Ugnys ir žaibai Lietuvos narystės NATO 10-mečiui

2014 Nr. 3–4 (434–435), Daiva Tamošaitytė

~~Lietuva savo narystės NATO dešimtmetį kovo 28 dieną iškilmingai paminėjo koncertu Nacionalinėje filharmonijoje. Aukščiausi šalies vadovai, kariškiai, ambasadoriai ir gausiai susirinkusi publika klausėsi pianisto Andriaus Žlabio, garsėjančio virtuozišku ir originaliu skambinimo stiliumi, ir Nacionalinio simfoninio orkestro, kuriam pirmą kartą dirigavo 27 metų Mirga Gražinytė-Tyla, pasaulyje kylanti žvaigždė.
Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Johanneso Brahmso koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, op. 15.
Geriausiems – ir griežčiausia kritika. Andrius Žlabys, kurio paprastai klausomasi užgniaužus kvapą ir įsitvėrus kėdės, šįsyk neįveikė didžiulio jaudulio, dėl to gražus dramatinis kūrinys pažiro kampuotais sakiniais, per ryškiais akcentais, vietomis buvo per daug atsitiktinių natų ir pedalo. Trūko bendro ir ramaus ėjimo kartu su orkestru, ansamblio pajautimo; tas vidinis nervingumas, trukdęs tempų tėkmei ir balansui, ypač išlindo finale, kur tempas buvo kiek per greitas, nesuvaldytas, o orkestras, turintis greitai reaguoti į solo epizodus ir kurti trumpus dialogus, vos spėjo. (Galima buvo pamanyti, kad virš galvų jau švilpia rusų naikintuvai...) Iš pradžių maniau, kad per daug tūpčiojimo vietoje, neryžtingumo orkestre buvo dėl vietos pokyčių (kontrabosai ir violončelės – kairėje, smuikai ir arfa – dešinėje) arba kad jis dar nebuvo „įšilęs“. Bet antroji vakaro dalis, kuri gerokai skyrėsi nuo pirmosios, parodė, kad kalčiausias čia, deja, sceninis solisto jaudulys, neleidęs ilgo ir sudėtingo kūrinio sujungti plačiu mostu, padaryti jo vientiso. Paskui Žlabys labai dailiai ir jautriai (kaip, beje, ir antrąją koncerto dalį, kurioje girdėjome gražių pianissimo epizodų) paskambino Brahmso Intermezzo, op. 118 A-dur, išradingai varijuodamas pasikartojimus.
Antrąją koncerto dalį pradėjo nelaukta žodinė dirigentės įžanga, kuria ji trumpai išdėstė tuoj grosimo Ramintos Šerkšnytės kūrinio simfoniniam orkestrui „Ugnys“ kūrimo aplinkybes. Pasak Gražinytės, niekada savo kūryboje nenaudojusi svetimų autorių kūrybos, bet privalėjusi prisitaikyti prie dirigento Mario Jansono nurodytų sąlygų („Ugnys“ buvo parašytos Bavarijos radijo simfoninio orkestro užsakymu ir įėjo į kompaktinių plokštelių ciklą „Beethovenas: simfonijos ir atspindžiai“), Raminta šį klausimą išsprendusi ir pavadinimu, ir sukurdama kultūrinį istorinį dialogą su Beethoveno epocha, ir išvystydama visą kūrinį iš Likimo motyvo. Beje, kūrinyje citatų nėra, tas motyvas pasigirsta vos kartą pačioje pabaigoje kaip muzikinis pokštas. „Kompozicija pagrįsta nuolatiniu kelių pradinių motyvų harmoniniu, ritminiu, faktūriniu, tembriniu varijavimu ir plėtojimu“ (R. Šerkšnytė). Nuotaikingas, įdomus, efektingas (su trombono „kvaksėjimu“ ir kitais efektais) dviejų dalių kūrinys, tęsiantis ciklą apie gamtą, labai tiko vakaro idėjai. Neaukšta ir smulkutė, bet tvirtai valdanti orkestrą dirigentė čia jau atsiskleidė visu gražumu, prikaustė dėmesį emocionaliu, savitu dirigavimo stiliumi, rankų ir kūno plastika.
Kai išgirdau, kad 2012 metais Mirga Gražinytė nurungė 90 varžovų ir pelnė Zalcburgo jaunųjų dirigentų apdovanojimą, o vėliau įveikė180 pretendentų į Zalcburgo operos teatro 2014–2015 metų sezono pagrindinio dirigento postą (ką jau kalbėti apie kitus jos pasiekimus), supratau, kad tai turi būti išskirtinė asmenybė. Juolab kad moteriai pramušti vyrų solidarumo skydą itin sunku, ypač tokioje profesijoje. Jos talentui pasisekė: Mirga ne tik kilusi iš žinomos ir plačios muzikų giminės, bet ir turėjo galimybę studijuoti Graco muzikos ir dailės universitete, kuriame įgijo chorinio ir simfoninio dirigavimo specialybę, toliau studijuoti Bolonijoje, Ciuriche, Leipcige, dirbti su puikiais Vokietijos orkestrais ir operos teatrais.
Koncerto pabaigoje skambėjo Beethoveno penktoji simfonija. Orkestras maestro Juozo Domarko yra gerai išmokytas griežti Beethoveną, bet tokį artimą ir šiuolaikišką, kone intymų santykį su pasaulyje gerokai „nugrota“ simfonija girdėjau bemaž pirmą kartą. Mirga padarė stebuklą – privertė orkestrą groti ne „iš eilės“ (nepaisant dažnai pagaulių, aistringų ir veržlių interpretacijų ši yda įvairiuose orkestruose daugiau ar mažiau pastebima), bet laisvai kvėpuoti. Jos judesiai ir galinga energetika įmagnetino ir muzikantus, ir publiką, kuri sulaikiusi kvapą sekė, kas vyksta. Dirigentė išreikalavo fantastiškos agogikos, buvo tiksli kiekviena detalė, pateiktas kiekvienas sakinys, pauzė, replika, puikūs perėjimai. Skaidri, muzikaliai banguojanti faktūra suteikė daug peno ir jausmams, ir mintims. Buvo sukurta intriguojanti drama! Beje, pasiekti įtaigą gal padėjo ir jaunosios dirigentės atsivežta Beethoveno partitūra, M. Gražinytė, išskirtinį dėmesį teikdama originaliam kompozitoriaus tekstui, kardinaliai pakeitė orkestro štrichus.
Gražu, kad bisui dirigentė pasirinko lietuvišką kūrinį: padėjusi batutą, padirigavo Juozo Naujalio „Svajonę“. Orkestras ir čia muzikavo natūraliai, jautriai, jo klausantis kūnu taip pat plūdo pasigėrėjimo, džiaugsmo bangos. Akivaizdu, kad naujoviškas, demokratiškas dirigentės darbo stilius, santykis su atlikėjais ir klausytojais duoda greitų ir įspūdingų rezultatų. Tos demokratijos esmė – ne tik ugninga meilė profesijai ir jos išmanymas, bet ir individuali prieiga, atvirumas, geranoriškumas, paprastumas, siekis čia ir dabar bendrauti. Tikėdamiesi neužmirštamų akimirkų, lauksime Mirgos Gražinytės-Tylos dažnesnių pasirodymų Tėvynėje.
Neeiline proga neeiliniai muzikantai padovanojo tikrą šventę. Už tai – ačiū.
 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!