Julijai Stankevičiūtei – Graso baleto konkurso auksas

Konkurse „Jeune Ballet Méditerranéen“ Grase (Prancūzija) M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokė Julija Stankevičiūtė 16–18 m. jaunųjų baleto šokėjų grupėje laimėjo aukso medalį, specialųjį žiūri prizą ir kvietimus stažuotis Hagos (Olandija) konservatorijoje, Reino (Strasbūras, Prancūzija) nacionalinės operos baleto trupėje, kitąmet dalyvauti tarptautiniame baleto konkurse Varnoje (Bulgarija).

Kalbiname Juliją Stankevičiūtę ir jos mokytoją Beatričę Tomaševičienę.

– Kiek Graso konkurse buvo dalyvių? – paklausiau Beatričės Tomaševičienės.

– Aštuoniose šokėjų grupėse varžėsi 155 dalyviai. Julija Stankevičiūtė rungėsi priešpaskutinėje grupėje, su 16–18 m. atlikėjais. Į šios grupės antrą turą pateko tik 9 atlikėjai. Vaikinai ir merginos dalyvavo bendroje atrankoje. Šokėjai buvo atvykę iš 13 valstybių: Japonijos, Indonezijos, Kanados, Slovėnijos, Nyderlandų ir kt. Daugiausia buvo Prancūzijos atstovų.

– Kaip konkursą nušvietė Prancūzijos spauda?

– Tuo metu ne tas rūpėjo, laikraščių neskaitėme. Bet nutiko malonus dalykas: tame pačiame viešbutyje buvau apsistojusi jau trečią kartą, ir savininkas mane prisiminė, nors paskutinį kartą buvau 2008-aisiais, kai konkurse dalyvavo Vaida Šniurevičiūtė ir Margarita Simonova. Prisiminė, kad mano mokinė Kristina Gudžiūnaitė šiame konkurse laimėjo auksą (2006 m.). Man tai buvo labai netikėta.

– Ar tai prestižiškiausias konkursas Prancūzijoje?

– Negalėčiau taip pasakyti, nes konkursų ten vyksta nemažai. Eglės Špokaitės mokyklos moksleivės taip pat dalyvavo šiame konkurse ir buvo pakviestos į Kanų baleto šokėjų konkursą. Šiuo metu Milda Luckutė iš Špokaitės mokyklos dalyvauja konkurse „Youth America“ Paryžiuje. Taigi Graso konkursas nėra pats žymiausias, bet vienas svarbesnių Viduržemio jūros regione. Šio konkurso organizatoriai bendradarbiauja su konkursu Švedijoje (Faluno mieste), jo prizininkai kviečiami dalyvauti Graso konkurse. Falune Julija užėmė penktą vietą, tačiau laimėjusieji aukštesnes vietas dėl įvairių priežasčių į Grasą atvykti negalėjo, jo organizatoriai pakvietė Juliją.

– Kiek buvo turų ir kokias variacijas atliko Julija?

– Buvo trys turai. Pirmame su trenažo drabužiais reikėjo atlikti vieną klasikinę variaciją. Julija šoko Medoros variaciją iš baleto „Korsaras“, o antrame ture jau su kostiumu atliko Žizel variaciją iš „Žizel“. Antrame ture buvo sunku, nes nebuvo galimybės parepetuoti. To nežinojome – grafikai, konkurso sąlygos kiekvieną kartą keičiasi. Prieš išeinant į sceną užkulisiuose buvo galima 15 min. apšilti. Trečiame ture reikėjo šokti antrojo turo variaciją ir šiuolaikinį numerį. Julija atliko modernaus šokio kompoziciją „Something Long Lost“. Ši kompozicija pastatyta jos buvusios mokytojos Riikkos Katariinos Ihalainen specialiai Julijai vykstant į konkursą Švedijoje.

– Kas lėmė, kad Julija tapo laureate?

– Dabar į konkursus visi suvažiuoja pasiruošę, visi techniški. Julija akivaizdžiai išsiskyrė iš kitų dalyvių, jos tiek klasikinis, tiek ir šiuolaikinis šokis buvo išraiškingi, išjausti. Rodėme tą pačią programą kaip ir Švedijoje, papildomai – Medoros variaciją.

Julijos grupėje buvo vienas ryškus konkurentas – vaikinas iš Indonezijos. Jis techniškai labai stiprus, bet veidas nieko nesakantis. Gražus kūnas komisijos „neužkabino“.

– M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai dažnai laimi konkursus. Ar galima sakyti, kad tai jau tradicija?

– Jei važiuoju su savo mokinėmis, visada ką nors laimime. Tai smagu. Lietuvoje nėra savos baleto mokyklos, dirbame pagal Vaganovos sistemą, mokausi iš pačių geriausių Peterburgo pedagogų. Šių metų birželį turėjome stažuotę Peterburge, tai buvo Rusijos ir Lietuvos mainų projektas, remiamas Kultūros ministerijos. Stebėjome klasikinio šokio pamokas, repeticijas, spektaklius. Liepos mėnesį Kauno pilyje vyko Vaganovos mokyklos koncertas su mūsų moksleiviais. Sausio pradžioje Ermitažo teatre mūsų mokykla parodys „Baltaragio malūną“.

– Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniai, kaip suprantu, jau yra žinomi konkursų žiuri nariams.

– Buvo malonu, kai komisijos pirmininkas Marcas Ribaud, dirbęs Švedijos karališkojo baleto meno vadovu (ten šoko Jurgita Dronina), konkurso Grase sumanytojas ir steigėjas, jau daug metų šio konkurso pirmininkas, priėjo pasveikinti Julijos. Jis sakė, kad komisijos nariai buvo laimingi, jog yra tokia šokėja. Varnos konkurso direktorė asmeniškai pakvietė Juliją jame dalyvauti, pažadėjo apmokėti išlaidas.

M. Ribaud geru žodžiu minėjo Jurgitą Droniną, Kristiną Gudžiūnaitę. Šįkart mūsų grupė buvo didelė, nes dalyvavo ir šešios mažosios Eglės Špokaitės mokyklos šokėjos. Ieva Ivanauskaitė 7–9 m. grupėje ir Austėja Medekšaitė 10–11 m. grupėje laimėjo sidabro medalius. 14–15 m. grupėje Kotryna Rudych pelnė specialųjį komisijos prizą už muzikalumą. Ji ir Agnė Juškaitė pakviestos savaitę stažuotis Stokholme.

– Ką Julija ketina toliau veikti, ar nekelia sparnų?

– Ji pakviesta stažuotis Hagos konservatorijoje ir Reino nacionalinės operos baleto trupėje. Reikėtų, kad ji pasinaudotų šiomis galimybėmis. Patarsiu jai dalyvauti ir tarptautiniame Varnos baleto konkurse, nes tai labai prestižinis konkursas. Tokie pasiūlymai nedažni.

Konkursai naudingi tuo, kad kitų trupių meno vadovai pastebi jaunus šokėjus. Dabar ir į mūsų teatrą atvažiuoja labai daug užsieniečių, trupė pasidarė marga. Gerai, kad ir mūsų mokiniai kviečiami dirbti į užsienio teatrus, vadinasi, mes juos gerai paruošiame. Manau, kad mūsų mokykla eina į priekį, neatsilieka.

– Ar Julija tikėjosi laimėti auksą?

– Ji buvo apstulbusi, negalėjo patikėti, manė, kad tai sapnas, stebuklas. Iš tikrųjų ji buvo vakaro žvaigždė.

– Kaip Jūs jautėtės, gal laimėjimai jau tapo rutina?

– Nors labai jaudinausi, bet tikėjau, kad viskas bus gerai. Nuo pat pradžių maniau, kad Julija gali pretenduoti į aukštą vietą. Žinoma, niekada negali būti tikras, kaip nutiks per pasirodymą, kai visi dalyviai stiprūs. Pusfinalyje Julija ir ten, ir ten kluptelėjo, padarė klaidelių, bet susiėmė, finale šoko labai gražiai, švariai, muzikaliai.

– Ar pedagogai gali stebėti konkursą?

– Stebėti galima, tik negalima per pirmus du turus ploti. Laisvai lieti emocijas galima trečiame ture (finale).

– Ar konkursai ugdo profesionalumą?

– Be abejo. Konkursui įtemptai ruošiamasi, reikalingas psichologinis nusiteikimas. Su Julija pradėjome ruoštis nuo rugpjūčio pabaigos. Dėl labai didelio užimtumo variacijas repetuodavome pertraukų metu. Vakarais salės užimtos, tekdavo „nugnybti“ keletą minučių nuo pamokų.

– Ką dabar veikia laureatė?

– Repetuojame „Pelenės“, „Pachitos“ (bus rodomas gruodžio 31 d.) ir „Baltaragio malūno“ spektaklius. Darbo grafikai tokie, kad ateiti į repeticiją pailsėjus būtų prabanga. Mokykla kaip kokia baleto kompanija dirba labai intensyviai. Gauname 2–3 savaites vienam projektui paruošti. Visi išmokome dirbti greitai, viską padarome laiku.

– Ar nuo mažens Julija išsiskyrė talentu, gabumais?

– Ją mokau nuo šeštos klasės, pirma jos mokytoja buvo Gražina Dautartienė. Kiek žinau, į mokyklą Julija buvo priimta su išlygomis, nes trūko duomenų, kojos nebuvo dailios. Viską pasiekė darbu ir protu. Julija labai protinga, turi gerą atmintį, kitas savybes, kurios kompensavo fizinių duomenų trūkumą. Iš kitų ji pradėjo skirtis maždaug nuo devintos–dešimtos klasės. Iš pradžių ne visi tikėjo, kad ji galės šokti, be to, dešimtoje klasėje patyrė sudėtingą kojos operaciją. Gal kita iš viso būtų metusi baletą, o Julija turi stiprią valią, todėl sugrįžo tęsti mokslų, po pusės metų sėkmingai išlaikė egzaminą. Tai dar kartą įrodo, kad fiziniai duomenys – labai gerai, bet viskas pasiekiama darbu, protu, valia ir užsispyrimu.

– Dirbate ne tik su pačioms gabiausioms?

– Dirbu su tomis, kurios ir pačios dirba. Kas iš to, jeigu mokytojas ar tėvai nori, kad mokinys šoktų, o pats vaikas nelabai. Tuomet gerų rezultatų nelauk. Prievarta nieko nepasieksi, praėjo laikai, kai galėjai spausti. Dabar mes turime siekti rezultatų švelniais būdais. Esu linkusi padėti mokiniams tobulėti aiškinimu, o ne muštru ar prievarta.

– Tradicinis klausimas: ko palinkėtumėte sau ir Julijai?

– Nesustoti, eiti į priekį ir tikėti, kad gali padaryti daugiau; turėti tikslą ir jo siekti. Svarbiausia yra tikėjimas, kad tu gali.

*

– Kaip pasirinkote baleto artistės profesiją? – teiraujuosi Julijos Stankevičiūtės.

– Darželyje lankiau šokio pamokas, mokytoja, pastebėjusi mano muzikalumą, norą šokti, pasiūlė tėvams leisti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Patekau į parengiamąją klasę, užsikabinau.

– Ar tikėjotės konkurse laimėti auksą? Kaip į tai reagavote?

– Konkursas vyko tris dienas, ir po kiekvieno turo būdavo iškabinami sąrašai su dalyvių rezultatais. Abi dienas iki finalo man pavyko išlikti sąrašo viršuje. Ir kai finale pavyko sušokti geriausiai iš visų turų, ėmiau tikėti, kad galiu būti pirma. Ir vis dėlto buvo staigmena, kad laimėjau. Kadangi pirmąkart savo gyvenime laimėjau tiek daug, užtvindė emocijos. Net neįstengiu apibūdinti.

– Koks buvo didžiausias iššūkis ruošiantis konkursui Prancūzijoje?

– Sunkiausia buvo susitvarkyti su nervais, įtampa. Pasitaikydavo dienų, kai niekas neišeidavo. Ypač jaudinausi prieš pat konkursą. Reikėjo susiimti, protingai viską atlikti, kad baimė nepakištų kojos.

– Kas padėjo nugalėti jaudulį?

– Bandžiau per daug negalvoti apie konkursą, klausytis muzikos, vonioje pagulėti, lankiau masažą.

– Kokie vaidmenys patinka labiausiai?

– Aukščiausios prabos klasikinių baletų vaidmenys, tokie kaip Odeta-Odilija, kurį laikau baleto viršūne. Labai patinka temperamentingi vaidmenys, pavyzdžiui, žavi Kitri „Don Kichote“. Šio spektaklio mūsų teatro repertuare nėra, bet žadama jį atnaujinti. Svajoju šokti Kitri. Konkurse man teko šokti „Žizel“ pirmo veiksmo variaciją. Labai pamilau šį vaidmenį.

– Kokiame teatre norėtumėte dirbti?

– Pasaulyje labai daug gerų teatrų, bet man labai patinka San Francisko teatras, nes ten šoka daug mano idealų, pavyzdžiui, Maria Kochetkova. Aišku, aukščiausio lygio ir Paryžiaus „Grand Opéra“. Nyderlandų nacionaliniame teatre daugiau dominuoja neoklasika, šiuolaikinis šokis. Nors modernus šokis man taip pat patinka, bet labiau traukia klasika.

– Ar turite svajonių choreografą?

– Iš dabartinių tokio neturiu. Kadangi traukia klasikinis baletas, tai man artimi visi choreografo Marijaus Petipa baletai.

– Ar klasėje turite šokio partnerį?

– Anksčiau klasėje vaikinų buvo daugiau, bet po truputį išsivaikščiojo, ypač tie, kurie patyrė traumas. Dabar liko tik du.

– Ar šokate LNOBT spektakliuose?

– Pernai gavau pagrindinį Pelenės vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje vaikams, teko šokti porą kartų.

– Kaip vertinate mūsų mokyklą, pedagogus?

– Mokykla gera, geros sąlygos, geri pedagogai, viskas labai gerai, esu patenkinta, kad mane likimas čia atvedė.

– Kas paskatino siekti profesionalumo?

– Mokytoja Beatričė Tomaševičienė sakydavo: „Jeigu nori šokti baletą, turi būti arba geriausia.“ Šie jos žodžiai giliai įstrigo, panorau būti geriausia.

– Ar per vasaros atostogas dirbdavote savarankiškai?

– Ir su mokytoja, ir savarankiškai. Mokydamasi vyresnėse klasėse pradėjau važinėti į įvairias tarptautines stovyklas. 2012 m. tobulinausi Drezdeno šokio vasaros stovykloje. Šią vasarą buvau net keliose stovyklose. Po konkurso Švedijoje buvau pakviesta į savaitinę stovyklą Italijoje, susiradau ir dviejų savaičių stovyklą Prahoje. Parsivežiau daug įspūdžių, įgijau patirties. Prahoje pamokas vedė baleto žvaigždės Jevgenija Obrazcova, Isaacas Hernandesas, kuris kartais atvažiuoja šokti į LNOBT.

– Po konkurso Prancūzijoje gavote keletą pasiūlymų. Kokie Jūsų artimiausios ateities planai?

– Vienas iš komisijos narių mane pakvietė padirbėti du mėnesius Reino nacionalinės operos baleto trupėje, dalyvauti jų „Spragtuko“ spektaklyje. Tvirtai nusprendžiau vykti. Atsirado gera proga ir jiems mane pamatyti, ir man pasirodyti. Gal man ten labai patiks ir norėsiu dirbti.

– O kaip reikalai M. K. Čiurlionio menų mokykloje? Juk mokotės baigiamojoje klasėje.

– Reikia gerai išlaikyti egzaminus, su tėveliais ieškosime sprendimų. Į Strasbūrą esu pakviesta kovo–balandžio mėnesiais, tuo metu dar nebus egzaminų. Tikiuosi parvažiavusi išlaikyti įskaitą. Teks daug dirbti savarankiškai. Esu pakviesta 2016 m. liepos mėnesį dalyvauti Varnos konkurse. Ten suvažiuos labai stiprūs šokėjai, laukia didelis pasiruošimo darbas. Konkursui Grase reikėjo paruošti tris numerius, o Varnoje teks parodyti šešias variacijas.

– Ką manote apie kvietimą pasistažuoti Hagos konservatorijoje?

– Esu pakviesta savaitei, galėsiu lankyti visas pamokas. Kelionės, gyvenimo ir mokslų išlaidas apmokės kviečiančioji pusė. Galbūt patiks ir norėsiu ten pasimokyti ilgiau.

– Lietuva, mes, jos gyventojai, daug investavome į Jus, nes visi mokslai Jums buvo nemokami. Kaip ketinate grąžinti šią skolą?

– Lietuvą myliu, manau, kad čia sugrįšiu ir šoksiu, nes mūsų teatras geras.

– Ko palinkėtumėte sau ir savo kolegoms Lietuvos baleto 90-mečio proga?

– Linkiu visiems siekti užsibrėžti tikslo ir nepasiduoti neigiamoms emocijoms, šokėjams linkiu mėgautis šokiu, gyvenimu. To paties linkiu ir sau.

– Dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu visokeriopos sėkmės.