Su trombonu per gyvenimą. Taurui Adomavičiui – 70

Prieš šešiolika metų per pučiamųjų orkestro „Trimitas“ repeticijos pertrauką Tauras Adomavičius mums sėdint prie kavos puodelio ir vartant užsienietišką „Brass bulletin“ tarė: „Ar mums neįkūrus kokio panašaus pūtikams skirto leidinio? Juk dabar jau tapai diplomuotu žurnalistu, kodėl tau nepasidarbavus pūtikų baruose?“ „Na, gal leidinio „Pūtikų barai“ ir neišleisime, tačiau belstis į „Muzikos barus“ galime pabandyti, – atsakiau. – Tik kokį pavadinimą skilčiai reikėtų sugalvoti?“ „Sėdime kavinės kampe, tad tegul bus „Dūdų kampas“, ­– mano dėstytojas buvo lakoniškas...

Taip 1998 m. atsirado „Dūdų kampas“. Vienas iš sumanymo autorių trombonininkas profesorius Tauras Adomavičius šiemet švenčia 70 metų jubiliejų.

Tauras Adomavičius gimė 1945 m. birželio 5 d. Kaune. Tėvas Jonas Adomavičius, baigęs konservatoriją, gavo paskyrimą į Vilnių, grojo kornetu B. Jonušo vadovaujamame policijos orkestre, buvo J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo (dabar – J. Tallat-Kelpšos konservatorija) direktorius. Prieš 15 metų Jonas Adomavičius po mirties buvo apdovanotas Pasaulio tautų teisuolio medaliu už žydų gelbėjimą karo metais. T. Adomavičius motina buvo dainininkė, mažajam Taurui būdavo sakoma, kad ir jis turi paragauti muzikanto duonos, o jeigu nepatiks, galės atsisakyti. Tačiau Tauras pamėgo trimitą ir ėmė noriai mokytis muzikos mokykloje prie Vilniaus konservatorijos pas savo tėvą.

Po muzikos mokyklos jaunuoliui buvo pasiūlyta toliau mokytis groti trombonu arba kontrabosu. Pastaruoju T. Adomavičius mielai grodavo šokiuose (kartu su V. Ganelinu), tačiau nusprendęs, kad tampyti tokį didelį instrumentą bus per sunku, pasirinko tromboną. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume dėstytojas A. Kupstys pasakė: „Viską pradėsime nuo pradžių“. Mokydamasis T. Adomavičius grojo diksilende, dalyvavo Pirmajame respublikiniame jaunųjų atlikėjų konkurse ir laimėjo III vietą. „Iš 18 pūtikų, įstojusių į J. Tallat-Kelpšos technikumą, pabaigoje likome tik trise, – prisimena T. Adomavičius. ­– Neramūs laikai buvo, keli už antisovietinę veiklą pateko į kalėjimą. Aš buvau jaunesnis, mano tėvai dirbo muzikos pedagogais, tikriausiai dėl to manęs nekliudė nei vieni, nei kiti.“

Valstybinėje konservatorijoje (dabar ­– Lietuvos muzikos ir teatro akademija) T. Adomavičiui dėstė Stasys Paliukas. Po dviejų kursų 1967 m. studentas išvyko į Leningrado konservatoriją mokytis prof. V. Venglovskio trombono klasėje, baigęs studijas neakivaizdiniu būdu Leningrade tęsė mokslus asistentūroje-stažuotėje. Net į savo vestuves vėlavo, iš traukinio lėkė tiesiai į metrikacijos skyrių...

1965–67 ir 1971–1978 m. T. Adomavičius dirbo Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. 1978 m. išvyko stažuotis į Paryžiaus konservatoriją. „Prancūzų kalbą intensyviai mokiausi iš plokštelių – labai norėjau išvažiuoti, ­– pasakoja T. Adomavičius. – Už mano ir trimitininko Zigmo Kazlausko metų stažuotę Paryžiuje sovietinė valdžia į Didįjį teatrą turėjo priimti stažuotis penkias balerinas iš Prancūzijos. Dėstytojai buvo du – prof. Gerardʹas Pichaureau ir asistentas Gilesʹis Millier. Su prancūzais dėstytojais sutariau gerai, keisdavomės natomis, teko pabendrauti su geriausiais pasaulio atlikėjais. Tobulėjimo pagrindas buvo etiudai, mokymasis klausytis savęs ir valdyti emocijas. Jei muzikantą apima panika, ją įveikti padeda taisyklingas kvėpavimas, be to, būtina mokėti tekstą atmintinai.

Grodamas simfoniniame orkestre pradėjau dirbti ir pedagoginį darbą, dabar jau turiu daugiau nei 40 metų stažą. Pirmas mano studentas buvo trombonininkas Alfredas Buika. Mano krikšto tėvas valtornininkas prof. E. Brazauskas, kuris kartu su tėvu grojo lietuviškų maršų karaliumi tituluojamo B. Jonušo orkestre, sakydavo: „Jaunas dėstytojas pirmus penkerius metus moko tai, ko reikia ir ko nereikia. Kitus penkerius metus tai, ko nereikia, jis nedėsto. O trečią penkmetį jau dėsto tai, ko reikia studentui.“

Dirbdamas Filharmonijoje T. Adomavičius subūrė trombonų kvartetą su tūba, taip pat varinių kvintetą, su šiais ansambliais padarė radijo įrašų, ne kartą pasirodė per televiziją. Grodavo ir džiazą, estradinę muziką, net nusifilmavo garsiajame dainos „Senieji Vilniaus stogai“ klipe.

T. Adomavičius grojo Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“, 1985 m. laimėjo konkursą eiti vyriausiojo dirigento pareigas Lietuvos radijo ir televizijos orkestre.

Pirmąsias instrumentuotes ir aranžuotes T. Adomavičius parašė besimokydamas J. Tallat-Kelpšos technikume. Dirbdamas „Trimite“ sukūrė pirmuosius maršus „Ėjo senis“ ir „Visada pirmyn“, kurie ir šiandien yra šio orkestro repertuare. Maršas „Ėjo senis“ Respublikiniame kompozitorių konkurse įvertintas pirmąją premiją.

„Pučiamųjų orkestrams esu parašęs apie 30 kūrinių, – sako T. Adomavičius. ­­– Kompozitoriui E. Balsiui pagrojau savo kūrinį „Trombono monologas“. Paklausiau maestro, ko pjesėje trūksta. Atsakė – nieko netrūksta, viskas gerai, toliau rašyk... Vienu metu ketinau mokytis dirigavimo pas J. Aleksą, jis sutiko priimti, tačiau gimė sūnus, buvo daug koncertų su įvairiais kolektyvais, vos spėjau suktis, taigi nebeliko laiko pasitobulinti šioje srityje. Kartą gastroliuojant Kazachstane su „Trimitu“ dirigentas Romas Balčiūnas dėl kažkokių aplinkybių turėjo grįžti į Vilnių. Jis mane paliko diriguoti net dešimt koncertų, tačiau įdomiausia, kad turėjau groti solo ir dar būti konferansjė.“

Kai susikūrė Lietuvos kariuomenės orkestras, jame Tauras Adomavičius dirbo aranžuotoju, nes trūko repertuaro, reikėjo pritaikyti kūrinius šiam kolektyvui.

Vilniaus įgulos karininkų ramovėje prof. Taurą Adomavičių sveikindami 70-mečio proga buvę mokiniai ir studentai susibūrė į nemažą trombonininkų orkestrą ir savo dėstytojui pagrojo M. Wilsono maršą „76 trombonai“, kuris yra tapęs neoficialiu trombonininkų himnu.

Buvę studentai šiltai prisimena savo dėstytoją, jo šmaikščius posakius. Artūras Laurinavičius sako, kad T. Adomavičius pasižymėjo principingumu, reikalaudavo kokybės, preciziško grojimo. Išskirtinis pedagogo bruožas – profesionalumas, jis nuoširdžiai tikėjo tuo, ką darė. Vienas pirmųjų T. Adomavičiaus studentų Leonidas Daujotas pabrėžia buvusio dėstytojo reiklumą, prisimena jo pasakymą, kad ir mešką galįs išmokyti groti.

Kai 1984 m. įstojau į konservatoriją, buvau pirmasis jos istorijoje baritonininkas, nebuvo šios specialybės pedagogų. Patekau į trombono klasę pas T. Adomavičių. Dėstytojas buvo reiklus ir iš karto mane prispaudė, sakydavo: „Statini, jeigu negrosi kasdien gamų, važiuosi į Klaipėdos fakultetus, ten galėsi prie jūros plekšnes gaudyti...“ – „O kodėl plekšnes?“ – „Ogi todėl, kad joms gamos irgi nerūpi...“ Teko išmokti visas gamas, net naktį pakeltas būčiau galėjęs bet kurią sugroti. Tai mane išgelbėjo nuo priverstinės žvejybos ir leido ramiai pabaigti mokslus. Didžiuojuosi savo dėstytoju.