Globali ir lokali „Gaida“

2015 Nr. 11–12 (454–455), Paulina Nalivaikaitė

Labiausiai tikėtina kompozitorių ir muzikologų susitikimo vieta spalio 23–30 d. buvo „Gaidos“ festivalis – didžiulis šiuolaikinės muzikos koncentratas. Šiemet, jau 25-ajame festivalyje, toji koncentracija buvo ypač didelė: 13 koncertų per 8 dienas, neskaitant įžanginio Terry Riley koncerto spalio 13 d. Spalio 24–27 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) vyko po 2 koncertus iš eilės, o finalinį spalio 30-osios vakarą po simfoninės muzikos koncerto kas dar turėjo jėgų, galėjo iki 1 val. nakties leistis užtvindomi intelligent dance music (IDM) skambesių ir ritmų menų fabrike „Loftas“, kur įspūdingą kokybiškos elektroninės muzikos šou surengė žymus britas Squarepusheris.

Festivalio šūkis „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai. Globali Lietuva“ gana abstrakčiai nužymėjo pagrindines šiųmetės „Gaidos“ gijas. „Globali Lietuva“ neaiškumų nesukėlė, bet „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai“, man regis, tiktų bet kuriam (nebūtinai Lietuvoje vykstančiam) festivaliui su į programą įtrauktomis užsienio kūrėjų kompozicijomis. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į atskirus koncertus surengusių užsienio atlikėjų gausą: tai Terry Riley su sūnumi Gyanu Riley ir gitarų duetu „The Gothenburg Combo“, ansambliai „2e2m“ (Prancūzija), „Repertorio Zero“ (Italija), „Ensemble Mise-En New York“ (JAV), „Crash Ensemble“ (Airija), „London Sinfonietta“ (Jungtinė Karalystė), orkestras „New Era Orchestra“ (Ukraina), pianistas Andrew Zolinsky (Jungtinė Karalystė) ir Squarepusheris. Negalima pamiršti ir pianistės Noriko Kawai (Japonija) ir violončelininko Francesco Dillono (Italija), atskirus kūrinius atlikusių atitinkamai pirmame ir paskutiniame „Gaidos“ koncertuose.

Spalio 24–25 d. turėjome galimybę išgirsti net keturis kolektyvus iš svetur. Prancūzų „2e2m” pasirodyme įdomiausia buvo klausytis ne vienam festivalio atradimu tapusio italo Francesco Filidei kūrinio „Esercizio di Pazzia 1 & 2“ („Beprotybės pratimai, I ir II“, 2012–2014). Garso šaltiniai buvo, pavyzdžiui, balionai (pirmoje kompozicijoje) arba šlamantys popieriaus lapai (antrajame kūrinyje), pasitelkiant atlikėjų artistiškumą čia vyksta tarytum trumpas performansas. F. Filidei talentas sukurti pagavų garsovaizdį, tampantį esminiu kūrinio elementu, skleidėsi ir spalio 23 bei 30 d. koncertuose skambant simfoniniam opusui „Fiori di Fiori“ (2012) bei koncertui violončelei „Ogni gesto dʹamore“ (2009), kurie stebino garso išgavimo būdų ir šaltinių gausa, derančia su įtaigia muzikine dramaturgija. Viso to gerokai pritrūko išreklamuotame Jameso Dillono koncerte fortepijonui „Andromeda“ (2006) – kūrinys kuo toliau, tuo labiau erzino dramaturgiškai chaotiška eiga, nesutvarkytu skambesiu ir kėlė klausimą, kaip ši kompozicija jau beveik dešimt metų grojama ir neužmirštama.

Haliucinogeninių medžiagų įkvėpti italų kompozitorių kūriniai skambėjo „Repertorio Zero“ pasirodyme, tarp jų – ir žymus Fausto Romitelli trijų dalių ciklas „Professor Bad Trip“ (1998–1999). Koncertas buvo stipri elektroninės muzikos avangardo injekcija – tik klausimas, ar teigiamo poveikio. Italų kolektyvo atliekama muzika labiau žavėjo statiškose, atmosferą kuriančiose vietose, tačiau daugeliui nebuvo lengva klausytis gana chaotiškos, beformės ir, matyt, išties psichotropinių medžiagų reikalaujančios muzikos.

Kiek nuvylė ir amerikiečių „Ensemble Mise-En New York“ koncertas, turėjęs būti konceptualios formos („Kūrinys – kaip įkyri reklama, o koncertas – kaip TV šou“, buvo skelbiama anotacijoje). Tačiau realybėje tie žadėti įkyrūs kūriniai, t. y. trumputės, minutę tetrunkančios Frederiko Rzewskio ciklo „Spots“ (1986) dalys, įterptos tarp ilgesnių kūrinių, kaip tik skambėjo žaismingai ir pagyvino klausymąsi, o ne erzino. Šiuo atveju, regis, reklamuojant koncertą šiek tiek persistengta – jo konceptualumas buvo kiek pritemptas.

Blankų pianisto A. Zolinsky rečitalio įspūdį nulėmė prieš tai vykęs Klaipėdos kamerinio orkestro koncertas – kai salėje iš visų pusių esi gaubiamas orkestro instrumentų garsų, iškart po to sunku entuziastingai priimti vienišo fortepijono skambesį. Nors pianistas minimalistinę programą atliko profesionaliai, tačiau šis koncertas parodė, kokia subjektyvi gali būti reakcija, nulemta prieš tai sukeltų įspūdžių; kartu tai, manau, programos sudarymo liapsusas, kai buvo neatsižvelgta į pernelyg skirtingą koncertų formatą.

Kad minimalizmas nepraranda pozicijų tiek festivaliuose, tiek bendrame akademinės muzikos lauke, patvirtino du kolektyvai. „London Sinfonietta“ koncerto akcentas buvo Steve’o Reicho muzika; nors ansamblio profesionalumu suabejoti neteko, vis dėlto atlikimui pritrūko minimalizmą įdvasinančios ir monotoniją blokuojančios kibirkšties, kokia buvo, pavyzdžiui, T. Riley koncerte. Airių „Crash Ensemble“, parengęs vien minimalistinės muzikos programą, pasirinko skirtingo tipo kompozicijas – skambėjo statiška Michaelo Gordono muzika, repetityvinė S. Reicho kompozicija, Rytais dvelkiantis T. Riley ciklas ir kt. Tad koncerte minimalizmas skleidėsi vis kitaip, visuma nedvelkė monotonija, o ir atlikimas buvo stilingas, muzikantų energija telkė klausytojų dėmesį.

Ukrainiečių „New Era Orchestra“, be lietuvių ir užsienio kūrėjų darbų, supažindino ir su ukrainiečių muzika – skambėjo Valentino Silvestrovo „Epitaph“ (1999) klavesinui ir styginiams bei Maximo Shalygino „Lullaby“ (2008) styginių orkestrui. Tiesą sakant, liko įspūdis, kad ukrainiečių muzika užstrigusi kažkur ties Dmitrijaus Šostakovičiaus stilistika. Tame pačiame koncerte įvyko lauktos dviejų lietuviškų kūrinių premjeros – Tomo Kutavičiaus „Sergantis langas“ (2015) ir Jurgio Juozapaičio „Viola vs Violence“ (2015); deja, nė vienas kūrinys didesnio susižavėjimo nesukėlė ir festivalio kontekste originalumu neišsiskyrė.

Festivalio temą „Globali Lietuva“ geriausiai atspindėjo Lietuvos ansamblių tinklo koncertas spalio 27 d., kuriame skambėjo užsienyje gyvenančių jaunų lietuvių kompozitorių kūriniai. Tąvakar dėmesį labiausiai atkreipė konceptualiai ir racionaliai sukomponuota, bet į fizines, jutimines patirtis apeliuojanti Justinos Repečkaitės muzika (skambėjo 2014 m. sukurti „Tapisserie“ ir „Rapid Eye Movements“). Kitų autorių (Vykinto Baltako, Alberto Navicko, Igno Krunglevičiaus, Veronikos Krausas) kūriniai paliko nykoką įspūdį – nors dauguma kūrėjų nestokojo originalių idėjų, jų kompozicijose stigo dinamiškesnės plėtros arba apčiuopiamesnės formos. Tačiau gana jaunas kūrėjų amžius, drąsa eksperimentuoti ir savitos meninės mintys nesunaikino vilties kada nors iš jų sulaukti malonių staigmenų.

Globalios Lietuvos gija buvo įausta ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte, kuriame skambėjo Jungtinėje Karalystėje gyvenančios Egidijos Medekšaitės kūrinio „Âkâsha“ (2015) premjera. Tačiau kalbant apie šį koncertą pirmiausia vertėtų paminėti, jog tai buvo reta galimybė klausantis akademinės muzikos patirti erdvinio garso poveikį ir kone tiesiogine prasme paskęsti muzikoje – bendradarbiaujant su LMTA Muzikos inovacijų studijų centru buvo panaudotos inovatyvios garso sklaidos technologijos. Tame pačiame koncerte skambėjo dar vieno lietuviško kūrinio – Ričardo Kabelio „Bolé LT“ (2015) ­– premjera. Abiejų lietuvių kompozitorių darbai akivaizdžiai paveikti minimalistinės stilistikos, juos vienija muzikinės medžiagos mikropokyčiai bei muzikos tėkmės pobūdis – vientisas gausmas, atsisakant ritminio ir melodinio elementų. Tačiau „Âkâsha“ muzika, nors ir lėtai, bet akivaizdžiai kito, o „Bolé LT“ ilgam panardino į ultraminimalistinį, stabilų ir tankų nepertraukiamos tėkmės sonorinį audinį, kuriame nežymiai kito nebent harmonija. Tačiau pabaiga buvo radikali – to paties audinio fone suskambo Maurice´o Ravelio „Bolero“ paskutinių variacijų įrašas. Tai buvo vienas iš labiausiai sąmonę sukrėtusių „Gaidoje“ skambėjusių kūrinių, verčiantis apmąstyti koncertinio klausymosi tradicijas.

Svetur gyvenančios lietuvių kompozitorės Justės Janulytės opuso premjera spalio 28 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje taip pat ryškiai įsirėžė į festivalio peizažą. Kūrinys chorui ir gyvajai elektronikai „Radiance“ (2015) – dar vienas J. Janulytės darbas, atskleidžiantis jos talentą sukurti emociškai paveikią atmosferinę muziką. Pirmojo atominio sprogimo 70-osioms metinėms dedikuotas kūrinys kėlė jausmus nuo šviesos iki baimės, puikiai tiko atlikti bažnyčioje dėl akustiškai ir emociškai palankios erdvės, įtraukė (kaip ir E. Medekšaitės bei R. Kabelio kūriniuose) į nenutrūkstamą, melodiškai ir ritmiškai netrikdomą muzikos tėkmę, kurios kintanti diapazoninė erdvė tarp ją įrėminančių boso ir viršutinio balsų buvo užpildyta elektronikos gaudesiu, o kulminacijoje pasigirdo elektroniniai garsai, imituojantys ūžesį, lėktuvų zvimbimą ir kt. „Radiance“ daugeliui sukėlė stiprius emocinius ir estetinius potyrius.

„Gaidoje” nuskambėjo ir dar keletas lietuviškų premjerų (iš viso jų buvo 10). Pradžios koncerte (spalio 23 d.) Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliko Mariaus Baranausko „Palaiminimus“ („Beatitudes“, 2015) – ramios, meditatyvios tėkmės kūrinį, kuriame daugiausia dėmesio skirta tembrams, sonorikai. Onutės Narbutaitės „kein gestern, kein morgen(2015) – koncertiniam atlikimui pritaikytas operos „Kornetas“ (2014)   fragmentas, raiškiau nei operos teatre atskleidęs kompozitorės simfonistės talentą, tačiau nemažai daliai klausytojų kliuvo Jovitos Vaškevičiūtės (mecosopranas) ir Tomo Pavilionio (tenoras) dainavimas, solistams pritrūko garso stiprumo balanso ir didesnio emocinio jautrumo.

Paskutinį festivalio vakarą (spalio 30 d.) išgirdome dar dvi lietuvių kūrėjų premjeras. Mykolo Natalevičiaus „Karačiajus“ (2015) savotiškai pratęsė J. Janulytės „Radiance“ radiacijos tematiką (Karačiajus – radioaktyviomis medžiagomis labiausiai užterštas ežeras pasaulyje). Šiek tiek kėlė abejonių elektronikos naudojimas, nes simfoninio orkestro skambesys ją gerokai užgožė ir ji menkai girdėjosi, tačiau apskritai kūrinys tvarkingas, gana išraiškingai ir spalvingai perteikia ekologinės katastrofos tematiką. Dar viena lietuviška premjera, Gedimino Gelgoto „Mountains. Waters. (Freedom)“ (2015), koncerto kontekste išsiskyrė gerokai kuklesnėmis kompozicinėmis priemonėmis, tiesmuka muzikos kalba ir ne itin rafinuotu skambesiu.

Kaip ir būdinga festivaliui, šiųmetė „Gaida“ – kaleidoskopiškai marga, kėlusi įvairias impresijas ir emocijas. Tačiau savaitei giliai panirti į šiuolaikinės muzikos okeaną buvo intriguojanti ir džiuginanti patirtis šiandienos muzika besidominčiai publikai. Kartais aplankydavo mintis, kad vienas koncertas po kito nėra ypač gera idėja dėl elementaraus nuovargio ir dėmesio išlaikymo stokos besibaigiant vakarui; kita vertus, vargu ar buvo daug klausytojų, sąžiningai lankiusių kiekvieną maratono koncertą, – ne paslaptis, kad tokie fanatikai dažniausiai būna studentai. Šiaip ar taip, „Gaida“ Lietuvos kultūros panoramoje yra pagrindinė šiuolaikinės muzikos platforma, tad kiekvienam, besidominčiam mūsų dienų muzikinėmis aktualijomis, šis festivalis yra mažų mažiausiai kasmetinė šventė, o kam nors galbūt net savotiška bažnyčia.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!