Romanas Armonas – profesijos ir gyvenimo mokytojas

Noriu pristatyti žmogų iš Lietuvos pedagogų žiedo, žmogų, kuris mažai matomas viešumoje. Tačiau apie jį papasakoti būtina, nes be jo išugdytų mokinių būtų ne tokia įspūdinga ir spalvinga Lietuvos violončelininkų šeima, be jo dalyvavimo meistriškumo kursuose, konkursų žiuri bei egzaminų komisijų darbe, be jo parengtų mokymo programų tiesiog neįsivaizduojama violončelininkų gildija. Šiose skiltyse nepavyks aprėpti visos 75 metus kauptos išminties, visų 55 darbo metų barų, tačiau norėčiau sudėlioti nors kuklią Romano Armono portreto mozaiką.

Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje šių metų pavasarį įvyko įspūdingas koncertas, kuriame pagerbėme minėtas sukaktis šventusį Romaną Armoną. Scenoje ir solo, ir ansambliuose pasirodė per 20 violončelininkų, R. Armono mokinių. Salėje tikriausiai sėdėjo ir tie, kurie, nebūdami jubiliato mokiniai, kada nors yra su juo konsultavęsi ar muzikavę kameriniuose ansambliuose su R. Armono mokiniais. Tad pasakyti tikslų skaičių muzikų, kuriuos į savarankišką kelią palydėjo gerbiamas pedagogas, būtų sunkoka. Yra ir tokių, kurie keletą metų pasimokę vėliau pasirinko kitas profesijas – karo lakūno, policininko, architekto, aktoriaus. Elektronikos inžinierius V. Jančiauskas sako: „Tie metai mano gyvenime buvo patys šviesiausi.“

Klausydamiesi puikaus R. Armono mokinių muzikavimo, galvojome apie jų Mokytoją, apie tai, kas daugybę metų vykdavo už uždarų durų, kokio emocinio ir fizinio krūvio būdavo pripildyta kiekviena pamoka, mėginome įsivaizduoti nerimo, gal ir nemigo valandas pasibaigus darbo laikui... Galvojome apie žmogų, pasitinkantį penkerių šešerių metų vaiką, auginantį ir išleidžiantį aštuoniolikmetį muziką, jau pasirodžiusį daugelyje renginių, koncertų, konkursų („Tai, kas padaryta klasėje, būtina parodyti, vaikai turi žinoti, kad dirba scenai“, – sako R. Armonas). Jaunieji ugdytiniai yra pelnę daugybę apdovanojimų, tarp jų ir Grand Prix, šalies ir tarptautiniuose konkursuose, sėkmingai baigę studijas Lietuvos, užsienio aukštosiose muzikos mokyklose ir pasiekę profesinių aukštumų.

Paminėsiu keletą pavardžių (tenesupyksta kiti, nes Mokytojui jie visi mieli, o muzikų bendruomenei visi labai reikalingi): Rimantas Armonas, Robertas Urba, Ramutė Kalnėnaitė, Edmundas Kulikauskas, Violeta Vaitiekūnaitė-Bendoraitienė, Dainius Palšauskas, Vytautas Sondeckis, Mindaugas Bačkus, Giedrė Dirvanauskaitė, Edvardas Armonas, Jonas Armonas, Mykolas Rutkauskas. Daugelis jų yra ar buvo orkestrų violončelių grupių koncertmeisteriai, tarptautinių kolektyvų nariai, kai kurie vadovauja savo suburtiems ansambliams, orkestrams. Jaunesnės kartos violončelininkai Elena Daunytė, Kotryna Šiugždinytė, Dominykas Digimas, Marius Sakavičius taip pat matomi, girdimi.

Patį jubiliatą yra mokę Stanislovas Jautakas (Šiaulių muzikos technikume), Levas Seidelis, Povilas Berkavičius, Ernestas Bertovskis, Domas Svirskis (Lietuvos konservatorijoje). Jie suformavo grojimo pagrindus, išugdė profesinio tvarkingumo, atsakomybės jausmą, dėmesį garso išgavimui. R. Armonas ir dabar prisimena ne vieną jų pasakytą mintį: „Reikia dirbti, darbas veltui nepraeina“, „Nėra sunkių vietų, yra neišmoktos vietos“, „Praleidi pamoką – atsilieki mėnesį“. „Jei mokinys išgirsta muziką, pradeda ją suprasti ir įsimyli – įvyksta stebuklas, jis tampa laimingas“, – tokią išvadą diktuoja paties R. Armono patirtis.

Pedagogo profesija reikalauja nuolatinio tobulėjimo. R. Armonas yra dalyvavęs M. Rostropovičiaus, N. Šachovskajos, S. Kaljanovo, M. Fišmano, Yo-Yo Ma, M. Villerušo, E. Testelec, D. Geringo meistriškumo kursuose, Maskvoje stebėjo net šešių P. Čaikovskio konkursų dalyvių pasirodymus.

„Muzika į mano gyvenimą atėjo pavėluotai, bet labai staiga“, – skaitome Romano Armono autobiografijoje. „Buvau baigęs 7 klases Radviliškio vidurinėje mokykloje ir vasarojau pas senelius <...>, ten ir gavau mamos lemtingą laišką, kuriame buvau kviečiamas <...> pabandyti stoti į Šiaulių muzikos technikumą violončelės specialybę (įstojau 1954 m.).“

Argumentų šiam sprendimui mama turėjo. Ji labai mėgo dainuoti, beveik visą gyvenimą giedojo Radviliškio bažnyčios chore. Tėvas grojo akordeonu, įvairiais pučiamaisiais instrumentais, vadovavo karinės dalies pučiamųjų orkestrui, vėliau Šiaulių muzikos mokykloje mokėsi groti fagotu. Mamos žodžiais tariant, dėl muzikos jis galėjo mesti viską... Iš 8 tėvo brolių dar trys buvo profesionalūs muzikai: Petras – violončelininkas, Andrius dainavo Kauno muzikiniame teatre, Augustinas grojo fleita.

Karas palietė ir Armonų šeimą. „Tėvą deportavo vokiečiai 1944 m., daugiau jo savo gyvenime nesutikau. Vyresnysis brolis – penkerių metų Aloyzas – žuvo rankose sprogus granatai, kurią rusų kariai ryšininkai „pamiršo“ mūsų namuose <...>. Gyvenome prie pat geležinkelio, kiekvieną vakarą matydavome „liaudies gynėjus“ vežant žmones <...> ir grūdant juos į gyvulinius vagonus. Laukėme išvežimo ir mes, bet likimas lėmė gyventi Lietuvoje.“

R. Armonas konservatoriją baigė 1964 m. Dar besimokydamas pradėjo dirbti Vilniaus vaikų muzikos mokykloje. 1960 metų balandį į pirmąją repeticiją susirinko būsimojo Lietuvos kamerinio orkestro steigėjai. Tos reikšmingos akimirkos liudininku ir trejetą metų orkestro nariu buvo ir Romanas Armonas. „Turėjau didelį norą tęsti tai, kas pradėta <...>, bet po kelerių metų intensyvaus darbo supratau, kad suderinti su darbu mokykloje (1962 m. buvau pakviestas į būsimą M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kurioje dirbu iki šiol) sunku. Pedagoginis darbas su pradedančiaisiais groti reikalavo pastovumo ir nuoseklaus ritmo. Pasirinkau pedagogiką, tačiau darbas Kameriniame orkestre taip pat buvo rimta mokykla. <...> Savo pasirinkimu niekuomet nesuabejojau.“

Mokiniai apie Mokytoją

Mindaugas Bačkus: „Tai labai charizmatiškas, stiprus žmogus, idealistas kovotojas. Ir man tai visada labai patiko. Nuo penkerių metų iki aštuoniolikos jis man buvo lyg antras tėvas.“

Rimantas Armonas: „Noriu padėkoti Mokytojui už tai, kas esu, kad violončelė tapo mano gyvenimu, kad koncertuoju, kad jau pats esu išugdęs būrį violončelininkų.“

Ramutė Kalnėnaitė: „Pirmasis Mokytojas – nepralenktas autoritetas. Dėkoju Dievui už šią neišmatuojamą dovaną, skirtą ne tik man, bet ir Lietuvai.“

Vytautas Sondeckis: „Aš jam be galo dėkingas, esu pasiruošęs atlikti bet kokią užduotį.“

Vytautas Leistrumas: „Mūsų Mokytojas mokė ne tik grojimo violončele, bet ir žmogiškų vertybių, vidinės kultūros pagrindų.“

Šiems žodžiams, matyt, pritartų daugelis violončelininkų, kurie tą jubiliejinį vakarą buvo susirinkę M. K. Čiurliono meno mokyklos Didžiojoje salėje ir didingai sugrotu K. Davydovo Himnu tarė „ačiū“ savo Mokytojui.