Meistriškumo kursuose atgijo senosios vargonavimo tradicijos

~~Lietuvos mokslo tarybos finansuojamu Kultūrinės plėtros projektu „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“  siekiama kompleksiškai ištirti muzikos atlikėjo įvairiapusiškumą, atskirai koncentruojantis ties atlikimo meno sritimis, pasižyminčiomis išskirtiniu universalumu ir polifunkcionalumu. Šį projektą 2013 m. rugsėjo – 2014 m. gruodžio mėn. vykdo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos dr. Rūta Lipinaitytė, Lina Navickaitė-Martineli ir dr. Eglė Šeduikytė-Korienė. Inovatyvią projekto dalį sudaro pažinimą skatinantys renginiai – kūrybinės dirbtuvės ir meistriškumo kursai. Vienas tokių renginių – 2013 m. lapkričio 25–27 dienomis Vilniuje vykę meistriškumo kursai „Bažnyčios vargonininkas – polifunkcinė kultūros figūra“.
Bažnyčios vargonininko profesija – viena giliausias ištakas turinčių muziko profesijų Europoje, taip pat ir krikščioniškoje Lietuvoje (nuo 1387 metų). Vargonininko profesija apima ypač platų veiklos spektrą. Vargonininkas – atlikėjas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, improvizuotojas, liturgikos žinovas, dažnai, trūkstant bažnytinio repertuaro, – ir kompozitorius. Daugelis garsiųjų kompozitorių savo profesinę karjerą pradėjo nuo vargonavimo bažnyčioje. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje vargonininkai buvo pagrindiniai muzikos kultūros skleidėjai, liaudies švietėjai ir kultūrinio gyvenimo organizatoriai. Jie inicijavo chorų sąjūdį, išsiplėtusį į visos Lietuvos dainų šventes, įnešė svarų indėlį siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
Analizuojant bažnytinį muzikos meną, koncertinio vargonavimo tradicijas, kūrybinį vargonininkų palikimą, repertuarą bei improvizacijos meną, vargondirbystės tradicijas, pedagoginę, kultūrinę ir švietėjišką vargonininkų veiklą, siekiama ištirti ir šių dienų daugiaplanės vargonininko profesijos funkcijas ir aktualijas. Šiuo tikslu meistriškumo kursuose dirbę lektoriai bei kursų dalyviai buvo ir tebėra įtraukti į tyrimų procesą. Projekto vykdytojams duodami interviu, kurių analizė reikšmingai prisidės prie esamos Lietuvos vargonininkų profesinės kompetencijos būklės įvertinimo, aktualijų ir prioritetų iškėlimo.
Meistriškumo kursai „Bažnyčios vargonininkas – polifunkcinė kultūros figūra” dėl didelio dalyvių skaičiaus vyko net keturiose Vilniuje erdvėse: Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje (lapkričio 25 ir 27 d.), Vilniaus universiteto Mažojoje auloje (lapkričio 25 ir 27 d.), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos J. Karoso salėje (lapkričio 26 d.) ir Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioje (lapkričio 25 ir 26 d.). Į kursus buvo užsiregistravę 40 norinčiųjų, atvyko 24 vargonininkai iš įvairių Lietuvos parapijų: Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Salako, Širvintų, Utenos, Zarasų, taip pat Ignalinos, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Vilniaus rajonų.
Platų disciplinų spektrą, sudarytą pagal bažnyčios vargonininko profesijos aktualijas, dėstė lietuvių muzikai, profesinę patirtį įgiję Europoje ir JAV, – Dovilė Savickaitė, Vilimas Norkūnas ir dr. Vidas Pinkevičius.
Meistriškumo kursai prasidėjo Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje iškilmingais įžanginiais akordais: VU vargonininkas Vidas Pinkevičius atliko savo kompozicijas vargonams Čiurlionio temomis – Tokatą ir Du preliudus. Per paskaitą „Didieji Šv. Jonų bažnyčios vargonai“ V. Pinkevičius papasakojo ne tik šių vargonų, bet ir apskritai vargonų meno istoriją nuo jų atsiradimo laikų III a. pr. m. e. Egipto Aleksandrijoje iki šių dienų. Taip pat buvo pademonstruoti visi Lietuvoje didžiausiu vadinamo instrumento registrai, išaiškinti jų veikimo principai. Paskaitos pabaigoje, dalyvių pageidavimu, V. Pinkevičius dar kartą pagriežė savo Tokatos Čiurlionio tema finalą. Po įžanginės paskaitos toliau kursai vyko sekcijose, pagal dalyvių pasirinktas disciplinas.
Jau pirmąją dieną lektoriai pastebėjo, kad į kursus atvyko labai motyvuoti žmonės. Kaip sakė V. Pinkevičius, „niekas šių vargonininkų nevertė atvykti. Jie tiesiog labai norėjo pasitobulinti <...> Vyko aktyvios diskusijos – net ir per kavos pertrauką vargonininkai be perstojo užduodavo klausimus lektoriams ir diskutavo vieni su kitais apie įvairius profesinius dalykus <...>“  Galima pridurti, kad šiems motyvuotiems bažnyčių vargonininkams nereikėjo keliauti į svečias šalis, kad galėtų pasitobulinti, tokią galimybę jie turėjo čia – Lietuvoje. Dalyviai džiaugėsi, kad kursų metu galėjo pabūti mokslo ir meno patirtį spinduliuojančiose erdvėse – nuostabiajame Vilniaus universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Lektorius V. Norkūnas per individualius giedojimo ir vadovavimo chorui bei ansambliui užsiėmimus mokė giesmių ir grigališkojo choralo harmonizacijos, transponavimo, aiškino balso aparato sandarą ir veikimą, taisyklingo kvėpavimo subtilybes. Pateikdamas išraiškingus pavyzdžius ir vaizdinius, lektorius atkreipė dėmesį ir į psichologinius aspektus, į kuriuos būtina atsižvelgti dirbant su bažnyčių chorais. Dalyvius jis supažindino ir su aktualia vargonų literatūra, natų leidiniais, internetiniais šaltiniais.
Su lektore D. Savickaite vargonininkai vargonavo ir studijavo jiems aktualų baroko ir romantizmo epochų repertuarą, gilino teorines ir istorines žinias, mokėsi ir šiuolaikinių, jaunimo mėgstamų giesmių harmonizavimo. Lektorė pastebėjo, kad „kai kurie dalyviai nežinojo esminių artikuliacinių, stilistinių ir interpretacinių skirtumų grojant fortepijonu ir vargonais. Daugeliui buvo atradimas, kad stiliaus išmanymas gali iš esmės pakeisti kūrinio skambėjimą. Akompanuodami, taip pat ir populiariosioms jaunimo giesmėms, kai kurie vargonininkai turi nepakankamą supratimą ir išmanymą, kaip tai daryti. Deja, tai pastebėjau tik paskutinę dieną, tad būtų pravartu įtraukti tai į kursų programą ateityje.“ 
Lektorius V. Pinkevičius mokė improvizuoti. Skirtingai nei tarpukario Lietuvoje, kai improvizuodavo visi bažnyčiose dirbę vargonininkai, o Kauno konservatorijos studijų programoje improvizacija buvo viena iš svarbiausių disciplinų, pastaraisiais dešimtmečiais improvizacijos menas nėra sistemingai vystomas, improvizacijos disciplinos pasigendama vargonų studijų programose. V. Pinkevičius, pats kuriantis muziką vargonams ir savo improvizacijomis džiuginantis klausytojus, mano, „kad kai kuriems labiau patinka groti iš natų kitų parašytus kūrinius paprasčiausiai todėl, kad jie vengia sunkaus kūrybinio darbo, kurio neišvengiamai pareikalauja improvizacijos įgūdžių ugdymas. Visose muzikos mokyklose (ne tik aukštosiose) būtų prasminga įvesti improvizacijos discipliną. Kol buvome maži, mums geriausiai sekdavosi improvizuoti ir kurti. Paskui mokykla mums viską sustatė į rėmus – kaip reikia elgtis, kaip sėdėti, ką ir kaip mokytis. Todėl improvizacijos ir kūrybos geriausia mokytis nuo pat muzikinio kelio pradžios ar net dar anksčiau.“  Aktyvi kursų dalyvė doc. dr. Danutė Kalavinskaitė, LMTA dėstanti liturgikos discipliną vargonininkams, pritaria, kad „vargonų specialybės programose turėtų būti improvizavimo pagrindai, kuriais remdamasis vargonininkas vėliau pats galėtų tobulintis. Tačiau prieš tai turėtų būti mokomasi muzikos teorijos ir klasikinės harmonijos (gerai būtų ir polifonijos). Be šių žinių vargonininkas nemokės elementariai suharmonizuoti melodijos.“  V. Pinkevičius, kursuose metodiškai dėstydamas improvizacijos pradžiamokslį, vargonininkams suteikė harmonijos žinių, palaipsniui supažindino ir su kitais būtinais dalykais.
Kiekvienos dienos vakare vykdavo bendros paskaitos, aktualios visiems kursų dalyviams: „Vargonavimo ir chorinė-vokalinė mokykla: pagrindai, stilistika, akustika“, „Chorinio darbo technika: aspektai prie pulto ir prie fortepijono arba individualūs užsiėmimai prie vargonų (V. Norkūnas), „Vargonų registrai ir jų naudojimas“ (D. Savickaitė), „Improvizacijos ir kompozicijos poreikis šiomis dienomis bažnyčios vargonininko profesijoje“ (V. Pinkevičius)
Kursų uždarymo renginyje Šv. Jonų bažnyčioje, dalyviams įteikus pažymėjimus, skambėjo Dovilės Savickaitės atliekamas J. S. Bacho choralas „Jesu bleibet meine Freude" (BWV 147), „Dafne“ (Anonymus) ir D. Buxtehudeʼs Čakona e-moll (Bux 160). Skambėjo ir V. Pinkevičiaus vargonuojama jo paties kompozicija – Tema ir variacijos choralo „Meinen Jesum lass ich nicht" tema.
Kursuose lektoriai dalijosi Europos aukštosiose mokyklose įgytomis žiniomis bei bažnyčios vargonininko ir choro vadovo patirtimi, aiškino daugiaplanę bažnyčios vargonininko darbo specifiką, perteikė savo požiūrį į barokinės ir romantinės vargonų muzikos interpretaciją. Vargonininkams profesinės gairės, funkcijos ir aktualijos buvo nurodomos atsižvelgiant į katalikų bažnyčios liturgijos pobūdį bei liturginį bažnyčios kalendorių. D. Kalavinskaitės nuomone, „kaip pirmasis bandymas, tokie kursai yra puikūs. Jie parodė, kad domimasi visomis pasiūlytomis temomis, kad norima mokytis, tobulėti. Taip pat parodė labai skirtingą bažnyčioje muzikuojančių žmonių išsilavinimą <...> Kursai galėtų tapti ir vargonininkų tarpusavio pažinčių, pasikeitimo natomis, repertuaru, patirtimi vieta. Tokį bendravimą būtų galima paskatinti į kursus įtraukiant diskusijas aktualiomis temomis.“  Paskaitų fragmentai, jų metu nufilmuotos improvizacijos pamokos, kurios gali būti naudingos norintiems pradėti improvizuoti, taip pat kitos kursų akimirkos yra užfiksuotos neseniai LMTA mokslo centre įkurtos meninių tyrimų platformos HARPS internetinėje svetainėje http://harps.lmta.lt, mediatekos skiltyje.
Džiugu, kad po šio renginio pagausėjo vargonininkų, besirengiančių dalyvauti artėjančiame V Jono Žuko vargonininkų konkurse, kuris vyks š. m. gegužės (I turas) ir rugsėjo (finalas) mėnesiais. Jau penktą kartą kas antri metai vykstantis žymaus tarpukario Lietuvos vargonininko, Juozo Naujalio ir Marcelio Dupré mokinio, Kauno konservatorijos pedagogo, 1944 metais emigravusio į JAV, Jono Žuko (2007–2004 m.) konkursas šiemet pirmąsyk yra orientuotas ne į vargonininko solisto, bet į polifunkcinę vargonininko profesijos specifiką, apimančią skirtingas vargonų meno sritis. Šiame konkurse vargonininkai dalyvaus su savo bažnyčių chorais ir ansambliais, bus vertinamas ne tik jų vargonavimas, bet ir giedojimas, akompanavimas, improvizavimas vargonais. Reikia tikėtis, kad tokie konkursai ir į juos orientuoti meistriškumo kursai turės tęstinumą ir atgaivins tarpukario Lietuvoje gyvavusią improvizavimo ir kitas europietiškąsias vargonavimo tradicijas.

Apie projekto dėstytojus

Dovilė Savickaitė, dar besimokydama LMTA vargonų specialybės (prof. L. Digrio, R. Marcinkutės-Lesieur klasėse), nuo 2001-ųjų paraleliai studijavo vargonus profesoriaus Ch. Krummacherio klasėje Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje (Vokietija). Ten ji įgijo vargonų (2003) ir bažnytinės muzikos (2005) magistro diplomus. 2007 metais D. Savickaitė baigė prof. Jacquesʼo Van Oortmerseno vargonų klasės magistrantūrą Amsterdamo konservatorijoje (Olandija). Daugiaplanę bažnyčios vargonininko ir choro vadovo darbo patirtį Dovilė įgijo dirbdama vargonininke Leipcigo evengelikų Taborgo bažnyčioje (Vokietija, 2003–2005 m.) ir Amsterdamo Šv. Luko koplyčioje (2006–2007 m.).

Vilimas Norkūnas, 2002 m. baigęs chorvedybos bei vargonų studijas LMTA (vargonus – prof. L. Digrio klasėje), 2002–2007 m. tęsė vargonų ir sakralinės muzikos mokslus Zalcburgo (Austrija) universitete „Mozarteum“ (prof. H. Metzgerio klasėje). 2011 m. įgijo sakralinės muzikos magistro laipsnį Graco menų universitete (prof. U. Waltherio vargonų klasėje), 2012 m. – chorinio dirigavimo magistro laipsnį (prof. J. Prinzo klasėje).

Vidas Pinkevičius, 2000 m. baigęs magistro studijas LMTA (pedagogai G. Kviklys, L. Digrys), 2001–2003 m. studijavo Rytų Mičigano universitete (JAV), kur įgijo antrąjį magistro diplomą. Čia studijavo vargonus, improvizaciją bei klavesiną prof. P. Ruiter-Feenstros klasėje. 2006 m. apgynė disertaciją improvizacijos Bacho stiliumi tema, Nebraskos Linkolno universitete jam suteiktas muzikos menų daktaro laipsnis.