams dabar taip stinga.

Kai prisimeni, kad tomis pačiomis gatvėmis kadaise vaikščiojo Schilleris, kurdamas savo veikalą „Don Carlos“, kad šio miesto augintinis R. Wagneris, kupinas revoliucinių muzikinių idėjų, kadaise žingsniavo šiuo grindiniu, susigūži į save ir graudu pasidaro...

Mums, šių nervingų laikų vaikams, nesuprantama darosi, sakysim, kad ir pastarojo kūrybinių idėjų turtingumas arba vėl tas darbingumas. Prisiminkim, kad ir „Nibelungų žiedo“ tetralogiją, kurią sudaro net keturios grandiozinės operos: Reino auksas, Valkirija, Zigfridas ir Dievų sutemos. O juk reikėjo pačiam Wagneriui ir didžiules partitūras perrašyti. Tikrai, patvarus darbas gimdo genijus.

Mozarto Bethoveno miestas Viena dabar susigūžęs ir baugus. Iš Vokietijos priplūdusių „turistų“ šturmininkų batai drąsiai kaukši gatvėmis ir buvę linksmi vieniečiai neramiai dairosi, tarp savęs nedrąsiai ir paslaptingai kuždėdamiesi.

Atlankau J. Strauso populiarųjį paminklą. Jis tebegroja savo smuiku linksmintis pamiršusiems vieniečiams. Pro kažkurį langą radijas nedrąsiai perduoda iš Čekoslovakijoj vykstančio II-jo Europos kamerinės muzikos festivalio vieną Zoltano Kodaly kvartetą.

Puikus gotiškas statinys Prahoj šv. Vito katedra, bet, jai neužsileidžia gotiškųjų bokštelių besistiebiančiomis į padangę linijomis Vienos šv. Stepono katedra. Ypatingai pastarosios puikūs vitražai.

Šioje nepaprastai įspūdingoje ir puošnioje katedroje klausau vargonų koncerto. Publikos nedaug. Prietema. Pro vitražus vos vos trykšta blanki šviesa. Taip ramu. Ir štai didingai suskamba iš po solisto Valterio rankų Bacho Fuga ir Tokata d-moll katedros skliautuose. Dar nė kartą su tokiu susikaupimu ir tokia nuotaika nesu klausęs muzikos.

Po įspūdingo koncerto galvoju, kad ne veltui Skriabinas norėjo sudaryti deramas sąlygas muzikai klausyti, bet gal tik per didelę jis sau problemą pasistatė: tonacijas, net ištisas muzikos sukeliamas nuotaikas, vienu metu suderinti su atitinkamos šviesos efektais. Ir iš tiesų, juk, sakysim, šviesa žėrinčioje salėje beklausant simfoninės muzikos koncerto daug iš girdėjimo pojūčių atima regimieji, kurie dažnai būna sutelkti į dirigentą, orkestrantus.

Tiesa, Vienoje teko ir gerokai apsidžiaugti, kai prie garsiųjų filharmonikų koncertinės vitrinos, kurioje reklamuojami muzikos naujausieji leidiniai, pamačiau išstatytus J. Gruodžio, K. V. Banaičio ir V. Bacevičiaus neseniai išspausdintus kūrinius. Kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad.

Dažnam kyla klausimas, kaip galima diena iš dienos klausyti čigoniškos muzikos, kuri monotoniškai tęsiasi ištisomis valandomis.

Pabuvojus Budapešte į šitą klausimą nejučiomis gauni atsakymą. Reikia tik prisiminti, kad mums lietuviams tiesiog nesuprantamas vengrų temperamentas pasimaišius jų tarpe išryškėja. Vulgariai šnekant, net jų tautinis aštrus valgis, bei amžini paprikos prieskoniai nuolat dilgina jų aistras. Juk ne be reikalo ir senas anekdotas yra apie kompozitorių Lisztą, kad jo kraujas teka daugumos vengrų gyslose. Be to, išgėrus vengrų tokajiško vyno, ši čigonų muzika pasidaro lyg tolimas mahomeoniško rojaus fonas, lyg tonų miglos, kuriose skendėji. Jos nebegirdi, tik jauti, kad ji tave nuteikia čia melancholiškai, čia taip sutampo gyslas, kad net tu, šiaurieti, vos neįdūksti čardašo ritmo įdilgintas. Bet reikia atsiminti, kad sopulio bei melancholijos gaidos yra gimusios iš liaudies krūtinės gelmių, kuri ne vien klajoja, bet ir neša moderniosios baudžiavos jungą. Juk Vengrijoj iki šios dienos dar neįvykdyta žemės reforma, juk ten dvarų žemės neaprėpiamos.

Taip įsišnekėję apie šią muziką, kuri veik visoje Vengrijoje skamba ištisomis pavakarėmis ir naktimis, nusidėtume, jei neprisimintume, kad ten, semdamiesi melodikos turtų iš liaudies, kuria ir tokios dabartinės muzikos įžymybės, kaip Belą Bartok ir Zoltan Kodaly. Jų kompozicinėj mokykloj, garsiojoj Karūnavimo bažnyčioj, teko išgirsti mišias, kurios tokiais drąsiais ir bažnyčios skliautuose neįprastais sąskambiais aidėjo.

Mišios grandiozinės: choras, keturi solistai ir trigubos sudėties orkestras su vargonais. Pasirodo, kad ir ,,Ave Maria“ galima parašyti naujoviškiausia harmonija bei įdomiausia instrumentacija ir kad ji atitiks reikalingą nuotaiką. Bet šiuo tarpu kalbama apie kompoiztoriaus talento pajėgumą. Juk ir muzikinėje kūryboje svarbu, kad kompozitorius nešiotų savyje tai, ką jis kitiems būtinai turi išsakyti, pasidalyti, o kokiomis priemonėmis jis išreiškia, tai jo kūrybinio užmanymo reikalas. Ne veltui ir modernistų, kurie, žinoma, įeis į muzikos istoriją, suskaičiuoti pakanka rankų pirštų.

Vilnius.

Kiek čia senų ir lietuviškumu kvepiančių meno statinių. Katedra, šv. Onos bažnyčia, ramiosios Rasų kapinės, kuriose iki graudumo kuklus Basanavičiaus paminklas...

Gedimino pilies kalnas.

— Kaip toli iš čia matyti, — taria mano bendrakeleivis.

— Taip, toli, toli, matos — mudviejų didžiausiam nustebimui, atsiliepia lietuviškai lenkų uniforma kareivis.

Išsišnekame.

Pradžioje nedrąsiai, vėliau, atsiradus ir kitam lietuviui lenkų kareivio uniformoje, kuris taip pat vaikščiojo Gedimino Kalne, išsišnekame drąsiai, nuoširdžiai, kaip tikriems lietuviams dera. O apačioje kalno, parke — darnus karo orkestras palonezą groja...

Tiek šiuo tarpu kelionės įspūdžių nuotrupų.