Tarp horizontų

2014 Nr. 3–4 (434–435), Davidas Geringas

„Aš matau, ko nematai tu“ – taip vadinasi senas vaikų mėgstamas žaidimas. Patalpoje nusižiūri kokį nors daiktą, o kitas žaidėjas turi jį atspėti: „Aš matau daiktą, kurio tu nematai, tas daiktas – mėlynas.“ Žaisdami šį žaidimą, vaikai išmoksta dviejų dalykų: atidžiai stebėti aplinką ir įsivaizduoti save kitu žmogumi. „Ką išsirinkčiau, jeigu aš būčiau tu?“ Vaikas žvelgia į pasaulį ne jam įprastu būdu, o kito akimis. Ir staiga jis atsiduria tarp horizontų.
Tą sugeba netgi gyvūnai. Kadaise girdėjau pasakojimą apie vieną šimpanzę, kuri vis pasprukdavo iš zoologijos sodo. Kaip ji šitai sugebėdavo, prižiūrėtojams ilgai buvo mįslė. Beždžionių aptvarą juosė gilus vandens pilnas griovys, o šimpanzės labai nemėgsta sušlapti. Tačiau šimpanzė vis pradingdavo ir dažnai reikėdavo jos ieškoti sraigtasparniu. O tai buvo brangu. Kai įmontavo naktinio matymo prietaisus, paaiškėjo štai kas: naktį šimpanzė pasiimdavo bananų ir atsistodavo ant griovio kranto. Kitoje griovio pusėje gyveno briedžiai. Kuris nors bananų suviliotas briedis atplaukdavo prie beždžionės ir, jų pasmaližiavęs, plaukdavo atgal – su ant nugaros tupinčia beždžione. Iš briedžių aptvaro ji lengvai ištrūkdavo, nesunkiai perlipdama tvorą. Tada ir paaiškėjo, kokių įvairių gebėjimų turi šimpanzė: ji galėjo įsivaizduoti ,,kitą krantą“ ir savo pasaulį stebėti briedžio akimis. Prieš ją atsivėrė kitas horizontas.

Aš gimiau Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Šis miestas daugeliui vokiečių yra anapus jų horizonto. Kai jiems sakai, kad esi iš Lietuvos, jie dažnai atsako: ,,A, iš Rygos!“ Aš tai traktuoju ne kaip menkinantį, o tik kaip nepakankamų geografijos žinių ženklą. Mokykloje buvau pamišęs dėl geografijos. Jeigu tik reikėdavo, mielai braižydavau žemėlapius. Tada vyko dideli pokyčiai Afrikoje. Turbūt tai atitiko ideologinius Tarybų Sąjungos norus – išlaisvinimą iš kolonializmo. Mums reikėjo spalvinti ir žemėlapyje išvardyti šalis. Čia aš buvau nepralenkiamas. Žinojau visas šalis ir dar domėjausi filatelija. Ir kai šiandien sutinku žmonių, teigiančių, jog Ryga esanti Lietuvoje, tyliai sau manau, kad jiems paprasčiausiai nekaip sekėsi geografija. Tačiau čia ir tam tikras ribotumas: tie žmonės manosi ką nors žinantys, o vis dėlto nežino.
Daugelis lietuvių tai patiria užsienyje. Jie vis turi aiškinti, iš kur esą, ir ilgainiui jiems šitai pradeda atrodyti beviltiška. Kartą Ciuricho oro uosto parduotuvėje sutikau moterį ir iškart spėjau esant lietuvę, nors visiškai tikras nebuvau. Ji puikiai, beveik be akcento, kalbėjo vokiškai, bet dar galėjai girdėti vieną kitą svetimą gaidelę. Aš ir pradėjau kvaršinti jai galvą: „Iš kur Jūs, kokia kalba kalbate?“ Ji man atsakė: „Skandinavų.“ Tą pačią akimirką man viskas buvo aišku. Skandinavė niekuomet nebūtų pasakiusi: „Skandinavų.“ Ji būtų sakiusi švedų, danų arba norvegų. Čia kažkas buvo ne visai taip. Tuomet aš ją užkalbinau lietuviškai, ir ji labai nudžiugo. Ji man paaiškino, kodėl taip atsakė – ne todėl, kad gėdytųsi esanti lietuvė, o todėl, jog paprasčiausiai jau pavargo žmonėms aiškinti, kur yra Lietuva. Tada mes dar labai maloniai pasikalbėjome, daugiausia apie tai, kiek vis dėlto mažai čia, Vakaruose, žmonės žino.

O ar mes, kol gyvenome Rytuose, iš tikrųjų žinojome daugiau?

1975 metais mano žmona Tatjana, mūsų mažasis sūnus Aleksandras ir aš, palikę Tarybų Sąjungą, peržengėme skiriamąją ribą. Ten, iš kur mes atkeliavome, buvome palaidoti: žmonės, palydėję mus į oro uostą, žinojo – mūsų niekada nebematys. Mes visiems laikams palikome šalį, žmones ir tenykštį gyvenimą.
Ten, kur mes atvykome, gimėme iš naujo: ėmėme įsigyventi į kitą pasaulį, pradėjome kažką suprasti, atvėrėme savo jusles naujiems potyriams. Bet mes jau buvome šis tas, šį tą sugebėjome, šį tą atsigabenome – fantastišką išsilavinimą, aukštą profesionalumą, atsakingą savo profesijos suvokimą, kurį mums įskiepijo mūsų mokytojai, ir kartu begalinę meilę menui. Mano mokytojas Mstislavas Rostropovičius pats buvo ištisa galaktika, ne tik mokytojas instrumentininkas. Jo dėstomas dalykas buvo ,,visas pasaulis“, muzikos, žmoniškumo, jautrumo, proto ir tarpusavio supratimo pasaulis. Jis mus išmokė būti kompozitoriaus advokatais, ieškoti naujų kūrinių ir naujų kompozitorių. Jis įdiegė mums norą patiems plėsti savo horizontus. Juk kiekvienas naujas kūrinys atveria mums naujus horizontus. Ir reikia išmokti kūrinį ne tik atlikti, bet ir jį pajusti bei patirti kaip naujai sukurtą pasaulį, kaip autoriaus gyvenimo liudijimą. Visa ši patirtis mums labai pravertė ir padėjo prasiskinti kelią naujame pasaulyje.
Mūsų kaip menininkų naujasis gyvenimas šioje situacijoje buvo senojo tąsa – mes jautėmės tarsi naujai gimę. Tačiau dabar mes turėjome žinių apie abu pasaulius ir daug geriau nei iki šiol jautėme, kaip stipriai prietarai paveikia žmones. Kai mes pirmą kartą atvykome į Italiją, sutikome jauną vyriškį, kuris išgirdęs, kad mes iš Rusijos, pradėjo aikčioti: „O, Rusija, kaip nuostabu! Ten mėlynas dangus!“ O mes jam atsakėme: „Na, tai keliauk ir gyvenk ten, kur mėlynas dangus!“
Žmonių sampratas formuoja svajonės, idealizmas, vadovėliai ir fantazija. Jos retai kada atitinka tikrovę. Ten, iš kur mes atvykome, buvo teigiama: ,,Čia gera gyventi ir mes dirbame ateičiai, o Vakaruose gyvena ne žmonės, o pabaisos, militaristai, fašistai, kapitalistai.“ Atvykę į Vakarus pamatėme, kiek mažai iš tikrųjų žinojo čia gyvenantys žmonės apie tai, kas vyko kitoje pusėje. Jie taip pat svajojo apie geresnį gyvenimą ir kai kurie manė (kaip ir jaunasis italas) esant jį ten, iš kur atvykome mes. Tik nukritus geležinei uždangai, kai žmonės nevaržomi galėjo bendrauti, keliauti, pamažu ėmė sklaidytis šis abipusis nežinojimas.
Tai buvo susiję ne tik su politiškai priešiškais Rytų ir Vakarų blokais. Siauri buvo ir meno pasaulio horizontai. Jeigu išaugai Maskvos konservatorijoje, buvo manoma: „Čia gyvena antžmogiai, šios žemės muzikos guliveriai.“ O atvykus į Čekiją ar Vengriją manoma: „Čia gyvena liliputai.“ Pasaulis padalytas į hierarchijas, kurias išgalvojo kažkokie ideologai, norėdami kvailinti žmones. Arba jame dominuoja paviršinės vilionės, kurių reikia laiko ir kantrybės neturintiems turistams. Tačiau esama ir intelektualiojo turizmo. Tuomet Rusijoje iš tokio turisto kaipmat išgirsi šūksnį: ,,O! Rusiška siela!“ Na, kas ta rusiška siela? Aš nežinau. Kažkas neapibrėžiama. Šmėkla iš senų romanų. Egzaltuotų Dostojevskio veikėjų įnoris. Iš tikrųjų gyvenimas visai ne toks. Visur, visose valstybėse gyvena labai skirtingi žmonės. Ir atvykus į kitą šalį prasideda visiškai kitas gyvenimas.
Jis prasideda nuo kalbos. Kiekvienoje naujoje šalyje, į kurią aš įkeliu koją, pirmasis jausmas būna: „Gaila, kad aš nemoku šios kalbos.“ Man svarbu žmonės, su kuriais galėčiau susikalbėti. Aš tučtuojau pradedu gaudyti svarbiausius žodžius. Todėl man taip patinka Italija. Ten mus iškart svetingai sutiko, pajuto mūsų horizontus – vos ištarus vieną žodį, kitus dešimt pridurdavo jie patys. Šitaip labai greitai įgyjamas žmonių palankumas. Kai mūsų kaimynas, valstietis, kalba labai greitai, aš priverstas laukti, kol ateis jo žmona ir man ta pačia kalba išvers, ką jis pasakė. Mat jos vyras kalba dialektu, kurio aš dar nesuprantu. Bet aš stengiuosi kuo daugiau su juo bendrauti ir pamažu jau pradedu jį suprasti. Tačiau tą akimirką, kai manai jau gerai mokąs kalbą, darbas tik prasideda. Tuomet vietiniai mano, kad tu jau gerai moki jų kalbą, ir pradeda su tavimi visai kitaip kalbėti. Jie didina svetimšaliui reikalavimus, vis aukščiau kelia kalbinių pastangų kartelę. Kiekvienoje šalyje esama tokių aukštesnės kalbos formų. Nors tam tikru lygiu, kad iš bado nemirtum, galima susikalbėti gana greitai, pokalbiams apie dvasinius dalykus šios kalbos jau nepakanka. Su sūnumi kartais kalbamės rusiškai, bet kai tik kalba pakrypsta apie profesinius arba dvasinius klausimus, jis kaipmat pereina prie vokiečių kalbos. Jis užaugo Vokietijoje ir vokiečių kalba yra jo kalba. Ja savo intencijas jis gali perteikti greičiau, išsamiau ir aiškiau.
Taigi, kai atvykome į Vakarus, mums atrodė, kad atsiveria pasaulis. Kaip menininkams mums iš pradžių nieko nestigo, tačiau kaip žmonėms mums trūko draugų, giminaičių, jų labai ilgėjomės. Žinoma, iš pradžių trūko ligtolinio nusistovėjusio gyvenimo. Tačiau mus užvaldė nauji dalykai ir praradimus sušvelnino taip, kad mes juos beveik užmiršome. Tiesa, tik ne mūsų sūnus! Vos tik atsidūrėme Vokietijoje, jis paklausė: „Kur senelė?“ Iš tikrųjų jis turėjo galvoje savo prosenelę. Tai buvo jo pirmieji žodžiai. Senelės čia nebuvo. Senelė buvo jo gyvenimo dalis ir mes negalėjome jam jos niekuo pakeisti. Tai buvo pirmoji tragedija. Kai po trejų metų mano žmonai pasitaikė proga per Kopenhagą nuvykti į Maskvą, su ja ten elgėsi taip nepatikliai, tarsi ji būtų prisikėlusi iš numirusiųjų. Mano žmona šitai sunkiai suprato. Visą laiką mes juk gyvenome, ir netgi labai intensyviai. Tačiau Maskvoje mus laikė mirusiais. O ji į Didžiąją Maskvos Čaikovskio konservatorijos salę įžengė taip natūraliai, kaip ir prieš tuos trejus metus įžengė į Berlyno filharmoniją arba Kennedy centrą Vašingtone.
Vadinasi, mes tapome kitokie, laisvė mums davė naudos, praturtėjome nauja patirtimi, prasiplėtė mūsų horizontai. Berlyno filharmonija tapo mano antraisiais namais, kuriuos aš aplankydavau kada panorėjęs. Nuostabūs dirigentai, genialus orkestras, kuriame galėjau groti ir aš, mane labai paveikė. Man atsivėrė pasaulis, kurio nepažinojau būdamas Maskvoje, nes tuomet aš tik retsykiais grodavau Kameriniame orkestre. O darbas Berlyno filharmonijoje taip mane įkvėpė, kad aš jau galėjau įsivaizduoti darantis tai ir dažniau. Taigi aš atvykau į Hamburgą ir tapau Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro violončelininku solistu. Šitaip galėjau užtikrinti savo šeimos gyvenimą ir susipažinti su didžiaisiais kūriniais orkestrams. Man neįtikėtinai pasisekė, nes pirmąsias šešias mano darbo savaites grojome visas Ludwigo van Beethoveno simfonijas ir koncertus – tai buvo solidi muzikos mokykla. Kai vėliau pradėjau studijuoti dirigavimą, paprašiau savo mokytojo kartu su manimi peržiūrėti visas Beethoveno simfonijas. Jos – orkestrinės muzikos alfa ir omega.
Berlyne mūsų kūrybinis gyvenimas buvo labai turiningas, bet kartu ir išoriškai labai apribotas Berlyno sienos. Kiek gi tuometiniame Vakarų Berlyne buvo žmonių, kurie neišdrįso eiti pro Brandenburgo vartus, nors tai buvo leidžiama? Kaip buvęs Vakarų Berlyno gyventojas aš šitai puikiai suprantu. Mums tai buvo pasienis, pasaulio kraštas, už kurio plytėjo niekieno žemė. Tai buvo galutinė riba. Su tuo pasauliu mes neturėjome jokio ryšio. Griuvus sienai, kai aš jau dėsčiau Hanso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje, dar ilgai negalėjau suvokti, kad jau galima eiti pro Brandenburgo vartus. Tikriausiai taip buvo abiejose pusėse. Kol gyvenau Tarybų Sąjungoje, manęs kaip menininko beveik neišleisdavo į užsienį, tik vieną kitą kartą buvau išvykęs į Čekoslovakiją ar Vengriją. Aš niekada nesu buvęs VDR (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje). Kadangi tuomet gyvenau VFR ir buvau šios šalies pilietis, įvažiavimas į VDR kaip menininkui man buvo uždraustas. Griuvus sienai aš tuojau pat panorau nuvykti į tą šalį. Po susivienijimo 1991 metais priėmiau kvietimą diriguoti Zondershauzeno (Sondershausen) orkestrui. To savo atvykimo – ūkanotą lapkritį – neužmiršiu niekada. Atrodė, tarsi būčiau grįžęs į Tarybų Sąjungą – kitaip nuaugę medžiai, kitokie žmonės: tokie malonūs, tokie nuoširdūs, tokie šilti. Jautėme bendrystę. Viskas alsavo tokia didele šiluma, kurios Vakarų Vokietijoje nebuvau patyręs. Čia aš staiga suvokiau, kad per tuos visus metus Vakaruose man instinktyviai vis dėlto kai ko trūko. Dar 1985 metais buvau nuvykęs į Savonliną Suomijoje. Ten – didžiuliai miškai. Bevaikščiojant mane staiga persmelkė: tai tėviškės kvapas. Tai Lietuva!
Kaip menininkas į Lietuvą grįžau 1993 metais – su Vakaruose atsivėrusiais horizontais, bet ir neužmiršęs savo žemiečių kūrybinės energijos. Tuomet atvykau ne tuščiomis rankomis. Visai neseniai Šlėzvige–Holšteine buvau gavęs „Kultur aktuell“ premiją ir nusprendžiau iš šių pinigų užsakyti penkis lietuvių kompozitorių – Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Vytauto Barkausko, Anatolijaus Šenderovo ir Mindaugo Urbaičio – kūrinius. Per tą laiką, dažnai premjerose, esu grojęs daug naujos muzikos, sukurtos Vytauto Laurušo, Vidmanto Bartulio ir dar jaunesnių kompozitorių – Onutės Narbutaitės, Nomedos Valančiūtės ir Vykinto Baltako. Lietuvos scena – labai gyva. Apskritai Lietuvos menas, ypač grafika ir muzika, visada buvo labai savitas, taip pat ir tarybiniais metais. Aš labai linkiu lietuvių menui rasti savo kelią į Europą ir visą pasaulį.
Šiandien, deja, šioje mažoje šalyje kiekvienas atsako pats už save. Menininkams nebeteikiamas prioritetas nei juos skatinant, nei viešai ginant jų interesus. Daugelis pateko į prastesnę, palyginti su ankstesne, situaciją, nebegauna tiek daug užsakymų. Pati šalis neturi pakankamai lėšų, kad šiuo menu sudomintų užsienį. Turi įvykti dideli ekonominiai pokyčiai. Sofija Gubaidulina kartą pasakė: ,,Klestės ekonomika, klestės ir menininkai.“ Dabar iš tikrųjų, kai tik ekonomiškai sunkiau, iškart apkarpomos išlaidos menui. Tačiau jeigu ekonomistai turi daug pinigų ir suvokia meno reikalingumą, atsiranda palankios sąlygos, galinčios subrandinti daug gera. To Lietuvoje šiuo metu dar trūksta. Esant tokiai padėčiai kiekvienas gali ką nors pakeisti. Aš su dideliu entuziazmu dariau tai, ką pats galėjau padaryti: teikiau užsakymus kompozitoriams, jų kūrinius pristatydavau visame pasaulyje, įrašinėjau lietuvių muziką į kompaktines plokšteles. Naujausioje – Osvaldo Balakausko kūriniai. Man tai buvo gyvybinis iššūkis: šią muziką taip sunku groti. Jau daug kas į ją atkando dantis ir išsisukiojo pirštus. Kad pavyko išmokti šiuos penkis man dedikuotus kūrinius, labai didžiuojuosi – tam reikėjo prieiti savo asmeninių galimybių ribas. Dabar aš sugebu tai, ko anksčiau nesugebėjau.
Mūsų gyvenime esama įvairių ribų, į kurias atsimušame arba kurias peržengiame: tai šalys, kalbos, religijos. Man jos – pirmiausia mano kaip menininko galių ribos, ribos to, ką sugebu. Aš dažnai galvoju, kad ko nors nesugebu. Tačiau vis tiek turiu ambicijų, kad kada nors tai sugebėsiu. Jeigu ne aš, tuomet galbūt kas nors kitas. Kompozitorius neturi remtis atlikėjo gebėjimais. Jo horizontai kitokie nei mano. Prie rašomojo stalo jis gali ir apsirikti, nes jam gali atrodyti įgyvendinama tai, kas praktiškai neįmanoma. O kompozitorių dažnai ir domina būtent noras peržengti tas praktines ribas. Jam reikia ne to, ką žmogus gali, o to, ko žmogus dar negali. Ši įtampa jam svarbesnė negu pačios natos. Šiuolaikinėje muzikoje tai dažnai pasitaiko.
Šiuo klausimu diskutuoti su kompozitoriais sunkoka. Norint palengvinti kūrinio atlikimą, galima keisti tekstą. Kai kurie kompozitoriai su tuo sutinka. Jie priima pasiūlymus, nes galimybė atlikti kūrinį jiems yra malonesnė už nepatenkintą atlikėją, kuris turi daryti tai, ko visai nesugeba. Tačiau yra ir tokių kompozitorių, kurie sako: „Aš nieko nekeisiu, bet tu gali groti tokiu tempu, koks tau atrodo tinkamas.“ Yra kompozitorių, kurie nepriima jokių pasiūlymų. Viduje jie kūrinį girdi labai tiksliai: tik tokiu tempu, tik taip skambantį, tik tokios dinamikos. O yra tokių kompozitorių, kuriems reikia tikrojo skambesio ir jie daro pakeitimus, nes dėl savo juslinės patirties jie artėja prie vis didesnės tobulybės. Šie kompozitoriai supranta, kad skambanti muzika yra visai kas kita nei muzika prie rašomojo stalo. Jie pajėgūs atlikti korektūras.
Interpretatorius visuomet turėtų būti kompozitoriaus pasiuntinys, tačiau šiek tiek jis yra ir jo bendraautoris. Prisimenu Witoldo Lutosławskio koncertą violončelei, iš kurio Rostropovičius išspaudė tai, ko Lutosławskis nebuvo numatęs. Kompozitorius abstrakčios muzikos kūrinyje solo violončelei įtraukė tik kaip atsvarą kitiems garsiniams atspalviams, o interpretatorius šiuos kontrastus pavertė žmonėmis, figūromis ir abstrakčią muziką sukonkretino kaip pavienės asmenybės kovą prieš galingą valdžios aparatą. Čia interpretatorius tapo bendraautoriu, kuris klausytojams labai įtikinamai ir aiškiai perdavė natomis nefiksuotus dalykus.
Beje, kiekvienas išgirstas kūrinys yra savitas ir nepakartojamas. Tai, kas skamba, niekuomet nėra tai, ką sumanė kompozitorius ir ką parengėme mes, interpretatoriai. Kūrinys visada yra tai, kas gimsta tik šią akimirką ir tučtuojau tampa praeitimi, skambėdamas jis virsta prisiminimais. Interpretatorių uždavinys – sukurti sielos gelmes siekiančius prisiminimus, kurie būtų raiškūs ir atitiktų kompozitoriaus sumanymus. Kartais tie prisiminimai būna tokie stiprūs, kad gali ištrinti ankstesnius prisiminimus apie tą patį kūrinį: tarkim, jeigu girdėjome kūrinį, kuris mūsų nesužavėjo, o dabar staiga pastebime, koks jis puikus. O kartais įspūdis būna toks stiprus, kad tyliai sau sakai: nenorėčiau girdėti šio kūrinio skambančio kitaip, nes jis taip užliejo šitą salę, nes taip įkvepiančiai grojo šitas trio, nes publika taip šiltai jį priėmė. Tada manai, kad prie šio kūrinio nevalia daugiau liestis – tai, kas tik ką įvyko, vėliau bus nepasiekiama. Tai – muziko gyvenimo apogėjus.

Kartą Sergejus Prokofjevas pasakė: jeigu kompozitorius pradeda kartotis, tai čia jo žlugimo pradžia. Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti, kad kiekvienas kūrinys privalo pateikti ką nors nauja. György Ligeti kalbėjo kitaip: rašydamas naują kūrinį aš turiu išrasti naują sintaksę. Man nusišypsojo laimė sutikti Karlheinzą Stockhauseną, nes jis dažnokai atvykdavo į Hamburgą diriguoti Šiaurės Vokietijos radijuje (NDR). Iš tikrųjų pažinojau jį jau iš vienos ankstesnės kelionės į Vakarus, kai 1970 metais su tarybinių kompozitorių grupe atvykau į Brėmeną. Tuomet iš pradžių manęs nenorėjo išleisti į kelionę, nes buvau įskųstas padaręs tai, ko išvis nedariau. Tačiau Tichonas Chrenikovas, TSRS kompozitorių sąjungos pirmininkas, labai norėjo, kad aš vykčiau. Jis ėjo į valstybinių organų kanceliarijas ir savo autoritetu sugebėjo tiesiog išplėšti tą skundeivos laišką iš mano bylos. Ir man buvo leista vykti.
Stockhausenas su golfo kelnėmis ir ,,arklio uodega“ 1970 metais Brėmene nepaprastai išdidžiai prabėgo pro mus per koncertą, kuriame grojome penkių tarybinių kompozitorių kūrinius. Svariausias šios grupės kompozitorius raukėsi dėl tokio Stockhauseno elgesio ir išvaizdos. Jis laikė jį ,,avangardistu“ – ir tai buvo kone blogiausia, ką jis galėjo pasakyti apie Stockhauseną. Šioje kelionėje vienas Vakarų Vokietijos radijo žurnalistas manęs paklausė, ar man pažįstama elektroninė muzika. Aš net nenutuokiau, kad toks dalykas egzistuoja. Mes Maskvoje apie ją ničnieko nežinojome. Tuo metu Stockhausenas Kelne, Vakarų Vokietijos radijuje (WDR), jau turėjo savo studiją. Tai buvo didelis dalykas to laiko Vakarų Vokietijos naujosios muzikos gyvenime, ir kompozitoriai negalėjo pripažinti nė vieno, kuris apie ją nieko nenutuokė. Kaip ten bebuvę, vėliau Hamburge Stockhausenas pasakė man: „Jeigu aš kuriu muzikos veikalą, tai noriu, kad šis kūrinys būtų geresnis už jau sukurtus. Ką sau leidžia Rostropovičius? Jis sutikęs mane sako – parašyk man kūrinį. Kaip jis gali taip sakyti?!“ Beje, Rostropovičius tą sakydavo kiekvienam kompozitoriui ir visada gaudavo, ko norėdavo. Negavo tik iš Stockhauseno. Ir iš Stravinskio negavo. Stockhausenas tęsė: „Jis turi atvykti pas mane ir su manimi gyventi. Aš turiu girdėti, ką jis daro ir kaip jis tai daro. Jis turi mane įkvėpti. Kūrinių klarnetui yra sukūrę Schumannas, Brahmsas, Bergas, Stravinskis. Ir jeigu aš ką nors rašysiu klarnetui, tai turi būti geriau už juos.“ Na, o tiesa tokia: pas jį gyveno klarnetininkė, jis ją vedė, o tada parašė geresnį kūrinį klarnetui. Fleitininkė irgi gyveno pas jį, jis ją vedė ir tada parašė geresnį kūrinį fleitai. Gal jis ketino vesti ir Rostropovičių? Aš to nežinau. Tačiau bent jau Stockhausenas visada manė: parašyti kūrinį – tolygu išsikelti superliatyvinę užduotį.
Ligeti man yra taip sakęs: ,,Negalima nusileisti žemiau savo paties idealų. Nevalia švelninti reikalavimų sau.“ Tai – maksimalizmas. Tiesa, gyvenimas kartais reikalauja iš mūsų visai ko kito. Tačiau atsisakyti ambicijų negalima. Klausydamasis kitų, ką jie kuria ar groja, aš būnu nusiteikęs palankiai. Nediktuoju išankstinių kriterijų, kurių niekas negalės patenkinti, nes tuomet būčiau priverstas visada viską kritikuoti. Priešingai, atvira širdimi pirmiausia iš visko tikiuosi ko nors gera. Aš labiau linkęs pasitikėti, nei apsiriboti išankstiniais nusistatymais. O ko gi nori į koncertą atėjusi publika?

Kartais tarp horizontų iš anksto jauti klausytojų lūkesčius, kad menininkas turintis viską atlikti teisingai. Išeini į sceną, o salėje sėdi žmonės, atėję čia tik tam, kad išgirstų švarias natas. Jie mano išmanantys kūrinį. Esama ištisų miestų, kurių žmonės taip ir neišmoko nieko daugiau, kaip eiti į koncertą ir pasitikrinti savo žinias: „Aha, tas groja gerai, švari intonacija, tikslios natos.“ Žinoma, svarbu, kaip atliekamas kūrinys. Tačiau menininkas kelia sau ir kitų uždavinių, vien tokius lūkesčius yra seniai išaugęs.
Tiesa, nors ir kiek giliai visa galva ir širdimi būtum paniręs į muziką, niekada neužmiršti, kad groji koncerte. Bent jau aš. Ir visai nesvarbu, kiek žmonių sėdi salėje. Koncertas yra proga, kai privalu parodyti savo muzikinius gebėjimus. Koncerte aš negroju kūrinių, kuriuos parengiau, o stengiuosi scenoje perteikti savąją šios muzikos interpretaciją, papasakoti savąją istoriją. Aš negroju pačiam sau. Profesionaliam menininkui labai sunku groti pačiam sau. Tada nebūtų tos įtampos, verčiančios padaryti viską, kas įmanoma. Nevalia susikompromituoti, tačiau tuo metu pasieki tokią koncentraciją, kad padarai tai, ko kitu atveju niekaip negalėtum padaryti. Savo repeticijų kambaryje nenorėčiau ir negalėčiau sukurti daugelio dalykų su tokiu dideliu atsidavimu kaip scenoje. Grodamas savo kambaryje aš turiu tik pasiruošti, kad paskui koncerte turėčiau visišką laisvę liudyti tai, ko iš manęs reikalauja natos, mano žinios ir patirtis. O koncerto atmosfera išlaisvina jėgas, kurių egzistuojant anksčiau nežinojai. Vis dėlto netikrumas dėl šių jėgų niekuomet neišnyksta: kartais manai kai ką pasiekęs, o pasisekimo nesulauki. Kartais mąstai: „Ech, viską padariau ne taip.“ O tada žmonės kalba: „Tai buvo nuostabu.“ Pojūtis, kad išlaisvinai šias ypatingas jėgas, dar nėra garantija, jog taip mano ir klausytojas. Ore visada kybo tam tikra nežinia: „Kas gi iš tikrųjų įvyko?“Aš esu už kiekvieno kūrinio, kurį groju. Kitaip neinu į sceną. Ką apie tai mano publika, tą akimirką man nesvarbu. Tik jei man pasiseka šiuo kūriniu sudominti klausytojus, galbūt netgi sužavėti, tada pajuntu didžiulį pasitenkinimą. Mane domina tai, ko žmonės dar nežino. Aš noriu pasidalyti tuo savo džiaugsmu ir meile. Kai groju pirmą kartą arba labai retai skambantį kūrinį, savo užduotį suprantu taip: tegul klausytojai šią muziką priima lygiai taip, kaip aš ją jiems groju – su dideliu susižavėjimu ir didžiule meile.
Muzikos negalima sukonkretinti taip, kaip literatūros. Tai, ką aš norėjau perteikti, gali būti priimta visai kitokiomis asociacijomis. Tačiau viena, ką tikriausiai visada perduodu, yra įtampa ir žavėjimasis tuo, ką groju. Tiesa, kartais savo asociacijas publikai labai noriu perteikti kiek galima konkrečiau. Pavyzdžiui, kai aš jaučiu, kad Dvořákas prieš save regi Prahos siluetą ir trokšta ten sugrįžti; kaip skamba visi bažnyčių varpai ir Dvořáko širdis vos neplyšta iš džiaugsmo, kad jis vėl čia. Šitas jausmas visada mane lydi grojant jo Koncertą violončelei. Tokia vieta – Prahos siluetas – yra ir Devintojoje simfonijoje. Per repeticiją orkestro muzikantams kalbu apie šį konkretų vaizdą, kad jie tai perteiktų. Tačiau muzika paprastai gali kalbėti tik asociacijomis, kurios niekada nėra absoliučiai konkrečios. Muzika – abstrakti, tačiau ji vis tiek giliau įsiskverbia į sielą nei sakytinė kalba.
 
Būna ir tokių atvejų, kai aiškiai jaučiamas publikos priešiškumas, kai stipriai susiduria horizontai ir atverti juos labai sunku. Po to, kai su žmona Tatjana pirmą kartą įrašėme Alfredo Šnitkės sonatą violončelei ir fortepijonui, buvo praėjęs pusmetis. Įrašas buvo visiškai sumontuotas, aš jį perklausiau. Viskas buvo labai kruopščiai atlikta, taigi viskas gerai. Vėliau koncertavome Liubeke. Išėjau į Koliziejaus sceną, pamačiau daug vyresnio amžiaus žmonių ir supratau: jie visiškai nenori to girdėti, klausantis šito kūrinio jiems šiaušis plaukai. Aš vos neišsikrausčiau iš proto. Tada tiesiog stojau piestu prieš tą priešiškumą ir greitą, agresyvią kūrinio dalį sustiprinau iki audros, kuri galėjo atsirasti tik dėl publikos pasipriešinimo. Ir mes pasiekėme tokį intensyvumo laipsnį, kokio iki tol nebuvau patyręs. Po koncerto tuoj pat paskambinau Bavarijos radijui (Bayerischer Rundfunk): „Ar galima kūrinį įrašyti dar kartą?“ Kadangi tai, ką padarėme scenoje, buvo nepalyginama su mūsų įrašu. Deja, dama pasakė: „Ne, nebegalima.“ Tačiau mes jautėme, kad dėl publikos nemalonės praaugome save ir pasiekėme tokią aukštumą, kokios net neįsivaizdavome. Jautėme impulsą – dabar dar labiau! Norėjau klausytojus ne vien įtikinti, norėjau, kad jie iš esmės pakeistų savo poziciją. Viską vainikavo milžiniškas pasisekimas.
Žinoma, Šnitkės sonata nepaprastai gerai struktūruota. Po šio proveržio eina ilga, graži daininga dalis. Tačiau pabaigos grožis susijęs su prieš ją skambančia muzika, su audringumu, griaunamąja jėga. Gyvenime irgi – ne vien tik šokoladas. Į koncertą neini valgyti šokolado. Koncertas – gyvenimo dalis, kaip ir viskas, ką darome be perstojo, apie ką svajojame, kas mums nutinka ar galėtų nutikti. Man negali būti koncerto pagal radijo „Classic“ moto: „Atsipalaiduokite!“ Tai blogiausias žodis, kurį galima taikyti koncertui. Koncertas yra pastangos. Atsipalaiduodamas nesužinosi, kas jame vyksta. Aš nesiekiu žmonių užliūliuoti ir užmigdyti. Kas per mano koncertą atsipalaidavo, tas negirdėjo, ką aš dariau. Man pačiam labai patinka, kai mane kas nors prikausto.

Svarbu pažinti naują muziką, o ne visąlaik gyventi tik žinomų dalykų horizontuose. Ir nesvarbu, ar žmonės šią muziką iškart palaikys gera arba bloga. Reikia, kad muzika būtų galima disponuoti. Tik laikas ir istorija nulems, kas pavyko ir kas buvo svarbu. Mes ne visada įstengiame tai pamatyti ar išgirsti, nes dar per mažai nutolę nuo to kūrinio. Argi muzikos istorijoje nėra dažnai nutikę, kad tai, kas kadaise patyrė nesėkmę, šiandien laikoma šedevru? Tai, kas susilaukė aštriausios kritikos, šiandien kelia žavesį. Ir atvirkščiai. Kadaise populiarūs autoriai – šiandien visiškai bereikšmiai. Laikas yra teisėjas. Esama ir užmirštos muzikos, kurią su didžiuliu malonumu vėl galima atrasti. Kad ji buvo užmiršta, gali būti įvairių priežasčių, taip pat politinių. Būtent iš naujesnės istorijos nūnai išnyra daug meno, kuris buvo draudžiamas ar nurašomas. Tačiau jis vėl suranda kelią pas publiką, yra pastebimas, vertinamas, netgi laikomas reikalingu. Bet tam būtina prielaida – noras pažinti.
Lygiai taip yra ir su knygomis. Daug žmonių knygas skaito tik todėl, kad jos laikraščiuose ar televizijoje sulaukė palankių atsiliepimų. Bet tai nelemia knygų kokybės. Negalima vertinti dalykų, apie kuriuos neturi patyrimo. Tarybų Sąjungoje mūsų laikais Aleksandro Solženicyno knygos buvo viešai smerkiamos ir priskiriamos prie blogosios literatūros. Bet vargu ar kas nors iš tikrųjų buvo jas skaitęs. Ideologija buvo stipresnė už patyrimą. Tokie dalykai – visada pavojingi.
Puikios literatūros turi Lotynų Amerika, Čekija, netgi čiukčiai tolimuosiuose Rusijos šiaurės rytuose, priešais Aliaską. Apskritai apie čiukčius žinomi tik anekdotai, bet jie turi ir didį rašytoją – Jurijų Rytcheu, parašiusį poetiškų romanų apie savo gimtąjį kraštą. Jie labai sukrečiantys, tik reikia tam atsiverti. Su šiuo regionu mane anksti supažindino mano mokytojas Mstislavas Rostropovičius. Tuo metu, kai jam buvo draudžiamos užsienio kelionės, jis daug koncertuodavo atokiuose Tarybų Sąjungos regionuose. Čiukčių pusiasalyje jis grojo Uelene. Į koncertą atėjo viso labo vienas žmogus. Maestro šiam žmogui sugrojo visus kūrinius su pakartojimais, o vėliau man kalbėjo – nors ateitų ir vienas žmogus, besidomintis muzika, jis vertas, kad jam atiduotum visas savo menines jėgas.
Tuomet Uelene savo pianistui Aleksandrui Dediuchinui Rostropovičius pasakė: „Saška, grok garsiau! Kad mus išgirstų Amerikoje!“ Juk iki Aliaskos buvo tik apie 75 kilometrų jūra, o Rostropovičiui tuo metu buvo draudžiama vykti į JAV. Taigi mano mokytojas mėgino muzika pasiekti „kitą krantą“. Kaip stipriai jis pasitikėjo savo menu – norėjo suskambėti anapus horizonto. „Žvelgti už horizonto“ – posakis, kurį kadaise sugalvojo vokiečių vertėjai versdami Bibliją, kad viena afrikiečių kalba galėtų perteikti gana svarbų joje nesantį žodį. „Žvelgti už horizonto“ – taip jie išvertė žodį „viltis“.
Ši viltis palaiko mus, nesvarbu, kada ir ką mes vienas kitam kalbėtume ar grotume. Su šia viltimi net ir muzika gali nuskambėti už horizonto ir taip jį praplėsti.

Iš vokiečių kalbos vertė Vida Karosienė 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!