Jie mums padovanojo mūsų palikimą...

~~2014 m. sausio 11 d. Naujojo Hampšyro (New Hampshire) valstijos choras „Monadnock“ pristatė 2 valandų programą „Lietuviškos Kalėdos“ Piterboro (Peterborough) miesto namuose. Panaši programa buvo atlikta sausio 12 d. Šv. Petro bažnyčioje Pietų Bostone. Šio koncerto pelnas buvo paskirtas Bostono lituanistinei mokyklai.

 Beveik prieš metus išgirdau apie Naujojo Hampšyro valstijos choro „Monadnock“ programą „Lietuviškos Kalėdos“. Buvau sužavėta šios ne lietuvių idėjos surengti tokį koncertą ir negalėjau atsisakyti padėti ir dalyvauti. Pasiūliau „Sambūrį“, Bostono tautinių šokių kolektyvą, kuriame pati šoku, ir ką tik į Berklį mokytis atvykusią jauną, kupiną entuziazmo bei aistros muzikai, mokslui ir gyvenimui Simoną Smirnovą. Visi sutiko dalyvauti.
 Dar praėjusį rudenį atrodė, kad „Lietuviškos Kalėdos“ bus tik graži programa, daug lietuviškos muzikos ir lietuviškų veidų. Pasiklausysime, pašoksime ir toliau gyvensime pasidžiaugę dar vienu lietuvišku renginiu. Bet tai turbūt pirmasis koncertas mano gyvenime, privertęs tiek daug mąstyti. Tą patį pajuto, kaip vėliau prisipažino, kai kurie žiūrovai ir dalyviai.
 Kai sutinkame naujus žmones, apsikeičiame informacija ir tam tikra energija. Kai kurie susitikimai praeina nepalikę didesnių pėdsakų… Kiti, kaip ir gera knyga, pasilieka atmintyje, sieloje ir dažnai mums lyg ir nežinant daro poveikį mūsų mąstymui, požiūriui, elgesiui ir kartais gyvenimo rate sugrįžta...
 1996 metais, Amerikoje jau gyvenant 5-tus metus, Bostono šv. Petro mokyklos 50-ajame jubiliejuje teko susipažinti su Lietuvos nacionalinės premijos laureatu kompozitoriumi Jeronimu Kačinsku (parapijos vadovaujama mokykla nebuvo lituanistinė, tačiau kartu su vietiniais ją lankė daug Pietų Bostono lietuvių vaikų; ji jau seniai nebeveikia ir nėra susijusi su šių dienų šeštadienine Bostono lituanistine mokykla). Šis garbus žmogus 1949–1995 m. dirbo vargonininku Šv. Petro bažnyčios parapijoje. Tame jubiliejiniame pokylyje buvo įvertinta ir pagerbta jo ilgametė Berklio muzikos kolegijos profesoriaus ir parapijos vargonininko veikla. „South Boston Tribune“ išspausdino to pokylio mano fotografijas, o Danutė Petrauskaitė 1997 metais Lietuvoje išleistoje savo knygoje „Jeronimas Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla“ panaudojo mano įamžintas darbo parapijoje akimirkas bei Jeronimo ir jo žmonos Elenos portretus. Šiandien grįžta prisiminimai apie jų lūkesčius ir mūsų gražią, nors ir trumpą draugystę.
 Talentas ir atkaklumas į tą patį Berklio koledžą atvedė ir džiazo dainininkę, kompozitorę, kanklėmis grojančią Simoną Smirnovą, kuri taip pat moko muzikos Bostono lituanistinėje mokykloje.
 „Šie koncertai, – sako Simona, – man reiškė ne tik galimybę atlikti muziką, bet ir daug daugiau... Aš po 10 metų pertraukos sugrįžau į kanklių pasaulį. Grojusi kanklėmis muzikos mokykloje, ilgainiui solinį kankliavimą apleidau ir pakeičiau į džiazą, ką šiuo metu ir studijuoju Berklyje. Atnaujinusi solinį kanklių repertuarą ir turėjusi garbės akompanuoti nuostabiai dainininkei Jūratei Švedaitei-Waller, vėl patikėjau savo kanklininkės talentu ir galimybėmis. Dabar galėsiu kanklių skambesį pritaikyti ne tik savo džiazo kompozicijose, bet taip pat skleisti tradicinį lietuvišką repertuarą JAV ir pasaulyje. Ir širdingai dėkoju poniai Inai Nenortienei už man padovanotas kankles!“– sako Simona.
 „Prieš dvejus metus padainavau soprano partiją J. Rutterio „Magnificat“ su „Monadnock“ choru, – draugystės pradžią prisimena Konektikuto valstijos koledže dainavimą dėstanti Jūratė Švedaitė-Waller. – Po kurio laiko choro meno vadovas Jimas Sharrockas papasakojo apie projektą, kuris mane nepaprastai nustebino. Jie nusprendė savo kalėdinį koncertą paskirti Lietuvai ir jos kultūrai. Daugelis choristų buvo susidūrę su lietuviais ir nepaprastai žavėjosi jų išsilavinimu, kultūra ir svetingumu.“ Nelietuviai choristai beveik visus metus mokėsi lietuviškos tarties ir kirčiavimo...
 „Padedant JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos Kultūros tarybos pirmininkei Laimai Apanavičienei ir chorvedžiui iš Čikagos Dariui Polikaičiui, choro vadovui pasiūlėme keletą lietuvių kompozitorių kūrinių, iš kurių jis pats pasirinko, ką choras dainuos savo programoje, – toliau pasakoja Jūratė. – Trūko tik vieno, pagrindinio, kūrinio – lietuviškų kalėdinių mišių. Paieškojusi internete, aptikau Kristinos Vasiliauskaitės „Magnificat“.  Parašiau jai laišką. Štai taip Kristinos Vasiliauskaitės „Magnificat“ bei pati Kristina atkeliavo į JAV. Paaiškėjo, kad mus sieja ne tik šis projektas. Pasirodo, jos brolis Bernardas žaisdavo su mano tėvu, kai Kristinos mama svečiuodavosi pas mano močiutę. Mano senelis kompozitorius Jonas Švedas buvo Kristinos tėvo muzikos mokytojas. Taigi mūsų šeimas sieja draugystė, prasidėjusi prieš daugelį metų.“
 Kristina pasakoja: „Mano „Magnificat“ – vienas labiausiai pavykusių kūrinių. Jį parašiau įkvėpta 2003–2004 m. koncertinių kelionių po Ameriką. Tuomet aplankiau Atlantą, Neiplsą (Naples) ir Santa Barbarą. „Magnificat“ – Mergelės Marijos malda, išreiškianti didžiulį dėkingumą Viešpačiui už visas jo suteiktas malones. Tai penkių dalių kūrinys mišriajam chorui, vargonams ir instrumentiniam ansambliui. 2005 m. Juozo Naujalio religinės muzikos chorams konkurse šis kūrinys laimėjo pirmąją premiją, o koncerte Piterbore pirmą kartą nuskambėjo JAV.
 Kristina pas mus viešėjo gruodžio mėnesį po dėl pūgos nukeltų dviejų koncertų Piterbore. Vis pažvelgdama į koncertams parengtą mano 1996 m. fotografuotą J. Kačinsko portretą, prisimindavau jo žodžius, kad galbūt mes, atvažiavęs iš Lietuvos jaunimas, prisidėsime prie lietuviškos kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo. Žiūrėdama į liūdnas dėl neįvykusio koncerto Kristinos akis, jutau abiejų kompozitorių, atsidavusių lietuviškai muzikai, kuri dažnai nepakankamai įvertinama, sąsają. Supratau, kad neįvykęs koncertas nėra tikrojo liūdesio Kristinos akyse priežastis... Perskaičiusi jos ilgą muzikinio gyvenimo ir kūrybos aprašymą, stebėjausi, kad nesame girdėję apie šią talentingą moterį.
 „Daug svečių aplankė šiuos kuklius namus, daug čia kalbėta ir užrašyta, – dabar skaitau savo jau primirštame „Dirvos“ aprašyme apie Kačinskus. – Tame pačiame minkštasuolyje, kuris dabar man buvo pasiūlytas, sėdėjo prof. V. Landsbergis, kompozitoriai E. Balsys, J. Švedas ir kiti...“ Be abejo, šypsojausi sužinojusi, kad Jūratės tėvą karjera nuvedė į politiką, jo paskutinis postas buvo Lietuvos Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio patarėjas. Jūratės senelis – kompozitorius Jonas Švedas, kuris ją dar mažą vesdavosi į Vilniaus paveikslų galeriją pasiklausyti sekmadienio vargonavimo. Tuo metu dažniausiai grieždavo Bernardas Vasiliauskas, jo muzikavimas ją ir užbūrė.
 Taip mes visi, išskyrus namo turėjusią grįžti Kristiną, suėjome į būrį šių metų sausio 11 d. tolokai nuo Bostono, Piterbore. Salės sienas papuošėme Almio Kuolo iš Kohaseto (Cohassett), Vilniaus fotografijomis ir, žinoma, atsivežėme Kačinsko portretą. Jau po pirmos koncerto dalies, po nuskambėjusio Kristinos Vasiliauskaitės „Magnificat“ suvokėme, kokios didybės liudininkais mes ką tik tapome! Žiūrovai ėjo prie mūsų, tautiniais drabužiais pasipuošusių sambūriečių, vieni norėdami pamatyti jiems nematytus kostiumus, kiti – iš arčiau apžiūrėti pirmą kartą girdėtas Simonos kankles, treti nusifotografuoti. Čia jau senokai gyvenanti Annagreta Swanson iš Vokietijos ir jos švedų kilmės vyras Glenas spėjo pasidžiaugti, kad mūsų buvimas ir šis lietuviškas koncertas yra ypatingi ir nuostabiai tiko šiam miesteliui, kultūros ir meno Mekai.
 „Artimiau susipažinus su lietuvių kompozitoriais ir žmonėmis, sužavėjo jų uždeganti ištvermė, drąsa ir moralinė stiprybė, – pasakoja choro meno vadovas Jimas Sharrockas. – Tai žmonės, kurie daugiau kaip tūkstantį metų kovojo siekdami išsaugoti savo tapatybę, kultūrą ir netgi kalbą. Tai žmonės, kurie ne tik mėgsta dainuoti – jie pasitelkė dainą kaip vienijantį šūkį, kai mažiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus pasipriešino supervalstybei ir įgijo laisvę. Dabar ne tik malonu daugiau sužinoti apie Lietuvos žmonių patirtį – tai padaryti tapo itin svarbu.“
 Lietuvybės dvasią ir stiprybę dar labiau pajutome antrame koncerte lietuviškoje Šv. Petro bažnyčioje Bostone, kur, kaip ir Piterbore, giedojome „Lietuva brangi“. Tikėjau, kad ilgametis parapijos vargonininkas J. Kačinskas žiūrėjo į mus iš aukštybių ir jo geros akys šypsojosi. Štai mes, lietuviai, vėl kartu! Širdyje jaučiau begalinę padėką ir pagarbą šiems amerikiečiams, ne lietuviams, pašaukusiems, poeto Bernardo Brazdžionio žodžiais tariant, „lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies“.
 Didžiąją koncerto programos dalį sudarė klasikiniai chorinės muzikos kūriniai. „Lietuva visuomet pasižymėjo chorinės muzikos tradicijomis ir gausiu repertuaru, – komentuoja Simona, – todėl nekeista, kad užsienyje reprezentuojama būtent lietuviška chorinė muzika. Bet kurioje lietuviškoje mokykloje daug dažniau sutinkamas choras negu instrumentinis ansamblis ar vokalinė grupė.
 Visas koncertas puikiai parodė pagrindines lietuviškos muzikos tradicijas: folkloras, šokiai, choriniai kūriniai, religinis kontekstas ir kalba. Šiandieninėje Lietuvoje matome jau naujas tradicijas, mokyklas ir stilius, tačiau kai kalbame apie seniausias ir giliausias tradicijas, atsigręžiame į liaudies ir chorinę muziką.“
 Lietuvos kruvinojo sekmadienio 23-iųjų metinių išvakarėse mūsų Šv. Petro bažnyčios parapijos klebonui Steponui Žukui pristatant nelietuvišką chorą „Monadnock“ su labai lietuviška programa dauguma susirinkusiųjų vis dar nežinojo, kas jų laukia...
 „Įžengusi į Šv. Petro bažnyčią Bostone pasakiau sau: čia kvepia Lietuva. Apėmė jausmas, tarsi įžengiau į namus, kur išgirdau pažįstamus garsus ir pamačiau lietuviškas šypsenas“, – po koncerto sakė Jūratė.
 Tą rytą mūsų bažnyčios muzikinė grupė „Jaunos širdys“, kurioje Simona irgi groja kanklėmis, pradėjo mišias savo giesmėmis.
 „Įsivaizduokite: sena katalikų bažnyčia nedidelėje Pietų Bostono gatvelėje, gražūs vitražai, sklindanti šiluma ir švelnios sielos klebonas, – taip apie savo „puikų nuotykį“ – kelionę į Bostono koncertą – rašo Ilona W. Kwiecien padėkos laiške. – Grupė jankių atvyko į lietuvišką šventovę ir atvežė tolimos šalies muziką, jiems patiems visiškai svetimą, ir visiems sukėlė ašaras. Taip, šiems žmonėms nelengva buvo tarti lietuviškus žodžius... bet tai tik paskatino malonias šypsenas ir padėką. Įsivaizduokite, jūs esate iš mažos šalies, kuri tik prieš keletą dešimtmečių atgavo savo nepriklausomybę po šimtmečius trukusio pasipriešinimo; ir štai jūs džiaugiatės muzika savo tautiečių, kurių vardai sunkiai gimsta amerikiečio burnoje. Bet jie atvežė šią muziką pasidalinti su jumis… Įvyko kažkas magiško. Tai galėjai įžvelgti žmonių veiduose, pajusti energiją, sklindančią iš Amerikos lietuvių, atstovaujančių trims į šią šalį atvykusių imigrantų bangoms. Šis koncertas buvo tikra dovana! Muzika padėjo įveikti skirtumus tarp kartų ir kultūrų, žadindama pagarbą ir geranoriškumą, atskleisdama, kad įvairovėje slypi vienybė. Šis renginys peržengė laiko ir erdvės ribas.“
 „Nereikia sudeginti knygų, kad sunaikintum kultūrą. Tik priverskite žmones jų nebeskaityti“, – dėkodama visiems dalyvavusiems koncerte, pacitavau Ray Bradbury. Ir pridūriau, kad tą patį turbūt būtų galima padaryti nutildžius tautos muziką.
 Džiaugiuosi, kad mano sumanymas pakartoti koncertą mūsų bažnyčioje buvo priimtas tiek choro narių, tiek energingo ir parapijai bei lietuvybei atsidavusio klebono. Išeivijoje būtent bažnyčia ir yra Meka, kur patiriame tokį daugialypį jutiminį išgyvenimą – ir muziką, ir žodį, ir duonos su vynu slėpinį. Čia savi žmonės, tautiečiai, čia labiau jaučiamas Dievas. Bažnyčia – tai ta vieta, kur atsikratai blogų minčių, neteisingų sprendimų. Dėl to ir einame tenai, einame apsivalyti sielos. Ir turbūt nėra geresnio sielos apsivalymo, kaip klausantis muzikos. Geros muzikos. Tą puikiai suprato koncerto organizatoriai, pasirinkę mūsų lietuvišką klasiką ir naująją kūrybą. Koncerto vargonininkas Jeffas Fulleris žavėjosi, kaip puikiai tą dieną skambėjo choras.
 Šie žmonės mums padovanojo mūsų pačių palikimą. Koncerte skambėjo chorinė bostoniškio J. Kačinsko muzika, J. Naujalio, A. Kačanausko, B. Dvariono, J. Gaižausko, J. Švedo originalūs vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai, J. Švedo, M. K. Čiurlionio, G. Svilainio, J. Naujalio ir kitų kompozitorių liaudies dainų ir kalėdinių giesmių aranžuotės. Jie mus supažindino ir su „Magnificat“ bei jo autore Kristina Vasiliauskaite.
 Su entuziazmu buvo sutiktas Bostono tautinių šokių ansamblis „Sambūris“ ir jo vadovas Tomas Mikuckis. Skambant gyvai choro atliekamai muzikai, mes sušokome du tradicinius Juozo Lingio ir Ričardo Tamučio sukurtus kalėdinius lietuvių liaudies šokius „Jievaro tiltas“ (J. Švedo harmonizuota lietuvių liaudies daina) ir „Atvažiuoja Kalėdos“ (muzika G. Svilainio) ir susilaukėme daug nuoširdžių plojimų.
 „Ačiū už nuostabų koncertą, – bažnyčioje po koncerto mums dėkojo Ina Nenortienė, – jūs įnešėte naujo vėjo į šią bažnyčią su tokia muzika ir su šokiais!“ „Atgaivinote sielą, paglostėte širdį, – rašo Renata Bazikienė. – Tas choras turėtų nesiliauti dainuoti lietuviškas dainas, giesmes.“
 „Man lietuvių muzika ir tautiniai šokiai padarė neapsakomą įspūdį, – iš karto po koncerto sakė Eugene’as Herbanas iš Slovakijos. – Tai nepaprastas profesionalių atlikėjų pasirodymas. „ Magnificat“ tiesiog pakylėjo mano mintis ir sielą. Pajutau, tarsi mane vėl būtų aplankiusi Kalėdų dvasia. Ji mane nuteikė maldai. Esu labai dėkingas už pakvietimą ir suteiktą garbę apsilankyti šiame nuostabiame koncerte.“
 „Koncertas buvo nuostabus, – rašo Kenas Kachinski. – Labai įsimintinas renginys, ir jūsų žodžiai apie Jeronimą palietė mūsų širdis. Nors ir neradome giminystės ryšio su Kačinskais, bet susidraugavę su šiais nuostabiais žmonėmis tapome kaip šeima ir jautėmės palaiminti, kad jie buvo mūsų gyvenime. Mums pasisekė, kad galėjome juos palydėti į Lietuvą 1991 metais.“
 „Fantastiškas koncertas! Esu pakerėta baigiamosios kalbos! Jūs visi: „Monadnock“ choras, sopranas Jūratė Švedaitė, kanklininkė Simona Smirnova, klebonas, šaunūs „Sambūrio“ šokėjai ir daugelis kitų, kurie prisidėjo prie šio Šimtmečio koncerto; jūs esate pažiba, saulės spindulys, gaivus vėjas, kuris įkvepia ir duoda sparnus! O kompozitorė Kristina Vasiliauskaitė yra deimantas, spindintis Lietuvos danguje! Tik kodėl taip kukliai, be televizijos ir be spaudos!? Kuklumu pasižymintys lietuviai, gal laikas pakelti galvas ir pasididžiuoti mūsų švytinčiais žiburiais, kurie dar kartą parodė, ką gali! Su didele pagarba Dalia Seinauskaitė.“
 Po koncerto parašė ir choro meno vadovas Jimas Sharrockas: „Lietuva brangi“, mūsų naujieji draugai iš Lietuvos, mums, amerikiečiams, reikalinga jūsų įdomi bei jaudinanti istorija ir jūsų būdo tvirtybė – tai mums padės grumiantis su didžiaisiais sunkumais ir grėsmėmis, kylančiomis mūsų šalies gerovei. Ačiū už įkvėpimą, kurį mums sužadino jūsų kilnus būdas... ir jūsų nuostabi muzika!“
 „Koncertinė kelionė į Bostoną ir apskritai galimybė dainuoti lietuviškai ir būti suprastiems pačių lietuvių mums buvo labai reikšminga muzikinė patirtis ir dovana, – sako choro viceprezidentas ir koncerto vadybininkas Herbas Motley. – Su meniniais sumanymais dažnai tiesiog lendi į triušio urvą. Bet rezultatai gali būti įspūdingi. Mūsų atveju dviejų kaimynų pokalbis per tvorą išsivystė į reikšmingus ryšius – tarp choro ir šokėjų, tarp Šv. Petro bažnyčios ir Piterboro ir pagaliau tarp Lietuvos ir Naujojo Hampšyro. Jausdami augantį sumanymo didingumą, choristai su mielu noru iš savo lėšų nupirko bilietą ir pačiai Kristinai Vasiliauskaitei.“
 Ko per amžius mūsų tauta negalėjo išsakyti žodžiais, išsakė savo muzika. Kai negalėjome tylėti, kalbėjomės muzika. Tikėkimės, muzika nenutils ir nebus nutildyta nei mūsų širdyse, nei išeivijoje, nei mūsų lietuviškoje parapijoje. Taigi brazdžioniškai „uždekit naują ugnį širdyse“, atverkite duris naujiems vėjams, „šaukiu aš jūsų protėvių dvasia…“ – to norėjo ir prašė a. a. Jeronimas Kačinskas.
 Šv. Petro bažnyčioje įvykęs koncertas buvo itin reikšmingas Bostono lituanistinei mokyklai. Choras „Monadnock“ mokyklai paskyrė 1370 dolerių koncerto pelną. Pagal specialią programą p. Kazickienės fondas Niujorke turėtų mokyklai paskirti tokią pačią sumą.

*Dalia Shilas – koncerto Bostone iniciatorė ir organizatorė, Bostono lituanistinės mokyklos mokytoja, Lietuvių bendruomenės Bostono skyriaus Švietimo tarybos narė, žurnalistė ir fotografė, „Sambūrio“ šokėja.