M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursas: naujovės ir besikartojantys disonansai

Po šių metų Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso neapleidžia prieštaringas jausmas: ir džiugu, kad konkursas klausytojus šiemet pasitiko kiek atsinaujinęs, ir liūdna, kad liko toks pat.

Pradžioje – apie gerus dalykus. Renginį šiemet organizavo VšĮ Natų knygynas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ir palyginti su praeitu konkursu tai daryta beveik tobulai: daug reklamos per visas visuomenės informavimo priemones, beveik jokių trikdžių ar netvarkos dalyvių pasirodymų dienomis. Svarbi konkurso naujovė – tiesioginės transliacijos, leidusios tiek Lietuvos, tiek užsienio vargonų muzikos mėgėjams ir profesionalams stebėti ir girdėti konkursantų pasirodymus. Žinoma, tokie įrašai labai naudingi ir patiems dalyviams, nes konkurso įtampa neleidžia savęs adekvačiai įvertini. O žvilgsnis iš šalies, savo stiprių ir silpnų vietų analizė yra labai sveikas ir, jei padaromos tam tikros išvados, neabejotinai vertingas dalykas.

Įrašinėti vargonų garsą nėra taip lengva, kaip, sakykim, fortepijono ar smuiko, – instrumentas didelis, kiekvieno manualo vamzdynai išdėlioti keliais aukštais, pedalų vamzdynas taip pat išdėstytas tam tikru būdu. Norint, kad garsas būtų subalansuotas, svarbiausia nesustatyti mikrofonų per arti ar, dar blogiau, iš kurio nors šono, nes vieni garsai skambės per garsiai, kitų klausytojai beveik negirdės. Toks, tiesa, nedidelis disbalansas buvo juntamas klausant I ir III turų, vykusių bažnyčiose, įrašus.

Vargonai ir programa

Dar viena konkurso naujovė ­– visi trys turai vyko skirtingose erdvėse, t. y. kiekvienam turui teko kitas (deja, ne visada pats tinkamiausias) instrumentas. Pirmo turo programą dalyviai griežė Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Jos neobarokiniai vokiečių firmos „Klais“ vargonai buvo pastatyti bendradarbiaujant su lietuvių vargonų meistru Laimiu Pikučiu ir inauguruoti 2008 m. rugsėjį (vargonų brėžinys, griežykla ir metalinės švilpynės – firmos „Klais“, visos kitos vargonų dalys, taigi didžioji instrumento dalis – L. Pikučio firmos). Gaila, kad ši erdvė su puikiu instrumentu dėl tam tikrų priežasčių vargonų koncertams atveriama labai retai – Vilnius turėtų ketvirtą (tik!) kultūrinį traukos centrą, kur yra padorūs vargonai. Priminsiu, kad kitos trys tokios vietos yra: Šv. Kazimiero bažnyčia, kur kai kuriems lietuviams itin nelengva įsiprašyti, kad leistų surengti koncertą, – dauguma esame priklausomi vien nuo geros organizatorių valios, Šv. Jonų bažnyčia, kur koncertai mokami (bet vargonininkas groja už ačiū!), ir Arkikatedra, kur leidžiama atlikti tik sakralinę muziką.

Grįžtant prie temos reikėtų pasakyti, kad buvo kur kas maloniau klausytis barokinės I turo programos (pasirinktinai viena iš šešių J. S. Bacho Trio sonatų ir G. Böhmo Preliudas ir fuga C-dur), atliekamos geros būklės vargonais ir bažnyčios erdvėje, o ne, kaip ankstesniuose konkursuose, „sausos“ akustikos Filharmonijoje – atlikėjui kankinant (ir pačiam kankinantis) ir taip išvargusį „Alexander Schuke“ instrumentą.

Tačiau Filharmonijoje, kaip ir anksčiau, vyko II konkurso turas, kurio programa buvo ilgesnė ir įvairesnė: dvi iš keturių Čiurlionio fugų pasirinktinai, vienas iš dešimties Bacho kūrinių (preliudai, tokatos, Fantazija ir fuga, Pasakalija ir fuga) pasirinktinai, šiuolaikinė lietuvių kompozitoriaus (F. Latėno, V. Barkausko, V. Bartulio, A. Martinaičio) pjesė ir XX a. pirmosios pusės kūrinys savo nuožiūra. Filharmonijos vargonai nėra labai seni, pastatyti 1963 m., bet tais laikais vyravo savitas supratimas, kaip turėtų skambėti neobarokiniai vargonai, ir tai patvirtina šis instrumentas: garsas gana čaižus, daug alikvotinių registrų, be to, pagrindinis bazinių registrų tonas per silpnas, jį smarkiai gožia jo obertonai. Vargonai ne tik stovi akustiškai netinkamoje erdvėje, bet ir yra tiek moraliai, tiek fiziškai pasenę, nusidėvėję. Grojimas šiais vargonais II turo dalyviams pridėjo papildomo streso: reikėjo per labai trumpą laiką prisijaukinti kaprizingą ir nelabai malonaus skambesio instrumentą.

Finalas, kuriame skambėjo M. K. Čiurlionio Fuga b-moll, vieno iš romantikų (C. Francko, M. Regerio, J. Reubke, F. Liszto) stambios formos kūrinys ir kiekvieno laisvai pasirenkama programa, kaip jau įprasta, vyko Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia stovintys 1968 m. vargonai į Lietuvą buvo pervežti 2003 m., atnaujinti (L. Pikučio vargonų firmos) ir iš naujo suintonuoti (Nor­bertas Spätas, Vokietija, ir L. Pikutis). Vargonų registrų sistema yra kompiuterinė, todėl pasirinktas vargonų registruotės kombinacijas galima suprogramuoti – taip atkrinta daug darbo vargonininko asistentui ir sumažėja klaidų tikimybė. Klausytojų ausys po Filharmonijos galėjo atsigauti – Šv. Kazimiero bažnyčios vargonai vis dar skamba neblogai, išskyrus porą stringančių klavišų ir nederančių liežuvėlinių registrų. Beje, visų trijų konkurso vargonų liežuvėliai nebuvo tinkamai suderinti.

Dalyviai ir rezultatai

Kaip ir ankstesniuose M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursuose, tarp dalyvių labai ryškių žvaigždžių nebuvo. Galima sakyti, kad šis konkursas vis dar yra tam tikras gebėjimų pasitikrinimas prieš siekiant pripažinimo garsesniuose konkursuose. Amžiaus diapazonas šiemet, ko gero, didžiausias įmanomas – nuo 16 iki 35 metų. Dar kartą pasitvirtino, kad vargonininko amžius nebūtinai atspindi jo kaip atlikėjo brandą ir gebėjimus techniškai suvaldyti instrumentą. Jauniausia konkurso dalyvė buvo vos 16-os sulaukusi italė F. Ajossa (į II turą nepateko), iš aprašymo konkurso buklete sunku suprasti, kiek laiko ji vargonuoja, bet, matyt, kiek ilgiau nei 29-erių Lietuvai atstovavęs V. Antonovas-Charsky, vargonais susidomėjęs tik 2013 m. (į II turą taip pat nepateko).

Baroko interpretacijos išvis buvo lyg iš dviejų skirtingų pasaulių (praeitame konkurse to nepastebėjau): gana gausus dalyvių būrys, rodėsi, įstrigęs praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, kai baroko epochos kūriniai būdavo grojami lyg romantizmo laikų opusai; kiti grojo kaip ir pridera turint šių laikų žinių bagažą.

Apie konkurso dalyvių interpretaciją jau buvo gana išsamiai rašyta www.vargonai.lt, tad čia norėtųsi apžvelgti kitus aspektus. Išskirtinas šių metų dalyvių spalvingumas: buvo ir violončelininkas-vargonininkas, ir filosofas-vargonininkas-kompozitorius, sukūręs muzikos lingvistinę teoriją, ir vargonininkė-teatrologė, ir vargonininkas-filologas-kultūrologas. Skeptiškai žiūriu į visų galų meistrus, žmonių, kurie galėtų vienodai kokybiškai dirbti skirtingose srityse, yra vienetai, ir tai pasitvirtino, nes nė vienas iš paminėtųjų į finalą nepateko.

Neįprasta, kad nesulaukėme būrio muzikantų iš Latvijos muzikos akademijos – stiprūs latvių vargonininkai visada sudarydavo palyginti nemažą šio konkurso dalyvių dalį. Šiemet atvyko tik viena Latvijoje studijuojanti vargonininkė.

Praeitame konkurse dominavo lietuviai, lenkai, latviai, o šiemet dalyvių geografija įvairesnė: nuo JAV iki Pietų Korėjos (korėjiečių kiekviename konkurse būna bent pora), nuo Latvijos iki Graikijos. Lietuvai šiemet atstovavo turbūt daugiausia vargonininkų per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį – net 6: LMTA studentai L. Liamo, V. Antonovas-Charsky, M. Atminaitė, absolventas R. Mitkus ir užsienyje studijuojantys, niekad LMTA nesimokę vargonininkai V. Alaunė (pernai baigė magistrantūrą Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje, prof. J. Laukviko klasėje) ir M. Roždestvenskytė (gimusi ir augusi Maskvoje, šiuo metu prof. M. Sanderio studentė Detmolde). Iš lietuvių išskirčiau būtent pastaruosius du.

Komisijos paskelbti rezultatai skyrėsi nuo daugumos vargonininkų (ne tik Lietuvos) ir vargonų mylėtojų, klausiusių konkurso gyvai ar internetu, nuomonės. Šiemet pirmoji vieta vėl skirta lietuvei, jau minėtai Monai Roždestvenskytei, jaunai, kruopščiai, talentingai, bet dar nepakankamai brandžiai (lyginant su kai kuriais jos varžovais) vargonininkei. Antroji teko žiuri pirmininko studentui Mateuszui Rzewuski, trečia – korėjietei Soyon Park. Diplomantais tapo skirtingo lygio vargonininkai: lietuvis Rimvydas Mitkus, graikė Ioanna Solomonidou ir vokietis Marcusas Kaufmannas. Apmaudu dėl pastarųjų dviejų – puikūs, muzikalūs, išraiškingi, tikrai verti aukštesnės vietos. Tokios įtaigios vargonininkės kaip graikė Solomonidou jau seniai negirdėjau šiame konkurse – labai stipri asmenybė, jos energetika iškart persiduoda klausytojams. Specialus prizas už geriausiai atliktą M. K. Čiurlionio muziką atiteko R. Mitkui.

Žiuri

Kai apžvalgos pradžioje minėjau, kad viskas konkurse po senovei, turėjau omenyje liūdną deja vu, ištikusį atsivertus žiuri narių sąrašą. Pusę dienos sugaišau ieškodama kito tokio konkurso, kur dauguma vertinimo komisijos narių nesikeičia tris konkursus iš eilės: mūsiškiame 5 iš 8 jau seniai tie patys, o kiti trys (kiekvienąkart vis nauji) kas ketveri metai kviečiami „papuošti“ konkursą. Šiemet kviestinis trejetas buvo japonų vargonininkė Keiko Inoue, prof. Michaelis Baueris iš Kanzaso, JAV, ir turbūt žymiausia iš viso aštuoneto, prancūzė, Londono karališkojo muzikos koledžo profesorė ir Paryžiaus šv. Sulpicijaus bažnyčios antroji vargonininkė Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin. Jei tikėtume sąmokslo teorijomis, galima būtų teigti, kad penkių iš aštuonių žiuri narių visiškai užtenka nuspręsti, kas iš dalyvių eis toliau, o kas ne, ar net kas užims prizines vietas, ir tokiai daugumai nereikia atsižvelgti į „puošmenų“ nuomones. Taigi neradau nė vieno tokio vargonininkų konkurso nei prestižiniame WFIMC (World Federation of International Music Competitions), į kurią priimtas mūsų konkursas, nei už jos ribų. Ar Čiurlioniui, ar Lietuvai yra kuo nors ypač nusipelnęs austrų vargonininkas B. Gfrereris, tūnąs žiuri kėdėje jau nuo 1991 m., t. y. 7 konkursus iš eilės? Bandžiau rasti apie šį muziką ką nors konkretesnio, nei rašoma konkurso buklete, bet neradau net to, kas ten pateikta. Neradau jo nė viename tarptautinių vargonininkų konkursų žiuri sąraše, kaip skelbiama (išskyrus chorų festivalį „Varsowia Cantat 2015“), ar Zalcburgo muzikos kolegijos (tai muzikos mokykla visokio amžiaus žmonėms, o ne konservatorija, kaip kad teigiama) mokytojų sąraše (buklete rašoma: „vargonų ir improvizacijos profesorius Musicum konservatorijoje“ – profesorius muzikos mokykloje!). Panašu, jog šis vienos iš Zalcburgo bažnyčių vargonininkas, choro vadovas ir muzikos direktorius dabar labiau užsiima chorinės muzikos atlikimu, o ne vargonavimu.

Pasaulyje yra konkursų, kur žiuri nariai vertina „aklai“, nežinodami, kuris dalyvis groja, pasikliaudami vien savo ausimis. Įdomu, kokie sprendimai būtų priimti šiame konkurse taikant tokį metodą. Paprastai kiekvienas žiuri narys konkursų dalyvių pasirodymus vertina balais. Akivaizdu, kad vertinimas balais daug objektyvesnis, o konkurso baigtis tampa sunkiau nuspėjama, nei tiesiog vertinant „taip“ arba „ne“, kaip yra mūsų konkurse. Tikėkimės, ateityje sulauksime objektyvesnio ir skaidresnio žiuri darbo.